- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-03
- Bylos Nr.
- e2A-212-640/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00048-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Andrutė Kalinauskienė, Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- V. L.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nivara“, atstovaujamos bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Bankrosta“, ieškinį atsakovui V. L. dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Nivara“ (toliau – BUAB „Nivara“), atstovaujama bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Bankrosta“ (toliau – administratorius), kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo V. L. 22 600 Eur, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4397-794/2018 nutarė iškelti bankroto bylą ieškovei UAB „Nivara“, ieškovės administratoriumi paskirti MB „Bankrosta“. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi. VĮ Registrų centro juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo, ieškovės vadovo pareigas ėjo bei vieninteliu akcininku buvo atsakovas V. L., todėl jam teko pareiga perduoti administratoriaus žinion įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus įmonės dokumentus. Tačiau visų savo pareigų atsakovas neįvykdė ir iki šiol neperdavė visų įmonės buhalterinių dokumentų, tame tarpe ir dokumentų susijusių su įmonės vykusiu neteisminiu bankroto procesu, tame tarpe ir finansinių dokumentų, atliktų darbų ataskaitų, finansinių reikalavimų dokumentų, susirinkimų protokolų, kreditorių balsavimo biuletenių ir t. t.. Dėl ko sunku nustatyti visus įvykusius sandorius ir įmonės finansines operacijas. Ieškovės BUAB „Nivara“ paskirtas administratorius vykdydamas savo pareigas įmanomomis priemonėmis patikrino BUAB „Nivara“ turimus finansinius dokumentus ir paaiškėjo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d., ieškovei esant nemokiai, neteisėtai buvo išmokėta atsakovui V. L. 22 600 Eur suma ir tokiu būdu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės bei atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
3. Ieškinyje nurodyta, jog ieškovė BUAB „Nivara“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d. atsakovui V. L. išmokėjo šias pinigines sumas: 2017 m. rugsėjo 20 d. pervedė 1 700 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: pajamos už nuomą; 2017 m. rugsėjo 22 d. pervedė 4 000 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: pajamos už nuomą; 2017 m. spalio 16 d. pervedė 4 000 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: pajamos už nuomą; 2017 m. gruodžio 18 d. pervedė 2 400 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: ilgalaikės paskolos grąžinimas; 2017 m. gruodžio 18 d. pervedė 1 000 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: ilgalaikės paskolos grąžinimas; 2017 m. gruodžio 20 d. pervedė 1 000 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: ilgalaikės paskolos grąžinimas; 2018 m. sausio 4 d. pervedė 500 Eur, mokėjimo paskirtyje parašyta: ilgalaikės paskolos grąžinimas; viso – 14 600 Eur. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog pervedant atsakovui sumas ir paskirtyje pažymint „pajamos už nuomą“, tačiau pervestos atsakovui piniginės lėšos buvo ne už nuomą, o ilgalaikių paskolų grąžinimas. Tai patvirtina išrašas iš sąskaitos: 400 ilgalaikės finansinės skolos (sąskaitų istorija). Be to, iš išrašo iš sąskaitos: 400 ilgalaikės finansinės skolos, nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. ieškovas atsakovui pardavė įmonės turto už 4 500 Eur, o 2017 m. gruodžio 21 d. – už 3 500 Eur, ir taip šalys atliko užskaitymą, mažinant ieškovės įsiskolinimą atsakovui. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d. atsakovui ieškovė sumokėjo 22 600 Eur paskoloms dengti. Tačiau minėtu laikotarpiu ieškovei dengiant atsakovo paskolas, ieškovė turėjo ir kitų tos pačios eilės kreditorių. Be įsiskolinimo atsakovui V. L. ieškovė buvo skolinga darbuotojams ir eilei kitų kreditorių. Pažymi ir tai, kad ieškovė dar nuo 2017 metų pavasario vėlavo mokėti socialinio draudimo įmokas VSDFV, dėl ko jos buvo išieškomos iš ieškovės priverstine tvarka. Mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos ieškovė taip pat vėlavo mokėti nuo 2017 m. lapkričio 15 d.. Darbo užmokestį ieškovė vėlavo mokėti nuo 2017 m. vasario mėnesio. Taigi, dar nuo 2017 metų vasario mėnesio ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais, vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, o su eile kreditorių išvis neatsiskaitinėjo. Tuo tarpu vietoj to, kad atsiskaitytų su pirmos eilės kreditoriais, o likusius pinigus paskirstytų proporcingai tos pačios eilės kreditoriams, ieškovė visus pinigus – 22 600 Eur, panaudojo atsiskaitymui su atsakovu, dengiant jo ieškovei suteiktas ilgalaikes paskolas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė mano, kad susidariusių faktų visuma leidžia bankroto administratoriui reikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo ir lėšų grąžinimo bankrutuojančiai įmonei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo V. L. 22 600 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nivara“ naudai.
5. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog atsakovui, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d. būnant įmonės vadovu bei vieninteliu akcininku, geriausiai turėjo būti žinoma tokia įmonės sunki finansinė padėtis. Minėtu laikotarpiu ieškovei esant nemokiai atsakovui buvo išmokėta bendrai 14 600 Eur suma. Iš išrašo iš sąskaitos „400 ilgalaikės finansinės skolos“ matyti, jog nepaisant to, jog 2017 m. rugsėjo 20 d. pervedant atsakovui 1 700 Eur, 2017 m. rugsėjo 22 d. pervedant 4 000 Eur, 2017 m. spalio 16 d. pervedant 4 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „pajamos už nuomą“, tačiau pervestos atsakovui piniginės lėšos buvo ne už nuomą, tačiau ilgalaikių paskolų grąžinimas. Taip pat iš išrašo iš sąskaitos „400 ilgalaikės finansinės skolos“ nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. ieškovas atsakovui pardavė įmonės turto už 4 500 Eur, o 2017 m. gruodžio 21 d. - už 3 500 Eur, ir taip šalys atliko užskaitymą, mažinant ieškovės įsiskolinimą atsakovui. Tokiu laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d. atsakovui ieškovė sumokėjo 22 600 Eur sumos paskoloms dengti.
6. Teismas nurodė, jog CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuotas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjas expressis vertis nustato pareigą skolininkui atsiskaitymus atlikti šioje teisės normoje nustatyta eile, kas suponuoja išvadą apie šios normos imperatyvų pobūdį ir jos privalomumą. Be to, šios teisės normos imperatyvumui CK 1.80 straipsnio taikymo aspektu pripažinti svarbūs yra ir įstatymo leidėjo ketinimai nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais socialiai jautriais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A- 537-464/2017).
7. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, į teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką bei nagrinėjamu atveju ieškovei esant nemokumo būsenoje, neatsiskaitant su kitais kreditoriais, tame tarpe ir pirmesnės eilės kreditoriais, t. y. darbuotojais, VMI ir VSDFV, o ieškovei atsiskaičius su atsakovu, buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kadangi atsakovo gauti pinigai, galėjo ir turėjo būti panaudoti kitų ieškovės kreditorių reikalavimams tenkinti, o ieškovės valia buvo nukreipta atsiskaitymui su tik vienu iš ieškovės kreditoriumi, t. y. atsakovu, neturinčiu atsiskaitymo su juo pirmumo teisės. Dėl ko iš atsakovo priteistina 22 600 Eur suma, kuria būtų dengiami visų kreditorių pareikšti reikalavimai pagal ĮBĮ eiliškumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su ieškovės nemokumo momento nustatytu. Nurodo, jog teismas netyrė pradelstų skolų fakto atliktų atsakovui mokėjimų laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d.
8.2. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.930¹ straipsnio normas nes lėšų trūkumo faktą sutapatino su faktu, t. y. neištyrė teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar lėšų trūkumo faktas buvo ginčo sandorių momentu. Taip pat neįvertinta buvo tai, jog dalies kreditorių reikalavimų mokėjimo terminai nebuvo suėję ginčo laikotarpiu, nevertinamos aplinkybės dėl ieškovės turimų lėšų pas trečiuosius asmenims. Tokiu būdu liko neatskleista bylos esmė, nes teismo nutartyje, kuria buvo iškelta ieškovei bankroto byla, nebuvo nurodytas ir konstatuotas ieškovės nemokumo momentas.
8.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, nes nenustatė visų šių straipsniui taikyti reikalingų sąlygų. Atsakovas siekdamas nustatyti ieškovės finansinę būklę 2017-2018 metasi kreipėsi į specialistą ir gavo išvadą, kurią prašo prijungti prie bylos.
8.4. Nurodo, jog teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog bankroto administratoriui ginčyti negali būti sudaromos prielaidos ginčyti tuos sandorius, kurie nebuvo draudžiami ir yra laikomi įprasta verslo praktika.
8.5. Be to, apeliantas nurodo, jog teismas bylą išnagrinėjo jo neišklausęs, nes jis bei jo advokatas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, o teismas netenkino prašymo bylos nagrinėjimo atidėti. Todėl prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
9. Ieškovė BUAB „Nivara“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Bankrosta“, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas; prie civilinės bylos prijungti naujus įrodymus - V. L. ir UAB „Nivara“ paskolų sutartis. Savo atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
9.1. Atsakovo argumentai, jog „mokėjimų atsakovui momentu, įmonė pradelstų skolų neturėjo“ neatitinka tikrovės, yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Dėl atsakovo pateiktų naujų įrodymų – 2019 m. gegužės 24 d. UAB „Verus Auditus“ specialisto išvados Nr. 19/05/24, kuri paremta kreditorių rašytiniais raštais, kreditorių atsakymais, kurie yra surašyti ant vienodo šablono ranka įrašant tik vardą, pavardę bei parašą ar ranka parašyti tuo pačiu šablonu, ir kuriuose yra nurodyta, kad neva tai įmonė 2017 m. pradelstų skolų neturėjo ar pretenzijų neturime, bei įmonės 2017-09-20 balanso, pasakytina, kad jie yra niekiniai ir teismui juos nutarus prijungti prie civilinės bylos, ieškovas prašo juos vertinti kritiškai.
9.2. Vėliausiai nuo 2017 metų vasario mėnesio ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais, vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, o su eile kreditorių išvis neatsiskaitinėjo ir pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo finansinius sunkumus nuo 2017 metų pradžios ir ginčijamos sumos buvo atsakovui išmokėtos ir užskaitytos laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m,. sausio 4 d., ieškovei esant nemokiai. Todėl atsakovo argumentai, kad teismas nenustatė teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar lėšų trūkumo faktas buvo ginčo sandorių momentu, taip pat, vertindamas lėšų trūkumo faktą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad mokėjimo pavedimų atsakovui momentu daliai ieškovės kreditorių prievolės dar nebuvo vykdytinos (t. y. nesuėję mokėjimo terminai), nevertino ieškovės turimų lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis, fakto ir jų dydžio, nenustatė turimų lėšų ir vykdytinų įsipareigojimų konkretiems kreditoriams dydžių ginčo mokėjimo datomis, ir be jokio teisinio pagrindo konstatavo lėšų trūkumą, taigi neatskleidė bylos esmės pagal dalį pareikštų reikalavimų ar, kad teismas ėmė formuoti ydingą praktiką, kai CK 6.903¹ straipsnio taikymas yra siejamas ne su lėšų trūkumo faktu ginčo sandorių (atliekamų mokėjimų) momentu, o su kreditorių nepatenkintų reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje faktu yra absoliučiai nepagrįsti.
9.3. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje galėjo vadovautis civilinėje byloje Nr. B2-4397-794/2018 nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurių iš naujo įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl atsakovo argumentai, jog ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais tik 2018 metais, nepagrįsti.
9.4. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė turėjo finansinių sunkumų nuo 2017 metų pradžios. Ieškovės įsipareigojimai beveik keturis kartus viršijo į balansą įrašyto turto vertę (59 696 Eur turto, įsipareigojimų - 227 868 Eur), todėl akivaizdu, jog įmonė buvo nemoki. Tuo tarpu atsakovo argumentai, kad teismas tinkamai ir iki galo neištyrė pradelstų skolų fakto atliktų mokėjimų atsakovui laikotarpiu, o ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė buvo nemoki pavedimų atsakovui metu ir dėl šių pavedimų buvo dar labiau pabloginta ieškovės finansinė padėtis, yra visiškai nepagrįsti.
9.5. Atsakovo 2019 m. gegužės 24 d. UAB „Verus auditus“ specialisto išvada Nr. 19/05/24 bei ją pagrindžiantys raštai: 2017 m. rugsėjo 20 d. įmonės balansas, įmonės buvusių darbuotojų ir kitų įmonės kreditorių atsakymai, atsakovo 2019 m. gegužės 20 d. paaiškinimas, bei kiti dokumentai, yra neteisingi, nepagrįsti ir jais remtis nagrinėjant bylą negalima. Dėl išdėstyto ieškovė prašo neprijungti atsakovo naujai pateiktų įrodymų, o teismui nutarus juos prijungti prie civilinės bylos – prašo juos vertinti kritiškai.
9.6. Ieškovė atsikirsdama į atsakovo naujai pateikiamus įrodymus, pateikia atsakovo V. L. ir ieškovės UAB „Nivara“ paskolų sutartis, kurios patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 4 d. atliekant ginčo mokėjimus netgi nebuvo suėję terminai grąžinti paskolas atsakovui, t. y. atsakovas netgi neturėjo reikalavimo teisės. Todėl ir dėl šios priežasties atsakovas nepagrįstai atliko ginčo mokėjimus savo naudai. Būtinumas prijungti prašomus įrodymus atsirado tik išnagrinėjus civilinę bylą pirmos instancijos teisme ir sąlygotas būtinybės atsikirsti į atsakovo naujai pateiktus dokumentus, t. y. užtikrinant šalių rungtyniškumo principą. Todėl ieškovė neturėjo galimybės pateikti atsakovo V. L. ir ieškovės UAB „Nivara“ paskolų sutarčių anksčiau.
9.7. Nurodo, jog atsakovas, tiek ir jo atstovas pateikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą prieš pat teismo posėdį, nors akivaizdu, kas atsakovo atstovas apie tai, kad jam reikės vykti į kitą teismo posėdį sužinojo žymiai anksčiau nei pateikė prašymą atidėti teismo posėdį bei žinojo, kad ieškovės atstovė į teismo posėdį vyks iš kito miesto, tačiau prašymus atidėti bylos nagrinėjimą pateikė prieš pat teismo posėdį ir apie savo prašymus nei atsakovas, nei jo atstovas nei ieškovės, nei jos atstovės neinformavo. Todėl akivaizdu, kad atsakovas piktnaudžiavo procesu, vilkino bylos nagrinėjimą, pažeidė proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, dėl ko teismas turėtų atsisakyti ginti atsakovo teises.
10. Šalys prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teismui pateikė rašytinius paaiškinimus į bylą.
Atsiliepimas
10.1. Atsakovas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2019 m. gruodžio 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr.e3K-7-278-469/2019, kuria suvienodino teismų praktiką dėl bankroto administratoriaus teisės ginčyti įmonės atliktu įskaitymus pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
10.2. Ieškovė atsikirsdama į atsakovo pateiktus paaiškinimus, nurodė, jog minėta atsakovo teismų praktika negali būti taikoma, nes nutartis priimta jau po ginčijamo sprendimo priėmimo. Be to, nurodo, jog teismui pagal bylos faktines aplinkybes nustačius, kad buvo pažeistos ir/ar kitos imperatyvios įstatymų normos, ieškinys gali būti tenkintinas ir kitais nei ieškinyje ar skundžiamame sprendime nurodytais teisiniais pagrindais: actio Pauliana pagrindu, žalos atlyginimo ir t.t.. Todėl nagrinėjamu atveju nurodo, jog yra pagrindas taikyti actio Pauliana institutą ir ieškovės ieškinį tenkinti būtent ir šiuo pagrindu. Ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai pasisakė dėl CK 6.6. straipsnyje nurodytų sąlygų buvimo šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
12. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarką (CK 6.9301 str. 1 d.), aiškinimo ir taikymo.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų prijungimo
13. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir jam nebuvo suteikta galimybė pasisakyti.
14. Kaip matyti iš bylos parengiamasis teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2019 m. kovo 7 d. Atsakovo ir jo atstovo prašymu teismo posėdis buvo atidėtas 2019 m. balandžio 30 d. Kaip matyti iš šalių pateiktų duomenų apie užimtumą, teismas atidėdamas posėdį ir paskirdamas kitą teismo posėdžio datą atsižvelgė į šalių ir jų atstovų užimtumą (II t., 1-4 pusl.). Nors apie teismo posėdį atsakovas ir jo atstovas buvo tinkamai informuoti ir laiku, t. y. iš karto atidėjus teismo posėdį, tačiau prašymą atidėti teismo posėdį atsakovas ir jo atstovas pateikė tik prieš pat teismo posėdį – 2019 m. balandžio 29 d.. Prašymas atidėti teismo posėdį buvo motyvuotas negalėjimu dalyvauti dėl užimtumo kitoje byloje. Tokiu būdu įvertinus šias faktines aplinkybes, kolegija nurodo, jog atsakovui ir jo atstovui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti procese pirmosios instancijos teisme ir tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, tačiau atsakovas ir jo atstovas tuo nepasinaudojo. Todėl jų nedalyvavimas teismo posėdyje nesudaro pagrindo teigti, jog jų procesinės teisės buvo pažeistos.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas.
16. Nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniuose skunduose, ir atsiliepime į jį, kurie bus įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra. Tokiu būdu apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
17. Šalys prašo prijungti naujus įrodymus ir rašytinius paaiškinimus prie bylos. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių prašymai prijungti ir išreikalauti įrodymus negali būti tenkinami kaip neatitinkantys CPK 314 str. reikalavimų. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo.
Dėl bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus teisės reikšti ieškinį dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu
18. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstine teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e3K-7-278-469/2019, nurodė, jog įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu.
19. Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu yra pareiškęs bankroto administratorius, todėl konstatuotina, jog ieškinys pareikštas asmens, kuris neturėjo teisės tokio ieškinio reikšti.
20. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nagrinėjamu atveju tirti ir nagrinėti ieškinio pagrįstumą taikant CK 6.66 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes ieškinys šiomis faktinėmis aplinkybėmis nebuvo reiškiamas, o faktinės aplinkybės dėl šio instituto taikymo ieškovės buvo nurodytos tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir bylos išnarinėjimo. Todėl nagrinėjant šias faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teisme būtų paneigtos šalių teisės į apeliaciją.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl CK 6.66 straipsnyje nustatytų pagrindų (ginčijamus sandorius pripažinimo negaliojančiais dėl ieškovo kreditorių teisių pažeidimo Actio Pauliana pagrindu), ir netyrė byloje visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, būtinų materialiosios teisės taikymui ir šiuo pagrindu.
22. CPK 135 straipsnyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kitų privalomų duomenų, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo, kaip ne kartą nurodyta kasacinio teismo, tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019 57 punktą; 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-823/2019 37 punktą). Taigi, teismas turi pareigą teisiškai kvalifikuoti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, šios pareigos nevykdymas gali lemti priimto sprendimo nepagrįstumą, tačiau teismas neturi teisės keisti faktinio ieškinio pagrindo.
23. Nagrinėjamoje byloje ieškovė faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad atsiskaitant su atsakovu buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas mokėjimų eiliškumas, ir šiuo pagrindu (kad buvo apeiti pirmesni pagal mokėjimų eilę kreditoriai) reiškė reikalavimą dėl lėšų priteisimo. Nors ieškinyje nurodyta, kad ieškovė atsiskaitymų metu buvo nemoki, tačiau konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, kad įmonės būsena atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus kriterijus, nenurodyta. Ieškinyje taip pat nėra nurodomos kitos faktinės aplinkybės, būtinos reikalavimui kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį, be kita ko, pavirtinančios atsakovės nesąžiningumą ir kitas actio Pauliana taikymo sąlygas. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovės reikalavimams taikyti actio Pauliana institutą, kaip tai nurodo ieškovė.
24. Tokiu būdu, bankroto administratorius neturėjo teisės pareikšti ieškinį, kad skolininko (šiuo atveju UAB „Nivara“) atlikti ginčijami mokėjimai pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovės atlikti ginčijami mokėjimai pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, nepagrįstai tenkino ieškinį.
25. Kolegija nurodo, jog vien tai, jog toks kasacinio teismo išaiškinimas ir suformuluota teisės aiškinimo taisyklė buvo priimta 2019 m. gruodžio 9 d., t. y. jau po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo, nesuponuoja pagrindo apeliacinės instancijos teismui nesivadovauti ja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, kurių taikymo klausimą išaiškino kasacinis teismas aukščiau minėta nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-7-278-469/2019, galioja nuo 2013 m. spalio 1 d. (2013 04 18 įstatymu Nr. XII-239 (nuo 2013 10 01), ir nebuvo keistos nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kasaciniam teismui suformulavus teisės aiškinimo taisyklę, todėl nagrinėjamu atveju kasacinio teismo išaiškinimo turi būti laikomasi ir šioje byloje sprendžiant šalių ginčą.
26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie, nagrinėjamu atveju, nėra teisiškai reikšmingi. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, bei atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nivara“, atstovaujamos bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Bankrosta“, ieškinį atsakovui V. L. dėl pažeistų teisių gynimo atmesti.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.