Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2020 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, ir paskirta bausmė laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant A. S. neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 7 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (BBND) (250 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant A. S. sumokėti paskirtą įmoką per vienus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2020 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžiu nuteistas P. V., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. nuteistas už tai, kad kartu P. V. 2019 m. liepos 19 d. apie 22.00 val. viešoje vietoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, kitų asmenų akivaizdoje elgėsi įžūliai, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pažeidė viešąją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: P. V. tyčia delnu sudavė vieną smūgį nepilnamečiui A. S., gimusiam 2001 m. birželio 11 d., į kairę veido pusę, tuo sukėlė A. S. fizinį skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas kartu su A. S., tyčia rankomis ir kojomis sudavė E. V. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam E. V. pasitraukus ir nuėjus (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su A. S. pribėgo prie E. V., rankomis ir kojomis smūgiavo į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų, be to E. V. ištrūkus ir perbėgus į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę, ties namu, pažymėtu (duomenys neskelbtini) , veikdami kartu, vėl rankomis ir kojomis sudavė E. V. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam E. V. krūtinės ląstos sumušimą su kairės krūtinės ląstos pusės IX, XI šonkaulių lūžimu, tuo nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo A. S. gynėjas advokatas Darius Karabinas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Osvaldas Stadalius prašė nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis A. S. neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto) ir jos kvalifikacijos, skunde keliamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. S. kaltu padarius BK 284 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamieji įstatymai nuteistajam pritaikyti tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų.

8. Apeliaciniame skunde prašoma A. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 straipsniu, nuteistajam A. S. susitaikius su nukentėjusiuoju E. V..

9. Kolegija konstatuoja, kad BK 38 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Nesant bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 38 straipsnio nuostatų taikymas kaltininko atžvilgiu yra negalimas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 38 straipsnio nuostatoms taikyti, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti įgyvendinta besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes.

10. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl galimybės atleisti A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, konstatavo, jog nėra pagrindų jo atžvilgiu taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo pozicija netaikyti nuteistajam A. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi nukentėjusysis E. V. pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo, savo pozicijos dėl susitaikymo nepareiškė nei žodžiu, nei raštu, nors tuo pagrindu 2020 m. birželio 2 d. teismo posėdyje buvo paskelbta pertrauka. Taip pat teismas pažymėjo, jog vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis duodamas parodymus pareiškė, jog neturi pretenzijų kaltinamiesiems, nereiškia, kad A. S. ir nukentėjusysis susitaikė. Aukštesnysis teismas pažymi, kad vien tai, jog nuteistasis ir nukentėjusysis susitaikė, nėra besąlygiškas pagrindas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, kadangi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra du nukentėjusieji asmenys, o raštiškas sutikimas susitaikyti gautas tik iš E. V.. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad nukentėjusysis E. V. parašytame rašte sutinka susitaikyti su nuteistuoju A. S., tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis susitaikė su nuteistuoju. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. S. susitaikė su nukentėjusiuoju A. S.. Taigi, nesant BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytai sąlygai, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas, kadangi teismas BK 38 straipsnio nuostatas taiko tik esant visų šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino klausimo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistajam A. S. nėra pagrindo taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai A. S. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnį. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyti konkretūs A. S. veiksmai, kuriais jis kaip bendrininkas prisidėjo trikdydamas viešą tvarką, jie nėra įvardinti, todėl tokių veiksmų, kaip yra įsitikinęs nuteistasis, ir nebuvo.

13. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką bei yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

15. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. S. ir P. V. veikos pagrįstai ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnį, kaip viešosios tvarkos pažeidimas, kadangi viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), nuteistieji veikė bendrai tiesiogine tyčia, o būtent naudojo fizinį smurtą prieš kitus asmenis, kas teismų praktikoje laikoma įžūliu elgesiu, rodančiu nepagarbą aplinkiniams, sutrikdančiu visuomenės rimtį, tvarką. Todėl toks kaltinamųjų elgesys ir smurtiniai veiksmai, atlikti 2019 m. liepos 19 d. apie 22.00 val. viešoje vietoje, atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

16. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiu apeliacinio skundo argumentu neturi jokio pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija nurodo, jog abejonių tuo, kad šiuo atveju A. S. ir P. V. veikė bendrininkų grupėje, priešingai nei tai teigiama nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismui nekyla. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

17. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistieji A. S. ir P. V. veikė sutartinai, savo elgesiu A. S. pritarė P. V. veiksmams A. S. atžvilgiu ir nepaisant to, kokius konkrečius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas iš bendrininkų, jie kartu siekė bendro tikslo, rezultato – sutrikdyti rimtį ir tvarką. Įvertinus nuteistojo A. S. pritarimą kito nuteistojo, t. y. P. V. neteisėtiems veiksmams A. S. atžvilgiu, darytina išvada, kad nuteistieji A. S. ir P. V. veikė bendrininkų grupe. Šiuo atveju nuteistųjų bendrininkavimą parodo kiekvieno iš jų konkliudentiniai veiksmai, kuriais jie išreiškė pritarimą vienas kito veiksmams ir patys, kaip vykdytojai, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (viešosios tvarkos pažeidimą). Jie, veikdami bendrai, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

18. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas A. S. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė motyvuotą ir įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Apeliantas A. S. yra pagrįstai nuteistas, nes teisme ištirti įrodymai patvirtina, jog apeliantas padarė nusikalstamus veiksmus, kuriais buvo kaltinamas.

19. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendis priimtas nepilnai, neobjektyviai, šališkai įvertinus byloje surinktus įrodymus.

20. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

21. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino apeliantą padarius nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus.

22. Daroma išvada, kad nėra įstatyminio pagrindo keisti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2020 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį, taip pat nėra įstatyminio pagrindo atleisti A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius (BK 38 straipsnio pagrindu).

23. Todėl nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendis paliekamas galioti.

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. S. (2 t., b. l. 123). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 90 Eur.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011). Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš nuteistojo turi būti išieškotos antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti valstybei iš A. S. 90 Eur (devyniasdešimt eurų) – antrinės teisinės pagalbos išlaidų.