Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Romualdos Pocienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo narkotines medžiagas, t. y. 27 vienetus kanapių (Cannabis L.) sėklų, kurios įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, t. y. nusikalstamą veiką padarydamas šiomis aplinkybėmis:

2012 m. rugpjūčio 20 d., tiksliau nenustatytu laiku, P. K. būdamas savo namuose, esančius (duomenys neskelbtini), užsakydamas internetu iš Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje gyvenančio nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 25 vienetus kanapių (Cannabis L.) sėklų bei 2 vienetus tokių pačių sėklų gavo dovanų, kurių bendra vertė, įskaitant atsiuntimo į Lietuvos Respubliką išlaidas – 422,53 Lt.

Be to, P. K. J. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje gyvenančiam nenustatytam asmeniui, nurodė atsiųsti šias kanapių sėklas, adresu – „duomenys neskelbtini“, nurodė savo kaip gavėjo vardą ir pavardę – P. K., bei tokiu būdu inicijavo pašto siuntos su 27 vienetais kanapių (Cannabis L.) sėklų siuntimą į Lietuvos Respubliką bei pasirūpino, kad šios sėklos būtų pristatytos jam.

Be to, po nurodytų sėklų užsakymo, P. K. pasinaudodamas AB „XXX“ banko internetine bankininkyste, iš savo asmeninės banko sąskaitos Nr. XXXXXXX į tyrimo metu nenustatytą sąskaitą, pervedė 422,35 Lt, tokiu būdu atsiskaitydamas už 27 vienetus kanapių sėklų bei patvirtindamas narkotinių medžiagų įgijimą ir jų gabenimo į Lietuvos Respubliką užsakymą.

Tuo tarpu, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje gyvenantis nenustatytas asmuo, vykdydamas susitarimą, šias sėklas, supakuotas į pašto siuntą Nr. XXX, gavėju nurodęs P. K., adresu – „duomenys neskelbtini“, siuntą perdavė gabenti gabenimo paštu paslaugas teikiančiai Didžiosios Britanijos įmonei „R“, kurios darbuotojai, nežinodami apie daromą nusikalstamą veiką, atgabeno siuntą iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės pašto postą, esantį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. rugpjūčio 24 d. apie 14 val. 58 min., Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus pareigūnai minėtas sėklas surado.

Taip pat, P. K. buvo kaltinamas tuo, kad tais pačiais veiksmais ir tomis pat aplinkybėmis atlikdamas veiksmus, t. y. kad 27 vienetai kanapių (Cannabis L.) sėklų, kurios įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, jam į namus, esančius (duomenys neskelbtini), būtų atsiųstos pašto siuntoje Nr. XXXX, kuri iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. apie 14 val. 58 min. buvo atgabenta į Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto postą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), t. y. neturėdamas leidimo gabeno šias narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes neatitinka bylos aplinkybių.

Skunde prokurorė tvirtina, kad Kauno apygardos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad kanapių (ir jų dalių) įrašymas į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą bei juose nenustačius veikliosios (psichoaktyvios) medžiagos, neduoda pagrindo išvadai, jog tai narkotinės medžiagos. Pasak apeliantės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – SAM) 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo patvirtinimo“ I-mame sąraše „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“ įrašyta narkotinė medžiaga „Kanapės ir jų dalys“, todėl jos yra uždraustos vartoti dėl žalingų padarinių žmogaus sveikatai.

Nurodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, subjektyvusis veikos požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas ir siekia taip daryti. Be to, teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad pakanka, jog asmuo bent bendrais bruožais suvoktų šių medžiagų savybes ir jų kiekius. Prokurorė skunde remiasi P. K. duotais parodymais apie tai, kad ne kartą yra vartojęs kanapes, o „žolę“ rūko apie 3 – 4 metus, aktyviai domėjosi jų poveikiu, ir konstatuoja, jog būdamas normalaus protinio išsivystymo, pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį akivaizdžiai suvokė, kad daro pavojingą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų įgijimu, siuntimu ir to norėjo.

Apeliantės nuomone, P. K. elgesys, t. y. narkotinių medžiagų atsisiuntimas per Lietuvos Respublikos sieną, taip pat atitinka BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą objektyvųjį veikos požymį, nes šią nusikalstamą veiką atliko tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo per valstybės sieną gabena uždraustas vartoti narkotines medžiagas ir siekė taip daryti.

Prokurorė prašo atsižvelgti į tai, kad nepriklausomai nuo kanapių rūšies, kanapių sėklose delta-9-tetrahidrokanabinolio neaptinkama, nes kanapių sėklos yra jų dalys, kurios naudojamos augalo dauginimui, o ne vartojimui. Todėl apeliantės nuomone, akivaizdu, kad P. K. siekis buvo iš parsisiųstų sėklų užauginti augalus, t. y. kanapes, kuriose yra delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija. Pasak prokurorės, šias aplinkybes patvirtina liudytojo A. B. parodymai.

Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teisiamajame posėdyje apklausta specialistė R. J. paaiškino, jog pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, kanapių dalys (sėklos) yra narkotinė medžiaga. Tačiau, pagal Europos direktyvas Europos Sąjungoje, leidžiamos auginti pluoštinės kanapės, kurių sėklos turi turėti sertifikatą. Pažymėtina, kad P. K. siunčiamoje kanapių sėklų siuntoje, sertifikato, kuris patvirtintų, jog tai pluoštinių kanapių sėklos – nebuvo.

Nuteistojo gynėjas advokatas Gintautas Gustaitis atsikirtime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Prokurorė apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, dėl kurių apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai kanapių sėklų nepripažino BK 260 straipsnio 1 dalies dalyku.

Prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros skundą tenkinti. Nuteistojo gynėjas prašo prokurorės skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, P. K. pagrįstai išteisino pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti jų kiekį. Šiame skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 1-2 dalys).

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų įrašymą į kontroliuojamų medžiagų sąrašus. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnyje, dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Šio nusikaltimo dalykas turi atitikti medicininį kriterijų, t. y. narkotinėmis ar psichotropinėmis pripažįstamos tik tokios medžiagos, kurios gali veikti centrinę nervų sistemą ir kurios sukelia apsvaigimą bei priklausomybę nuo jų, ir juridinį kriterijų, t. y. šių medžiagų sąrašas turi būti nustatytas specialiu teisės aktu. Tik šiuos abu kriterijus atitinkančios medžiagos gali būti pripažįstamos šio nusikaltimo dalyku. Siekiant nustatyti, ar medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės, turi būti skiriama ekspertizė arba gaunama specialisto išvada.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“, kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant) yra įtrauktos į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą (2003 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais). Pagal šiuos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymus narkotinėmis medžiagomis yra laikomos bet kokios rūšies kanapės (ir jų dalys) nepriklausomai nuo jose esančios veikliosios (psichiką veikiančios) medžiagos kiekio. Pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką, nustatant ar asmuo disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis būtina tiksliai nustatyti ne tik patį disponavimo faktą, šių medžiagų pavadinimą, kiekį, bet ir jų cheminę sudėtį (Kasacinė nutartis Nr.2K-308/2013).

Šioje baudžiamojoje byloje specialisto išvadoje Nr. 11-2118 (12) konstatuota, kad tirti pateiktos 27 vnt. (0,5135 g) sėklos yra narkotinė medžiaga – kanapių (Cannabis L.) sėklos, tačiau jose veikliosios medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio nėra (1 t., 11-12 b. l.). Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo“ rekomendacijose tokios narkotinės ar psichotropinės medžiagos kaip kanapių sėklos nė viename iš sąrašų nėra. Šio Įsakymo I sąraše yra nurodytos tokios medžiagos kaip Kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant), Kanapių aliejus (Cannabis oil), Kanapių derva (Cannabis resin), Kanapių ekstraktai ir tinktūros (Extracts and tinctures of cannabis), tačiau būtent kanapių sėklos į šį sąrašą nėra įtrauktos. Tai, kad įstatymų leidėjas sąraše atskirai išskyrė kanapių dalis, kanapių aliejų, kanapių ekstraktą ir tinktūrą, leidžia pagrįstai teigti, jog siekdamas uždrausti ir kanapių sėklų apyvartą būtų ir jas įtraukęs į minimą sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog sąvoka „Kanapės (ir jų dalys)“ neapima kanapių sėklų. Tokia išvada, teisėjų kolegijos įsitikinimu, darytina todėl, kad kanapių dalys gali būti laikomos tik paties augalo sudėtinės dalys: stiebeliai (jų dalys), šaknys, lapeliai (jų dalys) ir pan. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šią sąvoką aiškinti ir taikyti plečiamai negali. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kanapių sėklos, jeigu jose nėra veikliosios medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio, nedaro jokio neigiamo poveikio žmogaus (visuomenės) sveikatai. BK XXXVII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis“ numatytos nusikalstamos veikos, kuriomis siekiama užkirsti kelią bet kokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimui. Tačiau kanapių sėklas laikyti (taip pat siųsti) kanapių dalimi aukščiau paminėto SAM Įsakymo „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo“ rekomendacijų prasme nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, 52 straipsnyje „Kanapių auginimas“ nurodyta, kad „Auginant kanapes, klasifikuojamas pagal KN kodą 53021000, naudojamose veislėse tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. ir jos auginamos sudarius sutartį ar priėmus įsipareigojimą, kaip nurodyta reglamento (EB) Nr. 1673/2000 2 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės sukuria sistemą, skirtą tikrinti tetrahidrokanabinolio kiekį augaluose < ... >“.

Europos Teisingumo Teismas aiškindamas 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų veikimą valstybės narės nacionalinės teisės srityje 2008 m. liepos 11 d. nutartyje (C-207/08) nusprendė, kad: 1) 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes; 2) Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant reglamentą Nr. 1782/2003 draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes.

BK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės baudžiamosios teisės taikymo sritis bent iš dalies sutampa, nacionalinis teismas turi pareigą pateikti tiek įmanoma Europos Sąjungos teisę atitinkantį vidaus teisės aiškinimą, prireikus ir tiesiogiai atsižvelgdamas į atitinkamų jos teisės aktų reikalavimus. Taigi darytina išvada, kad Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalį taikomas tiesiogiai ir turintis viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus – nedraudžia valstybėse narėse pluoštines kanapes, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc., ir šios nuostatos privalo laikytis visos valstybės narės ir jų valdžios (taip pat teisminės) institucijos. Iš to seka, kad Lietuvos baudžiamosios teisės srityje sprendžiant dėl BK 260 straipsnyje numatytos atsakomybės už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kai šios nusikalstamos veikos dalykas yra kanapės (ir jų dalys), būtina atlikti rastų medžiagų objektyvų specialių žinių reikalaujantį tyrimą, siekiant nustatyti rastose kanapėse (ir jų dalyse) esančios veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio – kiekį (jo procentinę išraišką bendroje jų masėje) tam, kad būtų galima nustatyti, ar tai narkotinio tipo kanapės, draudžiamos vartoti medicinos tikslams, ar pluoštinės kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 procento ir kurios pagal Europos Sąjungos teisę valstybėse narėse visuotinai nedraudžiamos.

Apygardos teisme apklausta specialistė R. J. paaiškino, kad pluoštinių kanapių ir kitų kanapių rūšių sėklos nesiskiria ir pagal morfologinius požymius negalinti nustatyti, ar tai pluoštinės kanapės sėklos. Jos nuomone, tyrimui pateiktas bet kokios rūšies kanapės sėklas reikėtų traktuoti kaip narkotinę medžiagą, nes kanapės (ir jų dalys) įrašytos į SAM patvirtintus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (2 t., 36 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas susitinka su apygardos teismo išvada, kad vien tik kanapių (jų dalių) įrašymas į aukščiau paminėtus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, jose nenustačius veikliosios (psichoaktyvios) medžiagos neduoda pagrindo išvadai, jog tai narkotinės medžiagos. Tai, kad išteisintasis P. K., pasak apeliantės, siekė iš parsisiųstų sėklų užauginti kanapes, nei įrodo, nei patvirtina išteisintojo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes nenustatyta ir nėra galimybės nustatyti esančios veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio – kiekio (jo procentinę išraišką bendroje jų masėje). Tai, kad siunčiamoje kanapių sėklų siuntoje nebuvo sertifikato, kuris patvirtintų, jog tai pluoštinių kanapių sėklos, ar jų (kanapių sėklų) kaina, už kurias išteisintasis sumokėjo (422,53 Lt kartu su siuntimo išlaidomis) dėl aukščiau nurodytų aplinkybių neturi esminės reikšmės vertinant byloje surinktus įrodymus baudžiamojo įstatymo taikymo prasme. Be to, prokurorės skunde nurodyti argumentai, jog P. K. anksčiau ne kartą yra vartojęs kanapes, rūkė „žolę“, aktyviai domėjosi jų poveikiu, todėl būdamas normalaus protinio išsivystymo, pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį suvokė, jog daro pavojingą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų įgijimu, siuntimu ir to norėjo, taip pat neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ir veikos kvalifikavimui.

BPK normose įtvirtintas principas „in dubio pro reo“ reiškia, kad visos iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis ir spėjimais. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla kitas reikalavimas, draudžiantis esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra įstatymo nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Todėl daroma išvada, kad P. K. nepadarė BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.