- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-05
- Bylos Nr.
- 1A-839-350-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-1-00287-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas
- Kategorijos
Teisėja Vitalija Ragauskienė Baudžiamoji byla 1A – 839 – 350 / 2014
2014 m. gruodžio 5 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 227 straipsnio 4 dalį 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda;
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityta viena para A. M. išbūta laikiname sulaikyme, ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai (260 Lt), likusią 3 MGL (390 Lt) dydžio baudą A. M. įpareigotas sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. M. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. liepos 10 d. apie 8.50 val. A., A. V. gatvėje, ties A. autobusų stotimi, tarnybos metu dirbančiam (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) M. P. alkotesteriu patikrinus jo blaivumą ir nustačius 0,54 promilių apsvaigimą, A. M. už 2014-07-10 padarytą Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punkto pažeidimą (A. M. vairavo automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nustatytas 0,54 promilių apsvaigimas), tarnybiniame automobilyje „Mitsubishi Pajero Sport“, valst. NR. (duomenys neskelbtini), padėdamas ant alkotesterio, pareigūnui davė 100 Lt kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, kad pareigūnas nusižengtų savo pareigoms ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.
Šalies argumentai
A. M. apeliaciniu skundu skundžia Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, nes jis nuteistas nepagrįstai, byloje esantys duomenys neginčijamai įrodo, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusižengimo, M. P. kyšio nesiūlė ir nedavė.
Mano, kad teismas nepagrįstai, kaip pagrindiniais įrodymais jo kaltei pagrįsti, rėmėsi M. P. parodymais ir jo slapta darytu garso įrašu, nes M. P. parodymai nėra patikimi ir objektyvūs, o garso įrašas negali būti vertinamas kaip įrodymu.
Teigia, kad kaltinime nurodytu laiku vyko į policijos komisariatą pranešti apie M. P. giminaičių įvykdytą dujinio šildymo katilo vagystę. Šalia autobusų stoties pamatė, kad yra stabdomas policijos pareigūno. Suprato, kad M. P. galimai buvo žinomas jo vykimo į policiją laikas ir suprato, kad jo atžvilgiu bet kokiu būdu bus keršijama, nes su M. P. tėvu yra turėjęs konfliktą dėl nekokybiškai atliktų remonto darbų, liko pilnai neatsiskaitęs. Yra įsitikinęs, kad buvo stabdomas ne atsitiktinai, o tyčia buvo laukiamas. Pareigūno parodymai, kad jis apeliantą sustabdė važiuodamas iš policijos komisariato į seniūniją, melagingi. Jis jo jau laukė šalia autobusų stoties. Vienoje rankoje pareigūnas laikė stabdymo lazdelę, kitoje paruoštą alkotesterį, sustabdžius liepė pūsti per atstumą. Buvo visiškai blaivus, tačiau pareigūnas pasakė, kad jis vairuoja neblaivus, alkotesterio rodmenų neparodė, liepė eiti į jo tarnybinį automobilį ir tikrintis girtumą dar sykį į kitą alkotesterį, ant kurio jokio kito naujo antgalio neuždėjo, papūtus antrą sykį rodmenų vėl gi neparodė, tik pasakė, kad yra neblaivus, alkotesterio šaknelės nepateikė, pasakė, kad sugedęs spausdintuvas. Alkotesterio rodmenis sužinojo tik policijos komisariate, praėjus daugiau nei 30 minučių po alkotesterio panaudojimo ir mano, kad buvo parodyti ne jo pūtimo į alkotesterį rezultatai. Mano, kad alkotesterio parodymai suklastoti, be to sustabdytas pareigūno buvo ne 8.35 val., o 8.55 val., protokole sustabdymo laikas nurodytas netikslus. Prašė pareigūno leisti vykti į gydymo įstaigą priduoti kraujo, nes buvo įsitikinęs, kad yra blaivus, tačiau jam buvo pranešta, kad yra sulaikomas už kyšio davimą. Mano, kad M. P. tyčia pranešė apie tariamą kyšio davimą, turėdamas tikslą jį sulaikyti, kad artimiausiu laiku nebūtų tiriamas kraujas ir nepaaiškėtų, kad jis sustabdymo metu buvo blaivus. Pokalbio su pareigūnu metu galėjo vartoti žodį „susitarkime“, nes tarėsi dėl kraujo pridavimo. Jokių pinigų pareigūnui nesiūlė ir nedavė, žodis „susitarkime“ nereiškia kyšio siūlymo.
Pažymi, kad jis nebuvo M. P. įspėtas apie tai, kad jų bendravimo metu buvo daromas garso įrašas, apie tai M. P. užsiminė tik jų pokalbio pabaigoje. Tokiu būdu garso įrašas buvo daromas neteisėtai ir negali būti vertinamas kaip įrodymas BPK 20 straipsnio prasme. Be to, padaryta stenograma neatitinka garso įrašo turinio, įraše jis neužsiminė apie 100 litų davimą, įrašas žymiai trumpesnis, nei vyko jo pokalbis su pareigūnu, todėl galimai sumontuotas, iškerpant nenaudingas kaltinimui detales.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis neigia padaręs veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad byloje nėra jokių jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtinančių patikimų įrodymų.
Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teisėjų vidinis įsitikimas vertinant įrodymus turi turėti objektyvų pagrindą – remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Šiuo atveju įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, priimdamas sprendimą šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad A. M. siūlė 100 Lt kyšį policijos pareigūnui M. P., siekdamas šio valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jis nesurašytų administracinės teisės pažeidimo protokolo už tai, kad jis vairavo neblaivus ir tokiais savo veiksmais padarė BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą.
Papirkimas, numatytas BK 227 straipsnyje, yra pasiūlymas, pažadas ar susitarimas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Taigi nagrinėjama nusikalstama veika objektyviai gali pasireikšti bet kokiais alternatyviais įstatymo dispozicijoje numatytais veiksmais – nuo pasiūlymo duoti kyšį iki jo davimo aukščiau paminėtam asmeniui (asmenims) už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus. Pasiūlymu duoti kyšį siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus tuoj pat ar ateityje atsilyginti už atitinkamą kaltininkui naudingą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi, papirkimas laikomas baigta nusikalstama veika nuo to momento, kai valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas duoti kyšį ir papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis.
Nuteistojo A. M. kaltė padarius jam inkriminuotą veiką, įrodyta bylos duomenų visuma, t. y. iš dalies ir paties A. M. duotais parodymais, liudytojo policijos pareigūno M. P. parodymais, alkotesterio rodmenimis, asmens kratos protokolu ir garso įrašo duomenimis. Apelianto teiginiai, kad jis pareigūnui kyšio nesiūlė, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Aukštesnės instancijos teismas, palyginęs šiuos nuteistojo teiginius su visais kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, juos vertina tik kaip nuteistojo pasirinktą gynybos versiją.
Pirmosios instancijos teismas A. M. kaltei pagrįsti vertino liudytojo M. P. parodymus apie tai, kad sustabdęs patikrinimui automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo vairuotojui A. M. nustatė lengvą girtumo laipsnį. Tarnybiniame automobilyje pradėjus pildyti administracinio teisės pažeidimo dokumentus, A. M. ėmė siūlyti “susitarti“, ant alkotesterio padėjo 100 litų kupiūrą. Įspėjus ir paklausus, ar jam žinoma, kad yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už kyšio davimą, A. M. sakė žinantis, tačiau ir toliau siūlė „susitarti“. Pranešus apie kyšio davimą budėtojų daliai, pastarasis pasiėmė padėtus 100 litų. Šiuos pareigūno parodymus visiškai patvirtina byloje esantis garso įrašas, kiti byloje esantys pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.
Apie tai, kad apeliantas turėjo tokią pinigų sumą, patvirtina asmens kratos protokolas, kuriame užfiksuota, kad 2014-07-10 iš A. M. buvo paimta 100 litų kupiūra.
Faktą, kad 2014-07-10 8.50 val. A. M. buvo nustatytas 0,54 promilių girtumas, patvirtina ir byloje esantis Lion alcolmer 500 serijos nr. (duomenys neskelbtini) asmens blaivumo testas. Nors A. M. teigia, kad šie rodmenys suklastoti (teste yra A. M. įrašas, kad testo šaknelė ne jo), tačiau vien apelianto nesutikimas su užfiksuotais rodmenimis neduoda pagrindo laikyti šių duomenų neteisingais įrodymų leistinumo prasme. Taip pat šioje vietoje pažymėtina, kad aplinkybė, ar apeliantas padarė teisės pažeidimą, dėl kurio pareigūnas M. P. surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, ar ne, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir ji jokios reikšmės sprendžiant apelianto kaltės dėl papirkimo klausimą neturi.
Apelianto skundo teiginys, kad žodį „susitarkime“ jis vartojo tik norėdamas vykti į medicinos įstaigą, kad būtų paimtas jo kraujas ir pakartotinai tiriamas girtumas, paneigiamas byloje esančiu garso įrašu, iš kuriame užfiksuoto viso pokalbio konteksto vienareikšmiai galima suprasti, kad, sužinojęs apie tai, jog alkotesteriu buvo užfiksuotas jo girtumas, ėmė siūlyti pareigūnui „susitarti“ už atlygį neįforminti nustatyto pažeidimo, o pareigūnui įspėjus jį apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę, savo pasiūlymo neatsisakė ir toliau kalbėjo apie „susitarimą“. Pageidavimą vykti pas medikus ir papildomai tikrintis girtumą apeliantas išreiškė tik po to, kai apie jo jau padarytą nusikalstamą veiką buvo pranešta policijos įstaigos budėtojų daliai.
Iš pokalbio konteksto taip pat akivaizdu, kad apeliantas A. M. pinigus – 100 litų kupiūrą ant tarnybiniame automobilyje buvusio alkotesterio dėklo paliko prieš pradedant M. P. rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tokie apelianto veiksmai visiškai atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 227 straipsnio 4 dalies sudėtį.
Nors apeliantas nurodo, kad pareigūno M. P. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes jis (apeliantas ) yra turėjęs konfliktų su jo tėvu, tačiau tokie jo parodymai vertinti kaip deklaratyvūs ir atmetami, nes, minėta, M. P. parodymus visiškai patvirtina byloje esantis garso įrašas, o motyvas, dėl ko policijos pareigūnas M. P. sustabdė apelianto vairuotą automobilį nagrinėjamos bylos kontekste neturi visiškai jokios reikšmės.
Apeliantas skunde nurodo, kad policijos pareigūno darytas garso įrašas negali būti vertintinas kaip įrodymu, nes apie tai, kad jų pokalbis įrašinėjamas, jis buvo įspėtas tik šio pokalbio pabaigoje.
Šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas.
Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 20.9 punktas įpareigoją pareigūną bendraujant su asmeniu (pažeidėju) naudoti vaizdo ir (arba) garso įrangą ir apie jos naudojimą supažindinti asmenį. Tačiau nuteistojo neperspėjimas apie daromą garso įrašą nuo pat pokalbio pradžios, šiuo atveju laikytinas tik formaliu Policijos patrulių veiklos instrukcijos pažeidimu, nedarančiu tokio įrašo neteisėtu. Baudžiamajame procese įrodymai neleistinais pripažįstami ne dėl tam tikrų nustatytų taisyklių formalių pažeidimų, o tik dėl tokių pažeidimų, dėl kurių kyla abejonių surinktų faktinių duomenų patikimumu ar dėl pažeidimų, kuriais buvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Bylos duomenys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad įrodymu byloje pripažintas įrašas iš viso negalėjo būti daromas ar kad jį darant būtų pažeistos įstatymų nuostatos. Vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija gali būti neteisinga ar nepatikima (LAT nutartis Nr. 2K-308/2014).
Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir garso įrašas nagrinėjamu atveju įrodymu pripažintas visiškai pagrįstai ir pagrįstai teismas juo rėmėsi.
Taigi, nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų visiškai pakanka nuteistojo A. M. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Taigi, atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai A. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šis nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundų motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.