Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-12-07 · Administracinė byla Nr. eAS-857-556/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2016-12-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-03-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-07
Bylos Nr.
eAS-857-556/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03240-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eAS-857-556/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03240-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. rugpjūčio 9 d. gautas pareiškėjo D. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame pareiškėjas prašė: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento sprendimą, įformintą 2016 m. liepos 18 d. raštu Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2) dėl atsisakymo, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teikti tvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p., 38 str. 1 d. 3 p.). Teismas nutarė įsiteisėjus nutarčiai, sumokėtą žyminį mokestį pareiškėjui.

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog skundą atsisakoma priimti, kai skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia, jog būtų panaikintas skundžiamas raštas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija teiktų Vilniaus mieto savivaldybės tarybai ir ši patvirtintų Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą. Pareiškėjas skundžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsakymą (kuriame nenurodyta data, nurodyta 2016-06; pareiškėjas skunde aptarė šį rašto trūkumą), įformintą raštu Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2; toliau – ir Raštas). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas skundžia būtent šį Raštą, nors jame nėra nurodytos datos, tačiau sutampa jo priėmimo numeris ir turinys. Ginčijamame Rašte nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 4 d. raštą teikti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą kartotinam svarstymui Taryboje, įvertinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus siūlymus. Informavo savivaldybė, kad administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16(64451)(3.2.1-EM4) pateikti siūlymai nebuvo įgyvendinti, todėl kartotinai siūlė dar kartą apsvarstyti galimybę pasinaudoti iniciatyvos teise ir pašalinus nesutarimus ir prieštaravimus dėl sprendinių pakartoti detaliojo plano rengimo ir viešumo procedūras arba parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą pavieniams sklypams ar sklypų grupei, sprendžiant Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos plėtros problemas ir tikslų įgyvendinimą. Iš Rašto turinio matyti, kad juo nėra baigiama teritorijų planavimo procedūra, o taip pat pareiškėjui kartotinai siūloma pasinaudoti iniciatyvos teise arba parengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Akivaizdu, kad tokiu raštu procedūra nėra baigiama. Šiuo atveju tai dokumento rengimo etapo metu priimtas dokumentas, kuris nenustato pareiškėjui jokių teisių ar pareigų ir negali būti administracinės bylos dalyku (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Šiuo dokumentu nėra baigiama teritorijų planavimo procedūra (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 25 straipsnis, redakcija galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės tarpiniu teritorijų planavimo dokumentu (Raštu) nėra ir negali būti pažeistos. Raštas pareiškėjui sukelia tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes. Konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti. Parengtas atsakymas yra siūlymas pareiškėjui pasinaudoti iniciatyvos teise įgyvendinant savo tikslus ir atitinkamai nuo paties pareiškėjo atliekamų veiksmų priklausys tolesnė teritorijos planavimo procedūros eiga. Teismui dėl Rašto nagrinėjant ginčą ir priimant galutinį sprendimą pareiškėjo teisės ir teisėti interesai vis tiek negalėtų būti apginti, todėl pareiškėjo įvardytos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos. Pareiškėjo ginčijamo Rašto teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks Raštas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui – nelemia materialinių teisių ir pareigų. Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, nesutikimo argumentus (bet ne savarankišku reikalavimu) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą teritorijos planavimo procedūroje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas panaikinti Raštą atsisakytas priimti kaip nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Atsisakius priimti reikalavimą panaikinti Raštą, tuo pačiu pagrindu atsisakytini priimti ir išvestiniai reikalavimai įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teikti tvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą. Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, grąžintas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

III.

Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo pozicija pažeidžia pareiškėjo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo pažeistos teisės ir įstatymo ginami interesai, taip pat tokia pozicija prieštarauja ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintoms procesinėms skundų priėmimo teisme taisyklėms. Pareiškėjo įsitikinimu, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, teismas neturėjo teisės spręsti dėl skundžiamo Rašto turinio bei daryti išvadų apie tai, ar skundžiamais atsakovų veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ar ne. Be to, teismas taip pat pažeidė ir ABTĮ 33 straipsnio 3 dalį, kadangi, atsisakydamas priimti skundą, nenurodė, dėl kokių priežasčių ir aplinkybių, teismo nuomone, ši byla yra nenagrinėtina teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas nenurodė ir apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėjo teisės nėra ir negali būti pažeistos ir, jog Raštas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kas, savo ruožtu, gali būti nustatyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Teismas taip pat nenurodė, kaip pašalinti aplinkybes, trukdančias priimti skundą.

2. Aplinkybės, kad skundžiamas Raštas sukelia pareiškėjui tiesiogines neigiamas materialines teisines pasekmes ir užkerta kelią užbaigti detaliojo planavimo procedūrą (nes nepagrįstai atsisakoma vykdyti įstatyme numatytas funkcijas, susijusias su detaliojo plano tvirtinimo procedūra, t. y. Detalusis planas nepagrįstai neteikiamas kompetentingai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės tarybai tvirtinti), yra išsamiai ir detaliai išdėstytos skunde. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įsitikinęs, jog jo teisės aptariamu atveju buvo pažeistos, bei į tai, kad skundžiamas Raštas akivaizdžiai laikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu (vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo), užkertančiu kelią baigti detaliojo planavimo procedūrą, laikytina, jog nurodytų pagrindų pakanka, kad skundas atitiktų ABTĮ 24 ir kituose straipsniuose nustatytus procesinius reikalavimus skundo turiniui ir jo priėmimui, ir tuo pagrindu skundžiama teismo nutartis laikytina neteisėta ir dėl to naikintina.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-298/2011 teismas taip pat pažymėjo, kad administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje paprastai nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, todėl negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Faktinė aplinkybė, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Išvada, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą.

4. Formuodamas vieningą administracinių teismų praktiką bei patvirtindamas ankstesnėse bylose išsakytą poziciją dėl skundų priėmimo tvarkos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-255-261/2016 pakartojo principą, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Teismo konstatavimas skundžiamoje nutartyje, kad pareiškėjo teisės skundžiamu Raštu, teismo nuomone, „nėra ir negali būti pažeistos“, vadovaujantis pateikta LVAT praktika laikytinas savarankišku ir pakankamu pagrindu pripažinti, jog teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, nes teismas sprendė dėl pareiškėjo materialiosios teisės į skundą.

5. Skundžiamas Raštas negali būti laikomas tarpiniu teritorijų planavimo dokumentu, kaip nurodė teismas, kadangi, kaip pareiškėjas išdėstė savo skunde, tokio rašto atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apskritai neturėjo teisės priimti (atsakovas, pateikdamas skundžiamą atsakymą pareiškėjui, peržengė savo kompetencijos ribas), o tokio atsakymo pateikimas iš esmės reiškia viešojo administravimo subjekto atsisakymą vykdyti savo funkcijas ir pareiškėjo teisių pažeidimą, susijusį su neteisėtu administracinės procedūros nutraukimu, t. y. užkertant kelią pareiškėjui užbaigti detaliojo planavimo procedūrą ir gauti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo.

6. Iš pareiškėjo skundo ir pridedamų dokumentų matyti, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų yra kilęs ginčas dėl Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) patvirtinimo, t. y. neteisėtų atsakovų veiksmų ir neveikimo, susijusių su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymu teikti įstatymų nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patikrintą Detalųjį planą tvirtinti (kas buvo akivaizdžiai padaryta skundžiamu Raštu) ir Detaliojo plano tvirtinimu kompetentingoje institucijoje Vilniaus miesto savivaldybės taryboje (kas būtina siekiant iš esmės, o ne tik formaliai išspręsti ginčą bei apginti pareiškėjo teises). Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjui pasiūlė kartoti teritorijų planavimo dokumento rengimo ir viešinimo procedūras, nėra vien tik procedūrinis sprendimas (kaip nepagrįstai nurodo teismas skundžiamoje nutartyje), nesukeliantis pareiškėjui materialinių teisių ir pareigų, kadangi toks atsakymas tiesiogiai suponuoja, jog pareiškėjo prašymas teikti tvirtinti Detalųjį planą nėra ir nebus tenkinamas, t. y. nepaisant to, jog Detalusis planas yra įstatymų nustatyta tvarka parengtas, suderintas ir patikrintas (su gauta teigiama tvirtinimo išvada). Raštu neabejotinai yra užkertamas kelias ir atsisakoma baigti pradėtą ir įstatymų nustatyta tvarka atliktą detaliojo planavimo procedūrą, o siūloma atlikti visiškai naują detaliojo planavimo procedūrą, pagal naują Teritorijų planavimo įstatymo redakciją (įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d.), gaunant naujas planavimo sąlygas bei iš naujo atliekant visas kitas viešinimo, derinimo, patikrinimo ir tvirtinimo procedūras arba atlikti naujas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo procedūras.

7. Pareiškėjas detaliojo planavimo procedūrą vykdo nuo 2008 metų (t. y. 8 metus). Minėta procedūra pareikalavo iš pareiškėjo ir kitų planavimo organizatorių ne tik didelių laiko, bet ir piniginių sąnaudų. Tokiu būdu, net ir pareiškėjui sutikus iš naujo atlikti planavimo procedūras ir dar po 8 metų naujai atliktų detaliojo planavimo procedūrų atsakovams ir vėl nesutikus teikti detaliojo plano tvirtinti bei nurodžius procedūras kartoti dar kartą, vadovaujantis teismo pateiktais motyvais, toks atsakovų sprendimas nepažeistų pareiškėjo teisių, nes jie galėtų dar kartą ir dar kartą kartoti planavimo procedūras. Formuojant minėtus teismo argumentus patvirtinančią teismų praktiką, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai būtų užkirstas kelias iš esmės apginti pažeistas teises, o savivaldybės institucijoms būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti administraciniais įgaliojimais nebaigiant pradėtų procedūrų įstatymų nustatyta tvarka, o siūlant atlikti vis naujas planavimo procedūras. Pažymėtina, kad neigiamas sprendimas administraciniame akte gali būti pateikiamas ne būtinai aiškia ir tiesiogine forma atmetant pareiškėjų prašymą, tačiau ir netiesiogiai, pavyzdžiui, keliant naujus reikalavimus ar, kaip aptariamu atveju, nesutinkant baigti pradėtą procedūrą ir siūlant atlikti naujas planavimo procedūras. Aptariamu atveju būtina vadovautis turinio viršenybės prieš formą principu ir įvertinti, kokias konkrečias ir realias pasekmes sukuria skundžiamas aktas (realiai užkertamas kelias užbaigti pradėtą procedūrą), o ne tik formaliai vertinti skundžiamą aktą. Aptariamu atveju teismas nevertino realių skundžiamo Rašto pasekmių, todėl nepagrįstai pripažino, kad jis sukelia tik procedūrines pasekmes. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad šioje byloje pareiškėjas teismo nurodyto „galutinio sprendimo“ teritorijos planavimo procedūroje neturi galimybės pasiekti būtent dėl neteisėtų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų (Rašte nurodyto atsisakymo teikti Detalųjį planą tvirtinti) ir tuo pačiu neturi galimybių ginti savo teisių įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko pareiškėjas yra priverstas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka.

8. ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, dėl kokių priežasčių ir aplinkybių, teismo nuomone, ši byla yra nenagrinėtina teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas taip pat nenurodė, kaip pašalinti tokias (bet kokias) aplinkybes, kliudančias priimti skundą, tad tai taip pat yra skundžiamos nutarties naikinimo pagrindas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Tikrinamoje byloje pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Rašto priimti atsisakė, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui – nelemia materialinių teisių ir pareigų. Raštu nėra baigiama teritorijų planavimo procedūra, o pareiškėjui kartotinai siūloma pasinaudoti iniciatyvos teise arba parengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės tarpiniu teritorijų planavimo dokumentu (Raštu) nėra ir negali būti pažeistos. Konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė minėtąją ABTĮ nuostatą, nepadarant procesinės teisės pažeidimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-913-552/2016). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-482-575/2016).

Šiuo aspektu pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento sprendimą, įformintą 2016 m. liepos 18 d. raštu Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2), ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teikti tvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundo ir Rašto turinį, skundo reikalavimus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas skundžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsakymą (kuriame nenurodyta data, nurodyta 2016-06), įformintą raštu Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui 2016 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą dėl Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano teikimo Vilniaus miesto savivaldybės tarybai tvirtinti (reg. 2016 m. gegužės 5 d. Nr. A50-15219/16).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas skundžiamu Raštu atsakė į pareiškėjo pašymą, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 4 d. raštą (reg. 2016 m. gegužės 5 d.), kuriuo prašoma teikti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą kartotinam svarstymui Taryboje, įvertinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus siūlymus. Informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16(64451)(3.2.1-EM4) pateikti siūlymai nebuvo įgyvendinti, todėl kartotinai siūlė dar kartą apsvarstyti galimybę pasinaudoti iniciatyvos teise ir pašalinus nesutarimus ir prieštaravimus dėl sprendinių pakartoti detaliojo plano rengimo ir viešumo procedūras arba parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą pavieniams sklypams ar sklypų grupei, sprendžiant Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos plėtros problemas ir tikslų įgyvendinimą.

Tikrinamu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra prielaidų pripažinti, kad suinteresuotas asmuo (pareiškėjas) akivaizdžiai neturėjo teisės paduoti skundą teismui, t. y. jog pareiškėjo ginčijamas Raštas (atsakymas) ir reikalavimas atlikti tam tikrus veiksmus apskritai negali būti administracinės bylos dalyku.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekia iškelti administracinį ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Rašto (atsakymo), kuriuo atsisakyta teikti Vilniaus mieto savivaldybės tarybai tvirtinti Detalųjį planą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktas atsakymas pareiškėjui iš esmės yra atsisakymas atlikti veiksmus, susijusius su Detaliojo plano tvirtinimo procesu, kuris tiesiogiai daro įtaką pareiškėjo teisėms ir sukelia jam konkrečias teisines pasekmes, kadangi šiuo atveju užkertamas kelias tolesnei detaliojo teritorijų planavimo proceso eigai ir atitinkamai galutinio šį procesą užbaigiančio sprendimo priėmimui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad administracinis teismas įvertintų tokius savivaldybės administravimo subjekto veiksmus (neveikimą) nagrinėjant bylą iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo D. V. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius