Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-159-449/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-11-08
Bylos Nr.: 1A-159-449/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-04-1-00262-2014-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.

Teisėjai: Linas Šiukšta (pirm.), Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: A. V.

Kategorijos

1.2.14.5.2.3Sukčiavimas išvengiant didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikinant (BK 182 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-159-449/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10389-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; (S) 1.2.17.3; 2.4.6.5.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,nuteistajam A. V., jo gynėjai Rūtai Mikšei,specialistei Ramutei Neniškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams,

pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 ir 8 punktus (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), bausmės vykdymas A. V. atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį tęsti darbą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo A. V. kaip nusikalstamos veikos priemonę nuspręsta konfiskuoti akcizais apmokestinamas prekes – gazolį.

Iš A. V., vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 5 dalimis, nuspręsta išieškoti valstybei konfiskuotino turto (transporto priemonių, kuriomis buvo gabentas dyzelinas) vertę atitinkančią pinigų sumą – 21 686 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. V. nuteistas už tai, kad apgaule kitų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d., būdamas UAB „Granevita“ (duomenys neskelbtini) direktoriumi, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule, sukčiaujant Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – Pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, imituodamas tariamą prekių – tepalų (duomenys neskelbtini) (toliau-Prekė) tiekimą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, išrašytas Latvijos įmonei SIA „Market View“, kurią pats valdė, bendrai 511 758 Lt sumai, šiuose dokumentuose nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „ Granevita“ pardavė, o įmonė SIA „Market View“ pirko Prekę, ir šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus kartu su kitomis tikrovės neatitinkančiomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios ikiteisminio tyrimo metu nerastos ir kuriose buvo nurodyta, kad UAB „Granevita“ įmonei SIA „Market View“ 2012 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais pardavė Prekių iš viso už 511 758 Lt, nors realiai įmonė SIA „MarketView“ Prekės iš UAB „Granevita“ nepirko ir Prekė iš Lietuvos Respublikos išvežta nebuvo, ir į UAB „Granevita“ PVM deklaraciją už 2012 metų liepos mėn. neįtraukė mokėtino 21 proc. PVM nuo Lietuvoje parduotų prekių 86 644 Lt (25 093,84 Eur) vertės, ir į PVM deklaraciją už 2012 metų rugpjūčio mėn. neįtraukė mokėtino 21 proc. PVM nuo Lietuvoje parduotų prekių 425 114 Lt (123 121,52 Eur) vertės, nes Prekė iš Lietuvos Respublikos išvežta nebuvo, dėl ko sumažinus mokėtiną PVM – 107 469 Lt (31 125,16 Eur) nedeklaravus 107 469 Lt (31 125,16 Eur) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio ir elektroninės deklaravimo sistemos (EDS) būdu, pateikus Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno apskrities skyriui UAB „Granevita“ PVM deklaraciją (forma FR0600) už 2012 m. liepos mėnesį ir PVM deklaraciją (forma FR0600) už 2012 m. rugpjūčio mėnesį, apgaule UAB „Granevita“ naudai buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė – sumokėti iš viso 107 469 Lt (31 125,16 Eur) PVM, padarant valstybės biudžetui to paties dydžio didelę turtinę žalą. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat A. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: laikotarpiu iki 2014 m. rugsėjo 11 d., būdamas Latvijos Respublikos įmonės SIA „Labstars“, registruotos Gertrudes iela 20–15, Ryga, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, veikdamas SIA „Labstars“, kuri Lietuvos Respublikoje nebuvo registruota akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininku, registruotu prekių gavėju ar laikinai registruotu prekių gavėju, vardu, iš Lenkijos Respublikoje registruotos įmonės „Tiben Sp.zo.o.“, adresas (duomenys neskelbtini), įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 25 400 kg (30 024 l) naftos produkto, kuris, įvertinus matavimų neapibrėžtį, atitinka „gazolių“ apibūdinimą ir žymimas KN kodu 2710 19 43, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas (AMLAR), ir kurios, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 (toliau – Akcizų įstatymas) 3 straipsnio 29 dalyje numatyta tvarka, į Lietuvos Respubliką privalėjo būti gabenamos su supaprastintu akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentu (SAAD), naudojamu, kai akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai sumokėti, gabenamos tarp valstybių narių, neinformavo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka vietos mokesčių administratoriaus apie numatomą akcizais apmokestinamų prekių gavimą ir gabenimą ir neužtikrino, kad pagal Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarime Nr. 821 „Dėl Akcizų įstatymo nuostatų įgyvendinimo“, nustatytą tvarką, kad už iš kitos valstybės narės numatomas gauti prekes Lietuvos Respublikoje mokėtini akcizai būtų sumokėti, ir tokiu būdu pažeidė Akcizų įstatymo 16 straipsnio 5 dalies nuostatas, numatančias, kad „tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, atgabenamos į Lietuvos Respubliką komerciniams tikslams, asmenys, pristatantys arba laikantys pristatymui skirtas akcizais apmokestinamas prekes, arba asmenys, gaunantys šias prekes, privalo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka informuoti vietos mokesčių administratorių apie numatomą akcizais apmokestinamų prekių gavimą ir Vyriausybės nustatyta tvarka užtikrinti, kad už iš kitos valstybės narės numatomas gauti prekes Lietuvos Respublikoje mokėtini akcizai bus sumokėti“, pažeidė Akcizų įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, numatančias, kad „šio straipsnio 5 dalyje nurodytos prekės privalo būti atgabentos su supaprastintu akcizais apmokestinamų prekių vežimo dokumentu, kurio atitinkamą egzempliorių privalo pasirašytinai patvirtinti prekių gavėjo ir vietos mokesčių administratoriaus, kurio veiklos teritorijoje jis registruotas mokesčių mokėtoju, įgalioti asmenys, ir pažeidė Akcizų įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, numatančias, kad „tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės pardavėjo ar jo užsakymu kito asmens atgabenamos į Lietuvos Respubliką asmeniui, kuris nėra registruotas gavėjas ir nevykdo ekonominės veiklos, kaip ji apibrėžta Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, arba ne į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, prekių pardavėjas ar jo fiskalinis agentas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka, prieš prekes atgabendamas į Lietuvos Respubliką, privalo įsiregistruoti akcizais apmokestinamų prekių pardavėju ir Vyriausybės nustatyta tvarka užtikrinti, kad už iš kitos valstybės narės numatomas gauti prekes Lietuvos Respublikoje mokėtini akcizai bus sumokėti“, pasinaudodamas nieko apie daromą nusikalstamą veiką nežinančiu Latvijos Respublikos piliečiu, Latvijos Respublikos įmonės SIA „Roters“ vairuotoju V. K., pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. VA-117 patvirtintų Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių 12 punktą, kur nustatyta, kad „Ūkio subjektai, ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, gabendami keliais, geležinkeliais ir vandens keliais naftos produktus, bioproduktus ir kitus degiuosius skystus produktus, o kilnojamosiose talpyklose perveždami daugiau kaip 40 litrų šių produktų (neįskaitant esančių transporto priemonės arba mechanizmo stacionariniuose degalų ir tepalų bakuose), kartu su kroviniu privalo turėti teisės aktų nustatyta tvarka įformintus šių produktų įsigijimo ir (ar) gabenimo dokumentus“ , neturint teisės aktų nustatyta tvarka įformintų gabenamų produktų kokybės ar atitikties patvirtinimo dokumentų, šių produktų įsigijimo, gabenimo, akcizų apskaičiavimo dokumentų, suorganizavo įgytos akcizais apmokestinamos prekės – 25 400 kg (30 024 l) naftos produkto, kuris įvertinus matavimų neapibrėžtį, atitinka „gazolių“ apibūdinimą ir žymimas KN kodu 2710 19 43, kurio bendra vertė, įskaitant priklausančius sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL ir yra 118 979 Lt (34 458,70 eurų) vertės, neteisėtą gabenimą iš ,,Tiben Sp.zo.o.“ sandėlio tarp Europos Sąjungos valstybių narių maršrutu (duomenys neskelbtini), Kaunas, Lietuvos Respublika, vilkiku SCANIA P124, valstybinis numeris xxx, su puspriekabe–autocisterna EUROTANK, valstybinis numeris xxx, vairuojamu V. K., iki magistralinio kelio A5 Suvalkai–Marijampolė–Kaunas 97 kilometro, buvusio Kalvarijos pasienio kelio posto, Salaperaugio kaimo, Kalvarijos savivaldybės, kur 2014 m. rugsėjo 11 d., apie 20.00 val., vilkikas SCANIA P124, valstybinis numeris xxx, su puspriekabe–autocisterna EUROTANK, valstybinis numeris xxx, su neteisėtai gabenamu kroviniu buvo sulaikyti Kauno teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus pareigūnų. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija).

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2.1. Apeliantas nurodo, kad jo veiksmuose nėra jam inkriminuojamų nusikaltimų, dėl kurių jis yra pripažintas kaltu, sudėties požymių, t. y. jis nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos naujausios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neteisingai aiškino ir taikė BK 199² straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies normas, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veiksmuose yra pirmiau minėtų nusikalstamų veikų sudėties požymiai.

2.2. Nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, A. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių jį teisinančių įrodymų, o likusius įrodymus vertino neteisingai, padarė klaidų dėl jų turinio, nes neįsigilino į bylos esmę. Taip pat neišdėstė teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas jo kaltę, tik apsiribojo kaltinamajame akte nurodytų, neva jį kaltinančių įrodymų, perrašymu į teismo nuosprendžio motyvuojamąją dalį, tačiau savarankiškai šių įrodymų skundžiamame nuosprendyje nedetalizavo ir nemotyvavo, kodėl byloje esantys A. V. teisinantys įrodymai yra nepatikimi ir kodėl jais nėra vadovaujamasi.

2.3. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje be krovinio gamintojo ir pardavėjo Lenkijos įmonės „Tiben Sp.zo.o“ pateiktų prekės laboratorinių tyrimų, siekiant nustatyti prekės kombinuotos nomenklatūros (toliau – KN) kodą, nuo kurio priklauso kokie mokesčiai turi būti sumokami, buvo atlikta daug sulaikytos prekės tyrimų laboratorijoje. Siekiant apsiginti nuo nuteistajam pareikštų kaltinimų, jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir išreikalavus vieną A. V. priklausančios prekės mėginį, 2015 m. gruodžio mėnesį buvo kreiptasi į nepriklausomą Lenkijos Respublikoje veikiančią „IReast“ laboratoriją, turinčią visus reikalingus leidimus tokiam tyrimui atlikti, su prašymu ištirti mėginį ir nustatyti jo KN kodą. Valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimu, Lietuvos Respublikoje sulaikytą prekę tyrė BĮ „Muitinės laboratorija“. Analizuodamas abiejų laboratorijų atliktų tyrimų rezultatus, apeliantas pažymi, kad jų nustatytas parametras, lemiantis produkto priskyrimą gazoliams (kiekis produkto, kuris distiliuojasi 350 laipsnių temperatūroje), skiriasi tik 0,2 proc. tūrio – BĮ „Muitinės laboratorija“ nustatytas kiekis yra 84,5 proc., o laboratorijoje „IReast“ – 84,7 proc. Pasak apelianto, esminė priežastis, dėl ko prekė buvo priskirta gazolinams, yra tai, kad BĮ „Muitinės laboratorija“ nurodė, jog pagal KN 27 skirsnio 2 e papildomos pastabos reikalavimus, gautas parametras (84,5 proc.) turi būti apvalinamas iki sveikų skaičių, todėl abiejose laboratorijose gautas rezultatas yra tapatus – 85 proc. tūrio. Tačiau kaip liudytoja teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta tyrimą laboratorijoje „IReast“ atlikusi M. B. parodė priešingai. Anot liudytojos, gauto laboratorinio tyrimo metu gauti rezultatai turi būti užrašomi griežtai kaip tą numato tyrimui naudojamas metodas. Liudytoja taip pat paaiškino pirmosios instancijos teismui, kad gautas rezultatas, vadovaujantis Amerikiečių standarto ASTM D86-12 dalies 1 ir 12 punktais, turi būti apvalinamas iki 1 sveiko skaičiaus po kableliu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad BĮ „Muitinės laboratorija“ atliko tyrimą ir vertino gautus mėginio rezultatas taip pat šio standarto pagrindu.

2.4. Apelianto teigimu, vertindamas liudytojos M. B. parodymus, pirmosios instancijos teismas tik akcentavo, kad jos nurodytas ir naudotas naftos produktų distiliavimo, esant atmosferiniam slėgiui, standartinis bandymo metodas yra Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinis standartas, kuris buvo naudotas siekiant apeiti Lietuvos Respublikoje nustatytą naftos produktų klasifikavimo ir apmokestinimo tvarką. Anot nuteistojo, įvertinus pirmiau minėtas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai išvardino įrodymus, neįsigilino į jų esmę, o tai sutrukdė teismui teisingai išnagrinėti bylą. BĮ „Muitinės laboratorija“ 2014 m. rugsėjo 16 d. tyrimo protokolas Nr. 14MLT-2153, kurio rezultatai sudarė pagrindą patraukti A. V. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, patvirtina, kad šis tyrimas taip pat buvo atliktas remiantis Jungtinių Amerikos Valstijos standartu, o tai įrodo, kad bylą išnagrinėjęs teismas nesuprato bylos esmės, dėl ko jo išvados, kad A. V. įvykdė nusikalstamą veiką, yra neteisingos.

2.5. Pasak apelianto, aptarus pirmiau nurodytus byloje surinktus įrodymus, darytina pagrįsta išvada, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. sulaikyto produkto sudėtis nurodyta krovinio kokybės sertifikate, kurį išdavė pardavėjas ir gamintojas Lenkijos įmonė „TIBEN“, visuose laboratoriniuose tyrimuose yra nurodyta panašiai su leidžiama paklaida, o tai reiškia, kad SIA „Labstars“ gabeno per Lietuvos Respubliką prekę atitinkančią kokybės sertifikatą. Byloje kilo ginčas dėl sulaikytos prekės – alyvos „OKSEN“ laboratorinių tyrimų rezultato įvertinimo, nes BĮ „Muitinės laboratorija“ gautą tyrimo metu lemiamą produkto priskyrimą gazoliams parametro (kiekis produkto, kuris distiliuojasi 350 laipsnių temperatūroje) rezultatą – 84,5 proc. – suapvalino iki sveiko skaičiaus ir gavo 85 proc., dėl ko padarė išvadą, kad sulaikytos prekės KN kodas yra 2710 19 43, iš ko kyla pareiga mokėti akcizo mokestį, o Lenkijos laboratorija „IReast“ tos pačios prekės tyrimo rezultatą – 84,7 proc. – užrašė kaip numatyta standarte iki vieno sveiko skaičiaus po kablelio ir rezultato neapvalino, dėl ko nustatė, kad prekės KN kodas yra 2710 19 99 90, o tai reiškia, kad nėra pareigos mokėti akcizo mokestį. Apelianto teigimu, šie esminiai ginčui išspręsti reikšmės turintys prieštaravimai dėl tyrimo rezultatų įforminimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip ir liko nepašalinti, dėl ko teismas negalėjo konstatuoti A. V. kaltės.

2.6. Apelianto teigimu, nuteisdamas jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nemotyvavo, apsiribojo tik duomenų išvardinimu ir formaliu konstatavimu, kad nuteistasis įvykdė šį nusikaltimą. Skundžiamame nuosprendyje yra vadovaujamasi vien prielaidomis, visiškai nevertinant byloje esančių esminių, nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų. Analizuodamas byloje esančius įrodymus (Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos mokesčių kontrolės valdybos atsakymą; 2018 m. birželio 29 d. specialisto išvadą dėl UAB „Granevita“ ūkinės finansinės veiklos), apeliantas pažymi, kad jie nelaikytini jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, nes Latvijos Respublikai buvo pateikti užklausimai tik dėl UAB „Granevita“ prekybos naftos produktais. Be to, kaltinimai nuteistajam buvo pareikšti tik 2018 m. spalio 9 d., t. y. jam jau neturint nei UAB „Granevita“ akcijų, nei dalyvaujant jos valdyme, nei disponuojant įmonės dokumentais (byloje yra UAB „Granevita“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir priėmimo-perdavimo aktas). Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino specialistės R. Kasparavičienės parodymų, kur ji nurodė, kad 2013 m. atliekant UAB „Granevita“ patikrinimą buvo nustatyta, kad 2012 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais UAB „Granevita“ apskaitė prekių tiekimą Latvijos įmonei SIA „Market View“, informacinės bazės duomenimis buvo nustatyta, kad pastaroji Latvijos įmonė deklaravo prekių įsigijimą iš UAB „Granevita“. Taip pat specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad prokuratūra prašė iš Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus išreikalauti duomenis apie Latvijos juridinio asmens SIA „Market View“ naftos produktų įsigijimą iš Lietuvos Respublikos juridinio asmens UAB „Granevita“, o alyva nėra akcizinė prekė.

2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad į bylą yra pateikta archyvinė UAB „Granevita“ byla, kurioje yra surinkti įrodymai apie tai, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi UAB „Granevita“ operatyvinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., patikrino šiuo laikotarpiu PVM deklaravimo ir tiekimų į (iš) Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių pagrįstumą. Operatyvinio patikrinimo metu buvo vertinti UAB „Granevita“ pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai už 2011–2013 metus. Patikrinimo metu specialistė R. Kasparavičienė nustatė, kad UAB „Granevita“ nuo 2012 m. liepos mėnesio prekes (bazinę alyvą) tiekė ES valstybių narių PVM mokėtojams, tarp kurių ir SIA „Market View“, su kuria buvo sudaryta sutartis. Sandorio metu pastarosios įmonės PVM kodas buvo galiojantis. Taip pat buvo nustatyta, kad prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos patvirtinančiuose CMR važtaraščiuose yra gavėjo parašai, datos, antspaudai, o tai patvirtina prekių pristatymą gavėjui. Be to, buvo nustatyti gauti apmokėjimai už prekes bei tai, kad UAB „Granevita“ buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių tiekimą Latvijos PVM mokėtojui SIA „Market View“, kaip ir Latvijos mokėtojas patikrinimo metu buvo deklaravęs prekių įsigijimą iš Lietuvos įmonės. Anot apelianto, nors pirmosios instancijos teismas vertino atskirus pirmiau nurodytus archyvinės bylos dokumentus, tačiau esminių su kaltinimu susijusių oficialių įrodymų detaliau neanalizavo ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje nepasisakė. Apeliantas pažymi, kad ir pirmiau minėtą operatyvinį patikrinimą, ir šio proceso metu paskirtą UAB „Granevita“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atliko ta pati specialistė – R. Kasparavičienė. Tačiau pirmuoju atveju, tirdama UAB „Granevitos“ veiklą už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., ji jokių pažeidimų PVM srityje nenustatė, o nagrinėjamoje byloje pateikė 2018 m. birželio 29 d. specialisto išvadą, kurioje nurodoma, kad UAB „Granevita“ tiriamuoju laikotarpiu – nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d – nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad šie tos pačios specialistės nustatyti prieštaravimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti ir jiems esant A. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Anot apelianto skundžiamo nuosprendžio išvada, kad realiai UAB „Granevita“ į UAB „Metoil“ sandėlius pristatydavo dyzelinį kurą, o ne alyvą, nes tai yra aiškiai nurodyta UAB „Metoil“ išrašytose sąskaitose ir CMR važtaraščiuose įmonei SIA „Market View“, niekaip nepatvirtina jo kaltės, nes byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB „Granevita“ buvo išduotas leidimas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais.

2.8. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, valdydamas ir UAB „Granevita“, ir Latvijos įmonę SIA „Market View“, teikė mokesčių administratoriui fiktyvius duomenis apie tariamus sandorius tarp šių įmonių ir rodydamas fiktyvius atsiskaitymus imitavo tariamą ūkinę veiklą, o realiai Latvijos įmonė apeliantui buvo reikalinga tik vienam tikslui – nuslėpti mokėtinus mokesčius, imituojant naftos produktų išgabenimą iš Lietuvos su nuliniu PVM tarifu, yra priimta remiantis vien prielaidomis, nevertinant byloje surinktų patikimų įrodymų ir net neįsigilinus į bylos esmę. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismui suabejoti UAB „Granevita“ akcijų pardavimo 2014 metais teisėtumu tikėtina sudarė prielaidas tai, kad, pasikeitus teismo sudėčiai, nebuvo tinkamai susipažinta su iki tol surinkta bylos medžiaga, nuteistojo duotais paaiškinimais kitos sudėties teismui. Cituodamas BPK 20 straipsnio nuostatas, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus, juos vertino selektyviai ir netinkamai, dėl to padarė neteisingas išvadas ir esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Taip pat pažymi, kad išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejonės turėjo būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

3. Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo A. V. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentus dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį teisėjų kolegija atmeta.

Dėl nuteisimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija)

5. Dėl šios nuosprendžio dalies teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu bei nuteistas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija). Šios BK 199² straipsnio 1 dalies redakcijos pirmosios instancijos teismas nenurodė nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse. Tačiau tikrasis kaltinimas ir tikroji BK 199² straipsnio 1 dalies redakcija nekelia abejonių, nes A. V. buvo kaltinamas ir nuteistas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Baudžiamąją atsakomybę už tokią nusikalstamą veiką šiuo metu numato BK 199² straipsnio ne 1, o 2 dalis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 199² straipsnio 1 dalies įstatymo redakcijos nepaminėjimas skundžiamame nuosprendyje yra tik techninė klaida, kurios ištaisymui pakanka šio jau išdėstyto aptarimo. Tuo tarpu naikinant šią nuosprendžio dalį ir A. V. dėl šio kaltinimo išteisinant teisėjų kolegija priims sprendimą išteisinti A. V. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija).

6. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Apeliantas neigia, kad jis atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ir teigia, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties. Toks apelianto teiginys yra pagrįstas. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

7. Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi, BK 199² straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra prekės, kurios apmokestinamos pagal Akcizų įstatymą.

8. Nuteistojo A. V., liudytojų Lenkijos įmonės ,,Tiben Sp.zo.o.“ savininkų M. W., L. Herno parodymais, Palenkės Bialos (Biala Podlaska) Muitinės įstaigos Muitinės laboratorijos skyriaus tyrimų atskaitos Nr. 300000-ILCW-80 duomenimis nustatyta, kad A. V., būdamas Latvijos Respublikos įmonės SIA ,,Labstars“ direktoriumi ir veikdamas įmonės vardu, iš Lenkijos įmonės ,,Tiben Sp.zo.o.“ įsigijo tepalinę alyvą ,,Oksen“, kurios KN kodas 2710 19 99. Šį krovinį pagal sutartį turėjo pristatyti Estijos Respublikoje esančiai įmonei ,,VIP Sale. Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 11 d., kelio A5 Kaunas–Suvalkai 97 kilometre buvo patikrintas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją įvažiavęs vilkikas su puspriekabe–autocisterna. Patikrinimą atlikę pareigūnai, siekdami išsiaiškinti ar dokumentuose nurodyta prekė atitinka gabenamą prekę, paėmė minėto krovinio mėginį. Muitinės laboratorija, ištyrusi mėginį, nustatė, kad tyrimui pateiktas mėginys yra naftos produktas, atitinkantis ,,gazolių“ apibūdinimą (KN 27 skirsnio 2 e) papildoma pastaba). Šio produkto KN kodas 2710 19 43. Tokiu būdu Muitinės laboratorija nustatė, jog gabenamas krovinys yra ne tepalinė alyva ,,Oksen“, kurios KN kodas 2710 19 99, kaip nurodoma krovinio gabenimo dokumentuose, o dyzelinas (gazolis), kurio KN kodas 2710 19 43. Valstybinė mokesčių inspekcija, atsižvelgusi į Muitinės laboratorijos tyrimo protokole Nr. 14MLT-2153 pateiktą išvadą, konstatavo, kad prekė, kurios kodas 2710 19 43, yra akcizų objektas ir pagal Akcizų įstatymą jai taikomas akcizo mokestis. Dėl šių aplinkybių, nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, kad A. V., siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas nustatytą tvarką neteisėtai įgijo ir į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

9. Nesutikdamas su Muitinės laboratorijos pateikta tyrimo išvada, pagal kurią pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, dalyką, A. V. kreipėsi į Lenkijos Respublikos nepriklausomą laboratoriją ,,IReast“, prašydamas ištirti jo gabentos prekės mėginį ir nustatyti prekės kodą. Laboratorija ,,IReast“, atlikusi apelianto gabentos prekės mėginio tyrimą, pateikė kokybės liudijimą Nr. 01/148/SIA/MA/IRE/2015, iš kurio matyti, kad buvo atliktas 2015 m. lapkričio 9 d. paimto pavyzdžio tyrimas, pateikiant cheminės analizės rezultatus ir prekės klasifikavimo kodą. Nustatytas KN kodas 2710 19 99 – kitos tepalinės alyvos ir kitos alyvos (t. 2,b. l. 133, 134–135).

10. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų matyti, kad Muitinės laboratorijos ir nepriklausomos laboratorijos ,,IReast“ pateiktos išvados skiriasi, t. y. atlikusios gabento krovinio mėginių tyrimus, Muitinės laboratorija gabenamą prekę priskyrė ,,gazolinams“, kuriai taikomas akcizo mokestis, o laboratorija ,,IReast“ – tepalinėms alyvoms, kuri nėra apmokestinama akcizo mokesčiu. Taigi nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, ar A. V. vadovaujamos įmonės SIA ,,Labstars“ iš Lenkijos Respublikos įmonės ,,TibenSp.zo.o.“ įgytas ir atgabentas į Lietuvos Respubliką produktas tikrai yra tepalinė alyva ,,Oksen“ ar yra akcizais apmokestinama prekė.

11. Pagal veikos padarymo metu galiojusio Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 3 straipsnio 13 dalies nuostatas, Akcizų įstatymo 1 priede nurodyti produktai, priskiriami energetiniams produktams, yra akcizų objektas. KN 2710 19 43 pozicijoje klasifikuojamas produktas, nurodytas Akcizų įstatymo 1 priede, yra akcizų objektas, be kita ko, šis produktas yra nurodytas Akcizų įstatymo 2 priede ir priskiriamas energetiniams produktams, kuriems taikomi Akcizų įstatymo reikalavimai dėl akcizais apmokestinamų prekių kontrolės ir gabenimo tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Kiti, negu nurodyta šio įstatymo 2 priede, energetiniai produktai tampa akcizų objektu, jeigu jie parduodami arba naudojami kaip variklių degalai, jų priedai arba kaip šildymui skirtas kuras.

12. Priskyrimas akcizais apmokestinamoms prekėms vykdomas atsižvelgiant į Kombinuotosios nomenklatūros kodus, pagal kuriuos produktai yra klasifikuojami. Prekių tarifinį klasifikavimą reglamentuoja 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo redakcijos, išdėstytos 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamente (EB) Nr. 927/2012, I priede pateikta Bendrojo muitų tarifo Kombinuotoji nomenklatūra (KN). Pagrindinis parametras, lemiantis produkto priskyrimą ,,gazoliams“, nurodytas KN 27 skirsnio 2 e) papildomoje pastaboje, kurioje nustatyta, kad „gazoliai“ (2710 19 31–2710 19 48 ir 2710 20 11–2710 20 19 subpozicijos) reiškia sunkiąsias alyvas, apibrėžtas d punkte, kurių ne mažiau kaip 85 % tūrio (įskaitant nuostolius) distiliuojasi 350 °C temperatūroje, taikant ISO 3405 metodą (lygiavertį ASTM D 86 metodui).

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad kiekis produkto, kuris distiliuojasi 350 °C temperatūroje, Muitinės laboratorijoje buvo nustatytas 84,5 %, o Lenkijos laboratorijoje ,,IReast“ – 84,7 %. Pagal šį parametrą Muitinės laboratorija produktą priskyrė ,,gazoliams“ ir suklasifikavo KN 2710 19 43 subpozicijai, o Lenkijos laboratorija ,,IReast“ produktą priskyrė ,,kitos tepalinės alyvos ir kitos alyvos“ ir nustatė kodą KN KN 2710 19 99. Taigi šioje byloje kyla ginčas dėl to, koks Kombinuotosios nomenklatūros kodas – KN 2710 19 43 ar KN 2710 19 99 turi būti taikomas apelianto gabentai prekei.

14. Muitinės laboratorijos specialistė B. Morkūnienė, kuri atliko sulaikyto krovinio mėginio tyrimą, teisiamajame posėdyje paaiškino, kad klasifikuojant prekes, taikant gautą rezultatą turi būti pateiktas toks rezultatas, kokio prašo nomenklatūra. Distiliavimo būdu gautą rezultatą 84,5 % apvalino iki 85 %, nes yra tokie reikalavimai, t. y. nors papildomoje pastaboje to nerašo, tačiau yra nerašyta taisyklė, kad būtų vienodai nustatytas prekės kodas, reikia gautą rezultatą suapvalinti iki 85 %. Klasifikuojant prekes gautą rezultatą reikia suapvalinti, kad būtų užtikrintas vienodas produkto klasifikavimas. Turi būti apvalinama iki tiek ženklų po kablelio, kiek nurodyta KN. Muitinės laboratorija apvalina rezultatą iki sveiko skaičiaus. Nei žodžiu, nei raštu nėra nurodytas toks reikalavimas. Tai yra nerašyti reikalavimai, siekiant užtikrinti vienodą produkto klasifikavimą. Analogiškas aplinkybes dėl KN nustatymo nurodė ir pirmosios instancijos teisme apklausta Muitinės laboratorijos direktorė R. Neniškienė, kuri taip pat patvirtino, kad abi laboratorijos iš esmės nustatė tuos pačius produkto sudėties parametrus, tačiau išsiskyrė gautų rezultatų vertinimas. Ji paaiškino, kad klasifikavimo tikslams turi būti nurodoma sveikųjų skaičių išraiška prekės kodui nustatyti. Lietuvos valstybė savo vidiniuose aktuose atskirai nėra reglamentavusi to apvalinimo, t. y. matematinės taisyklės.

15. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą apklausta specialistė Muitinės laboratorijos direktorė R. Neniškienė paaiškino, kad klasifikuojant prekes reikia vadovautis KN pastaba, kurioje nurodytas rezultatas – 85 %, t. y. sveikųjų tikslumu, ne 85,0, kas reiškia, kad mes turėtume nurodyti dešimtųjų tikslumu, o būtent 85 %, kas reiškia, jog reikia nurodyti sveikųjų tikslumu, suapvalinti rezultatą iki sveikųjų skaičiaus. Kombinuotosios nomenklatūros 27 skirsnio pastabose yra nurodyti du metodai, kuriais galima atlikti frakcinę naftos produktų distiliaciją, t. y. ISO metodas 3405, kuris yra lygiavertis ASTM D86 metodui. Muitinės laboratorija naudojo ASTM D86 metodą. Tai yra tas pats metodas, kurį taikė ir Lenkijos laboratorija. Čia yra du lygiaverčiai metodai, vienas europinis metodas, kurį priėmė ISO, ir kitas yra ASTM. Jie pagal savo esmę yra lygiaverčiai, tik skiriasi žymenys. Jeigu reikia nustatyti frakcinę distiliaciją prekės kodui, klasifikavimui, yra privalu tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje naudoti ISO 3405 arba jam lygiavertį ASTM D86 metodą. Specialistė nurodė, kad nomenklatūros pastabose yra nurodytas reikalavimas, jog gautas tyrimo metu rezultatas privalo būtinai būti sveikas skaičius. KN 2 e) pastaba nekalba apie taisyklę, kaip apvalinti rezultatą, tik nurodo parametrą, kuriuo remiantis privaloma klasifikuoti prekes. Jis yra pateiktas sveikųjų skaičių tikslumu – 85 %. Šiuo atveju aiškiai nurodoma, kokiu tikslumu reikia pateikti rezultatą. Taisyklės dėl apvalinimo nei tyrimo metode, nei nomenklatūroje nėra, tiesiog nomenklatūroje yra nurodytas parametras, kuris lemia prekės priskyrimą vienai ar kitai grupei, ir šis parametras nurodytas sveikųjų skaičių tikslumu – 85 %. Taikant šią reglamentu patvirtintą taisyklę, gautą rezultatą reikia ,,pervesti į sveikus skaičius“. Šiuo atveju tyrimas atliktas dešimtųjų tikslumu, nes to reikalauja standartas, ir suapvalintas klasifikavimo tikslams iki sveikojo skaičiaus.

16. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme apklausta nepriklausomos laboratorijos ,,IReast“ specialistė M. B. parodė priešingai, kad gauto rezultato negalima apvalinti, nes metode, kurio pagrindu buvo atliktas tyrimas, nurodyta, jog rezultatas turi būti pateiktas su tikslumu iki 0,1 %. Norint produktą priskirti tam tikram kodui, atliekama distiliacija skirtingose temperatūrose. Šiuo tikslu buvo atliekama distiliacija prie 350 °C, jeigu distiliuojant gaunasi 85 %, reiškia, jog tai nėra dyzelinas, tai gali būti kuro tepalas (tepalinė alyva). Šiuo atveju atlikus tiriamo produkto distiliaciją prie 350 °C, buvo gauta 84,7 %. Būtent tokį rezultatą ir reikia pateikti, negalima apvalinti nei į viršų, nei į apačią. Jokia laboratorija, kiek jai žinoma, nesuapvalina distiliacijos būdu gauto tyrimo rezultato. Atlikus tyrimą, buvo nustatytas kodas KN 2710 19 99, t. y. pramoniniai tepalai arba kiti tepalai.

17. Pirmosios instancijos teismas tokius specialistės M. B. parodymus vertino kritiškai ir atmetė, motyvuodamas tuo, kad specialistės naudotas metodas nustatant KN kodą yra Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio standarto metodas, kuris buvo naudotas siekiant apeiti Lietuvos Respublikoje nustatytą naftos produktų klasifikavimo ir apmokestinimo tvarką. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. Muitinės laboratorijos specialistės B. Morkūnienė ir R. Neniškienė, atlikusios sulaikyto krovinio mėginio tyrimą ir surašiusios 2014 m. rugsėjo 16 d. tyrimo protokolą Nr. 14MLT-2153, kurio rezultatų pagrindu nagrinėjamoje byloje nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, dalykas, parodė, kad prekės kodui nustatyti gali būti taikomi ISO 3405 metodas arba jam lygiavertis ASTM D86 metodas. Pagal savo esmę abu šie metodai yra lygiaverčiai, atliekant tyrimą tiek pagal ISO 3405 metodą, tiek pagal ASTM D86 metodą rezultatas turi būti pateiktas su 0,1 tikslumu. Vertinant specialistės M. B. parodymus svarbu ir tai, kad Lenkijos laboratorija ,,IReast“ ir Muitinės laboratorija, ištyrusi to paties produkto mėginius, iš esmės nustatė tuos pačius produkto sudėties parametrus, išsiskyrė tik gautų rezultatų vertinimas. Be to, laboratorija ,,IReast“ yra Lenkijos valstybinė akredituota įstaiga, tirianti naftos ir chemijos produktus bei užsiimanti medienos ir degalų kokybės ir kiekybės kontrole. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad specialistės M. B. parodymus teismas nepagrįstai vertino kritiškai, nes jos ir specialisčių B. Morkūnienės ir R. Neniškienės parodymai dėl prekių klasifikavimo pagal KN, naudojamų metodų, ištirtos prekės fizikinių ir cheminių parametrų iš esmės sutampa, skiriasi tik atliktų tyrimų metu gautų rezultatų vertinimas, dėl kurio šioje byloje ir kilo ginčas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmiau minėtos laboratorijos ,,IReast" išvados iš esmės sutampa su Palenkės Bialos (BialaPodlaska) Muitinės įstaigos Muitinės laboratorijos skyriaus tyrimų atskaita Nr. 300000-ILCW-80-2766/14/EK, iš kurios matosi, kad laboratorijoje buvo tirtas Ilavos muitinės padalinio paimtas žemo klampumo tepalinės alyvos mėginys, paimtas iš mokestinio sandėlio ,,TibenSp.zo.o.“. Ištyrus mėginį, nustatyta, kad aptariamas produktas remiantis pozicijos 2710 papildoma pastaba 2 (d), yra ,,sunkioji alyva“. Mėginys neatitinka papildomos pastabos 2 (e) ir 2 (f) reikalavimų, todėl reikėtų atmesti jos klasifikaciją grupėje ,,gazoliai“ ir ,,mazutai“ pagal Bendrąjį muitų tarifą. Produktas gali būti klasifikuojamas grupėje ,,Tepalinės alyvos; kitos alyvos“ (t. 1, b. l. 89–91).

18. Taigi iš aukščiau išdėstytų bylos duomenų akivaizdu, kad laboratorijos „Ireast“ kokybės liudijime Nr. 01/148/SIA/MA/IRE/2015 nurodyti tyrimo rezultatai iš esmės atitinka Muitinės laboratorijos 2014 m. rugsėjo 16 d. Tyrimo protokole Nr. 14MLT2153 pateiktus tyrimo duomenis ir byloje ginčo dėl to nėra. Tačiau laboratorijų išvadas tai pačiai prekei priskirti skirtingus KN kodus, kolegijos vertinimu, nulėmė Kombinuotosios nomenklatūros 27 skirsnio 2 e) papildomos pastabos neteisingas aiškinimas.

19. Šiame nuosprendyje jau minėta, kad produkto priskyrimą ,,gazolinams“ apibrėžia Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1001/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedo 27 skirsnio papildoma pastaba 2 e), kurioje nurodyta, kad „gazoliai“ (2710 19 31–2710 19 48 ir 2710 20 11–2710 20 19 subpozicijos) reiškia sunkiąsias alyvas, apibrėžtas d punkte, kurių ne mažiau kaip 85 % tūrio (įskaitant nuostolius) distiliuojasi 350 °C temperatūroje, taikant ISO 3405 metodą (lygiavertį ASTM D 86 metodui). Tiek taikant ISO 3405 metodą, tiek jam lygiavertį ASTM D 86 metodą gautas rezultatas turi būti pateikiamas 0,1 tikslumu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimas gautą rezultatą apvalinti iki sveiko skaičiaus tiesiogiai ir nedviprasmiškai nėra reglamentuotas jokia teisės norma, jokiu teisiniu reguliavimu. Beje, šią aplinkybę patvirtino ir Muitinės laboratorijos specialistės B. Morkūnienė ir R. Neniškienė, tačiau jos tvirtina, kad reikalavimas gautą rezultatą apvalinti iki sveiko skaičiaus tiesiogiai kyla iš aukščiau paminėtos KN 27 skirsnio 2 e) papildomos pastabos, kadangi joje nurodytas sveikas skaičius ,,ne mažiau kaip 85 %“. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, minėto ir nepakankamai tiksliai apibrėžto teisinio reguliavimo negalima aiškinti nuteistajam nepalankia ir jo padėtį sunkinančia prasme – šiuo atveju žodžius ,,ne mažiau“, galima suprasti tik kaip reiškiančius ,,lygu ir daugiau“. Akivaizdu, kad Muitinės laboratorijoje nustatytas 84,5 %, skaičius yra mažiau nei 85 %, ir nėra nei 85 %, nei 85,1 % ir t. t. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Muitinės laboratorijos atlikto tyrimo rezultato, t. y. 84 % suapvalinimas iki 85 % neatitinka KN 27 skirsnio 2 e) papildomos pastabos keliamo reikalavimo, pagal kurį produktas priskiriamas ,,gazoliams“, todėl prekė negali būti priskiriama KN 2710 19 43 subpozicijai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. V. Lenkijoje įsigyta ir į Lietuvą atgabenta prekė yra ne dyzelinas, o tepalinė alyva ,,Oksen“ ir nėra akcizo objektas, todėl nesant nusikaltimo dalyko, tai yra akcizais apmokestinamų prekių, o tuo pačiu ir nusikaltimo objekto – tokių prekių tokių prekių įsigijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarkos pažeidimo, baudžiamoji atsakomybė yra negalima.

20. Dėl šiame nuosprendyje jau aptartų bylos aplinkybių ir išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. V. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties privalomo požymio – dalyko (akcizais apmokestinamos prekės), o nesant dalyko nėra ir šio nusikaltimo objekto. Nenustačius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, teisėjų kolegija išsamiau nevertina skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teiginių dėl A. V. tiesioginės tyčios padaryti aptariamą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad nepadaręs jokio neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, tokių prekių iš viso negabenęs, A. V. neturėjo ir jokios tyčios padaryti nusikalstamą veiką, t. y. jo veikoje nėra ne tik objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Dėl to A. V. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

21. A. V. pripažinęs kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), teismas taikė nuteistajam ir baudžiamojo poveikio priemones: vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi nusprendė konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonę – akcizais apmokestinamas prekes – gazolį (25 400 kg), vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nusprendė išieškoti iš nuteistojo A. V. valstybei konfiskuotino turto, t. y. transporto priemonių, kuriomis buvo gabenamas dyzelinas, vertę atitinkančią pinigų sumą – 21 686 Eur. Kadangi šioje dalyje teisėjų kolegija priima naują, išteisinamąjį nuosprendį, o taip pat atsižvelgiant į išteisinimo pagrindą, į tai, kad A. V. jokios nusikalstamos veikos nepadarė, akcizais apmokestinamų prekių negabeno, abi jam taikytos baudžiamojo poveikio priemonės taip pat naikinamos. Teisėjų kolegija iš su šia kaltinimo dalimi susijusių teismo sprendimų palieka galioti tik sprendimą dėl mažareikšmiškumo sunaikinti tyrimui paimtą 1 litro naftos produkto mėginį ir sprendimą su tyrimu susijusius dokumentus grąžinti tolimesniam saugojimui Kauno teritorinei muitinei.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

22. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir taip pat prašo jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantas neigia atlikęs jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus ir teigia, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Analogiška pozicija buvo išreikšta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas tokius A. V. parodymus įvertino kritiškai ir, darydamas priešingą išvadą, nuosprendyje išdėstė pakankamai išsamius motyvus, pagrindžiančius nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina teismo nustatytas bylos aplinkybes ir išvadas dėl nuteistojo A. V. kaltės. Šių išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis A. V., būdamas UAB ,,Granevita“ direktoriumi, apgaule UAB ,,Granevita“ naudai panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 31 125,16 Eur PVM bei padarė valstybės biudžetui to paties dydžio turtinę žalą.

24. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimas yra nusikaltimas, kuriuos kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, turtinės prievolės panaikinimu. Turtinės prievolės panaikinimas – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu. Teismų praktikoje kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Taigi apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

Žemesnės instancijos teismas

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. V. veiksmuose buvus apgaulę, kuri pasireiškė tuo, jog dėl nuteistojo veiksmų atsirado galimybė nemokėti į biudžetą PVM mokesčio dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų. Objektyvi tiesa, siekiant suklaidinti valstybinę mokesčių inspekciją, buvo iškreipta. Byloje nustatyta, kad UAB ,,Granevita“, kurios direktoriumi buvo nuteistasis A. V., su Latvijos įmone SIA ,,Market View“, kurią taip pat nuteistasis valdė, neatliko ūkinių operacijų dėl prekių (tepalų OSNL–100) eksporto, todėl, šių bendrovių vardu surašyti tikrovės neatitinkantys dokumentai – PVM sąskaitos faktūros ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos. Taigi pateikus mokesčių inspekcijai žinomai suklastotas PVM deklaracijas, minėta institucija buvo suklaidinta dėl mokestinės prievolės dydžio.

26. Tai, kad sandoriai tarp UAB ,,Granevita“ ir Latvijos įmonės SIA „Market View“ buvo fiktyvūs, patvirtina skundžiamame nuosprendyje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo parodymai, specialisto išvada ,,Dėl UAB ,,Granevita“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. AU22-16, specialistės R. Kasperavičienės paaiškinimai, pagal Europos tyrimo orderį iš Latvijos Respublikos institucijų gauta medžiaga, BUAB ,,Metoil“ administratoriaus pateikti dokumentai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada dėl neįvykusių sandorių grindžiama prielaidomis, o pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, subjektyviai vertino apelianto parodymus, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio dalį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su A. V. sukčiavimu, byloje visi surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų iš skirtingų šaltinių, leidžiančių daryti vienareikšmę ir pagrįstą išvadą, kad A. V. kaltinime nurodytu laikotarpiu teikė mokesčių administratoriui neteisingus duomenis apie fiktyvius bendrovių UAB ,,Granevita“ ir SIA ,,Market View“ sandorius.

27. Pirmiausia teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos laikotarpio, tariamai nustatyto nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Kaltinamajame akte ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje tikrai paminėtas šis laikotarpis, tačiau jis iš tikrųjų reiškia ne laikotarpį nusikalstamos veikos, o laikotarpį, kurį A. V. buvo UAB ,,Granevita“ direktoriumi. Klaidingai šią kaltinimo dalį suprasti leidžia tekste padarytos skyrybos klaidos. Tačiau visas nuosprendžio aprašomosios dalies turinys neabejotinai parodo, kad nusikalstamos veikos laikotarpis buvo nustatytas 2012 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais.

28. Iš specialisto išvados „Dėl UAB „Granevita“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. AU22-16 matyti, kad tyrimo metu UAB „Granevita“ nepateikus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad 2012 m. liepos–rugpjūčio mėn. UAB „Granevita“ patiektos prekės (tepalas OSNL–100) Latvijos mokėtojui SIA „Market View“ buvo išgabentos iš Lietuvos, bei Kauno apygardos prokuratūrai Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų pateiktoje informacijoje nurodžius, kad „mokesčių kontrolės valdybos žinioje nėra informacijos ir dokumentų apie prašyme nurodytos įmonės SIA „Market View“ deklaruotus sandorius dėl naftos produktų, sudarytus su Lietuvoje įregistruota įmone UAB „Granevita“ per laikotarpį nuo 2012 m. iki 2013 m.; taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių UAB „Granevita“ sandorius dėl naftos produktų pardavimo Europos Sąjungos ir kitų valstybių įmonėms“, specialistė padarė išvadą, kad UAB „Granevita“ Latvijos PVM mokėtojui SIA „Market View“ 2012 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais patiektoms prekėms nesant įrodymų, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos, prekės galimai buvo patiektos kitiems pirkėjams, kitomis mokesčių administratoriui nežinomomis aplinkybėmis, t. y. parduotos Lietuvoje. Bendrovė 2012 m. liepos–rugpjūčio mėn. parduotoms prekėms, vietoje taikytino 21 proc. PVM tarifo, pritaikė 0 procentų PVM tarifą ir Bendrovė nesivadovavo PVMĮ 49 straipsnio „Prekės tiekiamos į kitą valstybę narę“ 1 dalies nuostatomis, nes buhalterinėje apskaitoje 2012 m. liepos–rugpjūčio mėn. įformino prekių (tepalų OSNL–100) tiekimus Latvijos PVM mokėtojui SIA „Market View“, iš viso 511 758 Lt (liepos mėn. – 86 644 Lt, rugpjūčio mėn. – 425 114 Lt) vertei ir minėto laikotarpio PVM sąskaitose faktūrose, kuriose prekių bendra vertė – 511 758 Lt, pritaikė 0 procentų PVM tarifą, nors šių prekių neišgabeno iš Lietuvos. Bendrovės įforminti dokumentai turi užtikrinti ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos. UAB „Granevita“ 2012 m. liepos–rugpjūčio mėn. pardavimo PVM iš viso sumažino 107 469 Lt , t. y. 31 125,16 Eur suma (t. 5, b. l. 22–28).

29. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija specialisto išvadą Nr. AU22-16 motyvuodamas tuo, jog ji prieštarauja tos pačios specialistės pateiktai UAB ,,Granevita“ operatyvinei patikrinimo pažymai Nr. AU30-19, kurioje specialistė, atlikusi UAB „Granevita“ operatyvinį patikrinimą už laikotarpį 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., jokių pažeidimų PVM srityje nenustatė. Apeliantas nurodo, jog operatyvinio patikrinimo metu specialistė nustatė, kad UAB „Granevita“ nuo 2012 m. liepos mėn. prekes (bazinę alyvą) tiekė ES valstybių narių PVM mokėtojams, tarp kurių ir SIA „Market View“, su kuria buvo sudaryta sutartis. Taip pat nustatė, kad prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos patvirtinančiuose CMR važtaraščiuose yra gavėjo parašai, datos, antspaudai, kas patvirtina prekių pristatymą gavėjui. Apeliantas skunde teigia, jog šie prieštaravimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamajame posėdyje net du kartus apklausta operatyvinį patikrinimą ir UAB ,,Granevita“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė R. Kasparavičienė išsamiai paaiškino, kuo skiriasi jos atlikti tyrimai. Operatyvinis patikrinimas nėra tapatus mokestiniam tyrimui, nes neapima visų įmonės atliktų sandorių. Pagal tyrimo apimtį tai nėra išsamus įmonės veiklos tyrimas, tai yra operatyvių duomenų surinkimas iš bendrovės pateiktų ir valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėse esančių dokumentų. O atliekant mokestinį tyrimą konkrečiai buvo vertinami sandoriai tarp dviejų įmonių – UAB ,,Granevita“ ir SIA ,,Market View“. Specialistė taip pat pažymėjo, kad tyrimo metu vertino ir iš Latvijos Respublikos Mokesčių kontrolės valdybos gautą informaciją apie tai, kad nėra informacijos ir dokumentų apie įmonės SIA „Market View“ deklaruotus sandorius dėl naftos produktų, sudarytus su Lietuvoje įregistruota įmone UAB „Granevita“ 2012–2013 metais, ir tik įvertinusi visų jai pateiktų duomenų visumą, padarė išvadą, kad UAB ,,Granevita“ 2012 m. liepos ir rugpjūčio mėn. pardavimo PVM sumažino 31 125,16 Eur suma. Vertinant operatyvinę pažymą ir specialisto išvadą tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgus į specialistės paaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos nėra prieštaringos, nes operatyvinio patikrinimo metu nebuvo atliekamas išsamus UAB ,,Granevita“ veiklos tyrimas, nebuvo vertinami visi prekių ir paslaugų pirkimą bei pardavimą pagrindžiantys dokumentai, t. y. bendrovės sandoriai bei tų sandorių eiga. Tai, kad operatyvinės pažymos negalima vertinti kaip išsamaus įmonės veiklos tyrimo, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pažymoje nurodyta, kad UAB ,,Granevita“ 2012 m. liepos mėn. tiekė alyvą SIA ,,Market View“, tačiau šis faktas paneigtas aukščiau paminėta Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateikta informacija.

30. Apeliantas skunde teigia, jog iš Latvijos Respublikos gauta informacija nelaikytina jo kaltę patvirtinančiu įrodymu, nes užklausimai buvo pateikti tik dėl UAB ,,Granevita“ prekybos naftos produktais, o ne konkrečiai dėl tepalinės alyvos. Šį klausimą gynyba kėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tenkindamas gynybos prašymą, teismas kreipėsi į Latvijos Respublikos mokesčių administratorių, kad šis pateiktų informaciją apie UAB ,,Granevita“ ir SIA ,,Market View“ sandorius bei SIA ,,Market View“ prekių pardavimus Europos Sąjungos ar kitų šalių įmonėms 2012 m. liepos 1 d.–2012 m. spalio 31 d. laikotarpiu. Iš Latvijos Respublikos Valstybinės pajamų tarnybos gautų dokumentų turinio (t. 9, b. l. 6–84) matosi, kad 2013 metais Latvijos mokesčių administratorius atliko SIA „Market View“ mokestinį auditą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1–31 d. Patikrinimo metu buvęs įmonės vadovas A. V. paaiškino, kad jo vadovavimo laikotarpiu (iki 2012 m. rugsėjo 26 d.) įmonė daugiausiai užsiėmė alyvos prekyba. Veikla buvo vykdoma Lietuvoje, alyva buvo perkama iš Lietuvos įmonės UAB „Granevita“ ir parduodama į Slovakiją, Bulgariją, o Latvijoje prekyba alyva nevyko. Mokestinio patikrinimo nustatyta, kad 2012 m. liepos mėn. vyko sandoriai tarp SIA ,,Market View“ ir SIA ,,Dub Step“ dėl vamzdžių įsigijimo, atlikus šių sandorių patikrinimą įmonei buvo paskirta bauda. Kadangi įmonė neteikė mokesčių administravimui ir kontrolei reikalingos informacijos, o įmonės vadovas į raginimus pateikti dokumentus nereagavo, todėl 2013 m. sausio 31 d. sprendimu, konstatavus pažeidimus, įmonė buvo pašalinta iš PVM apmokestinamų asmenų registro, o Mokesčių kontrolės valdybos 2013 m. vasario 22 d. sprendimu buvo sustabdyta įmonės ekonominė veikla. Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad įmonė SIA „Market View“ buvo registruota kitos įmonės išnuomotose patalpose, kuriose nebuvo jokių ženklų, kad šiose patalpose įmonė vykdė veiklą, buvo gauta informacija iš patalpų nuomotojo, kad SIA „Market View“ už paslaugas nemoka. Taigi pirmosios instancijos teisme gauti papildomi dokumentai nepaneigė Valstybės pajamų tarnybos anksčiau pateiktos informacijos, kad jie neturi jokių dokumentų apie SIA „Market View“ deklaruotus sandorius dėl naftos produktų, iš jų ir dėl tepalų (duomenys neskelbtini), sudarytų su UAB „Granevita“ 2012–2013 metais. Atsižvelgiant į A. V. paaiškinimą, kad prekyba alyva buvo vykdoma tik Lietuvoje, akivaizdu, kad Latvijos Respublikos mokesčių administratorius neturėjo jokios informacijos apie tokius sandorius. Be to, iš BUAB ,,Metoil“ administratoriaus pateiktų dokumentų matyti, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. UAB „Granevita“ į UAB „Metoil“ sandėlius pristatydavo dyzelinį kurą, o ne alyvą, tai atsispindi UAB „Metoil“ išrašytose sąskaitose ir CMR važtaraščiuose įmonei SIA „Market View“. Apelianto skundo teiginys, jog tuo laikotarpiu UAB „Granevita“ buvo išduotas leidimas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, yra nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad toks leidimas UAB ,,Granevita“ buvo išduotas tik 2012 m. rugsėjo 4 d. ir galiojo nuo 2012 m. rugsėjo 18 d.

31. Taip pat iš Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos duomenų matyti, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikti finansiniai SIA „Market View“ duomenys už 2012 metus, buvo nurodyti tik duomenys apie vidutines direktoriaus A. V. darbo pajamas 23,9 Eur per mėnesį. Nuteistasis A. V. viso proceso metu negalėjo aiškiai ir suprantamai paaiškinti, kodėl buvo naudinga vykdyti prekybą su kitomis šalimis per jo vadovaujamą SIA ,,Market View“. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytas aplinkybes įvertinęs kitų byloje surinktų duomenų kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įmonė SIA ,,Market View“ buvo naudojama tik formaliems trišaliams sandoriams atvaizduoti, t. y., kad nuslėpti mokėtinus mokesčius, imituojant naftos produktų (šiuo atveju tepalų) išgabenimą iš Lietuvos su 0 % PVM tarifu.

32. Apeliantas skunde nurodo, kad UAB „Granevita“ akcijos buvo parduotos dar 2014 metais, tuo pačiu buvo perduoti ir visi bendrovės dokumentai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvoje registruotos įmonės akcijas įsigijo Rusijos Federacijos pilietis, neturintis leidimo gyventi Latvijoje, sutartis buvo sudaryta Latvijos Respublikoje. Pats nuteistasis nesugebėjo logiškai paaiškinti tokių keistų šio sandorio sudarymo aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios aplinkybės duoda pakankamą pagrindą manyti apie apsimestinį įmonės UAB „Granevita“ akcijų pardavimo sandorio pobūdį.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. V. apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, panaikino didelės vertės turtinę prievolę – PVM sumokėjimą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui imituodamas tariamą prekių (tepalų (duomenys neskelbtini)) eksportą, surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus, neva UAB „Granevita“ prekes pardavė SIA “Market View“, nors realiai SIA “Market View“ tepalų iš UAB „Granevita“ nepirko, t. y. realiai prekės nebuvo eksportuotos.

34. Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, kad asmuo atsako pagal BK 182 straipsnį tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Vertinant nuteistojo A. V. veiksmų turinį darytina išvada, jog jis suvokė, kad pateikdamas neteisingus duomenis apie tariamus UAB ,,Granevita“ ir SIA ,,Market View“ sandorius bei žinodamas, kad šių neteisingų duomenų pagrindu bus sukurtos ir buvo sukurtos suklastotos PVM deklaracijos, suvokė, kad jos bus pateiktos VMI ir tokiu būdu bus apgauta valstybė, ir to norėjo.

35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino A. V. veiksmus ir tinkamai nuteistajam taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo.

36. Apeliantas skunde nenurodė jokių argumentų, jog skirdamas bausmę už sukčiavimą pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors aplinkybių ar paskyrė neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į nuteistojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat atsižvelgė į pakankamai ilgą laiką, praėjusį po nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistajam A. V. už sukčiavimą paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, todėl ją keisti nėra pagrindo.

37. A. V. pagal BK BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) išteisinus, taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsniu, nuteistajam paskirta subendrinta bausmė. Teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimu taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Tačiau panaikinus nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės vykdymas irgi atidedamas. Taikant BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, teisėjų kolegija nustato tokį patį bausmės vykdymo atidėjimo terminą ir nustato nuteistajam tokias pačias pareigas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalį dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta kaip nusikalstamos veikos priemonę konfiskuoti akcizais apmokestinamas prekes – gazolį (viso 25 397,46 kg), perduotą saugoti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Sulaikytų prekių administravimo skyriaus F tipo muitinės sandėliui.

Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš nuteistojo A. V. valstybei konfiskuotino turto, t. y. transporto priemonių, kuriomis buvo gabentas dyzelinas, vertę atitinkančią pinigų sumą – 21 686 Eur.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 1 punktu, A. V. paskirta subendrinta bausmė.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 ir 8 punktus (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuteistajam A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Paskirti A. V. viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pareigas tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Justas NamavičiusErnestas RimšelisLinas Šiukšta