Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas.

Iš S. K. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 3079,41 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. K. nuteista už tai, kad ji 2023 m. birželio 18 d., apie 15.30 val., gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia peiliu dūrė A. S. į pilvo srities kairįjį šoną, tuo dėl kiauryminio pilvaplėvės sužalojimo su plonosios žarnos pažeidimu padarydama nukentėjusiajam A. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde yra nurodyti šie esminiai argumentai:

2.1. liudytojų ir paties nukentėjusiojo A. S. parodymai yra skirtingi. Nukentėjusysis maišosi savo parodymuose, kadangi pagal jį buvo du dūriai. S. K. savo parodymų nekeitė ir nepamena, kad būtų įdūrusi nukentėjusiajam į pilvą, tai grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais. Namuose buvo ir kiti asmenys, tačiau niekas nematė, kad S. K. būtų pakėlusi peilį prieš nukentėjusįjį;

2.2. tarp S. K. ir nukentėjusiojo niekada nebuvo pykčių, gyveno draugiškai, pretenzijų neturi;

2.3. S. K. buvo inkriminuojamas lengvas sužalojimas, o po to sunkus sužalojimas. Negalima nustatyti sunkaus sužalojimo, jeigu nukentėjusiajam suteikta pirmoji medicinos pagalba ir jis jau po dviejų dienų važinėdavo dviračiu. Tai matė pati nuteistoji ir liudytojas S. D. (S. D.);

2.4. pagal specialisto išvadą ant pateikto peilio, kuris paimtas 2023 m. birželio 18 d., buvo rastas kraujas. Ant šio peilio rankenos kraujo nerasta. Neaišku, iš kur buvo paimtas peilis, jeigu visi peiliai yra namuose, ir nuteistoji to peilio nematė, jai peilio niekas neparodė.

2.5. nukentėjusysis davė melagingus parodymus; parodė, kad buvo padurtas tai dešinėje, tai kairėje pusėje. Nukentėjusysis teigė, kad buvo pusiau blaivus, todėl dūrio negalėjo suprasti. Be to, ant nukentėjusiojo drabužių nebuvo jokių požymių (skylių). Tai tvirtina ir nukentėjusiojo A. S. sugyventinė J. Ž..

3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios gynėjas – tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, apeliaciniu skundu yra keliami klausimai dėl nuteistosios S. K. kaltės, dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir jų patikimumo. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

6. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog baudžiamojoje byloje nuteistosios S. K. kaltė buvo grindžiama iš esmės tik nukentėjusiojo A. S. duotais parodymais, kurie pasak nuteistosios, yra melagingi ir nenuoseklūs. Apeliaciniame skunde taip pat yra keliamos abejonės dėl nukentėjusiajam A. S. nustatyto sužalojimo sunkumo, nurodant, jog praėjus keletui dienų po nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis jau galėjo važinėtis dviračiu. Taip pat apeliaciniu skundu ginčijama aplinkybė, dėl nusikalstamos veikos padarymo įrankio (peilio) suradimo vietos. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentais pripažįstami nepagrįstais ir sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patikrintų įrodymų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistosios S. K. kaltės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik pačios nuteistosios S. K., nukentėjusiojo A. S. parodymus, tačiau ir liudytojų J. Ž., V. N. (V. N.), S. S. (S. S.) parodymus, nukentėjusiojo A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, įvykio vietos, daiktų ir kitų objektų apžiūrų protokoluose užfiksuotus duomenis, specialistų išvadas, Bendrojo pagalbos centro pateiktus duomenis, tarnybinius pranešimus ir kitus rašytinius įrodymus.

7. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog nukentėjusiajam A. S. buvo sukeltas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji S. K. ginčija nukentėjusiajam A. S. sukeltų sužalojimų sunkumą, nurodydama, jog jau po keleto dienų nukentėjusysis, nepaisant jam sukeltų sužalojimų, važinėjosi dviračiu, tačiau byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) neleidžia abejoti nustatytų aplinkybių dėl nukentėjusiajam sukeltų sužalojimų patikimumu. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina nukentėjusiojo A. S. nurodytas aplinkybes, jog jis buvo sužalotas peiliu, duriant jam vieną kartą į kairiąją pilvo pusę (1 t., b. l. 167–168). Nors pats nukentėjusysis savo duotų parodymų patikrinimo ikiteisminio tyrimo metu suklydo, nurodydamas į kurią kūno vietą jam buvo durtas smūgis peiliu (buvo nurodęs, jog jam buvo durtas smūgis į dešiniąją pilvo pusę), tačiau šiuos savo parodymus jis vėliau patikslino (1 t., b. l. 117–118, 121–125; 131–132, 133–134). Šių nukentėjusiojo duotų parodymų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog ant nukentėjusiojo drabužių nebuvo rasta skylių, galinčių patvirtinti, jog jam buvo durta peiliu, kadangi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo akivaizdūs. Be to, aplinkybė, jog nukentėjusiajam buvo durta peiliu į kairiąją pilvo pusę, patvirtina ir byloje esantys policijos pareigūnų vaizdo fiksavimo kameromis darytuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys bei šių vaizdo įrašų apžiūrų protokolai (1 t., b. l. 31, 34–36), kurie patvirtina, jog iškart po įvykio, kuomet pagal gautą iškvietimą į nukentėjusiojo namus atvyko policijos pareigūnai, ant nukentėjusiojo kūno (kairėje pilvo pusėje) buvo matoma žaizda. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti šiais byloje surinktais objektyviais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir jų atsiradimo mechanizmą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pats nukentėjusysis A. S. parodymų patikslinimo metu klydo, nurodydamas kur jam buvo durtas smūgis peiliu bei tai, kad jam nustatyti sužalojimai neva buvo neteisingai kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, atmestini.

8. Iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų matyti, jog nukentėjusiojo A. S. duoti parodymai dėl esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių neprieštarauja kitų byloje surinktų įrodymų visetui. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti 2023 m. birželio 18 d., apie 15.30 val., gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes nurodė pats nukentėjusysis A. S. ir liudytoja J. Ž.. Nukentėjusiojo A. S. duotus parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos patvirtina ir jo nurodyta aplinkybė, kad į namus, adresu (duomenys neskelbtini), jis grįžo pats, kadangi jo namus ir gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), skiria nedidelis atstumas (apie 110 metrų). Šiuos nukentėjusiojo A. S. duotus parodymus patvirtina liudytojos J. Ž. duoti parodymai, jog nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusysis su jam nustatytais sužalojimais į namus grįžo pats, o prieš tai buvo išėjęs pas kaimynus. Be to, 2023 m. birželio 18 d. įvykio vietos apžiūros metu, gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo surastas nusikalstamos veikos padarymo įrankis – peilis (1 t., b. l. 48–49, 51–70), ant kurio geležtės rasta žmogaus kraujo, kurio genotipas sutampa su nukentėjusiojo A. S. genotipu (1 t., b. l. 88–91). Ši aplinkybė neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusysis buvo sužalotas būtent gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), o ne grįždamas į savo namus ar kur nors kitur ir būtent jo nurodytomis aplinkybėmis (duriant peiliu). Nustatytam nusikalstamos veikos padarymo laikui neprieštarauja ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai padaryti neilgai trukus prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Nagrinėjamo įvykio metu gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kartu buvę liudytojai S. S. ir S. D. (S. D.) reikšmingų aplinkybių, sprendžiant klausimą dėl nuteistajai S. K. pareikštų kaltinimų patikimumo, nepateikė. Liudytojas S. D. atsisakė duoti parodymus, o liudytojas S. S. parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena, kadangi miegojo. Pati nuteistoji S. K. viso baudžiamojo proceso metu neigė savo kaltę ir tvirtino, jog nagrinėjamo įvykio aplinkybių nepamena ir negalėjo nurodyti kas sužalojo nukentėjusįjį A. S., kadangi buvo neblaivi. Nors nuteistoji S. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu, kuris atliktas, be kita ko, vadovaujantis nukentėjusiojo A. S. duotais parodymais, kaip patikimais, tačiau apygardos teismas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka. Nukentėjusysis A. S. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 109–110) davė nuoseklius parodymus, jog jį nagrinėjamo įvykio dieną ir vietoje, t. y. 2023 m. birželio 18 d., apie 15.30 val., gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), peiliu, duriant vieną kartą, sužalojo nuteistoji S. K.. Šią aplinkybę nukentėjusysis A. S. iškart po įvykio, kuomet grįžo į savo namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), nurodė ir savo sugyventinei liudytojai J. Ž.. Liudytoja J. Ž. šią aplinkybę nurodė ne tik pirmosios savo apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 189) bei teisme, tačiau ir pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams, ką patvirtina byloje esantys policijos pareigūnų vaizdo fiksavimo kameromis darytuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys bei šių vaizdo įrašų apžiūrų protokolai (1 t., b. l. 31, 34–36). Be to, liudytoja J. Ž. aplinkybę, jog nukentėjusįjį A. S. peiliu sužalojo būtent nuteistoji S. K. nurodė ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojui, kai pranešė apie įvykį ir kvietė greitąją medicinos pagalbą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų (1 t., b. l. 45–46). Nors liudytoja J. Ž. tiesiogiai nagrinėjamo įvykio nematė, tačiau ji su nukentėjusiuoju A. S. bendravo iškart po nagrinėjamo įvykio ir matė jam padarytus sužalojimus. Šios aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusysis A. S. savo duotų parodymų nekeitė, laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jį sužalojo būtent S. K.. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, o taip pat ir į tai, kad nuteistoji bei nagrinėjamo įvykio vietoje buvę liudytojai S. S. ir S. D. negalėjo duoti išsamių parodymų dėl nukentėjusiajam A. S. sukeltų sužalojimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo duotus parodymus vertino kaip patikimus nuteistosios S. K. kaltę patvirtinančius įrodymus. Svarbu paminėti ir tai, jog nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad patalpoje buvę liudytojai S. S., S. D. po to, kai jam (nukentėjusiajam) buvo suduotas smūgis kaip sėdėjo, taip ir liko sėdėti. Akivaizdu, jog patalpoje be nuteistosios, nukentėjusios ir paminėtų dviejų liudytojų kitų asmenų nebuvo, todėl nukentėjusiojo parodymų visetas apie nuteistosios, liudytojų buvimo vietas įvykio metu leidžia tvirtinti, kad nukentėjusiojo parodymai neprieštarauja kitais bylos įrodymais nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistosios kaltė neva yra grindžiama išimtinai tik nukentėjusiojo A. S. duotais parodymais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistosios S. K. kaltės. Apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, juos patikrinęs teisiamojo posėdžio metu, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis).

9. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad S. K. buvo pagrįstai nuteista pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme patikrintus įrodymus. Nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką abejonių nekelia, o apeliacinio skundo argumentai, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistosios S. K. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį teisės taikymo klaidų nepadarė. Todėl nuteistosios S. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

10. Panevėžio apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (3 t., b. l. 73, 74), iš kurių matyti, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos už gynėjo advokato A. Penelio teiktą teisinę pagalbą nuteistajai S. K. sudaro 158,33 Eur. Nurodyta, jog šios išlaidos priteistinos valstybei.

11. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

12. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti BPK. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

13. Nuteistoji S. K. niekur nedirba, registruota užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 123), kitų duomenų apie jos finansinę padėtį byloje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas (158,33 Eur) baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes apie nuteistojo turtinę padėtį, yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą S. K. nepriteisti.