Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės ir Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas, kurį A. Z. praleido laikinai sulaikyta.

Iš A. Z. priteista 701,49 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. Z. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad sunkiai sutrikdė šeimos nario sveikatą, o būtent:

ji, 2020 m. gegužės mėn. 15 d. apie 12.50 val. gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, tyčia, peiliu dūrė kartu gyvenančiam šeimos nariui – sugyventiniui (partneriui) K. I. į pilvo sritį, tokiu būdu padarydama kiauryminę ‑ pjautinę žaizdą pilvo srityje atsiveriančią į pilvaplėvės ertmę su skrandžio sužalojimu, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvada dėl nuteistosios tyčios formos ir rūšies, nuteistosios A. Z. veikos kvalifikacija pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o taip pat prašoma švelninti bausmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistosios A. Z. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistosios kaltės padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikaltimą pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

10. Be to, versiją apie nukentėjusiajam padarytą sužalojimą dėl neatsargumo, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 1450/2020 (02) matyti, kad K. I. konstatuota kiauryminė durtinė ‑ pjautinė žaizda pilvo srityje atsiveriant į pilvaplėvės ertmę su skrandžio sužalojimu (t. 1, b. l. 114). Šie duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam padaryta žaizda nėra paviršutinė, o gana gili. Žaizdos pobūdis duoda pagrindą išvadai, kad tokiam sužalojimui padaryti buvo reikalinga didesnė jėga, nei galėjo būti išvystyta, pagal nuteistosios aiškinimą, jai neatsargiai elgiantis su peiliu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos šios paminėtos aplinkybės, jas vertinant kitų byloje surinktų ir ištirtų duomenų kontekste, pirmosios instancijos teismui davė pagrindą teisingai išvadai dėl nukentėjusiojo K. I. duotų parodymų vertinimo, o tuo pačiu ir dėl nuteistajai pareikšto kaltinimo pagrįstumo, su kuria nesutikti nėra pagrindo. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamosios bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog A. Z. 2020 m. gegužės 15 d. apie 12.50 val. gyvenamojo namo kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, tyčia, peiliu dūrė kartu gyvenančiam šeimos nariui – sugyventiniui K. I. į pilvo sritį, tokiu būdu padarydama kiauryminę ‑ pjautinę žaizdą pilvo srityje atsiveriančia į pilvaplėvės ertmę su skrandžio sužalojimu, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

12. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia A. Z., byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji tyčia padarė sužalojimus savo sugyventiniui K. I.. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat elgesį prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Byloje nustatyta, kad prieš nusikaltimo padarymą nukentėjusysis ir nuteistoji konfliktavo žodžiu, pastaroji buvo kelis kartus nuėjusi į virtuvę ir, kartą grįžusi iš jos, rankoje turėjo peilį, kuriuo staiga dūrė nukentėjusiajam į pilvo sritį. Nuteistoji A. Z. dūrį atliko kūną žalojančiu įrankiu – peiliu, kuriuo nukentėjusiajam dūrė į gyvybei pavojingą vietą – pilvą. Taigi nuteistoji, durdama peiliu kitam žmogui, nors ir nedetalizuodama konkrečios dūrio vietos, pagal savo asmenines savybes turėjo suprasti, jog žmogus bus sužalotas. Nuteistoji po dūrio peiliu nesiėmė priemonių pagalbai suteikti, nekvietė greitosios medicinos pagalbos ir pan. Šie A. Z. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jos veiksmai buvo ne spontaniški, o tikslingi. Nuteistoji A. Z., būdama suaugusi, suvokdama savo veiksmų esmę ir prasmę, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties bei aukštąjį išsilavinimą, neabejotinai suprato, jog, suduodama peiliu stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią vietą (pilvą), kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių atsiradimo, o savo veiksmus suvokė kaip nusikalstamus. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, jog esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau nedetalizuoja. Taigi, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog A. Z. nusikaltimą padarė, veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia, ir jos padarytą nusikaltimą kvalifikavęs pagal kilusius padarinius, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nuteistoji teigia, kad apie nukentėjusiojo sužalojimą ji sužinojo tik atvykus policijos pareigūnams, atmetami kaip nepagrįsti. Iš viso proceso metu nuteistosios duotų parodymų apie įvykio aplinkybes matyti, kad ji pati nurodė, jog po dūrio į pilvą nukentėjusysis jai pasakė, kad ji pažiūrėtų, ką padarė (ikiteisminio tyrimo metu – kad po dūrio nukentėjusysis atkėlė savo vilkėtą megztinį ir pasakęs ,,žiūrėk ką padarei“ parodė į pilvą, kurio kairiajame šone buvo matyti kraujas). Taigi pagrindo teigti, jog nuteistoji nekvietė pagalbos, nes nežinojo, kad ji nukentėjusįjį sužalojo, nėra. Nurodytas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kuris prieštarauja jos pačios parodymams, laikytinas tik jos pasirinktu gynybos būdu, siekiant sumenkinti savo atsakomybės mastą.

13. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Z. veiksmus įvertino kaip šeimos nario sunkų sveikatos sutrikdymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Aplinkybės, kad nuteistoji po įvykio su nukentėjusiuoju susitaikė, jis jai jokių pretenzijų nereiškė, nusikalstamos veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

Dėl teisingumo principo įgyvendinimo ir bausmės paskyrimo

14. Kaip minėta, A. Z. pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pasisakius dėl apeliacinio skundo argumentų ir prašymo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nepagrįstumo, nuteistosios prašymas švelninti bausmę šio argumento pagrindu nepagrįstas. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose kitais argumentais patikrinusi nuteistajai paskirtosios bausmės pagrįstumą, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos visapusiškai ir dėl to nuteistajai paskirtoji bausmė nebuvo tinkamai individualizuota. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Z. paskirta bausmė yra pernelyg griežta. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

15. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, A. Z. individualizuodamas bausmę, įvertino tai, kad ji, veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė vieną labai sunkų nusikaltimą. A. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad veiką ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistosios asmenybę apibūdinančias aplinkybes: 70 metų amžiaus, neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Apygardos teismas atkreipė dėmesį ir į neigiamai nuteistąją charakterizuojančius duomenis – 2018 m. sausio 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, susitaikius įtariamajai ir nukentėjusiajam, buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad A. Z. prieš K. I. panaudojo smurtą, vieną kartą suduodama jam buteliu per galvą, tai yra įtariant ją BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu (t. 1, b. l. 135-137). Apygardos teismas taip pat vertino, jog A. Z. 2018 m. kovo – balandžio mėnesiais dalyvavo programoje „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“ (t. 1, b. l. 140), tačiau ši baudžiamojo poveikio priemonė, paskirta nutraukiant ikiteisminį tyrimą, nebuvo veiksminga. Liudytojų S. M. ir S. I. parodymais buvo nustatyta, kad A. Z. ir nukentėjusiojo šeimoje kyla pastovūs konfliktai, išgėrusi nuteistoji yra agresyvi, teismas sprendė, kad A. Z. prieš sugyventinį vartojamas smurtas tik stiprėja. Įvertinęs visas šias bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai ir jos paskirtis bus realizuoti, A. Z. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrus minimalią šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

16. BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta nusikalstama veika priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas nuo 2 iki 12 metų.

17. Kaip nurodyta pirmiau, skundžiamu nuosprendžiu A. Z. dvejų metų laisvės atėmimas paskirtas už sunkų nukentėjusiojo K. I. sveikatos sutrikdymą. Byloje nekyla abejonių, kad A. Z. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas kartu gyvenančiam šeimos nariui – sugyventiniui K. I. yra labai pavojinga nusikalstama veika, tačiau nesutiktina su apygardos teismo išvada, jog, tik izoliavus A. Z. nuo visuomenės, bus įgyvendinta bausmės paskirtis. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistajai realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo tikslingumo šioje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta nepakankamai įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą.

18. BK 41 straipsnis (bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

19. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, tai yra nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-334-699/2017).

20. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Be to, turi būti atkreiptas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas, įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.).

21. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiojo nuomonė dėl kaltininkui skirtinos bausmės taip pat yra vienas iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016).

22. Teisėjų kolegija sprendžia, kad be skundžiamame nuosprendyje aptartų aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas bausmę, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis K. I. jau pirmos apklausos, įvykusios 2020 m. gegužės 20 d., metu parodė, jog šiai dienai nežino, ar reikš civilinį ieškinį byloje (t. 1, b. l. 38-41), ir jau 2020 m. liepos 3d. buvo gautas nukentėjusiojo pareiškimas, kuriame jis nurodė, jog dėl kūno sužalojimo A. Z. jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia ir nereikš, su A. Z. susitaikė ir jai atleido (t. 1, b. l. 45). Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog dėl padaryto sužalojimo jis A. Z. atleido ir neturi jai jokių pretenzijų, prašė neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, įvykį vertino kaip nelaimingą atsitikimą (t. 2, b. l. 126, 143). Maža to, kaip jau buvo aptarta šiame nuosprendyje, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu išsakė poziciją, kad nuteistoji jį sužalojo netyčia. Šiuo aspektu pastebėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad pats nukentėjusysis nevengia vartoti smurtą nuteistosios atžvilgiu. Antai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, K. I. parodė, kad dieną prieš aptariamą įvykį po to, kai nuteistoji jį apipylė vandeniu, jis į pastarosios pusę metė rankoje turėtą plaktuką, kuris atsitrenkė į durų staktą ir atšokęs kliudė šalia durų stovėjusios A. Z. ausį. Be to, kelios dienos iki įvykio jis (K. I.) po žodinio konflikto su A. Z., smūgiavo į jos ranką laminuota grindine lenta. Taigi, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės patvirtina, jog smurto naudojimas vienas kito atžvilgiu A. Z. ir K. I. yra tapęs gyvenimo norma. Ši aplinkybė nuteistosios smurtinių veiksmų nepateisina, tačiau, įvertinus ją kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis – kad A. Z. su nukentėjusiuoju susitaikė, sutiko atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (701,49 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai) prašydama mokėti dalimis, kadangi jos pajamas sudaro tik kas mėnesį gaunama 300 Eur pensija; kad nukentėjusysis prašė skirti A. Z. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo jai nereiškė; kad nuteistosios smurtiniais veiksmais nukentėjusiojo sveikatai nebuvo sukeltos ilgalaikės ar negrįžtamos pasekmės; kad nuteistoji A. Z., nors nurodė kitokią įvykio eigą, iš esmės savo smurtinius veiksmus pripažino, dėl jų apgailestauja, įvertinus senyvą nuteistosios amžių (beveik 71 metai), svarstytina, ar pirmosios instancijos paskirtąja bausme bus įgyvendintas teisingumo principas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš esmės reikštų vienintelį bausmės paskirties – nubaudimo – realizavimą. Kiti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamoje byloje objektyviai nebūtų pasiekti ir netektų prasmės. Tuo tarpu paskirta bausmė turi būti veiksminga. Veiksminga bausme gali būti pripažinta tik tokia bausmė, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai.

23. Atsižvelgus į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. Z. skirtinos bausmės tikslai bus pasiekti ir neizoliuojant jos nuo visuomenės, o suteikiant jai galimybę pasitaisyti, atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Veiksminga bausmė nuteistajai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra laisvės apribojimo bausmė dvejiems metams, nustatant griežtus, tarpusavyje derančius apribojimus –draudimą vartoti alkoholinius gėrimus ir kitas psichiką veikiančias medžiagas, nes veika padaryta būnant neblaiviai; uždraudžiant išeiti iš namų nuo 21 iki 7 val., jei tai nesusiję su buvimu gydymo įstaigose; įpareigojant nuteistąją atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Todėl apskųstojo nuosprendžio dalis dėl nuteistajai paskirtos bausmės BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu naikintina, nuteistajai skirtina bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje A. Z. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė bei į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas.

A. Z., pripažintai kalta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 5 dalies 4 punktu, 6 dalimi, A. Z. įpareigoti per visą laisvės apribojimo laikotarpį:

– nevartoti alkoholinių gėrimų ir psichiką veikiančių medžiagų;

– būti namuose nuo 21 val. iki 7 val., išskyrus atvejus, jeigu tai susiję su buvimu gydymo įstaigose;

– atlyginti Kauno teritorinei ligonių kasai nusikaltimu padarytą žalą 701,49 Eur sumai.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. gegužės 17 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.