- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- AN2-575-932/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00576-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Pareiškėjas
- M. L.
- Advokatai
- Agnė Misiūnaitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjos M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 23 d. nutarties, kuria Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2019 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. A33(13)-43 nepradėti administracinio nusižengimo teisenos paliktas galioti nepakeistas, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2019 m. birželio 6 d. gavo M. L. prašymą sudaryti sąlygas naudotis servitutiniu keliu S. M. žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini).
2. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas Jurijus Koreivo, atlikęs tyrimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 591 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, 2019 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos S. M.. Nutarime nurodyta, kad, atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 1.5 straipsniu (teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas), darytina išvada, kad pareiškėja M. L. turi objektyvias ir įmanomas galimybes tinkamai naudoti servitutinį kelią ir patekti į jai priklausantį žemės sklypą. Nutarime akcentuota, jog teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013 ir joje nurodyta praktika), todėl pareiškėjai M. L. galint naudotis servitutiniu keliu ir sąmoningai trukdant žemės sklypo savininkui tinkamai valdyti, naudoti, disponuoti nekilnojamuoju turtu, žemės sklypo savininko teisės yra akivaizdžiai pažeidžiamos. Nutarime taip pat pabrėžta, kad S. M. deda visas pastangas išlaikyti kelio servitutą tinkamą, t. y. sutvirtino kelio šlaitą betoniniais apvadais, atramine sienele, pasodino eglutes, įrengė kelio apšvietimą, todėl nėra pagrindo pradėti jam administracinę teiseną.
3. Nesutikdama su minėtu nutarimu, M. L. pateikė skundą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams, nurodydama, jog negali naudotis servitutiniu keliu, kadangi kelyje yra: atraminė sienelė, pavienės eglės, akmens dekoracija, elektriniai šviestuvai, požeminis elektros kabelis su į paviršių išvestais laidais, betoninis apvadas. Patikslintame skunde M. L. nurodė, kad S. M. pažeidė ANK 518 straipsnį.
Šalies argumentai
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjos M. L. skundą atmetė. Nutartyje teismas pažymėjo, kad pareiškėja M. L. kreipėsi į teismą nurodydama, kad S. M. neleidžia naudotis servitutiniu keliu, kadangi kelyje yra: atraminė sienelė, pavienės eglės, akmens dekoracija, elektriniai šviestuvai, požeminis elektros kabelis su į paviršių išvestais laidais, betoninis apvadas. Taip pat pareiškėja M. L., kreipdamasi į teismą ir prašydama panaikinti skundžiamą nutarimą, prašė pradėti S. M. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 518 straipsnį, t. y. savavaldžiavimą. Teismas padarė išvadą, kad M. L. skunde pateikti samprotavimai apie įrodymų vertinimą, jos negalėjimą tinkamai naudotis jai priklausančiu servitutiniu keliu dėl S. M. veiksmų yra subjektyvūs, neparemti jokiais objektyviais įrodymais ir nepaneigia institucijos padarytų išvadų, išdėstytų nutarime, o S. M. veiksmai neturi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių. Teismas nurodė, kad institucija, vertindama byloje surinktus įrodymus, laikėsi įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, nešališkai, rėmėsi įrodymų visuma. Taip pat teismas pažymėjo, kad klausimą dėl kitų pažeidimų (pastaba – galimai padarytų ANK 110 straipsnyje ir 351 straipsnyje numatytų administracinių nusižengimų), kaip teisingai nurodyta institucijos atsiliepime į papildytą skundą, turi spręsti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, o ne Vilniaus rajono savivaldybės administracija.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai. Atsiliepimai
5. Nesutikdama su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 23 d. nutartimi, pareiškėja M. L. pateikė skundą, kuriuo prašo minėtą teismo nutartį panaikinti ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją įvykdyti jos reikalavimus – suteikti galimybę be trukdžių naudotis savo teisėmis. Pareiškėja mano, kad savivaldybės administracija privalo įpareigoti S. M. pašalinti trukdžius – neleisti toliau sodinti medžius ir trukdyti pareiškėjai naudotis keliu.
6. Pareiškėja pažymi, kad šiuo metu kelyje yra pasodintas 31 medis, įmūryta akmens dekoracija, įtaisyti borteliai (20 cm), išvedžioti elektros laidai ir stulpai. Kelias yra 4 m pločio ir laikui bėgant ji neturės galimybės įeiti į savo sklypą; akcentuoja, kad vienas medis (kėnis/eglutė) užauga 4 m pločio, o jų apsodinta apie 20 vnt. Šalia kelio esanti teritorija yra tuščia, todėl pareiškėja nemato trūkumų medžius sodinti šalia kelio, kaip ir nurodoma taikos sutartyje. Pareiškėja nesupranta, kodėl savivaldybė teigia, kad ji į sklypą gali tik eiti pėsčiomis. Ji pažymi, kad vykdo savo pareigą pjauti žolę. Tuo tarpu S. M., pareiškėjos nuomone, savo pareigų neatliko, nes pasodino medžius ant kelio, nors aiškiai nurodyta, kad negalima užsodinti servitutinio kelio.
7. Pareiškėja teigia, kad S. M. padarė ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Tuo pažymi negalinti tinkamai atlikti savo pareigą – pjauti žolę, taip pat negali įeiti į savo sklypą ar į jį įvažiuoti.
Atsiliepimas
8. Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti.
9. Suinteresuoto asmens S. M. vardu advokato padėjėja Agnė Misiūnaitė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašoma netenkinti apeliacinio skundo ir priteisti 300 eurų proceso išlaidų, kurias sudaro užmokestis advokato padėjėjai už susipažinimą su dokumentais, atsiliepimo surašymą ir pateikimą teismui. Nesutinkama su skunde nurodytomis aplinkybėmis, pažymima pareiškėją piktnaudžiaujant savo teisėmis bei nesant pagrindo rašant prašymus, skundus ir kitus pareiškimus valstybinėms institucijoms, teismams. Teigiama, kad pareiškėja turi visas objektyvias ir įmanomas kitas galimybes tinkamai naudoti servitutinį kelią, esantį S. M. žemės sklype. Atkreipiamas dėmesys, jog valstybės institucijos, atsižvelgdamos į pareiškėjos nuolatinius skundus, siūlė jai servitutą kitoje vietoje su geru reljefu ir geru patekimu į jos žemės sklypą, tačiau ši M. L. atsisakė ir pareiškė, jog ji neatsisakys ir naudosis suinteresuoto asmens žemės sklype esančiu servitutiniu keliu.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundu, skundžiama nutartimi, pateikta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, daro išvadą nesant pagrindo tenkinti pareiškėjos M. L. skundą.
11. Analizuojant administracinio nusižengimo bylos medžiagą, matyti, kad pareiškėja gina esą pažeistas jos teises ir mėgina įrodyti, kad S. M. padarė ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Administracinė atsakomybė pagal ANK 518 straipsnį kyla už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.
12. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Apskrities viršininko 2008 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 2.3-8599-(41) buvo įregistruotas kelio servitutas (b. l. 32-33). Šioje byloje analizuojami tarp pareiškėjos M. L. ir suinteresuoto asmens S. M. kilę nesutarimai ir yra susiję būtent su servitutinio kelio naudojimu.
13. Visų pirma pažymėtina, kad servitutas – tai viena iš daiktinių teisių. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.112 straipsnio 4 dalį servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui.
14. Nagrinėjamu atveju susidariusi konfliktinė situacija tarp dviejų kaimyninių žemės sklypų savininkų yra susijusi su nustatytu kelio servitutu. Pagal CK 4.117 straipsnį kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Nagrinėjamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad kelio servitutas būtų nustatytas ir dėl tos priežasties, kad pareiškėja galėtų naudotis atitinkamu taku galvijams varyti. Tokios aplinkybės neįrodinėja ir pati pareiškėja, todėl teismas plačiau pasisako tik dėl kitų dviejų aspektų – teisės naudotis pėsčiųjų taku ir antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu.
15. Analizuodamas M. L. galimybę patekti į savo žemės sklypą naudojantis antžeminėmis transporto priemonėmis, teismas atkreipia dėmesį į byloje esančias nuotraukas, kurios padarytos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus specialistui 2019 m. birželio 18 d. atliekant patikrinimą vietoje (b. l. 25-29). Iš šių nuotraukų matyti, kad servitutinis kelias yra kalvoto reljefo. Pakankamai akivaizdu, kad dėl tokio reljefo, koks jis yra šiuo metu, antžeminių transporto priemonių eismas S. M. priklausančio žemės sklypo dalyje, kuriai nustatytas kelio servitutas, yra neįmanomas. Juolab, kad nagrinėjant kitą su tuo pačiu servitutiniu keliu susijusią bylą, t. y. Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-791-341/2016, analogiškos pozicijos laikėsi ir pati M. L. (tai matyti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO peržiūrėjus minėtoje byloje pateiktą atsiliepimą į ieškinį). Laikytina, kad pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip tokios, dėl kurių būtų apribota jos galimybė per servitutinį kelią važiuojant antžeminėmis transporto priemonėmis patekti į savo žemės sklypą, kadangi patekimas į M. L. sklypą servitutiniu keliu važiuojant antžeminėmis transporto priemonėmis ir taip yra neįmanomas, ką M. L. ir pati gerai supranta.
16. Analizuodamas M. L. galimybę naudotis nustatytu kelio servitutu pėsčiomis, teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji esą negali naudotis servitutiniu keliu, o būtent: šiuo metu kelyje yra pasodintas 31 medis (iš jų 20 vnt. – kėnių/eglių), įmūryta akmens dekoracija, įtaisyti borteliai (20 cm), išvedžioti elektros laidai ir pastatyti stulpai. Teismas pažymi, jog iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialisto J. Koreivo tarnybinio pranešimo (b. l. 19-21) matyti, kad minėto savivaldybės administracijos skyriaus atstovai 2019 m. birželio 18 d. buvo nuvykę atlikti patikrinimą vietoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad servitutinio kelio kelkraštyje įrengta atraminė sienelė, betoninis apvadas, akmens dekoracija, saulės baterijos šviestuvai, auga pavienės eglės bei 2 medžiai (S. M. teigimu, sodinti ne jo). Nustatyta, kad kelias yra apie 4,5 m pločio (b. l. 19). Kaip minėta aukščiau, reali servitutinio kelio padėtis atspindima patikrinimo metu darytose nuotraukose (b. l. 25-29). Teismas, analizuodamas jam pateiktą medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad M. L. teisė servitutiniu keliu naudotis kaip pėsčiųjų taku šiuo atveju yra kažkaip suvaržyta, juo labiau J. M. veiksmais.
17. Primintina, kad servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui (CK 4.112 straipsnio 4 dalis). Nei byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose, nei nuotraukose nėra užfiksuoti servitutiniame kelyje esantys (į jį įsiterpiantys) objektai, kurie fiziškai užkirstų galimybę pareiškėjai pėsčiomis nueiti iki jai priklausančio žemės sklypo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėja nurodo, jog servitutiniame kelyje pasodintas iš viso net 31 medis, tačiau byloje nėra tokį teiginį patvirtinančių objektyvių duomenų. Kaip matyti iš savivaldybės administracijos atstovų pateiktų nuotraukų, dauguma medžių, kurie, atkreiptinas dėmesys, yra reikalingi siekiant sutvirtinti šlaitą (išvengti jo slinkimo lietaus metu), auga ant šlaito ir tik keletas medžių auga galimai servitutinio kelio teritorijoje. Vertinant formaliai tokia aplinkybė galėtų būti laikoma tam tikru nukrypimu nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-791-341/2016 patvirtintos taikos sutarties tarp ieškovo (šioje byloje - suinteresuoto asmens) S. M. ir atsakovės (šioje byloje – pareiškėjos) M. L. sąlygų (taikos sutarties 1 punkte nustatyta: ieškovas užsodina egles savo lėšomis šlaito sutvirtinimui šalia servitutinio kelio (šlaitas), kad esamas servitutinis kelias atitiktų tinkamą naudojimąsi ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu praeinančiu prie servitutinio kelio, neužsodinant servitutinio kelio (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); skl. kad. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)). Visgi iš byloje esančių nuotraukų akivaizdu, kad neužsodinta erdvė yra pilnai pakankama, jog pareiškėja galėtų pėsčiomis patekti į savo žemės sklypą ir taip pasinaudoti servitutiniu keliu, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu jos teisės būtų kaip nors suvaržytos.
18. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja taip pat mano, kad jai yra kliudoma atlikti pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-791-341/2016 patvirtintos taikos sutarties 2 punktą priskirtą pareigą – pjauti servitutinio kelio žolę. Visgi pati pareiškėja skunde iš esmės nedetalizuoja, su kokiomis kliūtimis ji susiduria, norėdama tinkamai įgyvendinti šią savo pareigą. Iš skundo turinio galima tik numanyti, kad tai pasireiškia tokiu pačiu būdu kaip ir kliudymas naudotis servitutiniu keliu. Šioje vietoje teismui lieka tik konstatuoti, jog byloje esantys duomenys niekaip nepatvirtina, jog egzistuotų kokios nors S. M. dirbtinai sukeltos kliūtys, nepagrįstai apsunkinančios pareiškėjai priskirtos pareigos – nupjauti servitutinio kelio žolę – įgyvendinimą. Be to, pažymėtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2VP-8699-341/2018 apklaustas liudytojas G. N. yra nurodęs, kad „žolę servitutiniame kelyje pjauna antrus metus. Per sezoną pjauna žolę tris keturis kartus. Kaimynų santykiai yra konfliktiški“ (tai matyti iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpintos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-8699-341/2018). Šis asmuo nenurodė susiduriantis su kokiomis nors kliūtimis pjaunant žolę. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas laiko pareiškėją nepagrįstai mėginant įrodyti esą jai neteisėtai sudaromos kliūtys įgyvendinti pareigą dėl žolės pjovimo servitutiniame kelyje.
19. Kliūčių dėl apsunkinimo naudotis servitutiniu keliu nesudaro ir pareiškėjos įvardinti kiti objektai - akmens dekoracija, borteliai, apšvietimo stulpai, kas pakankamai išsamiai buvo analizuojama 2019 m. liepos 3 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminė tyrimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos skundo argumentais, laiko juos nepagrįstus ir konstatuoja, kad M. L. turi objektyvias galimybes tinkamai naudotis servitutiniu keliu bei taip patekti į jai priklausantį žemės sklypą. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima S. M. veiksmuose įžvelgti ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymių, nėra.
20. Kaip nurodyta anksčiau, suinteresuoto asmens S. M. interesais pateiktame atsiliepime į skundą prašoma priteisti proceso išlaidas – 300 eurų (atitinkamai prie atsiliepimo pridėti atstovavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitas). Vadovaujantis ANK 666 straipsniu, sprendžiant dėl proceso išlaidų atlyginimo taikytinos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos. Tokiu būdu minėto klausimo išsprendimui tikslinga vadovautis BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese atstovą, jas apmoka iš savo lėšų arba gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.
21. Nagrinėjamu atveju procesą iniciavo M. L. – būtent ji teikė prašymą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, o vėliau skundus teismams dėl jai nepalankių procesinių sprendimų. Atitinkamai S. M. pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise pateikti atsiliepimą į M. L. apeliacinį skundą. Atsiliepimą į skundą parengė advokato padėjėja, už atsiliepimo paruošimą S. M. apmokėjo, dėl ko, suprantama, patyrė išlaidas. Kita vertus, negalima nevertinti to, kad advokato padėjėjos parengtame atsiliepime iš esmės buvo pateikta savo turiniu panaši (dalyje – analogiška) informacija kaip ir S. M. rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos pastarasis 2019 m. birželio 28 d. teikė Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriui (b. l. 34-35). Be to, nenustatyta, kad dėl atsiliepimo surašymo advokato padėjėja būtų turėjusi atvykti į teismą susipažinti su bylos medžiaga ar atlikti kitus laiko sąnaudų pareikalaujančius veiksmus. Dėl nurodytų aplinkybių prašymas atlyginti proceso išlaidas tenkintinas iš dalies, priteisiant iš M. L. 100 eurų proceso išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 666 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 23 d. nutartį nepakeistą ir M. L. skundo netenkinti.
Prašymą dėl proceso išlaidų tenkinti iš dalies ir iš M. L. priteisti S. M. 100 (vieną šimtą) eurų proceso išlaidoms atlyginti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.