Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios A. A. atstovo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 308 str. 1 d., 308 str. 2 d., 307 str. 2 d., 307 str. 3 d., ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d. – laisvės apribojimu 5 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., – laisvės apribojimu 1 metams 5 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., – laisvės apribojimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., - laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta – laisvės apribojimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 4 d., 5 d., 6 d., R. J. uždrausta bendrauti su O. V. , A. R. , A. Ar. , D. Z. ; ji įpareigota būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, jei nebuvimas namuose susijęs su darbu; per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo įpareigota pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Nukentėjusiajai A. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteista už tai, kad, turėdama tikslą gauti turtinės naudos, įtraukė į prostituciją asmenis, taip pat įtraukė į prostituciją nepilnamečius asmenis, organizavo, taip pat vadovavo prostitucijai bei nepilnamečių asmenų prostitucijai ir pelnėsi iš jų prostitucijos, o būtent:

nuo 2004 m. rugpjūčio mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, pažadėdama ilgalaikes ir „geras“ darbo sąlygas, įkalbėjo E. K. bei G. B. verstis prostitucija, jas apgyvendino nuomojamuose butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), ir šioje veikloje jomis naudojosi, t. y. įtraukė į prostituciją E. K. ir G. B. , tokiais savo veiksmais padarydama nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d.;

be to, 2005 m. spalio mėn. pradžioje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nepilnametes A. A. , gimusią (duomenys neskelbtini), ir I. B. , gimusią (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio mėn. pradžioje, tiksli data nenustatyta, nepilnametę G. V. , gimusią (duomenys neskelbtini), apgyvendino nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini), pasinaudodama jų pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus, socialinės ir sunkios materialinės padėčių, pažadėdama ilgalaikes ir „geras“ darbo sąlygas, įkalbėjo jas verstis prostitucija ir šioje veikloje jomis naudojosi, t. y. įtraukė į prostituciją nepilnametes A. A. , gimusią (duomenys neskelbtini), G. V. , gimusią (duomenys neskelbtini), I. B. , gimusią (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais padarydama nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d.

be to, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d. organizavo ir vadovavo E. K. ir G. B. prostitucijai: laikraštyje „Noriu“ paskelbusi savo telefono numarį Nr. (duomenys neskelbtini) ir skelbimą pavadinimu „18 m. mergina atlieka atpalaiduojantį erotinį masažą jūsų ir savo namuose“, apgyvendino E. K. ir G. B. nuomojamose butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), gavusi E. K. ir G. B. sutikimą būti kontroliuojamomis kasdieniniame gyvenime, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d., pati tiesiogiai bei telefonu kontroliavo E. K. ir G. B. , nuo 1 iki 15 kartų per dieną siuntė E. K. ir G. B. į klientų nurodytas vietas teikti jiems seksualines paslaugas ir įpareigojo jas už vieną valandą lytinio pobūdžio paslaugų imti nuo 70 iki 150 litų, už šios veiklos organizavimą ir vadovavimą ėmė iš jų iš klientų gautus pinigus ir juos paskirstė, tokiu būdu už piniginį atlygį suvedinėjo E. K. ir G. B. lytiniams santykiams su vyrais, t. y. organizavo ir vadovavo E. K. ir G. B. prostitucijai, turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos ir pelnėsi iš šios veiklos, tokiais savo veiksmais padarydama nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d.

be to, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d. organizavo ir vadovavo nepilnamečių A. A. , G. V. ir I. B. prostitucijai: laikraštyje „Noriu“ paskelbusi savo telefono numerį Nr. (duomenys neskelbtini) ir skelbimą pavadinimu „18 m. mergina atlieka atpalaiduojantį erotinį masažą jūsų ir savo namuose“, apgyvendino nepilnametes A. A. , G. V. ir I. B. nuomojamose butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), gavusi nepilnamečių A. A. , G. V. ir I. B. sutikimą būti kontroliuojamomis kasdieniniame gyvenime, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d., pati tiesiogiai bei telefonu kontroliavo nepilnametes A. A. , G. V. ir I. B. , nuo 1 iki 15 kartų per dieną siuntė E. K. ir G. B. į klientų nurodytas vietas teikti jiems seksualines paslaugas ir įpareigojo jas už vieną valandą lytinio pobūdžio paslaugų imti nuo 70 iki 150 litų, už šios veiklos organizavimą ir vadovavimą ėmė iš jų iš klientų gautus pinigus ir juos paskirstė, tokiu būdu už piniginį atlygį suvedinėjo nepilnametes A. A. , G. V. ir I. B. lytiniams santykiams su vyrais, t. y. organizavo ir vadovavo nepilnamečių A. A. , G. V. ir I. B. prostitucijai, turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos ir pelnėsi iš šios veiklos, tokiais savo veiksmais padarydama nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir nuteistajai R. J. 1) už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d., skirti laisvės atėmimą 1 metams; 2) už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d., skirti laisvės atėmimą 2 metams; 3) už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d., skirti laisvės atėmimą 2 metams 3 mėnesiams; 4) už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d., skirti laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., prašo šias bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir galutinę subendrintą bausmę R. J. skirti – laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių pašalinimo ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo.

Neatitinkančia faktinių aplinkybių vadina teismo išvadą, jog nesurinkta duomenų, kad R. J. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje su kitu asmeniu ir teigia, jog nukentėjusioji tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme parodė, kad R. J. naudojosi A. P. paslaugomis, šis asmuo būdavo jos nuomojamuose butuose, drausmindavo nepaklusnius klientus, kontroliuodavo nukentėjusiųjų judėjimą, t. y. užtikrindavo reikiamas „darbo“ sąlygas ir drausmę. Be to, minėtas asmuo kartu su R. J. taikė nukentėjusiosioms bausmes už nepaklusnumą, „darbo“ drausmės pažeidimus. Prokuroro manymu, nukentėjusiosios parodymai dėl kito asmens dalyvavimo R. J. nusikalstamoje veikoje yra įtikinantys ir nors A. P. nebuvo apklaustas (yra paieškomas) teismas turėjo pripažinti, kad R. J. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, veikdama su kitu asmeniu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p., ši aplinkybė turėjo būti pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nesutinka su teismo pripažinta R. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybę (pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi), kurią teismas padarė atsižvelgdamas į tai, jog pastaroji nuoširdžiai ir detaliai paaiškino nusikaltimų padarymo aplinkybes, pripažindama ir tas veikas, kurios būtų sunkiai įrodinėjamos. Mano, jog nėra aplinkybių, kurios būtų sunkiai įrodinėjamos R. J. neprisipažinus ir pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu imtasi visų įstatymų numatytų priemonių, siekiant per trumpiausią laiką atlikti tyrimą, užfiksuoti nusikalstamų veikų aplinkybes ir atskleisti nusikaltimus. Pabrėžia esant pakankamai duomenų, kaltinančių R. J. (slapto sekimo metu gauti duomenys, telefoninių pokalbių medžiaga, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai). Tvirtina, kad R. J. nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nenurodė naujų padarytų nusikaltimų aplinkybių, visi duomenys buvo žinomi ir užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, jai pačiai nežinant. Prokuroro manymu, yra pagrindo manyti, jog R. J. nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo nuslėpė tikrąsias bylos aplinkybe, neįvardindama kitų asmenų dalyvavimo nusikaltimuose. Pabrėžia, jog patvirtinimas aplinkybių, kurios ir taip yra žinomos, negali būti laikomas nuoširdžiu prisipažinimu. Skunde dėstoma, kaip nuoširdus gailėjimasis suprantamas baudžiamosios teisės doktrinoje, pabrėžiant, jog R. J. nepadėjo teisėsaugos organams atskleisti nusikalstamą veiką, teisme nurodė padariusi neva „gerą“ darbą sunkioje situacijoje atsidūrusioms merginoms, todėl formalus prisipažinimas ir gailėjimasis negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Skundo dalyje, dėstant argumentus dėl netinkamai skirtos bausmės, nurodoma, jog apygardos teismas skyrė R. J. per švelnią bausmę. Tvirtina, kad nebuvo Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. numatytų sąlygų švelnesnei, negu įstatymo numatytai, bausmei skirti, t. y. negalėjo būti nustatyta R. J. atsakomybę švelninančių aplinkybių; nors pastaroji ir išlaiko mažamečius vaikus, tačiau nėra teismo sprendimo atskirti vaikus nuo tėvo, taip pat nėra teismo sprendimo dėl tėvo valdžios apribojimo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.163 str., kuriame numatyta, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendina abu tėvai, todėl nepagrįsta laiko teismo išvadą, jog R. J. paskyrus su laisvės atėmimu susijusią bausmę nebus kam prižiūrėti mažamečius jos ir Ž. S. vaikus.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad R. J. pripažinta kalta padariusi keturis nusikaltimus, iš kurių du yra sunkūs, jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, tuo tarpu atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pabrėžia, jog R. J. nusikalstama veika yra labai pavojinga visuomenei, ji į nusikalstamą veiką įtraukė nepilnamečius asmenis, juos išnaudojo prostitucijai ir iš to pelnėsi. Be to, dėl pastarosios nusikalstamos veikos kilo sunkios pasekmės – padaryta didelė žala vaiko interesams, kai kurios nepilnametės iki šiol jaučia patirtų moralinių traumų pasekmes. Taip pat pažymima, kad R. J. vaidmuo buvo pagrindinis, jos iniciatyva pradėta vykdyti nusikalstama veika, ji subūrė nukentėjusiąsias, organizavo ir vadovavo jų prostitucijai. Teigia, jog nuteistoji, aiškindama neva padariusi gerą darbą nukentėjusiosioms, tik patvirtina, jog dėl padarytų nusikaltimų ji nesigaili, o tai rodo nesant pagrindo manyti, kad ateityje ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Prokuroro įsitikinimu, siekiant užtikrinti bausmės paskirtį (sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo, nubausti veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti jos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti kaltininkę bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą) R. J. turi būti skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytam bausmės vidurkiui.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. A. atstovas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 206 m. spalio 26 d nuosprendį ir nuteistajai R. J. paskirti bausmes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d., 308 str. 2 d., 307 str. 2 d., 307 str. 3 d., sankcijose. Taip pat prašo pranešti prokurorui, jog nagrinėjamą nusikalstamą veiką galėjo padaryti O. V. , A. R. , A. Ar. , D. Z. , A. P. ir A. Rč. bei prašo priteisti iš nuteistosios nukentėjusiajai bei jos įstatyminei atstovei (motinai D. A. ) advokato išlaidų apmokėjimą.

Nurodo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės nesutinkantis su apygardos teismo nuosprendžiu. Pirmiausia skundžia teismo išvadą R. J. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas, kadangi tam nebuvo faktinio pagrindo. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išaiškino, kad Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. bei kitų punktų taikymas galimas tik tuomet, kai be BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių bylos aplinkybių yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta (Nr. 2K-438/2006, Nr. 2K-464/2006). Šiuo konkrečiu atveju teismas nustatė tik vieną lengvinančią aplinkybę, todėl, nukentėjusiosios atstovo manymu, Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatos taikytos nesant faktinio pagrindo.

Nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusiajai A. A. nebuvo padaryta turtinė žala. Atkreipia dėmesį į byloje esančią AIDS centro pažymą, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajai nustatytas potrauminio streso sindromas, depresija, bendravimo baimė, nerimas, jai rekomenduojama ilgalaikė psichologinė pagalba, kuri iki šiol tebėra teikiama. Pabrėžia, jog patirtos psichologinės traumos gydymui yra būtina kvalifikuota medikų pagalba, kurių paslaugos apmokamos iš pacientės, valstybės bei viešųjų įstaigų lėšų. Apelianto teigimu, šios išlaidos prilyginamos žalai, kuri nėra atlyginta ir vis didėja, be to, nuteistoji neatlygino nė dalies žalos, o į tai turėjo būti atsižvelgta skiriant bausmę. Taip pat nesutinka su teismo išvada pripažinti R. J. atsakomybę švelninančia aplinkybę nuoširdų gailėjimąsi ir mano, kad pastarosios parodymai nėra visiškai atviri ir nuoširdūs. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą Nr. 23, taip pat cituoja kasacinės bylos Nr. 2K-632/2005 nuostatas, pabrėžiančias, jog teismų praktikoje kaltininko gailėjimasis pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju R. J. nepadarė jokių veiksmų, įrodančių, kad ji suvokė padarytų nusikaltimų neigiamą pobūdį bei sunkias pasekmes. Ji neatlygino net dalies padarytos žalos, nesiėmė veiksmų, kurie būtų palengvinę dabartinę nukentėjusiosios padėtį.

Skunde pabrėžiama, jog nuteistoji žinojo, kad nukentėjusiosios yra nepilnametės, piktavališkai pasinaudojo jų jaunu amžiumi, baime, nepalankia socialine aplinka. Nepilnametės buvo verčiamos teikti seksualines paslaugas ypač dideliais mastais, sunkiomis ir vergiškomis sąlygomis. Teigia, jog R. J. turi pakankamai didelę gyvenimišką patirtį, kurią sudaro ir prostitutės darbo patirtis, ji žinojo apie sunkias prostitucijos pasekmes fizinei ir psichinei sveikatai, galėjo ir privalėjo suvokti žalojanti nepilnametes, tačiau, nepaisant to, plėtojo prostitucijos verslą ir siekė gauti iš nukentėjusiųjų maksimalią turtinę naudą. Šios aplinkybės, apelianto įsitikinimu, rodo, kad nuteistoji gana atsainiai vertino savo veikos pobūdį ir jos keliamas pasekmes.

Atkreipia dėmesį, jog nuosprendyje konstatuojama, kad nepilnametės buvo įkalbėtos verstis prostitucija, tačiau nebuvo apgautos. Apelianto manymu, teismas iš esmės neanalizavo nukentėjusiųjų parodymų, kad joms nebuvo sudarytos sąlygos nutraukti prostitucijos veiklą, sulaukė grasinimų panaudoti smurtą, kurie būdavo realizuojami. Nors nukentėjusiosios ir parodė važiavusios į Kauną pasilinksminti, tačiau nepatvirtino žinojusios savo būsimą užsiėmimą, t. y. prostituciją ir sutikusios su tokiu pasiūlymu. Apeliantas tvirtina, jog nukentėjusiųjų valia buvo palaužta naudojantis joms nepalankia socialine situacija, grasinimais, smurtu ir apgaule, todėl nukentėjusiųjų elgesys tikrai nebuvo laisvanoriškas. Be to, pabrėžia, jog pati nuteistoji neneigė mušusi nepilnametes nukentėjusiąsias, įvardindama mušusi ne už pabėgimą, bet už valkatavimą. Tokį nuteistosios R. J. pasiteisinimą vadina nepagrįstu, nes, kaip matyti iš pačios nuteistosios parodymų, jai visiškai nerūpėjo nukentėjusiųjų reputacija ir socialinis statusas, jai svarbu buvo tik merginų uždirbami pinigai.

Apelianto manymu, teismas per didelę reikšmę suteikė tai aplinkybei, kad nuteistoji augina du vaikus ir teigia, jog nepilnamečių vaikų išlaikymas neužkerta kelio skirti laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad nuteistosios R. J. vaikų interesai neturi prioriteto nukentėjusiųjų ir visuomenės interesų atžvilgiu. Apeliantas tvirtina, kad nuteistoji padarė sunkų nusikaltimą prieš nukentėjusiąsias nepilnametes ir turi būti tinkamai nubausta. Nesutinka su tuo, kad nuteistoji yra vienintelis asmuo, išlaikantis vaikus, ir nurodo, kad vaikai turi tėvą. Ta aplinkybė, kad nuteistoji R. J. nepasinaudojo Lietuvos Respublikos CK 3.194 str. numatyta galimybe priteisti ir išieškoti išlaikymą vaikams, yra tik jos aplaidumas, kuris nesudaro pagrindo mažinti bausmės dydį. Nurodoma, jog nuteistosios nusikalstama veika pasižymėjo cinizmu ir savanaudiškumu, tokio pobūdžio nusikalstamos veikos sunkumą įvertino ir įstatymų leidėjas, priskyręs šias veikas sunkių nusikaltimų kategorijai ir numatydamas griežtas bausmes. Apelianto manymu, apygardos teismo nuteistajai R. J. paskirta bausmė yra per švelni, nesukelsianti jai baudžiamojo – auklėjamojo poveikio bei neįgyvendinsianti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų.

Kitoje apeliacinio skundo dalyje nurodoma, jog apygardos teismas uždraudė nuteistajai bendrauti su nuosprendyje išvardintais asmenimis, tačiau nemotyvavo, kaip šie asmenys susiję su nuteistąja ir koks jų vaidmuo nusikaltimų padaryme. Nors ikiteisminis tyrimas šių asmenų atžvilgiu ir buvo nutrauktas, tačiau tokia aplinkybė neužkerta kelio teismui ištirti bei įvertinti nuteistosios bendrininkavimo su jais pobūdį. Pabrėžia, jog nukentėjusiosios davė nuoseklius parodymus apie išvardintų asmenų vaidmenį prostitucijos versle, t. y. A. R. , A. Ar. ir D. Z. vykdė apsaugos darbuotojų funkcijas, šalino kliūtis, kontroliavo nukentėjusiąsias, smurtavo prieš neparankiai besielgiančius klientus. Šių asmenų pagalba padėjo funkcionuoti prostitucijos verslui, o jų elgesys ir sukurtas įvaizdis įbaugino nukentėjusiąsias. Be to, O. V. sudarė nukentėjusiosioms korumpuoto pareigūno įvaizdį, tokiu būdu užtikrindamas, kad pastarosios neieškos pagalbos policijoje. Pabrėžia, kad taksi vairuotojas A. Rč. apklausiamas neneigė vežiojęs merginas pas klientus, žinojęs jų veiklos pobūdį, gavęs pinigus už suteiktas paslaugas, įdėjo į laikraštį skelbimą. Apelianto įsitikinimu, tokiais veiksmais A. Rč. teikė priemones ir šalino kliūtis nuteistosios nusikalstamos veikos vykdymui.

Nesutinka, jog neįrodytas R. J. bendrininkavimas su A. P. ir pabrėžia, kad nukentėjusiosios davė nuoseklius ir logiškus parodymus apie šio asmens vaidmenį, t. y. jis saugojo merginas, varžė jų laisvę, kontroliavo darbą, pokalbius, telefoninius skambučius. Taigi tokiais veiksmais pastarasis suvaržė nukentėjusiųjų galimybę pabėgti, palengvinti buitines sąlygas ar sulaukti pagalbos, tokiu būdu šalindamas kliūtis nuteistosios vykdomai veiklai.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiosios atstovas teigia, jog byloje nustatyta pakankamai duomenų apie tai, kad nuteistoji veikė organizuotoje bendrininkų grupėje ir tai turėjo būti įvertinta skiriant bausmę. Nuteistosios bendrininkavimas su išvardintais asmenimis laikytinas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Skunde nurodoma, jog N. V. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., požymių, t. y. jis, būdamas policijos pareigūnas, žinojo apie nuteistosios veiklos pobūdį, policijos domenų bazėje tikrino informaciją apie nuteistąją ir nukentėjusiąją (t. 1, b. l. 196, 216), tačiau nevykdė pareigos nutraukti daromą nusikalstamą veiką, nepranešė policijai apie R. J. daromus nusikaltimus, tokiu būdu diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino policijos, o kartu ir valstybės prestižą. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos BPK 257 str. apibrėžia teismo veiksmus, kai paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Tokiu atveju teismas motyvuota nutartimi paaiškėjusius faktus praneša prokurorui. Taip pat pažymima, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą minėtų asmenų atžvilgiu neatima teismui galimybės priimti Lietuvos Respublikos BPK 257 str. numatytą nutartį.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė visiškai tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios A. A. atstovo skundą tenkinti iš dalies - naikinti nuosprendžio dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p. pritaikymo, o kitoje dalyje – atmesti. Nukentėjusiosios A. A. atstovas ir jos atstovė pagal įstatymą D. A. prašė patenkinti atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus. Nuteistoji R. J. ir jos gynėja prašė atmesti abu apeliacinius skundus.

Prokuroro ir nukentėjusiosios A. A. atstovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d., 2 d., 3 d.).

Tenkinamas prokuroro ir nukentėjusiosios A. A. atstovo prašymas dėl nepagrįstos R. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Apeliantų prašymas pripažinti, kad R. J. nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje ir šią aplinkybę pripažinti sunkinančia jos atsakomybę, netenkinamas.

Tiek prokurorė, tiek nukentėjusiosios atstovas skunduose kategoriškai nesutinka su apygardos teismo sprendimu taikyti R. J. Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas, jos prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Tokią poziciją apeliantai grindžia tuo, jog teismas nustatė tik vieną R. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o tai akivaizdžiai rodo nebuvus faktinio pagrindo Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų taikymui. Nesutikdami su tuo, kad jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažintas pastarosios prisipažinimas padarius jai inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdus gailėjimasis, pabrėžiama, jog R. J. tik patvirtino tyrimo metu jau nustatytas aplinkybes, nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme ji nenurodė naujų, su nusikalstamomis veikomis susijusių, aplinkybių. Tvirtindami, kad nuteistosios prisipažinimas ir gailėjimasis buvo formalus, apeliantai nurodo, kad ji savo elgesio nevertino kritiškai, teisme parodė padariusi gerą darbą į sunkią padėtį patekusioms merginoms, turėdama gyvenimišką patirtį, galėjo ir privalėjo suvokti žalojanti nepilnametes, tačiau vis dėlto plėtojo prostitucijos verslą, t. y. nuteistoji gana atsainiai vertina savo vykdytos veiklos pobūdį bei jos sukeltas pasekmes.

Aukštesnės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus laiko pagrįstais ir tenkina pareikštus prašymus. Kolegija mano, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. tiek 2, tiek kitų punktų taikymas galimas, kai be Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ir pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Byloje nebuvo nustatyta, kad R. J. veiksmai sukėlė turtinę žalą, tačiau pabrėžtina tai, kad nebuvo nustatytos ir dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė tik vieną R. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau ir su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negalima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. nustatyta, jog Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tokia tik tada, jei kaltininkas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir tt.).

Apygardos teismas savo sprendimą R. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jos prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi motyvavo tuo, jog pastaroji nuoširdžiai ir detaliai paaiškino nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pripažindama ir tas veikas, kurios būtų sunkiai įrodinėjamos. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad R. J. nebuvo linkusi visiškai pripažinti savo padarytų nusikaltimų. Štai 2006 m. balandžio 25 d. įtariamojo apklausos metu R. J. , susipažinusi su jai įteiktu pranešimu apie įtarimą, nurodė dėl jai inkriminuojamų nusikaltimų prisipažįstanti dalinai, t. y. neneigė organizavusi ir vadovausi prostitucijai, tačiau neprisipažino apgaule ar kitais būdais įtraukusi nepilnametes į prostituciją, be to, neigė mušusi merginas ar grasinusi joms, vartojusi fizinį ar psichinį smurtą (t. 54, b. l. 140-141). 2006 m. liepos 14 d. R. J. atsisakė duoti papildomus parodymus, nesutiko susipažinti su mobiliojo ryšio telefono pokalbių bei trumpųjų žinučių stenogramomis bei jas pakomentuoti (t. 4, b. l. 143). 2006 m. rugpjūčio 22 d. R. J. pateikus patikslintą pranešimą apie įtarimą, apklausos protokole nurodyta, kad ji savo kaltę pripažįsta iš dalies (t. 4, b. l. 146). Apklausiama teisme ji taip pat savo kaltę pripažino tik iš dalies, o vėliau, susipažinusi su prokuroro prašymu pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodė kaltę pripažįstanti (t. 5, b. l. 68; 89). Tačiau kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, tokį R. J. kaltės pripažinimą įvardijantį kaip formalų. Akivaizdu, kad viso proceso metu R. J. stengėsi sušvelninti savo kaltę, nepripažino esminių objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių. Kategoriškai negalima sutikti su apygardos teismo išvada, jog nuteistoji pripažino ir tas veikas, kurios būtų sunkiai įrodinėjamos. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos, teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai patvirtina, jog apklausiama ji tikrai laisvanoriškai nepripažino veikų, kurios būtų sunkiai įrodinėjamos, o tik neneigė dalies savo nusikalstamų veikų (organizavimo ir vadovavimo prostitucijai), kurios tyrimui dėl surinktų duomenų jau ir taip buvo žinomos. Net ir duodama parodymus teisme ji stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, pabrėždama, kad pačios merginos prašėsi pas ją pasilikti. Tad atsižvelgiant į visus jos duotus parodymus, R. J. teiginys „kaltę pripažįstu“, kuomet ji susipažino su prašymu pakeisti kaltinimą ir daugiau apklausiama nebuvo, tikrai negali būti konstatuotas kaip nuteistosios prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytas veikas. Be to, pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro dvi privalomosios dalys – prisipažinimas padarius nusikaltimą bei nuoširdus gailėjimasis. Taigi norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nagrinėjamoje byloje ne tik nėra pagrindo konstatuoti, kad R. J. prisipažino padariusi nusikaltimus (savo kaltę pripažino iš dalies), bet ir nuoširdžiai gailėjosi. Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltinamasis turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Būtų netikslinga reikalauti, jog savo gailėjimąsi jis išreikštų kiekvienos apklauso ar kitų tyrimo veiksmų metu, tačiau, kaip numatyta senato nutarimo Nr. 23 16 p., svarbu, jog kaltininkas laisva valia pripažintų padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertintų savo elgesį ir stengtųsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Be to, darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po nusikaltimo ir vėliau. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, nuteistoji R. J. , pažadėjusi suteikti ilgalaikes ir „geras“ darbo sąlygas, įkalbėjo verstis prostitucija merginas, tarp jų tris nepilnametes, organizavo ir vadovavo prostitucijai, gavo iš to pajamas. R. J. už savo nusikalstamus veiksmus neatsiprašė nukentėjusiųjų, savo elgesio nevertino kritiškai, teigė, kad merginos pas ją buvo savo noru, o sakydama paskutinį žodį pažymėjo „nemanau, kad aš turėjau didelę įtaką tų merginų gyvenime, jos iki tol buvo pasirinkusios savo kelią“ (t. 5, b. l. 95), t. y. dar kartą bandė sušvelninti savo atsakomybę. Išdėstyti argumentai rodo, kad R. J. tik iš dalies prisipažino padariusi jai inkriminuotus nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai neapgailestavo, todėl apygardos teismas nepagrįstai jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino pastarosios prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Kolegija netenkina prokuroro ir nukentėjusiosios A. A. atstovo prašymo R. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti, kad ji nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusiosios atstovas skunde akcentuoja, jog pati nuteistoji parodymų metu patvirtino, jog ji naudojosi A. P. paslaugomis, jis kontroliuodavo nukentėjusiųjų judėjimą, palaikė tvarką, drausmindavo nepaklusnius klientus, todėl teismas turėjo pripažinti, kad R. J. nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje kartu su A. P. ir laikyti tai jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Ikiteisminiame tyrime duodama parodymus R. J. neigė pažinojusi A. P. (t. 4, b. l. 140-141), tuo tarpu apklausiama teisme ji parodė, kad A. P. yra jos pažįstamas, 2005 m. lapkričio mėn., sužinojusi, kad yra sekama, paprašė A. P. , kad šis liktų pasaugoti merginas nuo policijos, agresyvių klientų, bet ko neįleistų pro duris, merginų prašymu kartais likdavo pas jas nakvoti (t. 5, b. l. 69-73). Tai yra visi nuteistosios parodymai, susiję su A. P. . Apklausiamos nukentėjusiosios parodė, jog A. P. būdavo su jomis, kad jos saugiau jaustųsi, kartais likdavo nakvoti.

Kaltinant asmenį bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pažymėtina, jog ši visuma yra sudėtingesnė lyginant ją su veikos požymiais, kai nusikaltimą padaro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d., 25 str. Kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, jog visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, tai, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, suvokia ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir tt. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje duomenis apie A. P. sudaro tik R. J. teisme duotas patvirtinimas, kad ji šį asmenį pažinojo bei, kad pastarasis kartais paprašytas pasaugodavo merginas, likdavo nakvoti, taip pat nukentėjusiųjų parodymai. Pats A. P. nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nė karto apklaustas nebuvo. 2006 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtas nutarimas atskirti ikiteisminį tyrimą įtariamojo A. P. atžvilgiu, paskelbta jo paieška (t. 1, b. l. 3-4). Tad nors 2006 m. balandžio 26 d. prokuroro nutarimu A. P. ir buvo pripažintas įtariamuoju, realiai jis su įtarimais nesusipažino, jo atžvilgiu neatlikti kiti procesiniai veiksmai. Vadinasi, byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių minėto asmens dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas. Apygardos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog vien tik nukentėjusiųjų parodymai apie tai, kad A. P. kartais likdavo nakvoti jų bute, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad R. J. bendrininkavo su A. P. . Baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina imperatyvą, jog teismo išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Kolegijos manymu, byloje nėra patikimų, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog R. J. nusikalstamas veikas įvykdė bendrininkaudama su A. P. , todėl kaip nepagrįsti atmetami prokuroro ir nukentėjusiosios prašymai jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti veikos padarymą bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. 1 p.). Analogiškais motyvais atmetamas ir kitas nukentėjusiosios atstovo prašymas, t. y. pripažinti, kad R. J. nusikaltimus padarė bendrininkaudama su O. V. , A. R. , A. Ar. , D. Z. bei A. Rč. . Atsižvelgiant į tai, jog minėtų asmenų atžvilgiu buvo priimti nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą, nėra galimybės konstatuoti bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, o tai savo ruožtu reiškia, jog nėra pagrindo konstatuoti R. J. bendrininkavus su išvardintais asmenimis.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir tas nukentėjusiosios atstovo skundo argumentas, kuriuo prašoma informuoti prokurorą, kad kartu su R. J. nusikaltimus galėjo padaryti ir O. V. , A. R. , A. Ar. , D. Z. , A. P. bei A. Rč. . Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, minėtiems asmenims ikiteisminiame tyrime buvo įteikti pranešimai apie įtarimus, jie apklausti kaip įtariamieji (išskyrus, A. P. ). Tačiau nesurinkus pakankamai duomenų apie tai, kad šie asmenys padarė nusikalstamas veikas, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (t. 3, b. l. 5-7; t. 4, b. l. 208-209), išskyrus A. P. , kuriam pasislėpus, buvo paskelbta paieška, o ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą. Nukentėjusiosios atstovas informuoti prokurorą apie šių asmenų nusikalstamus veiksmus prašo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 257 str., bei akcentuoja, jog prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą minėtų asmenų atžvilgiu neatima teismui galimybės priimti šiame straipsnyje numatytą nutartį. Nukentėjusiosios atstovas skunde cituoja Lietuvos Respublikos BPK 257 str. nuostatas, t. y. nurodo, kad teismas motyvuota nutartimi praneša prokurorui apie tokius atvejus, kai nagrinėjimo teisme meta paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, arba, kai nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra duomenų nei apie naujas R. J. galimai padarytas nusikalstamas veikas, nei, kad kiti, t. y. teismui iki šiol nežinomi asmenys, būtų kartu su R. J. padarę jai inkriminuotus nusikaltimus. Ikiteisminio tyrimo metu dėl visų nukentėjusiosios atstovo skunde išvardintų asmenų buvo priimti procesiniai sprendimai (išskyrus A. P. , kuriam paskelbta paieška), t. y. visi asmenys tyrimui buvo žinomi, tirti jų veiksmai bei priimtas sprendimas, kurio teisėtumo ir pagrįstumo nukentėjusioji ir jos atstovai neginčijo ir Lietuvos Respublikos BPK 63 str. numatyta teise nepasinaudojo. Tad kolegija neturi pagrindo priimti nutartį, kadangi tokiam sprendimui nėra Lietuvos Respublikos BPK 257 str. numatytų sąlygų.

Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas nesutinka su apygardos teismo išvada, jog nukentėjusiajai A. A. nebuvo padaryta turtinė žala ir pabrėžia, kad jos patirtų psichologinių traumų gydymui yra būtina kvalifikuota medikų pagalba, kurių paslaugos apmokamos pacientės, valstybės bei viešųjų įstaigų lėšomis. Duomenis, kad nukentėjusiajai buvo teikiama medicininė, psichologinė, socialinė bei teisinė pagalba, patvirtina baudžiamojoje byloje esantys dokumentai (t. 5, b. l. 58-63), tačiau, priešingai nei teigia nukentėjusiosios atstovas, jie neįrodo, kad už suteiktą pagalbą nukentėjusioji būtų turėjusi piniginių išlaidų. Štai byloje esanti VšĮ „Vaiko namas“ pažyma patvirtina, jog A. A. bei jos mamai D. A. nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. buvo suteikta ir toliau teikiama socialinė, psichologinė bei teisinė pagalba (t. 5, b. l. 60). Taip pat iš Dingusių žmonių šeimų paramos centro rašto matyti, jog Lietuvos Interpolo bei D. A. prašymu nukentėjusioji A. A. išimties tvarka 2006 m. sausio 25 d.buvo apgyvendinta šio centro prieglaudoje, jai suteikta visapusiška pagalba (psichologinė, socialinė, medicininė bei teisinė) (t. 5, b. l. 61; 131). Nukentėjusiosios A. A. interesams atstovauti buvo surasta advokatė, kuri jos teises gynė pirmosios instancijos teisme. Advokato paslaugas apmokėjo ne pati nukentėjusioji ar jos motina, tačiau VšĮ „Vaiko namas“ (t. 5, b. l. 63). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai ar jos įstatyminei atstovei, t. y. motinai D. A. už nukentėjusiajai suteiktą įvairiapusę pagalbą būtų tekę apmokėti savo lėšomis. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde net nenurodomas nukentėjusiosios ar jos atstovės pagal įstatymą patirtos turtinės žalos, t. y. ji neįvertinta konkrečia pinigų suma. Be to, apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas prašo iš nuteistosios R. J. priteisti nukentėjusiajai bei jos atstovei pagal įstatymą advokato išlaidų apmokėjimą, tačiau tokio prašymo nepagrindžia jokiais dokumentais, įrodančiais, kad pastarosios apmokėjo advokato išlaidas bei turėjo dėlto materialinių išlaidų (skunde išlaidų dydis vėlgi nekonkretizuojamas). Atkreiptinas dėmesys, kad posėdžio metu nukentėjusiosios atstovas pripažino, jog išlaidas už jo atstovavimą nukentėjusiajai apmokėjo VšĮ „Vaiko namas“. Išdėstytos aplinkybės rodo nesant pagrindo tenkinti nukentėjusiosios atstovo prašymą atlyginti nukentėjusiajai bei jos įstatyminei atstovei turtinę žalą, kadangi tokio fakto buvimas nepagrįstas jokiais duomenimis. Tuo tarpu, kaip matyti iš nuosprendžio, nukentėjusiosios A. A. vardu pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas patenkino, tačiau klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Ir prokuroro, ir nukentėjusiosios atstovo apeliaciniuose skunduose kategoriškai nesutinkama su R. J. paskirta bausme, įrodinėjama, kad ji yra per švelni ir prašoma skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Skunduose akcentuojama, jog teismas per didelę reikšmę skyrė tam, jog nuteistoji augina du mažamečius vaikus, pabrėžia, jog nėra teismo sprendimo dėl vaikų atskyrimo nuo tėvo, taip pat sprendimo dėl tėvo valdžios apribojimo. Apeliantų manymu, R. J. paskirta bausmė neatitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų, todėl būtina ją griežtinti. Iš nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę, apygardos teismas atsižvelgė į R. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (tokia aplinkybe teismas, kaip minėta, pripažino jos prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi), tai, kad nebuvo padaryta turtinė žala, ji išlaiko du mažamečius vaikus (dukrai nustatytas lengvas neįgalumo lygis), kurių, paskyrus įstatyme numatytą bausmę, nebūtų kam prižiūrėti, taip pat atsižvelgė į tai, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos ir tęsiamos daugumos nukentėjusiųjų iniciatyva. Pirmosios instancijos teismo manymu, bylos aplinkybės rodo, kad geriausiai bausmės paskirtį atitiktų R. J. paskirta laisvės apribojimo bausmė. Kolegija su tokiais apygardos teismo argumentais nesutinka ir dėsto motyvus, įrodančius kad R. J. tikslinga skirti įstatymų už įvykdytus nusikaltimus sankcijoje numatytas bausmes, t. y. laisvės atėmimą.

Aukštesnės instancijos teismas anksčiau išdėstytais argumentais sutiko su prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo skunduose nurodytais teiginiais, jog R. J. atžvilgiu nepagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatos, t. y. pripažinta, kad švelnesnė, negu įstatyme numatyta bausmė, skirta nesant tam įstatyminio pagrindo. Vadinasi, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skyrė neteisingą bausmę. Nesant pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str., R. J. turi būti paskirta bausmė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d., 308 str. 2 d., 307 str. 2 d., 307 str. 3 d. sankcijose.

Iš nuosprendžio matyti, jog vienas iš argumentų, kodėl R. J. skirta švelnesnė, negu įstatyme numatyta, bausmė buvo tas, kad pastaroji augina du mažamečius vaikus, kurių paskyrus laisvės atėmimo bausmę, teismo manymu, nebūtų kam prižiūrėti. Kolegija su tokiu teiginiu nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstą. Nuteistoji R. J. iš tiesų augina du mažamečius vaikus – Ko. S., gimusį (duomenys neskelbtini)., ir K. S. , gimusią (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 50). Iš gimimo liudijimų nuorašų matyti, kad abiejų vaikų tėvas yra Ž. S. (t. 4, b. l. 175-176). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.163 str. numato, jog nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai (tėvas ir motina), kurių teisės ir pareigos vaikams yra lygios (Lietuvos Respublikos CK 3.156 str.). Nors R. J. su Ž. S. kartu negyvena ir abu vaikus augina pati, tačiau teismo sprendimu vaikai nebuvo atskirti nuo tėvo, taip pat Ž. S. atžvilgiu nepriimtas teismo sprendimas laikinai ar neterminuotai apriboti tėvo valdžią (Lietuvos Respublikos CK 3.179 str., 3.180 str. 1d.). Vadinasi, R. J. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, vaikai jokiu būdu neliks be priežiūros, jų auginimas, auklėjimas ir rūpinimasis jais atiteks tėvui Ž. S. . Bylos medžiaga rodo, kad šias pareigas jis perėmė, kuomet R. J. ikiteisminiame tyrime buvo suimta, t. y. 2006 m. balandžio 27 d. R. J. paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą vaikai (K. S. ir Ž. S. ) tėvo prašymu buvo perduoti jam (t. 4, b. l. 174). Iš Ž. S. prašymo perduoti vaikus jam, matyti, kad jo ryšiai su vaikais nėra nutrūkę, jie dažnai matosi ir bendrauja. Tad šios aplinkybės visiškai paneigia teismo argumentą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas R. J. paliktų jos vaikus be priežiūros.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji R. J. pateikė darbo sutartį, patvirtinančią, jog ji dirba UAB (duomenys neskelbtini) pardavėja, bei išrašą iš medicininių dokumentų apie tai, kad jai nustatytas 4-5 savaičių nėštumas (t. 5, b. l. 133-135). Šie dokumentai tik patvirtina, kad nuteistoji turi darbą ir yra nėščia, tačiau nepasižymi didesne reikšme sprendžiant bausmės skyrimo klausimą. Visgi nustatant bausmės dydį, t. y. laisvės atėmimo bausmės trukmę, į šiuos duomenis atsižvelgtina, kadangi jie, ypač nustatytas nėštumas, yra reikšmingi individualizuojant bausmę.

Kiekvienam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui turi būti skirta teisinga bausmė. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant kaltininkui bausmę – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ar kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimų nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Bausmė teisinga tik tuomet, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, kadangi tokiu būdu sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Kolegija, skirdama R. J. bausmę, atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytus bausmės pagrindus, Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį bei teisingumo principo nuostatas. Nuteistoji R. J. padarė keturis nusikaltimus – nesunkų, apysunkį ir du sunkius (Lietuvos Respublikos BK 3 d., 4 d., 5 d.), nusikalstamais veiksmais pažeidė visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, o nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d., 307 str. 3 d., dar ir turint savanaudiškų paskatų, t. y. siekiant gauti turtinės naudos iš E. K. , G. B. , A. A. , G. V. ir I. B. prostitucijos, pelnytis iš jos. Visos nusikalstamos veikos baigtos, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apibūdinant R. J. asmenybę, pažymėtina, jog ji anksčiau neteista, administracine tvarka bausta už vertimąsi prostitucija bei kitus administracinės teisės pažeidimus (t. 4, b. l. 150-151), nusikaltimų padarymo metu legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog apklausiama ikiteisminiame tyrime ji parodė organizuoti ir vadovauti prostitucijai pradėjusi tik dėlto, kad viena augina du vaikus, kuriuos privalo išlaikyti, neturi nuolatinio darbo, neįgijo išsilavinimo, todėl sugalvojo pradėti tokį „verslą“ ir iš jo gauti pajamas (t. 4, b. l. 140-141). Toks nuteistosios aiškinimas parodo jos lengvabūdiškumą, abejingą požiūrį į nusikalstamas pasekmes. Tvirtinimas, jog nusikaltimus darė norėdama išlaikyti savo vaikus, yra akivaizdus siekis palengvinti savo atsakomybę bei pateisinti nusikalstamus veiksmus. Iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, kad nuteistoji anksčiau dirbo keliose bendrovėse, ikiteisminio tyrimo metu pateikė duomenis apie galimybę įsidarbinti UAB (duomenys neskelbtini), dėl ko teismo nutartimi jos atžvilgiu sušvelnintos namų arešto sąlygos, darbą susirado ir dabar. Be to, nepilnamečius vaikus materialiai išlaikyti privalo abu tėvai, todėl, jei vaikų tėvas Ž. S. neprisideda prie jų išlaikymo, R. J. galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo priteisimo (Lietuvos Respublikos BK 3.194 str.). Kolegija, nustatydama R. J. skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmę, atsižvelgia į tai, kad ji turi du mažamečius vaikus, šiuo metu laukiasi, įsidarbino ir tokiu būdu įgijo legalų pragyvenimo šaltinį, todėl mano esant tikslinga skirti bausmes, savo dydžiu artimas straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytam bausmės minimumui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d., 2 d., 3 d.:

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalis dėl Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p. taikymo R. J. už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d., 307 str. 2 d., 307 str. 3 d., ir R. J. nuteisti:

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 308 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 3 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir galutinę subendrintą bausmę R. J. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 1 d., 2 d., į bausmės atlikimo laiką įskaityti laiką, išbūtą kardomajame kalinime nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2006 m. gegužės 10 d., t. y. 15 dienų.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuorodų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 48 str. 4 d., 5 d., 6 d., taikymo bei išvadą, kad R. J. prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei kad tai yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl kardomosios priemonės: kardomosios priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti, o jam įsiteisėjus, R. J. nukreipti atlikti bausmę.

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.