Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-02-10 · Administracinė byla Nr. I1-256-505/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-10
Bylos Nr.
I1-256-505/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01492-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Daina Kukalienė (pirm.)
Pareiškėjas
G. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-256-505/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01492-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 20.5.1; 51.5; 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjo G. B. atstovei advokatei D. V.,

nedalyvaujant pareiškėjui G. B., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Kauno tardymo izoliatoriaus 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde, patikslintame skunde (b. l. 1–2, 12–17) bei jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 27 d. iki 2019 m. liepos 5 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus 5 kv. m patalpoje, kurioje buvo baldų ir kitų įrenginių, su dar keturiais asmenimis, todėl nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad psichikos sveikatos sutrikimų gydymui pareiškėjui buvo paskirti vaistiniai preparatai, tačiau nuo 2019 m. gegužės 26 d. jis nebuvo aprūpintas vaistiniu preparatu (duomenys neskelbtini), todėl kentė nuolatinį nerimą, baimę, agresiją, nuotaikų kaitą. Akcentavo, kad nuo 2019 m. gegužės 25 d. pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje kartu su asmeniu, kuriam buvo diagnozuotas hepatito C virusas, dėl to kilo rimtas pavojus pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo ir jo atstovės įsitikinimu, Kauno tardymo izoliatorius, būdamas valstybine institucija, neužtikrinusia tinkamų ir saugių kalinimo sąlygų, pažeidė ne tik teisės aktus, bet ir pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, padarė neturtinę žalą, kurią lėmė asmens dvasiniai išgyvenimai bei patirtos psichologinės problemos, todėl pareiškėjui turėtų būti atlyginta 5 000 Eur neturtinė žala iš Lietuvos valstybės. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 41–45).

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjui nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 5 d. kalint Kauno tardymo izoliatoriuje, 129-oje kameroje, buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, kadangi didžiąją laiko dalį teko per 4 kv. m asmeniui. Atkreipė teismo dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2019 m. gegužės 25 d. jis buvo laikomas vienoje kameroje su asmeniu, sergančiu hepatitu C, tačiau nenurodė konkretaus minėtu virusu užsikrėtusio asmens, todėl Kauno tardymo izoliatorius neturi teisės tikrinti su byla nesusijusių asmenų ligos istorijų ir jas teikti teismui. Pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, kad jis užsikrėtė hepatito C virusu, todėl, atsakovės atstovo nuomone, minėtas aplinkybes pareiškėjas išsigalvojo. Nurodė, jog, medicininių dokumentų duomenimis, pareiškėjui vaistinis preparatas (duomenys neskelbtini) buvo skirtas nuo pat 2019 m. balandžio 2 d., tačiau minėtų vaistų jis piktybiškai nevartojo, nesirūpino savo sveikata, nemanė, kad jie jam yra reikalingi, todėl 2019 m. balandžio 16 d. vaistinis gydymas buvo nutrauktas. Vėliau, t. y. 2019 m. gegužės 21 d., atsižvelgus į pareiškėjo nusiskundimus ir prašymą gydytis, jam vėl buvo paskirti minėti vaistai iki 2019 m. gegužės 29 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu visus paskirtus gydymui vaistus gavo. Akcentavo, jog nėra nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai ir kiti darbuotojai tyčia būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią fizinę ar psichinę sveikatą laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje metu nėra, taip pat nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu skundėsi kompetentingoms institucijoms dėl blogos savijautos, nesuteiktų vaistų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 27 d. iki 2019 m. liepos 5 d., atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog ginčo laikotarpiu jam gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2019 m. kovo 29 d. ir buvo laikomas iki 2019 m. liepos 5 d. 129-oje kameroje, kurios plotas 20,44 kv. m, joje buvo laikomi nuo 3 iki 5 asmenų. Taigi, atsakovės atstovo pateiktos 2019 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 11-5027 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI patvirtina, kad kalinimo metu šioje kameroje skirtingais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 4,09 kv. m iki 6,81 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 46, 47, 48, 50–52). Todėl konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad didelę dalį kameros ploto užėmė baldai bei kiti įrenginiai. Teismas pažymi, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų bei kitų įrenginių užimamas plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2090-552/2018, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1944-624/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2834-442/2018). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, bylos duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje teko ne mažiau kaip 4,09 kv. m gyvenamojo ploto, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Kauno TI neužtikrino jam medikamentinio gydymo, t. y. nuo 2019 m. gegužės 26 d. jis nebuvo aprūpintas vaistiniu preparatu (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Šio įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos, kurių struktūrą ir darbo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-195/1R-76 ,,Dėl Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“ yra patvirtintas Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 1 punkte nustatyta, kad Tvarkos aprašas skirtas užtikrinti, kad suimtiesiems bei asmenims, atliekantiems arešto ar laisvės atėmimo bausmes, būtų teikiamos tokios pat asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Taigi, ir šis teisės aktas įpareigoja tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims užtikrinti tokią pat sveikatos priežiūrą, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 (toliau – Aprašas), 4 punkte numatyta, jog įstaigos, planuodamos joms skirtas lėšas ir rengdamos asignavimų sąmatą, šioje sąmatoje numato lėšas vaistiniams preparatams įsigyti. Lėšos turi būti planuojamos taip, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų užtikrintos tos pačios apimties asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kaip ir asmenims, esantiems laisvėje. Aprašo 19–20 punktuose numatyta, jog vaistinių preparatų atsargos vaistinėje turi būti ne mažesnės už vieno mėnesio poreikį ir ne didesnės negu trijų mėnesių poreikis, o Sveikatos priežiūros tarnyboje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydomuosiuose skyriuose neturi viršyti penkiolikos dienų poreikio. Vaistiniai preparatai, kurie laikomi įstaigos vaistinėje, išduodami vartoti vadovaujantis rašytiniais reikalavimais, surašytais vadovaujantis suimtąjį arba nuteistąjį gydančio gydytojo įrašais Asmens sveikatos istorijoje (forma Nr. 025-l/ap) ar Gydymo stacionare istorijoje (forma Nr. 003-l/ap), ar Stacionarinėje tuberkuliozės ligos istorijoje (forma Nr. 003-9/a) ir Gydytojo paskyrimų lape (forma Nr. 003-4/a).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Kauno TI yra numatyta pareiga aprūpinti savo padalinį – Sveikatos priežiūros tarnybą – darbo priemonėmis ir ištekliais pagal nustatytus sveikatos priežiūros normatyvus ir sveikatos sistemos reikalavimus bei sudaryti pastarojo uždaviniams įgyvendinti būtinas sąlygas. Taigi, administracinėje byloje turi būti įvertinta, ar Kauno TI tinkamai vykdė šią pareigą.

Į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui vaistinis preparatas (duomenys neskelbtini) gydytojo buvo skirtas 2019 m. balandžio 2 d. (b. l. 28), kuris pareiškėjui buvo išduodamas nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. (b. l. 21). Iš pareiškėjo sveikatos istorijos 2019 m. balandžio 13 d. įrašo matyti, kad pareiškėjas jam išduoto minėto vaisto nevartojo, kadangi įraše pažymėta, jog kratos metu pas pareiškėją rastos 6 tabletės vaisto (duomenys neskelbtini) ir 18 tablečių vaisto (duomenys neskelbtini) (b. l. 28). Taip pat nustatyta, kad 2019 m. balandžio 16 d. pareiškėjui gydymas vaistu (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas beveik visus jam skirtus vaistus kaupė, jų nevartojo, taip pat pareiškėjas nurodė, jog jis atsisako gydytis (b. l. 27). Pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjui vaistinis preparatas (duomenys neskelbtini) vėl buvo skirtas nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. (b. l. 25–26), kuris jam minėtomis dienomis ir buvo išduotas (b. l. 20). Pažymėtina, kad po to pareiškėjas gydytojų buvo apžiūrėtas dar ne vieną kartą, tačiau vaistinis preparatas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui daugiau skirtas nebuvo ir 2019 m. birželio 28 d. gydytojai pareiškėjo gydymą tęsė tik vaistais (duomenys neskelbtini) (b. l. 27).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog atsakovės atstovas neturėjo pareigos pareiškėjui išduoti vaistų (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, kuriuo gydytojo jam nebuvo paskirti, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovė posėdžio metu pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 25 d. buvo kalinamas su asmeniu, kuriam buvo diagnozuotas hepatito C virusas, todėl jam kilo grėsmė užsikrėsti šiuo virusu.

Bylos duomenys patvirtina pareiškėjo ir jo atstovės nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 24 d. buvo kalinamas Kauno TI 129 kameroje kartu su asmeniu, kuriam nuo 2017 m. yra nustatytas hepatitas C (b. l. 76, 80).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja suimtųjų skirstymą į kameras. Nei minėtas įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato atsakovės atstovui Kauno TI pareigos izoliuoti hepatitu C sergančius asmenis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kalinimo Kauno TI metu pareiškėjas būtų užsikrėtęs hepatito C virusu. Pažymėtina ir tai, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (ištrauka iš Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/inf(92) 3] 56 punkte nurodyta, kad kalinio izoliavimas vien todėl, kad asmuo yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu negali būti pateisinamas. Kaip minėta, pareiškėjas buvo kalinamas netgi ne su ŽIV, o su hepatito C infekcijos nešiotoju, todėl jo atskyrimas nuo kitų suimtųjų pažeistų minėto asmens teises ir jį nepagrįstai diskriminuotų.

Taigi, nesant atsakovės atstovui pareigos izoliuoti hepatitu C sergantį asmenį, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo nutrauktas gydymas (duomenys neskelbtini) vaistais, taip pat kad pareiškėjui suėmimo metu ant plaštakų bei pėdų dalyje atsivėrus žaizdoms nebuvo suteiktas gydymas.

Akcentuotina, kad sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, tinkamo ar netinkamo gydymo (reikiamų vaistų neskyrimo) vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Ginčą dėl žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, galėtų spręsti pagal kompetenciją Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Pasinaudojus nustatyta privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Dėl nurodytų priežasčių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė ir iš šios paslaugos kildinama neturtinė žala nagrinėjamu atveju nevertinama.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, jog patyrė dvasinių išgyvenimų, psichologinių problemų, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią fizinę ar psichinę sveikatą laikymo Kauno TI metu. Taip pat nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu skundėsi kompetentingoms institucijoms dėl blogos savijautos ar nesuteiktų vaistų. Kaip minėta, pareiškėjo ligos istorijoje esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas buvimo Kauno TI metu buvo nuolatos apžiūrimas gydytojų, taip pat aprūpinamas jam skirtais vaistais, tačiau jis tyčia jų nevartojo, t. y. nesirūpino savo sveikata (b. l. 19–36). Todėl teismas daro išvadą, kad jo nurodytus negalavimus galėjo lemti jo paties pasirinktas elgesio modelis kalinimo įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo aprašytą neturtinės žalos pasireiškimą lėmė išimtinai tik kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp skunde aprašytų kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos pasireiškimo.

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė