- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- I-1144-624/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00320-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- J. I.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjos J. I. atstovui M. A., atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės atstovui Leandrui Pociui, nedalyvaujant pareiškėjai J. I., trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos J. I. skundą atsakovams Lietuvos valstybei ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. I. skunde prašo teismo solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės 887,77 Lt. Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariate. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovaujamasi Valstybes tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl pareiškėjai nuo 2007-10-01 iki 2008-01-31 buvo neišmokėta 887,77 Lt priemokų ir priedų. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog toks reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.263 str. 1 d. įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Taigi generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpciją: kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi ši norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis atsargiai ir teisėtai. Teismų praktika išskiria keturias deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytą žalą ir priežastinį ryšį. Lietuvos Respublikos Seimas 2002-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija ir įtvirtino 23 str. 2 d. nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio Įstatymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti Vilniaus AVPK pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.). Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Atitinkamai Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės CK 6.271 str. 1 d. numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, t. y. nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atitinkamai nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėja negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėja patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jos negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjai nebuvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis, mano, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d. pagal analogiją). Jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariąją pareigą (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Kitoks šio teisinio reglamentavimo aiškinimas nepagrįstai pažeistų pareiškėjos kaip kreditoriaus teises, nes dėl neaiškių atsakovų tarpusavio santykių būtų apsunkintas realios prievolės vykdymas (b. l. 2-4).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK su skundu nesutiko ir prašė pašalinti Vilniaus AVPK iš atsakovų, jei teismas laikys, kad atsakovas tinkamas – pareiškėjos skundą atmesti. Nurodo, kad administracinių teismų kompetencija, sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu, atlyginimo klausimus, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p., kuriame nurodyta, kad žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas remiantis Civilinio kodekso nuostatomis. Žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo klausimus reguliuoja LR CK 6.271 str., kuris nustato, kad prievolė atlyginti pagal šį straipsnį atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal LR CK 6.273 str. atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. LR CK 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK veiksnių teisėtumas turi buti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant, ar Vilniaus AVPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Viena iš valstybės tarnautojų teisių, įtvirtintų Valstybės tarnybos įstatymo 16 str., yra gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 str., statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23-26 str. nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai). Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Šioje byloje kilo ginčas dėl 70 procentų taikomo apribojimo. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjai pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, jog nepalankių padariniu, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Be to, tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A-5-264/2003). Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjai, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartyje (administracinė byla Nr. A-822-256/2008). Taip pat pažymėjo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 1 str. 1 d., 5 str., 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD prie LR VRM), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Policijos departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str., 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos), būtų buvusios gražintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Pažymėjo, kad valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogiją imant 2006-07-14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje teigiama, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex mine. Vienintelė išimtis yra tada, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tune padarinius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas.
Dėl atsakovų nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kurioje plenarinė sesija pažymėjo, kad vienas iš ginčo materialinių teisinių santykių subjektų yra Valstybė - Lietuvos Respublika. Nors Valstybė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai dalyvaujančiu byloje asmeniu ir šia prasme dalyvaujantys byloje asmenys nėra tiksliai identifikuoti, tačiau plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad dalyvaujantis byloje asmuo yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų ir kuri tokiose kaip nagrinėjama bylose pagal 2001 metų CK 6.273 straipsnio analogiją atstovauja Valstybei <....>. Valstybės, kaip dalyvaujančio byloje asmens, įtraukimo dalyvauti byloje klausimas spręstinas pagal 2002 m. CPK 45 straipsnio nuostatas <...>, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1285/2009. Vadovaujantis ABTĮ 54 str. pareiškėja turėtų tikslinti šalis šioje byloje. Dėl vienodos praktikos formavimo, įvertinus tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas). Taip pat nurodė, kad neginčija pareiškėjo prašomos sumos dydžio ir sutinka, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai (b. l. 13-15).
Teismo posėdyje atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus AVPK atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjos prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio suma paskaičiuota teisingai ir jos neginčija. Paaiškino, kad tas pats juridinis asmuo negali atstovauti abiejų atsakovų, kadangi jų interesai nėra vienodi. Lėšos, kurios nebuvo panaudotos, buvo grąžintos į valstybės biudžetą, todėl reikalavimas iš atsakovo Vilniaus AVPK priteisti atitinkamas sumas kaip nepriemoką pareiškėjai, kurios buvo grąžintos valstybei, nepagrįstas.
Atsakovė Lietuvos valstybė ir tretysis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimų į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai J. I. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl to, kad apskaičiuojant jai mokėtinus priedus ir priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtintu priedų ir priemokų sumų 70 procentų pareiginės algos ribojimu.
Byloje nustatyta, kad J. I. dirba Vilniaus AVPK Širvintų rajono policijos komisariate. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Nors pareiškėja skunde nurodo, kad dėl ribojimo laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-01-31 jai buvo neišmokėta 887,77 Lt priemokų ir priedų suma, tačiau kaip matyti iš byloje pateiktų pažymų, 887,77 Lt nepriemoka pareiškėjai J. I. susidarė 2008 m. spalio mėn. (b. l. 6), o 2007 m. nepriemoka pažymoje nėra nurodyta (b. l. 5). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja savo reikalavimą pagrindė atsakovės išduotomis pažymomis apie jai priskaičiuoto ir mokėto darbo užmokesčio, taip pat taikytų ribojimų dydžius, yra pagrindas manyti, kad nurodant laikotarpį, kuriuo susidarė 887,77 Lt nepriemoka, padarytas rašymo apsirikimas.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.
Pareiškėjos J. I. prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė 2008 m. spalio mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Kaip matyti iš byloje pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių, 2007 metais nepriemoka pareiškėjai nesusidarė, o 2008 metais nepriemoka pareiškėjai buvo 887,77 Lt (b. l. 5, 6), atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjai J. I. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už viršvalandinį darbą neišmokėjo 887,77 Lt. Kadangi, kaip teismo posėdyje nurodė atsakovo Vilniaus AVPK atstovas, pareiškėjos prašoma priteisti suma yra paskaičiuota teisingai ir ginčo dėl jos dydžio nėra, skundas tenkinamas ir pareiškėjai iš jos darbdavio – Vilniaus AVPK – priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Skundas dalyje, kurioje pareiškėja neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijusi su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jos tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iš valstybės.
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, tačiau pareiškėja skunde tokio reikalavimo – įpareigoti skirti reikalingus asignavimus – nepareiškė, atitinkamai nėra jokio pagrindo dėl jo pasisakyti.
Atsakovės Vilniaus AVPK atstovo teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad atsakovė Vilniaus AVPK negali tinkamai atstovauti ir atsakovės Lietuvos valstybės, nepagrįsti: LR Vyriausybė 2001-07-26 nutarimu Nr. 932, vadovaudamasi LR civilinio kodekso 6.273 str. 1 d., įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Skunde teigiama, kad žala atsirado Vilniaus AVPK vykdžius įstatymo nuostatą, kuri pripažinta prieštaraujančia atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, ir neišmokėjus viso darbo užmokesčio, t. y. žala iš esmės padaryta Vilniaus AVPK neteisėtais veiksmais, todėl pastaroji LR Vyriausybės 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 įgaliota atstovauti valstybei šioje bylose tiek, kiek tai susiję su reikalavimu dėl žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjos J. I. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. I. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 887,77 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 77 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjos J. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.