- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-07
- Bylos Nr.
- 2S-394-569/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07978-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Pareiškėjas
- V. S.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. S. prašymą dėl turto perleidimo pripažinimo ir bylos užvedimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas užvesti bylą dėl turto perleidimo patvirtinimo pagal patikėjimo teisę, pripažinti, kad perleistas turtas yra fondo nuosavybė ir negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo asmeninis turtas, atitinkamoms institucijoms įtraukti šį turto perleidimą į oficialius registrus, kad būtų išvengta bet kokių teisinių neaiškumų ateityje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. S. prašymą dėl turto perleidimo pripažinimo ir bylos užvedimo.
3. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas yra nekonkretus, neaiškus. Teismas pažymėjo, kad yra neaiškus nei faktinis prašymo pagrindas, nei pareiškėjo reikalavimas. Iš pateikto prašymo nėra aišku, kokių teisinių materialinių pasekmių siekia pareiškėjas ir kokius veiksmus teismas turėtų atlikti. Atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, jog reiškiamas reikalavimas, reikalavimo faktinis pagrindas turi būti nurodomi aiškiai ir tiksliai. Aiškus ir tikslus reikalavimo faktinio pagrindo suformulavimas prašyme būtinas. Todėl teismas pareiškėjo V. S. prašymą dėl turto perleidimo pripažinimo ir bylos užvedimo atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teisme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu pareiškėjas V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-03-28 nutartį; įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti pareiškimą ir jį nagrinėti pagal CPK 444-448 str. tvarka; užtikrinti procesinių teisių įgyvendinimą, vadovaujantis CPK 7 str. (proceso koncentracija ir ekonomiškumas) bei 5 str. (teisė į teisminę gynybą). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismo motyvai yra nepagrįsti, nes pareiškimas aiškiai kvalifikuojamas kaip CPK 444-448 str. reglamentuojamas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto; jis atitinka visus procesinius formos reikalavimus; prašymas remiasi materialinės teisės normomis - CK 6.956-6.958 str., o faktai grindžiami dokumentais; prašyme nėra ginčo - tai ne ginčo teisena, todėl teismas turėjo pareigą jį priimti.
4.2. Prašymas yra aiškiai suformuluotas kaip juridinę reikšmę turinčio fakto - turto perleidimo į Ecclesiastinį fondą - pripažinimas. Toks faktas turi reikšmės tiek mokesčių, tiek paveldėjimo, tiek daiktinės teisės srityje, o jo konstatavimas būtinas tam, kad būtų išvengta teisinio neapibrėžtumo.
4.3. Nagrinėjamu atveju neįmanoma įregistruoti turto perleidimo į fondą Nekilnojamojo turto registre be teismo sprendimo, nes Lietuvos teisinė sistema nenumato „Ecclesiastinių“ fondų įregistravimo mechanizmo, todėl vienintelis kelias - teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo.
4.4. Teismas, prieš atmesdamas dokumentą, turėjo pareigą, vadovaujantis CPK 115 str. 3 d., pasiūlyti pašalinti trūkumus, jei tokių būtų. Ši pareiga nebuvo įvykdyta.
4.5. Teismas galimai viršijo savo kompetenciją, vertindamas prašymo turinį kaip „nenagrinėtiną“. Nors teismas rėmėsi CPK 137 str. 2 d. 1 p., ši norma taikoma tik tada, kai akivaizdu, jog reikalavimas nesusijęs su civiline byla ar teisena. Tačiau nuosavybės teisės perleidimas yra civilinės teisės objektas; CK normos aiškiai numato turto perdavimą pagal patikėjimo teisę; pareiškimas nesusijęs su viešojo administravimo sritimi; prašymas neturi jokio požymio, kad priklausytų kitai jurisdikcijai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, pagrįstumo ir teisėtumo.
7. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio, pareiškimo ar prašymo priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis).
8. Civiliniame procese teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik nurodytoje proceso teisės normoje įtvirtintais pagrindais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018). CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad civilinis procesas pagal paduotą ieškinį negali būti pradedamas, kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė prašymą užvesti bylą dėl turto perleidimo patvirtinimo pagal patikėjimo teisę, pripažinti, kad perleistas turtas yra fondo nuosavybė ir negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo asmeninis turtas, atitinkamoms institucijoms įtraukti šį turto perleidimą į oficialius registrus, kad būtų išvengta bet kokių teisinių neaiškumų ateityje.
10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas yra nekonkretus, neaiškus, neaiškus nei faktinis prašymo pagrindas, nei pareiškėjo reikalavimas. Iš pateikto prašymo nėra aišku, kokių teisinių materialinių pasekmių siekia pareiškėjas ir kokius veiksmus teismas turėtų atlikti.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli ieškovo pareikšti reikalavimai nesukuria materialiųjų teisinių padarinių, turėtų arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2014 ir kt.).
12. Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilines, baudžiamąsias ir tam tikras administracines bylas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto perdavimo aktų (dovanojimo, pardavimo sandoriai ir pan.) patvirtinimas, registravimas nėra teismų kompetencija. Prašymai užvesti bylą dėl turto perleidimo patvirtinimo ir jų patvirtinimas, prašymai pripažinti, kad perleistas turtas yra fondo nuosavybė, nėra nagrinėtini teisme.
13. Tik atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad prašymas yra suformuluotas kaip juridinę reikšmę turinčio fakto – turto perleidimo į Ecclesiastinį fondą – pripažinimas. Teigia, kad toks faktas turi reikšmės tiek mokesčių, tiek paveldėjimo, tiek daiktinės teisės srityje, o jo konstatavimas būtinas tam, kad būtų išvengta teisinio neapibrėžtumo. Apelianto nuomone, pareiškimas aiškiai kvalifikuojamas kaip CPK 444-448 str. reglamentuojamas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto; jis atitinka visus procesinius formos reikalavimus; prašymas remiasi materialinės teisės normomis - CK 6.956-6.958 str., o faktai grindžiami dokumentais; prašyme nėra ginčo - tai ne ginčo teisena, todėl teismas turėjo pareigą jį priimti.
14. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.
15. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010).
16. Faktai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu yra juridiniai, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai. Todėl norint nustatyti ar faktas turi juridinę reikšmę, ar neturi, reikia visais atvejais išsiaiškinti, būtent kodėl faktas turi būti nustatytas, nes teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nėra savo teisine galia prilyginamas valstybės institucijų išduodamiems juridinį faktą patvirtinantiems dokumentams (liudijimams, pažymoms ir kt.). Šis teismo sprendimas yra tik pagrindas tokioms institucijoms išduoti asmeniui dokumentą, patvirtinantį juridinį faktą (CPK 448 str. 2 d.).
17. Kaip jau anksčiau šioje nutartyje minėta, turto perdavimo aktų (dovanojimo, pardavimo sandoriai ir pan.) tvirtinimas, registravimas nėra teismų kompetencija. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apelianto pateiktas prašymas (jo reikalavimai) nėra nagrinėtinas nei ginčo teisena, nei kaip juridinio fakto nustatymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašymas negali būti priimtas nagrinėti kaip nesukeliantis pareiškėjui teisinių padarinių, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. S. prašymą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
18. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, prieš atmesdamas dokumentą, turėjo pareigą, vadovaujantis CPK 115 straipsnio 3 dalimi pasiūlyti pašalinti trūkumus, jei tokių būtų. Ši pareiga nebuvo įvykdyta.
19. Teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą ex officio patikrina, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos, nustatoma ar suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, patikrinama, ar šią teisę asmuo įgyvendina tinkamai (CPK 137 straipsnis). Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, numatyti CPK 115 straipsnio 4 dalyje. Ši norma, kurioje nustatyta, kad trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, suformuoja „ieškinio trūkumų esmingumo“ kriterijų. Vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, ieškinio (pareiškimo) atveju – ieškiniui (pareiškimui) priimti – reikėtų įvertinti keletą aspektų. Pirma, koks yra ieškinyje (pareiškime) nenurodytų duomenų, nustatytų konkrečiam procesiniam dokumentui, tikslas ir pobūdis. Antra, ar nenurodyti duomenys yra reikšmingi, būtent sprendžiant ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, ar jie gali būti pateikti vėlesniuose proceso etapuose.
20. Ypatingosios teisenos proceso normos neriboja teismo teisės taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą, todėl tuo atveju, kai, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, teismas nustato paduoto procesinio dokumento trūkumus, kuriuos prašymą pateikęs asmuo gali objektyviai pašalinti, turėtų sudaryti galimybę asmeniui juos pašalinti – nurodyti visus trūkumus ir nustatyti pakankamą terminą jiems pašalinti (CPK 115 straipsnis).
21. Įvertinus apelianto prašyme pareikštus reikalavimus – užvesti bylą dėl turto perleidimo patvirtinimo pagal patikėjimo teisę, pripažinti, kad perleistas turtas yra fondo nuosavybė ir negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo asmeninis turtas, atitinkamoms institucijoms įtraukti šį turto perleidimą į oficialius registrus, kad būtų išvengta bet kokių teisinių neaiškumų ateityje, nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui taikyti ieškinio trūkumų institutą ir apeliantui nustatyti prašymo trūkumų šalinimą, kadangi, kaip jau nutartyje minėta, apelianto pateiktas prašymas (jo reikalavimai) nėra nei nagrinėtinas nei ginčo teisena, nei kaip juridinio fakto nustatymas.
Dėl procesinės bylos baigties
22. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias procesinio dokumento priėmimo klausimą, dėl to pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą kaip nenagrinėtiną teisme, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.