Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Marijampolės savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Medžiotojų klubo „Amalva“ skundą atsakovui Marijampolės savivaldybei dėl akto panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo V. Ž.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies matyti, jog joje nustatyti terminai – pranešti apie padarytą žalą bei organizuoti žalos įvertinimą, yra skirti tam, kad operatyviai bei laiku būtų pradėtos vykdyti atitinkamos administracinės procedūros, t. y., šie terminai yra procedūrinio (procesinio) pobūdžio, todėl jais remiantis negali būti atsisakoma ginti asmens tikrai ar tariamai pažeistas subjektines teises. Teisėjų kolegija nurodė, jog šiuo atveju byloje kilusio ginčo pobūdis yra materialinės žalos atlyginimas, todėl sprendžiant klausimą, ar nėra pasibaigęs terminas, per kurį gali būti ginamos asmens subjektinės teisės, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytu trejų metų ieškinio senaties terminu. Teisėjų kolegija nustatė, kad žala V. Ž. galimai buvo padaryta 2010 metais, dar nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, todėl darė išvadą, kad atsisakyti ginti jo subjektines teises šiuo pagrindu nėra įstatyminių sąlygų, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl aptartų terminų pobūdžio bei paskirties laikė nepagrįstomis ir neteisingomis.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-774/2010, vadovavosi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Metodikos 4-10 punktais ir darė išvadą, kad Komisijos aktas dėl padarytos žalos dydžio, kaip administracinis aktas, yra atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kai jame yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, kurie yra pakankami priimti aktą dėl padarytos žalos dydžio pagal Medžioklės įstatymo ir Metodikos nuostatas. Ir priešingai, toks aktas gali būti pripažintas neatitinkančiu minėtų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kai jame nebus konstatuotos tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurias nustatyti įpareigoja specialiosios teisės normos.

Teisėjų kolegija nustatė, kad iš Komisijos 2010 m. spalio 4 d. apžiūros akto Nr. 5-AL-2669 su priedais matyti, jog šiame akte teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios būtų pakankamos priimti tokio pobūdžio sprendimą – plotas, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų; pasėlio pakenkimo intensyvumas; derliaus netekimas; žalos piniginė išraiška; apsaugos priemonių – elektrinio piemens buvimas žemės ūkio pasėliuose, yra nurodytos bei atitinkamai įvertintos, taip pat nustatytos bei užfiksuotos ir kitos tokiam sprendimui priimti būtinos aplinkybės – padarytos žalos vieta ir jos nustatymo laikas, žalos padarymo būdas, žalą patyręs bei ją turintys atlyginti subjektai, sprendimą priėmę asmenys ir pan. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad ginčijamas Komisijos 2010 m. spalio 4 d. apžiūros aktas Nr. 5-AL-2669 Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo prasme yra teisėtas, o priešinga šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta bei neteisinga.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamame akte turėjo būti nurodyti jo apskundimo terminai ir tvarka, tačiau šio pažeidimo nelaikė susijusio su pareiškėjo subjektinių teisių esminiu pažeidimu.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą panaikino dėl galimai padarytų procedūrinių pažeidimų, neišsprendęs ginčo iš esmės. Toks teismo sprendimo pobūdis apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas ir apeliacinės instancijos teismui, nes pareiškėjo pareikšto pagrindinio reikalavimo neišsprendimas iš esmės yra kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui ginčą išspręsti iš esmės, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.

III.

Teismas vadovavosi Medžioklės įstatymo 5 straipsniu, 18 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 20, 21 straipsniais, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, 2003 m. sausio 28 d. buvo priimtas Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas, kurio 21 straipsnio 2 dalis nustatė, jog įsigaliojus šiam įstatymui, visas savivaldybės valdybai bei merui kitų įstatymų priskirtus vykdomuosius įgaliojimus iki tų įstatymų pakeitimo įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius. Teismas pažymėjo, kad po nurodytų teisės aktų priėmimo Medžioklės įstatymas buvo keičiamas ne kartą, tačiau jo 18 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nuostolių skaičiavimo komisijos sudarymo tvarką, nebuvo pakeista. Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 7, 15 straipsniais, Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, jog Komisija medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiuoti buvo sudaryta netinkamo viešojo administravimo subjekto, todėl ji nebuvo kompetentinga priimti sprendimą dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos ir nuostolių nustatymo.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl subjekto, pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį turinčio teisę sudaryti savivaldybės komisiją medžiojamų gyvūnų padarytai žalai žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiuoti.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tokią komisiją gali sudaryti tik savivaldybės meras arba jo vykdomuosius įgaliojimus įgyvendinantis savivaldybės administracijos direktorius.

Apeliantas teigia, kad komisijų, reikalingų savivaldybės veiklai, sudarymas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, todėl ir komisijos medžiojamų gyvūnų padarytai žalai žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiuoti sudarymas savivaldybės tarybos sprendimu yra teisėtas.

Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia savivaldybės institucijas: tai atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; bei vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.

Konstitucinis teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo, jog be tų funkcijų, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, joms gali būti pavesta vykdyti ir tam tikras valstybės funkcijas; taip užtikrinama veiksmingesnė valstybės valdžios ir piliečių sąveika, valdymo demokratiškumas. Savivaldybių veiklą vykdant šias funkcijas saisto atitinkami valstybės valdžios institucijų ir/arba pareigūnų sprendimai. Pagal Konstituciją tokios valstybės funkcijos savivaldybėms vykdyti turi būti perduodamos įstatymu.

Taip pat Konstitucinis teismas savo 2010 m. spalio 31 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus priimti yra priskiriama savivaldybių tarybų kompetencijai, o kuriuos – savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų ar kitų savivaldybių institucijų kompetencijai. Tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ( inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Įgyvendinanti šias Konstitucijos nuostatą Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja nuostolių skaičiavimo komisija, kurią sudaro atitinkamos savivaldybės meras.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo Medžioklės ir Vietos savivaldos įstatymų raidą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo pasekmes, bei teisingai konstatavo, kad Medžioklės įstatymas buvo keičiamas ne kartą, tačiau jo 18 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nuostolių skaičiavimo komisijos sudarymo tvarką, nepakeista iki šiol, todėl būtent administracijos direktorius, kaip šiuo metu įgyvendinantis savivaldybei priskirtus vykdomuosius įgaliojimus, yra kompetentingas sudaryti komisiją. Įstatymų leidėjas vykdomųjų funkcijų perdavimą administracijos direktoriui susiejo ne su Vietos savivaldos įstatymo pakeitimais, o su konkrečių įstatymų, kuriais savivaldybei perduotos vykdyti valstybės funkcijos, pakeitimais. Taigi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis šiuo atveju veikia kaip specialioji norma, kurios atsakovas privalėjo laikytis.

Apeliantas savo poziciją grindžia Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktu, kuris, pareiškėjo teigimu, įtvirtina išimtinę vietos savivaldybės tarybos kompetenciją sudaryti savivaldybės tarybos komitetus, komisijas, kitus savivaldybės darbui organizuoti reikalingus darinius ir įstatymuose numatytas kitas komisijas ir tvirtinti jų nuostatus. Tačiau Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje yra išvardintos valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos, tarp jų – ir medžiojamųjų gyvūnų žemės ūkiui padarytos žalos ir nuostolių nustatymas (26 punktas), kurios turi vykdomąjį pobūdį. Taigi medžiojamųjų gyvūnų žemės ūkiui padarytos žalos ir nuostolių nustatymas nėra priskirtas išimtinei vietos savivaldybės kompetencijai, o pagal savo pobūdį patenka į savivaldybės vykdomosios institucijos veiklos sferą. Be to, pagal Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnį, Komisija nepriskirtina šiame straipsnyje nurodytų vietos savivaldybės tarybų sudaromų nuolatinių ar laikinųjų komisijų kategorijai.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad savivaldybės tarybos sprendimo sudaryti Komisiją neginčijo Vyriausybės atstovas. Nurodytas argumentas yra teisiškai nereikšmingas, nes vien tai, kad sprendimas nėra užginčytas teisme, savaime nedaro jo teisėtu ir pagrįstu, o konkretaus Vyriausybės atstovo veiklos kokybė nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Marijampolės savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.