Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-11 · Administracinė byla Nr. I-850-561/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-06-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-12-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-11
Bylos Nr.
I-850-561/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03770-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-850-561/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03770-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime atlieka bausmę nepriimtinomis sąlygomis, t. y. jis, sergantis cukriniu diabetu, privestas būti drėgnoje kameroje. Paaiškino, kad daug kartų kreipėsi į kalėjimo administraciją, prašydamas perkelti jį į 5 postą, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami.

Pabrėžė, jog perkelti jį į kitą kamerą yra pateikusi ir gydanti gydytoja, tačiau ir į jos rekomendacijas atsižvelgta nebuvo.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad kamera, kurioje jis buvo laikomas, neatitiko reikalavimų. 2017 m. rugsėjo 26 pareiškėjas kreipėsi į administraciją, prašydamas jį perkelti iš gyvenamosios kameros Nr. 224 į gyvenamąją kamerą Nr. 202. Tą pačią dieną pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 202. 2017 m. spalio 9 d. administracija gavo pareiškėjo skundą, kuriame buvo prašoma jį perkelti į kamerą, esančią apsaugos poste Nr. 5. Kalėjimo administracija 2017 m. lapkričio 2 d. raštu informavo pareiškėją, jog šiuo metu nėra galimybės perkelti jį į kamerą, esančią poste Nr. 5, nes nėra laisvų vietų.

Pabrėžė, kad Kalėjimo pareigūnai, skirstydami asmenis į kameras, griežtai laikosi teisės aktų reikalavimų.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 12–13).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Kalėjimas į jo pateiktus prašymus perkelti į kitą kamerą nereaguoja ir nepagrįstai nesivadovauja gydytojos rekomendacija, kurioje yra nurodyta rekomendacija perkelti pareiškėją į kitą kamerą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes:1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; 3) suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų; 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; 5) suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 6) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 7) asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 8) asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 9) asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 2. Įtariamieji arba kaltinamieji, įtariami arba kaltinami toje pačioje byloje, arba proceso dalyviai toje pačioje byloje laikomi atskirai tik gavus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį nurodymą; 3. Nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus, laikomi atskirose patalpose.

Iš pateiktos rašytinės bylos medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimo administraciją, prašydamas jį perkelti į kitą kamerą dėl juntamos per didelės drėgmės kameroje. Pareiškėjas teigė, jog dėl buvimo drėgnoje kameroje jam pablogėjo sveikata, kad gydytoja taip pat rekomendavo perkelti jį į kitą kamerą.

Pastebėtina, jog pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 26 d. su prašymu kreipėsi į administraciją dėl perkėlimo iš kameros Nr. 224 į kamerą Nr. 202 (b. l. 16). Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas. Taigi, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad visi jo prašymai buvo ignoruojami, atmestini kaip nepagrįsti.

2017 m. spalio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į administraciją su skundu, prašydamas jį perkelti į priežiūros postą Nr. 5 (b. l. 15). Kalėjimas 2017 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 96-4931 informavo pareiškėją, jog šiuo metu neturi galimybės perkelti į pareiškėjo pageidaujamą kamerą, nes nėra laisvų vietų (b. l. 14). Iš esmės tokia pati informacija pareiškėjui buvo pateikta ir 2017 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. 96-5416 (b. l. 71). Teismas neturi duomenų, jog pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais Kalėjimo sprendimais, su skundais būtų kreipęsis į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos.

Į bylą pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2018 m. vasario 6 d. pažyma Nr. 4D-2017/1-1499 (b. l. 89–96) tvirtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs kameros Nr. 202 patikrinimą, dėl santykinės oro drėgmės sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) pažeidimų nenustatė. Minėtoje pažymoje buvo nustatyta, jog Kalėjimas pateiktos gydytojos rekomendacijos nesvarstė.

Pateiktuose medicininės kortelės išrašuose 2017 m. rugsėjo 12 d. (b. l. 43), 2017 m. lapkričio 6 d. (b. l. 51) matyti, jog gydytoja rekomenduoja, esant galimybei, pakeisti kamerą.

Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, sprendžia, jog nepaisant to, kad gydytojos rekomendacija nebuvo svarstyta, Kalėjimas pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 26 d. prašymą perkelti jį į kitą kamerą patenkino. Tai, kad Kalėjimas netenkino 2017 m. spalio 9 d. pareiškėjo skundo dėl perkėlimo į 5 priežiūros postą, nesudaro pagrindo išvadai, jog Kalėjimas atliko neteisėtus veiksmus.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 14 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 239, esančią poste Nr. 6 (b. l. 79), o 2018 m. sausio 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 99, esančią poste Nr. 5 (b. l. 94), o tai leidžia teismui daryti išvadą, kad į pareiškėjo prašymus buvo reaguojama ir atsiradus galimybėms, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymus bei gydytojos rekomendacijas.

Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš ABTĮ 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų rengimo išlaidas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas