Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistojo V. R. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajam R. R. G., jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo

V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę pavesta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio jo nukreipimo bausmę atlikti dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas išbūtas sulaikyme ir suėmime – nuo 2010-02-15 iki 2010-02-26 ir laikas išbūtas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje – nuo 2013-08-27 iki 2013-09-25.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir periodinį registravimą policijos įstaigoje nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus pakeisti į suėmimą.

Iš V. R. priteistas 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, 3025 Lt bylos vedimo išlaidos R. R. G. naudai.

Iš V. R. priteistos 5206,22 Lt gydymo išlaidos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Daiktinius įrodymus: 2010-02-15 įvykio vietos apžiūros metu paimtus : 1) 3 vnt. šovinių 7,62 mm kalibro ir 1 vnt. tūtelės 7,62 mm kalibro; 2) 4 vnt. ginklo detalių ir dvi spyruokles; 3) deformuotą kulką; 4) 1 vnt. tūtelės 7,62 mm kalibro; 5) V. R. vardu išduotą ginklo kortelę Nr. 2277, saugomus Kauno AVPK Licencijavimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.

Šaunamąjį ginklą „Kevin M ZP 06, 9 mm Makarov“ su dėtuve ir penkiais šoviniais ir šaunamąjį ginklą „TT“ su tuščia apkaba, saugomus Kauno AVPK Licencijavimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta perduoti Ginklų fondui.

Tris kraujo mėginius, saugomus Kauno AVPK Kauno r. PK, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.

Daiktinius įrodymus: 2010-02-15 papildomos įvykio vietos apžiūros metu paimtus daiktus: 1) 1 l talpos degtinės „Premium vodka“ tuščią butelį; 2) 0,7 l talpos degtinės „Lithuanian auksinės“ tuščią butelį; 3) 1,25 l talpos „Coca Cola“ tuščią butelį; 4) 1,5 l talpos „Viche“ butelį; 5) cigarečių „Kent“ pakelį su viena cigarete viduje; 6) sportinį bliuzoną „Audimas“; 7) užvalkalą su rausvos spalvos dėmėmis, saugomus Kauno AVPK Kauno r. PK, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.

Šovinį su užrašu ant dugno „02-10“, 75 vnt. 9 mm. kalibro šovinių, 67 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių ir dėtuvę, saugomus Kauno AVPK Licencijavimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta perduoti Ginklų fondui.

Daiktinius įrodymus: 2010-02-15 daiktų-dokumentų pateikimo protokolu pateiktus V. R. priklausančius pilkos spalvos marškinėlius su užrašu „Puma“, su rusvos spalvos dėmėmis, vyriškas megztas šlepetes su rusvos spalvos dėmėmis, juodos spalvos kelnes „Puma“ ir R. R. G. priklausančius pilkos spalvos kepurę su užrašu „Boss“, pilkos spalvos kojinės, pilkos spalvos marškinėlius, su rusvos spalvos dėmėmis, žalsvos spalvos sukarpytas kelnes su raudonos spalvos dėmėmis, juodos spalvos bliuzoną, juodos spalvos sportinius batelius “Nike”, saugomus Kauno AVPK Kauno r. PK, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.

Daiktinį įrodymą - 2010-02-18 daiktų-dokumentų pateikimo protokolu pateiktą iš nukentėjusiojo R.R. G. kojos išimtą kulką, saugomą Kauno AVPK Kauno r. PK, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2010-02-15, laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.25 val., (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo, priklausančio I. L. L., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tyčia, panaudodamas legaliai jam išduotus šaunamuosius ginklus “TT” Nr. ?B 2339 ir “MAKAROV” Nr. MH00040 šovė iš abiejų ginklų ne mažiau kaip po du kartus į R. R. G. padarydamas šiam šautinį kairės blauzdos sužalojimą, kairio blauzdikaulio skeveldrinį lūžį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to paminėtais ginklais bei kumščiais sudavė R. R. G. nemažiau kaip dviejų kartų į pilvo sritį, padarydamas šiam poodinę kraujosruvą kairiame klube, pilvo sumušimą, odos nubrozdinimus pilvo sienoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to šaunamuoju ginklu “TT” Nr. ?B 2339 sudavė R. R. G. ne mažiau 22 kartų į galvos-veido sritį padarydamas R. R. G. lengvą galvos smegenų sukrėtimą, daugybines muštines galvos plaukuotosios dalies, kaktos, antakių, kairės akies išorinio kampo, apatinės lūpos odos, dešinės ausies kaušelio žaizdas, odos nubrozdinimus dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, poodines kraujosruvas akių vokuose, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą ir atvirą įspaustinį kairio momenkaulio lūžį, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.

Nuteistojo V. R. gynėjas advokatas D. Svirinavičius apeliaciniu skundu prašo: atlikti įrodymų tyrimą – apklausti liudytoją E. V. (gyv. (duomenys neskelbtini) bei paskirti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno I - ajai teismo psichiatrijos ekspertinei komisijai kompleksinę teismo medicinos - narkologinę - psichiatrinę - psichologinę ekspertizę nukentėjusiajam R. R. G., pateikiant ekspertams klausimus: ar nukentėjusysis R. R. G. dėl savo fiziologinės būklės (apsvaigimas nuo alkoholinių gėrimų) 2010-02-15 laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.25 val. buvo (ar galėjo būti) alkoholinės psichozės, alkoholinės amnezijos ar baltosios karštinės būklėje; ar tame laikotarpyje jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir tuos veiksmus valdyti; ar nukentėjusysis R. R. G. dėl savo fiziologinės būklės (apsvaigimas nuo alkoholinių gėrimų), o taip pat 2010-02-15 laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.25 val. patirto sveikatos sutrikdymo galėjo po to atsiminti (atgaminti atmintyje) tame laikotarpyje (2010-02-15 nuo 00.00 val. iki 01.25 val. ) buvusius su juo įvykius; ar jis galėjo tuos įvykius atgaminti atmintyje (atsiminti) tik po kiek laiko, - jeigu taip, tai po kiek laiko; tame tarpe, ar galėjo tuos įvykius prisiminti praėjus nuo jų virš metų laiko. Be to apeliaciniu skundu taip pat prašoma Kauno apylinkės teismo 2014-06-13 nuosprendį panaikinti ir priimti nutartį, kuria baudžiamąją bylą V. R. atžvilgiu nutraukti tuo pagrindu, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, jų neperžengė, dėl ko tai pripažintina V. R. atsakomybę šalinančia aplinkybe, civilinius ieškinius atmesti. Jeigu nebūtų nustatytas pagrindas baudžiamąją bylą V. R. atžvilgiu nutraukti nurodytuoju šalinančiu jo atsakomybę pagrindu, priimti nuosprendį, kuriuo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-06-13 nuosprendį ir perkvalifikuoti V. R. veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 28 str. 3 d., 4 d. ir 135 str. 1 d. ir remiantis BK 62 str. 2 d. 5 p., 3 d. 3 p. nuostatomis skirti šiam nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Bausmę nuteistajam V. R. sušvelninti bet kuriuo atveju (net jeigu nebūtų nustatytas pagrindas taikyti jo atžvilgiu BK 62 str. 2 d. 5 p., 3 d. 3 p. normas) ir taikant BK 54 str. 3 dalies nuostatas skirti šiam nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, sumažinti priteistą iš nuteistojo V. R. nukentėjusiajam R. R. G. neturtinės žalos atlyginimą iki 5000 Lt.

Skunde nuteistojo gynėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaltinamojo V. R. parodymus, kurių teisingumą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Pažymėjo, kad kaltinamojo siekis buvo tik apginti save ir savo šeimą nuo R. R. G. veiksmų, pastarajam visą laiką puolant apeliantą kilo būtinumas nedelsiant gintis. G. buvo puikios sportinės formos (buvęs žinomas boksininkas), todėl jeigu kaltinamasis nebūtų gynęsis, tai būtų arba nužudytas, arba neabejotinai stipriai sužalotas. Apgailestauja, kad nuo G. nepavyko apsiginti lengvesnėmis pasekmėmis, tačiau tai atsitiko ne dėl kaltinamojo kaltės. Pažymėjo, kad nurodytų įvykių metu buvo sužalotas ir jis pats – sulaužyta dešinė ranka, padaryti kiti sužalojimai. Mano, jog nukentėjusiojo smurtinius veiksmus lėmė didelis išgertų alkoholinių gėrimų kiekis. Nors nuosprendis bandomas pagrįsti paties nukentėjusiojo parodymais, tačiau teismas neįvertino tų aplinkybių, jog nukentėjusysis šios bylos procese davė prieštaringus parodymus. Savo parodymuose, duotuose praėjus nedaug laiko po nagrinėjamo įvykio, o taip pat ir baigiant šioje byloje ikiteisminį tyrimą nukentėjusysis nurodė, jog jis nepamenąs byloje tirto įvykio aplinkybių ir jų negalįs papasakoti. Vėliau nukentėjusysis negalėjo logiškai, įtikinamai paaiškinti minėtųjų jo parodymų nenuoseklumo, pakeitimo. Tai jis bandė aiškinti savo sveikatos būkle, nurodė, jog „prisiminęs įvykius“ baiginėjant šioje byloje ikiteisminį tyrimą. Tačiau bylos duomenys patvirtina tai, kad nukentėjusysis iki pačios ikiteisminio tyrimo pabaigos savo parodymų taip ir netikslino, o po to ir teisminio nagrinėjimo metu parodymus davė tik baigiant nagrinėti byloje surinktus įrodymus, kuomet ir pateikė savo parodymų galutinę versiją, kuria teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamam įvykiui buvus dar 2010-02-15, nukentėjusysis tik 2011 metų pavasaryje (būtent tuomet buvo baigiamas šioje byloje ikiteisminis tyrimas) prisiminė aktualius, byloje nagrinėjamus įvykius. Mano, kad siekiant pagrįsti nukentėjusiojo poziciją, reikalingos specialios (medikų, pagaliau - psichiatrų žinios), kurių, nepaisant kaltinamojo gynybos prašymų, apylinkės teismas nepasitelkė, neapklausė tais klausimais nei specialisto, nukentėjusiajam nepaskyrė jokio ekspertinio tyrimo. Procesinis nukentėjusiojo R. R. G. elgesys patvirtina (nors ir netiesiogiai) kaltinamojo parodymus apie buvusią pastarojo gintį nuo R. R. G. nagrinėjamo įvykio metu. Kaip matyti ir iš nukentėjusiojo šios bylos procese duotų parodymų, R. R. G. bylos ikiteisminio tyrimo metu ne tik V. R. nekaltino niekuo, bet pastarąjį įvardijo ir savo draugu, asmeniu, kuriam neturįs absoliučiai jokių pretenzijų. Tik po to, teisminiame bylos nagrinėjime, nusisamdęs advokatę - atstovę, nukentėjusysis jau kardinaliai pakeitė savo poziciją kaltinamojo atžvilgiu. Byloje nenustatytas joks kitas motyvas, priežastis nagrinėjamo įvykio metu V. R. žaloti nukentėjusįjį, kaip tik tai, ką parodė kaltinamasis - nukentėjusysis, būdamas galimai jau alkoholinėje amnezijoje, pats V. R. užpuolė (net naudodamas šaunamąjį ginklą) ir pastarajam teko gintis. Be to, kaltinamasis parodė, jog po nagrinėjamo įvykio pats nukentėjusysis pokalbiuose su V. R., dalyvaujant ir kitiems asmenimis, pripažino savo kaltę dėl įvykusio konflikto, neginčijo, kad būdamas alkoholinių gėrimo perdozavimo būklėje užpuolė V. R., dėl ko pastarajam teko gintis. Kaltinamasis parodė, jog pastarąsias aplinkybes galintis patvirtinti ir liudytojas E. V. (gyv. (duomenys neskelbtini)). Tačiau atitinkamą kaltinamojo gynybos prašymą dėl pastarojo liudytojo iškvietimo ir apklausos apylinkės teismas nepagrįstai atmetė. Tuo tarpu nuosprendyje nurodomi liudytojų M. Z., A. G., I. L. L., Č. D. parodymai nesudaro pagrindo atmesti V. R. parodymus apie jo būtinąją gintį. Šių liudytojų parodymai, iš vienos pusės, nėra tiesiogiai reikšmingi atsakant i klausimą, buvo ar nebuvo V. R. būtinosios ginties padėtis, nes tie liudytojai nebuvo nagrinėjamo įvykio stebėtojai. Tačiau iš kitos pusės, ir jų parodymai netiesiogiai patvirtina kaltinamoj gynybos versiją - tie liudytojai juk patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio išvakarėse, kuomet jie dar stebėjo V. R. ir nukentėjusįjį, tarp pastarųjų buvo visiškai taikūs santykiai, jie bendravę gražiai, bet vartoję alkoholinius gėrimus. Nuosprendyje nurodomų liudytojų V. J. (policijos pareigūno), A. G., G. G. parodymai šiuo atveju nėra reikšmingi, nes jie net ir įvykio išvakarėse betarpiškai nebendravo su nukentėjusiuoju ir kaltinamuoju. Antra vertus, liudytojų A. G., G. G. (nukentėjusiojo vaikų) parodymai patvirtina tą svarbią aplinkybę, jog jiems tėvas (nukentėjusysis R. R. G.) niekada nepasakojo tokių jo sužalojimo aplinkybių, kokias pastarasis, praėjus po nagrinėjamo įvykio (2010-02-15) „prisiminęs“ perteikė teisminio nagrinėjimo metu (2014-02-17) teismui. Be to, nuosprendyje nurodomi specialisto išvados bei atskiri ikiteisminio tyrimo metu atliktų kitų veiksmų protokolai (įvykio vietos apžiūros protokolai ir daiktų - dokumentų pateikimo protokolas) tik patvirtina patį tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nagrinėjamojo įvykio metu buvusį konfliktą, bet jokiu būdu nepaneigia V. R. parodymų apie tai, kad 2010-02-15, laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.25 val., (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., SB „(duomenys neskelbtini)", (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), esančiame gyvenamajame name ir šio namo kieme buvo užpultas, puolamas R. R. G. ir nuo pastarojo gynėsi.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad byloje yra surinkti įrodymai, tiesiogiai patvirtinantys kaltinamojo parodymus apie jo asmens užpuolimą iš nukentėjusiojo pusės. VTMT prie LR TM Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. G429/10(02) nurodyta, jog: V. R. 2010-02-15 konstatuota odos nubrozdinimas, muštinė žaizda ir kraujosruva viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimas dešinio memens srityje; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikus viršutinės lūpos ir dešinio momens sritis, dviejų trauminių poveikių pasėkoje; sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodomu laiku - 2010-02-15 apie 2 val. O išrašas iš medicininių dokumentų ir asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės Nr. T-10-3935 kopijos (t. 5, b. l. 36-37) patvirtina, kad V. R. buvo konstatuota dar ir dešinės rankos dilbio srities trauma, plaštakos apatinės dalies stipinkaulio intrasąnarinis lūžis, V. R. dėl šio sveikatos sutrikdymo buvo teikiamos atitinkamos med. paslaugos (uždėta gipso langetė; imobilizacija 3-6 savaitės).Tačiau apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje šiuos įrodymus atmetė, kaip esą nesudarančius pagrindo tikėti kaltinamojo parodymais. Šioje dalyje lieka visiškai nepaneigti kaltinamojo parodymai apie tai, jog nurodytuosius savo kūno sužalojimus jis patyrė būtent tuomet, kuomet nukentėjusysis jį mušė. Teismas darydamas savo prielaidas nesirėmė jokiomis specialistų išvadomis ar ekspertizės aktais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. R. pažeidė BK bendrosios dalies normas (BK 2 str. 3 d., 4 d.), nes jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, kadangi V. R. veikė būtinosios ginties padėtyje ir byloje neįrodyta, kad tas ribas jis būtų viršijęs. Iš visų byloje surinktų įrodymų apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė tik į nukentėjusiojo R. R. G. parodymų atskirą dalį. Tačiau ir vertindamas nukentėjusiojo parodymus teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, ir privalomosios teisminės praktikos nuostatas, nes savo išvadas parėmė ir akivaizdžiomis prielaidomis. Tuo tarpu į paties kaltinamojo parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus apylinkės teismas neatsižvelgė, spręsdamas V. R. kaltės klausimą. Esant tokioms aplinkybėms baudžiamoji byla V. R. atžvilgiu nutrauktina tuo pagrindu, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, jų neperžengė, dėl ko tai pripažintina V. R. atsakomybę šalinančia aplinkybe. Pagal byloje esančius nenuginčytus, nepaneigtus jo parodymus jis buvo ne tik netikėtai užpultas, intensyviai puolamas, sužalotas, bet ir puolamas grasinant šaunamuoju ginklu.

Skundo autorius taip pat pažymi, kad V. R. veika daugiausia gali būti kvalifikuojama pagal BK 28 str. 3 d., 4 d. ir 135 str. 1 d., o skiriant šiam nuteistajam bausmę taikytinos BK 62 str. nuostatos ir bausmė nuteistajam švelnintina, paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba tai padarytina taikant BK 54 str. 3 d. reikalavimus. Nuteistajam V. R. apylinkės teismo paskirta bausmė bet kuriuo atveju nelaikytina teisinga, t. y., atitinkanti BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą (BK 41 str., 54 str., ir kt.). Visų pirma, apylinkės teismas skirdamas šioje byloje nuteistajam bausmę, neįvertino bet kuriuo atveju tikrai neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio, kai tuo tarpu būtent dėl pastarojo ir kilo konfliktas, pasibaigęs ta baigtimi, kokia nustatyta byloje. O pastaruoju atveju yra aktualios ir tokios BK normos (kurių neprisilaikė pirmosios instancijos teismas), kaip 59 str. 1 d. 6 p., 9 p., 10 p. Taigi, jau vien dėl pastarųjų aplinkybių yra nepagrįsta išvada apylinkės teismo nuosprendyje apie tai, kad esą nėra jokių lengvinančių nuteistojo V. R. atsakomybę aplinkybių. Abejotinas yra sunkinančios aplinkybės inkriminavimas nuteistajam nuosprendyje nurodant, jog jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Baudžiamojo įstatymo normos šiuo atveju nėra imperatyvios. Tai yra, net jeigu nusikalstama veika padaroma neblaiviame stovyje, teismas nebūtinai privalo tą aplinkybę laikyti sunkinančia kaltininko atsakomybę. Teismas tokiais atvejais turi atsižvelgti į byloje nustatytą aplinkybių visetą. Kadangi šiuo atveju nagrinėjamoje byloje eina kalba apie veiką prieš asmenį, tokiu atveju svarbu įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį, visa tos kaltinamajam inkriminuotos veikos kontekstą. O šiuo atveju, mano, byloje nustatytos tokios faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios tikrai sudaro pagrindą neinkriminuoti nuteistajam nurodytosios sunkinančios jo atsakomybę aplinkybės, kadangi pats nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio parą ištisai girtavo, tame tarpe ir su V. R.. Be to, pagal nenuginčytus kaltinamojo parodymus būtent nukentėjusysis R. R. G., pats būdamas stipriai neblaivus, ir išprovokavo savo neteisėtais veiksmais priešinius V. R. veiksmus prieš jį patį. Apylinkės teismas, nors nuosprendyje ir deklaravo, tačiau pakankamai neįvertino, kad V. R. praeityje neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra dirbantis žmogus, turintis šeimą. Be to V. R. bylos procese elgėsi tinkamai - davė išsamius parodymus, ši byla tame tarpe išsprendžiama ir jo parodymais. Jis gailėjosi ir gailisi dėl kilusių pasekmių nukentėjusiajam.

Skunde nuteistojo gynėjas taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio dydis turėtų būti mažintinas iki 5000 Lt. Nagrinėjamu atveju teismo priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka bylos aplinkybių bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., 1.5 str., nuostatų. Mano, jog atsižvelgiant į buvusį kaltinamojo asmens užpuolimo pobūdį, tą užpuolimą vykdžiusio nukentėjusiojo veiksmų intensyvumą bei pavojingumą (vartojus šaunamąjį ginklą), užpuolimo likutines pasekmes (V. R. padaryti gana rimti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe ilgalaikiai) yra pagrindas išvadai, kad pagal nenuginčytus kaltinamojo parodymus užpultasis V. R. buvo didelio sumišimo būklėje ir jau vien dėl pastarosios negalėtų eiti kalba apie minėtosios būtinosios ginties ribų viršijimą. Kadangi teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme atliktas nepilnai, nepagrįstai buvo atmesti kaltinamojo gynybos pagrįsti prašymai dėl įrodymų (pagal kurių pobūdį paties kaltinamojo gynyba jų negalinti gauti ir pateikti) gavimo, išnagrinėjimo, todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turi būti atliktas atitinkamas įrodymų tyrimas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. R. gynėjo advokato D.Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo skunde išdėstyta pozicija, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, kad nuteistasis tyčia sužalojo nukentėjusįjį nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, suvokė nusikalstamas pasekmes ir jų siekė, nepagrįstai atmetė nuteistojo V. R. parodymus, juos vertindamas kaip siekį išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepritaikė tos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, kurią reikėjo taikyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių nustatytos įvykio aplinkybės, tai yra kad 2010 m. vasario 14 d. pas V. R. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), buvo švenčiama Valentino diena. Šventėje be nuteistojo draugės I. L. L., gyvenančios ten pat, dalyvavo nukentėjusysis R. R. G. su drauge A. G., nuteistojo sūnus M. R. su drauge I. K., D. K. su drauge J. B., M. Z. su drauge G. Z.. Buvo kepamos dešrelės, vartojamas alkoholis. Apie 21-22 valandą svečiai išsiskirstė, namuose liko V. R. su R. R. G., kurie svetainėje vartojo alkoholį, ir I. L. L., kuri nuėjo miegoti į antrą namo aukštą. Šios aplinkybės patvirtintos minėtų asmenų parodymais, prieštaravimų tarp jų nėra.

Tiek nukentėjusysis R. R. G., tiek nuteistasis V. R. parodė, kad įvykio metu pašalinių asmenų nebuvo, I. L. L. parodė įvykio nemačiusi, tik girdėjusi šūvius. Taigi nustatyta, kad konflikto metu kaltinamasis ir nukentėjusysis buvo dviese, kiti asmenys įvykio aplinkybių nematė.

Nuteistasis V. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su liko dviese su R. R. G. ir gėrė degtinę. Jiems bekalbant, R. apie 24 val. paprašė, kad atneštų parodyti šaunamąjį ginklą „TT“. Tada jis iš namo antro aukšto atnešė legaliai jo turėtą pistoletą „TT“. Kitą savo legalų ginklą, pistoletą „Kelvin M ZP“ saugumo dėlei jis turėjo dešinėje kelnių kišenėje. Prieš parodant G. pistoletą „TT“, išėmė iš šio apkabą ir ją įsidėjo į kelnių kairę kišenę. Vos tik R. padavė pistoletą „TT“, jis iš karto jį puolė, kartu šaukdamas „Dabar tau viskas!“. Tuo metu R. kairės rankos kumščiu jam vieną kartą labai stipriai smogė į veidą. Pataikė jam į lūpą, skruostikaulį. Po smūgio iš karto susmuko, tiksliau nukrito ant grindų, o po to, nors ir apdujęs nuo to smūgio, sugebėjo atsisėsti ant grindų. Po to R. jam spyrė iš kojos į galvos sritį, spėjo užsidegti rankomis veidą, ir jis koja jam pataikė į dešinę ranką, kuria tuo metu dengėsi galvą. Tuo metu jis kuriam laikui neteko sąmonės. Atsigavo tik tuo metu, kai R. paėmęs jį už apykaklės tempė laipteliais į kiemą, t. y. žemyn. R. kieme jam iš tos kelnių kišenės, į kurią, kaip jis dar matė namo viduje, buvo įsidėjęs pistoleto apkabą, ją ištraukė. Tuo metu jis buvo labai apsilpęs, ridenosi nuo jo ir matė, kaip R. į jo laikytą rankose pistoletą „TT“ įsidėjo tą apkabą ir pradėjo šaudyti. Buvo įsitikinęs, kad šaudo į jį, kadangi ranka buvo nukreipta į jo pusę. Kiek būtent kartų jis šovė, pasakyti negali. Tuo metu jis, nusiridenęs nuo jo kelis metrus, iš dešinės kelnių kišenės išsitraukė pistoletą „Kelvin“, gulėdamas greitai jį užsitaisė ir tokiu būdu šovė gindamasis į R. pusę, stengdamasis šauti jam į kojų sritį. Kiek kartų į jį šovė, pasakyti negali. Iš karto po to, pamatęs, kad G. suklupo, iš paskutinių jėgų puolė link jo ir tarp jų prasidėjo grumtynės, nes jis norėjo iš jo atimti jo laikytą rankose ginklą, kurį jis toliau laikė įsitvėręs. Grumtynių metu dar nuaidėjo keli šūviai. Kiek suprato, šaudė R., bet į kur, pasakyti negali. Tų grumtynių metu jis siekė tik vieno - stengėsi atimti iš R. minėtąjį ginklą. Ar jam pavyko iš jo atimti pistoletą „TT“, pasakyti negali. Tačiau atsimena, kad toliau gindamasis ir stengdamasis nuraminti R., jam į galvos sritį sudavė su kažkuriuo iš šaunamųjų ginklų. Buvo dideliame strese, labai susijaudinęs, itin sumišęs bei išsigandęs dėl savo sveikatos ir net gyvybės. Kiek kartų R. sudavė į galvos sritį, pasakyti negali. Kiek pamena, tos grumtynės baigėsi tuomet, kai pajuto, jog R. nesipriešina ir taip suprato, kad jo gyvybei ir sveikatai pavojus nebegresia. Visų tų grumtynių metu R. laikas nuo laiko šaukė: „Aš tave užmušiu!“.

Nukentėjusysis R. R. G. pirmosios instancijos teisme parodė, jog liko dviese su kaltinamuoju. Kaltinamajam besigiriant, pasakė, kad kaltinamasis yra smulkus aferistas. Tada R. sudavė jam du kartus į veidą kumščiu. Jis besigindamas jam davė atgal. Tada R. pašoko ir nubėgo į antrą aukštą, Jis apsirengė striukę, batus ir išėjo į lauką. Tuo metu iš viršaus išbėgo su dviem ginklais R.. Kaltinamasis pradėjo grasinti ir keiktis, dviejų metrų atstumu šovė ir pataikė į jį. Pajuto, kad prarado pusiausvyrą, nes nulūžo koja. Po to kaltinamasis pistoleto rankena pradėjo smūgiuoti jam į galvą, ir daužė tol, kol neteko sąmonės. Atgavo sąmonę, priėjus kaltinamajam pasakė, kad miršta, kad padėtų, o jis pavaikščiojo šalia ir šovė į nugaros kairę pusę. Šovus, nuo betono atšoko betono atplaiša ir sulaužė šonkaulį. Tada pajuto karštį ir neteko sąmonės. Kaltinamasis į jį šovė tris kartus: du kartus į koją ir vieną kartą, kai prašė pagalbos.

Kaip matyti, kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai yra visiškai priešingi. Esant tokioms aplinkybėms, būtina ypatingai kruopščiai įvertinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadas, kurio iš šių asmenų parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumai ir gali būti laikomi patikimais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. R. kaltę grindė tik specialisto išvada dėl R. R. G. sužalojimo bei paties nukentėjusiojo parodymais, lakoniškai ir be motyvų konstatuodamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis nuteistojo ar jo šeimos atžvilgiu būtų naudojęs fizinį smurtą, V. R. parodymus atmesdamas kaip siekį išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismas neanalizavo kitų byloje surinktų įrodymų, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės.

Skambučių išklotinės patvirtina, kad 2010-02-15 01:25 ir 01:26 V. R., būdamas bokšto KN513A, adresu (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje, skambino sūnui M. R., kuris buvo bokšto 226A, adresu (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje (t. 2, b. l. 67), vėliau skambučių tarp šių asmenų nebuvo. Liudytoja I. L. L. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino po įvykio telefonu kalbėjusi su M. R. ir supratusi, kad jam apie įvykį yra žinoma. Taigi įvykis turėjo būti iki V. R. skambučio M. R., tai yra iki 2010-02-15 01:25.

02:20:34 gauta žinutė į V. R. telefoną su PK kontaktais (t. 1, b. l. 71). Pokalbio suvestinės patvirtina, kad į policiją 2010-02-15 2:23:05 skambino vyras (greičiausiai V. R.) dėl užpuolimo, tačiau rišlaus pokalbio nebuvo. 2:23:32 skambino moteris (greičiausiai I. L. L.), prašė kviesti policiją ir greitąją (nurodo, kad ją iš miegų pakėlė, nežino kas ten buvo, ji matanti per langą vieną gal negyvą gulintį žmogų, nurodo nelipsianti į apačią už jokius pinigus), pareigūnas pasiūlo skambinti 118; pakartotinis skambutis 2:25:46 dėl užpuolimo, pareigūnas siūlo skambinti 118 ir prašyti sujungti su Kaunu; 4 analogiški skambučiai tarp 2:26:30 ir 2:45:57, pareigūnas nurodo, kad čia Jonava ir Kauno rajonas paskambins (t. 2, b. l. 9-12). ROIK patvirtina, kad apie įvykį pranešta 2010-02-15 2 val. 32 min., pranešė I. L. tel. Nr. (duomenys neskelbtini); 02 val. 36 val. išsiųstas patrulis, kuris atvyko 2 val. 52 min. (t. 1, b. l. 14). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje pažymėtas iškvietimo laikas 2010-02-15 2 val. 40 min., kvietė draugė, tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 3).

Šie įrodymai patvirtina, kad policijai apie įvykį buvo pranešta praėjus maždaug valandai nuo paties įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. patvirtino, kad į policiją skambino tik po valandos, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl (t. 2, b. l. 180). Remiantis tuo faktu, galima būtų daryti prielaidą, kad per tą laikotarpį kaltinamasis galėjo bandyti paslėpti, sunaikinti ar suklastoti daiktinius įrodymus, pavyzdžiui nuvalyti savo pėdsakus ir suklastoti R. R. G. DNR pėdsakus ant šaunamųjų ginklų. Tačiau nuteistasis V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigė turėjęs kontaktų su abiem ginklais, po įvykio juos padėjo į antrame namo aukšte esantį seifą, ką patvirtino ir liudytu apklaustas policijos pareigūnas V. J.. Be to, galima daryti ir kitą šiai lygiavertę prielaidą, kad asmuo dėl patirto sukrėtimo negalėjo elgtis adekvačiai.

Kaip minėta, galima būtų daryti ir tokią prielaidą, kad nukentėjusysis R. R. G. neturėjo kontaktų su ginklais, o jo DNR pėdsakus ant ginklų po įvykio suklastojo pats nuteistasis V. R.. Tačiau žemiau išdėstytų įrodymų pagrindu tokia prielaida atmestina.

2010-02-15 įvykio vietos protokolas patvirtina, kad įvykio vietoje rasta ir paimta 3 vnt. šovinių 7,62 mm kalibro; 2 vnt. tūtelių 7,62 mm kalibro; viena 17 lenkimų spyruoklė, 13 lenkimų spyruoklė, deformuota šovinio kulka, šaunamasis ginklas „TT“ Nr. OB2339 su tuščia dėtuve, šaunamasis ginklas Kevin MZP Makarov Nr. MH00040 su dėtuve ir penkiais šoviniais, keturios ginklo galimai atlūžusios dalys (t. 1, b. l. 23-32).

2010-08-06 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-729 (10) patvirtina, kad pistoletas „Kevin M“ Nr. MH00040 skirtas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais. Pistoletas Nr. OB 2339 yra skirtas šaudyti 7,62 mm kalibro šoviniais. Tirti pateikti trys 7,62 mm kalibro (7,62 X 25) šoviniai yra tinkami šaudyti iš tirti pateikto Tokarevo konstrukcijos pistoleto „TT“ Nr. OB 2339. Tirti pateikti šeši 9 mm kalibro šoviniai yra tinkami šaudyti iš tirti pateikto pistoleto „Kevin M“ Nr. MH00040. Tirti pateiktos dvi kulkos yra 9 mm kalibro šovinių, skirtų Makarovo konstrukcijos pistoletams, dalys. Tirti pateiktos dvi tūtelės yra 7,62 mm kalibro (7,62 X 25) šovinių dalys. Tirti pateikta kulka iš R. R. G. kojos yra iššauta iš tirti pateikto pistoleto „Kevin M“ Nr. MH00040. Tirti pateikta kulka, rasta įvykio vietoje, yra iššauta ne iš tirti pateikto Tokarevo konstrukcijos pistoleto Nr. OB 2339. Nustatyti, ar tirti pateikta kulka, rasta įvykio vietoje, yra iššauta iš tirti pateikto pistoleto „Kevin M“ Nr. MH00040, negalima. Tirti pateiktos dvi tūtelės yra šautos tirti pateiktame Tokarevo konstrukcijos pistolete Nr. OB 2339. Tirti pateikta vielinė spyruoklė su juodos spalvos plastikiniu dangteliu ir juodos spalvos plastikinė stumiančioj i plokštelė yra pistoleto „Kevin M“ šovinių dėtuvės dalys. Tirti pateikta šovinių dėtuvės dėžutė, vielinė spyruoklė, stumiančioji plokštelė, juodos spalvos plastikinė kriauna yra Tokarevo konstrukcijos pistoleto dalys.

Visa tai patvirtina, kad įvykio vietoje buvo iššauta mažiausiai po du kartus iš kiekvieno ginklo.

2010-08-06 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-729 (10) patvirtina, kad iš pistoleto „TT“ įvykio vietoje buvo iššauta du kartus. 2010-04-12 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr.11-739(10) patvirtina, kad šūvio pėdsakai nuo pistoleto „TT“ užrakto bei dviejų 7,62 mm kalibro tūtelių, rastų įvykio vietoje ir skirtų šaudyti pistoletu „TT“, rasti tik ant nukentėjusiojo R. R. G. viršutinių rūbų. Tokių pėdsakų nerasta ant V. R., I. L. L., M. R., D. K., Č. D. (t. 1, b. l. 175).Šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis R. R. G. įvykio metu visgi turėjo pistoletą „TT“ ir iš jo iššovė mažiausiai du kartus. Manymas, kad ir šie pėdsakai galėjo būti suklastoti, neperžengia prielaidų lygmens. Tai paneigia nukentėjusiojo R. R. G. parodymus, kad jis buvo užpultas ginkluoto dviem pistoletais V. R. ir tuo pačiu atitinka nuteistojo V. R. nurodomas įvykio aplinkybes.

Kiti įrodymai taip pat patvirtina nuteistojo V. R. duotų parodymų detales:

Išrašas iš V. R. medicininių dokumentų patvirtina, kad jam nustatyta dešinės plaštakos stipinkaulio apatinės dalies lūžis. Trauma 2010-02-15 muštynių metu. Taikyta imobilizacija gipso langete. Šį faktą patvirtina ir duomenys iš areštinės apžiūros apskaitos žurnalo – konstatuota dešinės rankos dilbio srities trauma, uždėta langetė, lūpos sumušimas (t. 5, b. l. 36-39). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas Ą. S. paaiškino, kad toks sužalojimas pagal diagnozę atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Sužalojimą galėjo pasidaryti ir pats asmuo, griūdamas ar smogdamas su ranka, taip pat riešo stipinkaulį galėjo sulaužyti kitas asmuo spirdamas. Specialisto išvada Nr. G429/10(02) patvirtina, kad V. R. padaryta: odos nubrozdinimas, muštinė žaizda ir kraujosruva viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimas dešinio momens srityje. Padaryta kietais bukais daiktais paveikus viršutinės lūpos ir dešinio momens sritis, dviejų trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l. 188). Liudytoja I. L. L. parodė, kad po įvykio jos draugui R. buvo sužalotas veidas, buvo ištinusi ranka, jis buvo sumuštas. Tai patvirtino ir liudytojas V. J.. Šios faktinės aplinkybės neprieštarauja nuteistojo V. R. parodymams, kad R. R. G. jam trenkė kumščiu į veidą, spyrė iš kojos į galvą, jis dengėsi ranka ir spyris kliuvo į dešinę plaštaką.

Biologinio tyrimo išvadose konstatuojama, kad ant pistoleto „TT“ dėtuvės spyruoklės (mėginys Nr. 8), paimtos įvykio vietos apžiūros metu žmogaus kraujo nerasta. Ant jos rasta sumaišyta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Asmens tapatybei nustatyti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. R. G. genotipu (t. 1, b. l. 162). Atkreiptinas dėmesys, kad ant spyruoklės nerasta kraujo pėdsakų, tad galimybė, jog R. R. G. biologiniai pėdsakai atsirado V. R. mušant jį pistoletu „TT“, mažai tikėtina. Tačiau nukentėjusiojo biologinių pėdsakai ant pistoleto „TT“ dėtuvės spyruoklės atitinka nuteistojo V. R. parodymus, kad nukentėjusysis pats iš jo kišenės ištraukė pistoleto „TT“ dėtuvę.

2010-02-15 įvykio vietos protokole užfiksuota, kad pistoletas „TT“ buvo su tuščia dėtuve, jo dėtuvės spyruoklė rasta kieme ant žemės. Tai neprieštarauja nuteistojo V. R. parodymams, kad jis buvo užpultas ir siekė atimti pistoletą iš nukentėjusiojo.

Po įvykio V. R. išsiuntė žinutę į numerį (duomenys neskelbtini): „Draugai, jei gali, padek i.. R. mane verte. As gyvas jis ligoninej“ (t. 2, b. l. 132).

Taigi kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės pasitvirtino tik iš dalies ir to nepakanka konstatuoti, jog V. R. kaltė pagal jam pareikštus kaltinimus įrodyta. Šūvio pėdsakų tyrimo rezultatai paneigia kaltinime nurodytą aplinkybę, kad V. R. šovė iš abiejų ginklų „TT” Nr. ?B 2339 ir „MAKAROV” Nr. MH00040 ne mažiau kaip po du kartus į R. R. G., kadangi šūvio pėdsakai nuo pistoleto „TT“ rasti tik ant nukentėjusiojo R. R. G.. Aukščiau išdėstyta įrodymų analizė leidžia teigti, kad byloje surinkti įrodymai nepaneigia nuteistojo V. R. parodymų, atvirkščiai, didžiąja dalimi juos patvirtina.

Byloje nustatyta, kad V. R. ne mažiau kaip du kartus šovė į R. R. G., peršaudamas pastarajam kairės kojos blauzdą ir padarydamas kairio blauzdikaulio skeveldrinį lūžį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tai įrodyta specialisto išvada Nr. G-1928/10(02), nukentėjusiojo parodymais, paties nuteistojo V. R. parodymais. Taip pat nustatyta, kad po to V. R. sudavė nukentėjusiajam smūgius. Kaltinamajame akte nurodyta 22 smūgiai, tai yra tiek, kiek trauminių poveikių nustatė teismo medicinos specialistai išvadoje Nr. G-1928/10(02). Analizuojant išvadą, galima išskirti kelias grupes sužalojimų:

1. veido ir galvos muštinės žaizdos, padarytos kietu buku daiktu ar daiktais 17 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, atitinkančios nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. atviras įspaustinis kairio momenkaulio lūžis, padarytas kietu buku, riboto paviršiaus daiktu, 1 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, atitinkantis sunkų sveikatos sutrikdymą.

3. odos nubrozdinimai poodinės kraujosruvos, padaryti kietais bukais daiktais, 4 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. Šautiniai kairės blauzdos sužalojimai, kairio blauzdikaulio skeveldrinis lūžis, padaryti šaunamuoju ginklu, atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą.

5. Pilvo sumušimas, nepatikslinto pobūdžio žaizda bei poodinė kraujosruva kairiame klube, odos nubrozdinimas pilve, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą.

6. Odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje bei jos pirštuose, poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje galėjo išsivystyti tiek besiginant nuo suduodamų smūgių, tiek R. R. G. smūgiuojant pačiam. (t. 1, b. l. 90-92).

Taigi R. R. G. neabejotinai buvo suduota 18 smūgių, iš kurių 17 įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, o vienas – sunkiu sveikatos sutrikdymu. Odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos įvertintos ne kaip muštinės žaizdos, todėl galėjo būti padarytos grumtynių metu ir nesuduodant smūgių, veidui kontaktuojant su kietais paviršiais.

Nors kaltinime nurodyta, kad visi 22 sužalojimai padaryti šaunamuoju ginklu “TT” Nr. ?B 2339, juo suduodant R. R. G. ne mažiau 22 kartų į galvos - veido sritį, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių būtent tokį sužalojimo mechanizmą. Kaip minėta, smūgių sudavimą neginčijamai patvirtina 18 nustatytų sužalojimų, o šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek kumščiu, tiek pistoletu „TT” Nr. ?B 2339, tiek pistoletu „MAKAROV” Nr. MH00040.

Kaltinime taip pat nurodoma, kad V. R. paminėtais ginklais bei kumščiais sudavė R. R. G. nemažiau kaip dviejų kartų į pilvo sritį, padarydamas šiam poodinę kraujosruvą kairiame klube, pilvo sumušimą, odos nubrozdinimus pilvo sienoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių būtent tokį sužalojimo mechanizmą. Specialistė išvadoje Nr. G-1928/10(02) konstatavo, kad detali nukentėjusiojo apžiūra stacionare nebuvo galima, o jai pateiktuose med. dokumentuose rasti prieštaringi duomenys. Pateikta tikėtina išvada, kad tai galėjo būti šautinės – liestinės žaizdos (išvados 1.3. punktas). Tokiu būdu nėra pagrindo tvirtinti, kad aukščiau paminėtos žaizdos nukentėjusiajam padarytos V. R. suduodant ginklais bei kumščiais į pilvo sritį. Minėtos išvados 1.4. ir 6 punktai nepaneigia nuteistojo V. R. parodymų apie tai, kad R. R. G. smūgiavo jam į veidą.

Sprendžiant dėl nukentėjusiojo R. R. G. parodymų patikimumo, turi būti vertinama ir tai, kad parodymus, kaltinančius nuteistąjį V. R., jis davė tik teisme 2014-02-17, tai yra nuo įvykio praėjus trejiems metams. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė nieko nepamenantis ir niekam pretenzijų neturintis. 2015-04-14 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-161/2015 išvadose nurodyta, kad duomenų, jog įvykio metu R. R. G. galėjo būti alkoholinės psichozės, alkoholinės amnezijos ar baltosios karštinės būklėje, nėra. Dėl patirto sveikatos sutrikdymo jis galėjo prisiminti įvykius praėjus kuriam laikotarpiui po įvykių, galėjo prisiminti praėjus nuo jų virš metų laiko. Šiuo metu dėl patirto sveikatos sutrikdymo psichikos sutrikimas, dėl kurio būtų sutrikusi atmintis, nediagnozuojama (t. 6, b. l. 19-22). Ši išvada patvirtina, kad patirtų sužalojimų pobūdis leidžia nukentėjusiajam po ilgesnio laiko tarpo prisiminti 2010-02-15 įvykius, tačiau neįrodo, kad nukentėjusiojo R. R. G. duoti parodymai yra objektyvūs, kad jis tiriamus įvykius prisimena teisingai.

Sutiktina su teisme išsakytais nukentėjusiojo ir jos atstovės argumentais, kad R. R. G. davė parodymus teisme tuomet, kai jam buvo suteikta galimybė tai padaryti. Tačiau būtina įvertinti ir sekančias aplinkybes: Nukentėjusysis R. R. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykius prisiminė 2011 metų pavasarį. Su kitais asmenimis apie įvykį kalbėjęs tiems kas domėjosi. Su kuo apie tai kalbėjo, nenurodė. Tuo tarpu liudytoja A. G., apklausiama 2012-01-17 teismo posėdyje, parodė, kad R. R. G. apie įvykį jai nieko nepasakojo, tik sakė, kad padaugino alkoholio (t. 3, b. l. 181). Liudytojas A. G., apklausiamas 2012-01-17 teismo posėdyje, parodė, kad tėtis apie įvykį nelabai ką atsimena, nenori apie tai šnekėti (t. 3, b. l. 182). Taigi nors nukentėjusysis teigė, kad įvykius prisiminė dar 2011 metų pavasarį, tačiau jo artimieji, apklausiami 2012-01-17, apie tai nieko nežinojo. Įvykio aplinkybės (išskyrus išdėstytas kaltinamajame akte) nenurodytos ir civiliniame ieškinyje, kurį nukentėjusysis pateikė teismui 2011 m. rugsėjo 27 d. (t. 3, b. l. 133).

Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymų detalės taip pat neatitinka įrodymų visumos, dalis jo parodymų yra nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme R. R. G. pabrėžė, kad buvo su striuke, bet įvykio vietoj jos nerado (t. 5, b. l. 22), tačiau daiktų pateikimo protokolas patvirtina, kad KMUK darbuotojai tyrimui pateikė R. R. G. drabužius, tarp kurių buvo ir juodos spalvos striukė „Zara“ (t. 1, b. l. 132). R. R. G. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad po sumušimo jis prašęs pagalbos, tačiau vietoj pagalbos V. R. šovęs jam į nugaros kairę pusę, po ko nuo betono atšoko atplaiša ir sulaužė šonkaulį, o jis prarado sąmonę. Tokie jo parodymai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai Nr. G-1928/10(02), kur nei nugaros, nei šonkaulių sužalojimai neužfiksuoti. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė nuo 6 iki 8 klasės užsiiminėjęs boksu, apeliacinės instancijos teisme tai paneigė ir nurodė užsiiminėjęs karate. Šie prieštaravimai ir neatitikimai leidžia pagrįstai abejoti, ar nukentėjusysis dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių teisingai atsimena įvykio aplinkybes.

Nustatyta ir tai, kad R. R. G. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. V. R. parodė, kad nukentėjusysis buvo girtas, elgėsi kaip išprotėjęs, puolė jį. Liudytoja A. G., nukentėjusiojo draugė, parodžiusi, kad kalbant telefonu su R. R. G. prieš įvykį supratusi, jog jis yra ganėtinai išgėręs (t. 3, b. l. 181).

Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad nuteistojo V. R. duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, o nukentėjusiojo R. R. G. parodymai jiems prieštarauja, todėl jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Taigi nuteistojo V. R. parodymai apie įvykį nepaneigti. Pagal nuteistojo parodymus bei kitus aukščiau aptartus įrodymus 2015-02-15 laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.25 val., (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), esančiame gyvenamajame name, prieš tai išsiskirsčius buvusiems svečiams, nuteistasis V. R. ir nukentėjusysis R. R. G. gėrė alkoholinius gėrimus, abu buvo neblaivūs. V. R. atsinešė legaliai laikytą ginklą „TT” Nr. ?B 2339, išėmė šovinių dėtuvę, įsidėjo ją į kišenę, o ginklą padavė nukentėjusiajam R. R. G.. Po to R. R. G. trenkė V. R. į veidą, po ko šis nukrito, spyrė į galvos sritį, ištempė jį į lauką, ištraukė iš kišenės pistoleto „TT“ šovinių dėtuvę, įsidėjo ją į pistoletą ir nukreipęs ranką į V. R. pusę, iššovė ne mažiau kaip du kartus, grasindamas nužudyti. V. R., išsitraukė iš kelnių kišenės savigynai laikytą pistoletą „MAKAROV” Nr. MH00040 ir ne mažiau kaip du kartus šovė R. R. G. į kojas. Pataikius į kojas, R. R. G. pargriuvo, o V. R., siekdamas atimti ginklą, priėjo prie nukentėjusiojo, sudavė jam ne mažiau 18 kartų į galvą bei veidą kumščiais ar kažkuriuo iš ginklų, iki pajuto, jog R. R. G. nesipriešina. Vienas iš suduotų smūgių sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Įstatymas numato aplinkybes, kurioms esant baudžiamoji atsakomybė nekyla, nors padaryta veika formaliai atitinka nusikaltimo požymius. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos.

Taigi pagal nustatytas byloje aplinkybes, darytina išvada, kad nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai.

Nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl būtina įvertinti, ar besiginantis asmuo neperžengė būtinosios ginties ribų. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o jo pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Nagrinėjamu atveju ir besikėsinantis asmuo, ir besiginantis asmuo pasikėsino į tas pačias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – žmogaus sveikatą. Besikėsinantis asmuo naudojo šaunamąjį ginklą, tuo pačiu atsakė ir besiginantis asmuo.

Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu konstatuota, kad V. R., gindamasis nuo pasikėsinimo sudavė nukentėjusiajam 18 smūgių, iš kurių vienas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Užpultasis paprastai būna susijaudinęs dėl kėsinimosi, patiria staigų emocinį išgyvenimą ir ne visada gali adekvačiai įvertinti situaciją ir nustatyti, kad kėsinimasis jau pasibaigęs ir nėra būtinumo tęsti gynybos. Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011). Nagrinėjamu atveju V. R. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo turėdamas tikslą atimti iš jo šaunamąjį ginklą bei įveikti fizinį pasipriešinimą. Bylos duomenimis, nukentėjusysis yra aukštesnis ir tvirtesnio kūno sudėjimo nei nuteistasis, yra užsiiminėjęs kovinėmis sporto šakomis, taigi fiziškai pranašesnis už V. R.. Pats V. R. nurodė smurtą vartojęs tol, kol suprato, kad nukentėjusysis nesipriešina. Nors buvo suduota 18 smūgių, tačiau tik vienas iš jų sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, kiti smūgiai specialistų įvertinti tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, smurtas buvo panaudotas pavojingo kėsinimosi akivaizdoje, nukentėjusiajam turint šaunamąjį ginklą, todėl kolegija sprendžia, kad gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taigi būtinosios ginties ribos nagrinėjamu atveju nebuvo peržengtos.

Bylos duomenys leidžia spręsti, kad V. R. įvykio metu patyrė didelį stresą. Liudytojas V. J., policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, patvirtino, kad nuteistasis nebuvo agresyviai nusiteikęs, buvo susinervinęs, streso būsenoje (t. 3, b. l. 180). Liekamieji įvykio sukelti reiškiniai fiksuojami Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-89/2013 - nuteistasis gydytas VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Psichiatrijos ligoninėje, diagnozė – mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas; psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį. Klinikiniame vaizde aprašoma bloga nuotaika, didelis nerimas, vidinė įtampa, nemiga, dažnas alkoholio vartojimas, dirglumas, suicidinės mintys ir bandymas (t. 4, b. l. 140-143).

Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja LR Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Kadangi nustatyta, kad yra įstatyminis pagrindas taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl V. R. negali atsakyti baudžiamąja tvarka. Nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės, byla nutraukiama (BPK 254 str. 4 d.). BPK 327 straipsnio 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Kadangi V. R. išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus galiojo iki 2012-10-16 (t. 3, b. l. 12), iš nuteistojo paimti šoviniai, ginklai ir jų dalys paliktini saugoti PK Licencijavimo skyriuje iki bus įstatymų nustatyta tvarka išspręstas klausimas dėl leidimo išdavimo V. R.. Kiti daiktiniai įrodymai sunaikintini kai menkaverčiai.

Dėl civilinių ieškinių ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos ministerijos pateikė civilinį ieškinį dėl 5206,22 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų (t. 1, b. l. 191). Nukentėjusysis R. R. G. pareiškė civilinį ieškinį 100000 litų dydžio neturtinei žalai atlyginti, prašė atlyginti išlaidas atstovo pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 132-134).

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta V. R. atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. Dėl šių priežasčių byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais.

Kadangi nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti gali būti priteisiamos tik pripažinus kaltinamąjį kaltu, šis nukentėjusiojo reikalavimas atmetamas (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį, kuriuo V. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., panaikinti ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. numatytu pagrindu, tai yra esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti.

Lietuvos Respublikos piliečio pasą, asmens tapatybės kortelę ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 2277, išduotus V. R. vardu (saugomi byloje, t. 3, b. l. 11-12), grąžinti V. R..

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos ministerijos ir nukentėjusiojo R. R. G. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

R. R. G. prašymą atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmesti.

Šaunamąjį ginklą „Kevin M ZP 06, 9 mm Makarov“ su dėtuve ir penkiais šoviniais ir šaunamąjį ginklą „TT“ su tuščia apkaba, 4 vnt. ginklo detalių ir dvi spyruokles, šovinį su užrašu ant dugno „02-10“, 75 vnt. 9 mm. kalibro šovinių, 67 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių ir dėtuvę, V. R. vardu išduotą ginklo kortelę Nr. 2277, palikti saugoti Kauno apskrities VPK Licencijavimo skyriuje, iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikyti, nešiotis ginklus ir šaudmenis išdavimo V. R. pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas.

Kitus daiktinius įrodymus, nurodytus Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, sunaikinti kaip menkaverčius.