Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A., G. M. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nubaustas pagal BK 259 straipsnio l dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4 dalimis, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu G. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Skundžiama taip pat Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. A., G. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjo, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios V. A. skundą atmesti, o G. M. skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2005 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centro, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtai įgijo narkotinės medžiagos - 0,805 g metadono, kurią neteisėtai gabeno (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir kurią neteisėtai savo namuose laikė iki 2005 m. birželio 14 d. 9 val., kol šią narkotinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

V. A. taip pat nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu nenustatytoje vietoje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos - 0,065 g amfetamino, kurią neteisėtai gabeno (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir kurią neteisėtai savo namuose laikė iki 2005 m. birželio 14 d. 9 val., kol šią psichotropinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, V. A. ir G. M. nuteisti už tai, kad 2005 m. liepos 28 d., laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 9.15 val., veikdami bendrininkų grupe, išėmę lango stiklą, įsibrovė į patalpą - sodo namelį Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį I. Z. S. ir esantį sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio pagrobė svetimą I. Z. S. priklausantį turtą bendros 430 Lt vertės: elektrinį virdulį, elektros įvado dėžutę su elektros skaitikliu, 40 metrų elektros kabelio su strypu, įvairių rūbų, 3 vnt. užuolaidų, 7 vnt. dirbtinų gėlių puokščių, lovos užtiesalą, 6 vnt. lėkščių, 4 vnt. plastikinių servetėlių, 2 vnt. užvalkalų pagalvei, plastmasinį maišą, medžiaginį maišelį; po to V. A. ir G. M., tęsdami nusikalstamą veiką ir veikdami bendrininkų grupe, išlaužę sieną, įsibrovė į patalpą - sandėliuką, priklausantį I. Z. S. ir esantį sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, iš kurio pagrobė svetimą I. Z. S. priklausantį turtą bendros 40 Lt vertės: žoliapjovės elektros variklį ir žoliapjovės peilį.

Nuteistųjų V. A., G. M. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl V. A. paskirtos bausmės

Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką, sankcija, bet kartu atsižvelgia į BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatas. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šis BK bendrosios dalies straipsnis nustato teismo pareigą skiriamos bausmės dydį pradėti skaičiuoti nuo jos vidurkio ir individualizuojant bausmę atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos šios bausmę individualizuojančios aplinkybės: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, nusikalstamos veikos stadija, kaltininko asmenybė, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma ir rūšis, atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas V. A., pripažintam kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas sankcijoje už šį nusikaltimą numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžio minimumui; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį teismas paskyrė arešto bausmę, artimą nustatytam arešto bausmės dydžio minimumui. Skirdamas bausmes, teismas įvertino tai, kad tyčia padarytos baigtinės nusikalstamos veikos, iš kurių viena įstatymo priskirta prie nesunkių nusikaltimų, o kita – prie baudžiamųjų nusižengimų. Vertindamas kaltininko asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad V. A. teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, į tai, kad jis turi mažametę dukterį, tačiau niekur nedirba, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracinėmis nuobaudomis už smulkų svetimo turto grobimą ir turi polinkį nusikalsti. Teismas V. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, o jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl to įvertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taigi teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos stadiją bei kaltininko asmenybę.

Skirdamas bausmę V. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, kaltės formą ir rūšį - tyčią, padarytos nusikalstamos veikos pasekmes - turtinės žalos nepadaryta, nusikalstamos veikos stadiją – veika baigtinė, neigiamai apibūdinamą kaltininko asmenybę, mažametės dukters turėjimą, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (V. A. vaidmenį nusikaltimo padarymo metu), į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o jo atsakomybę sunkina tai, jog veika padaryta bendrininkų grupe, ir, vadovaudamasis BK 61 straipsniu, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytas laisvės atėmimo bausmės dydžio vidurkis. Todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, jos pasekmes, veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, mažametės dukros interesus. Kasatoriaus teiginys, kad teismas neįvertino jo prisipažino dėl padarytos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį veikos ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to, neatitinka tikrovės, nes jis dėl šios nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, neigdamas bendrininko G. M. padarytą veiką ir taip siekdamas sušvelninti savo padėtį bei padėti G. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui už atskiras nusikalstamas veikas bylos aplinkybes ir bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė. V. A. bausmė paskirta pagal BK VIII skyriuje numatytas bausmių skyrimo nuostatas bei BK specialiojoje dalyje numatytų konkrečių straipsnių už atskiras nusikalstamas veikas sankcijų ribose. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl už atskiras nusikalstamas veikas V. A. paskirtų bausmių.

BK 38 straipsnio 1 dalies taikymas galimas tada, kai yra šios normos taikymui būtinų sąlygų visuma. Teismas turi įrodymais pagrįsti visas BK 38 straipsnio 1 dalyje ir jos punktuose nurodytas aplinkybes bei konstatuoti jų buvimą. Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Nors V. A. padaryta vagystė, įsibraunant į patalpą, turtinės žalos nesukėlė, o nukentėjusysis jam atleido, tačiau jis tik iš dalies prisipažino dėl padarytos veikos, be to, teismas nenustatė, kad yra pagrindo manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl G. M. skundo

Atsižvelgdami į BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o būtina įrodymų vertinimo sąlyga yra teisėjų vidinis įsitikinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismui nėra privalomi kitų proceso dalyvių skunduose pateikti samprotavimai dėl byloje nustatytų aplinkybių. Ta aplinkybė, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai įrodymus įvertina ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nereiškia BPK 20 straipsnio ar kokio nors kito straipsnio reikalavimų pažeidimo.

Teismai, vertindami kasatoriaus, liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Kasatoriaus parodymus teismas motyvuotai atmetė kaip nelogiškus, prieštaringus, neįtikinamus. Kasatoriaus parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitą bylos medžiagą, tarp jų nukentėjusiojo, liudytojų, nuteistojo V. A. parodymus. Liudytojų parodymai viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs, jie papildo vienas kitą ir sutampa tarpusavyje iš esmės. Tuo tarpu nuteistasis V. A. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vėliau teisme pakeitė. Atsižvelgdami į kitus byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad V. A. siekia palengvinti savo teisinę padėtį ir padėti G. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad įrodymų vertinimo taisyklės, sprendžiant G. M. kaltės klausimą, nepažeistos. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Įrodymai išanalizuoti pagal įstatymo reikalaujamus kriterijus. Taigi procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, teismai nepažeidė.

Bausmių skyrimo nuostatos taip pat nepažeistos. Bausmė G. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta laikantis bausmių skyrimo taisyklių. Teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tarp jų ir kaltininko asmenybę – padarė veiką būdamas teistas, turi polinkį nusikalsti, taip pat tai, kad jis dirba. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į G. M. vaidmenį nusikaltimo padarymo metu bei po jo. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o veikos mažareikšmiškumo požymių byloje nėra.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų V. A., G. M. kasacinius skundus.