- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-520-923/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02965-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Darius Kantaravičius, Lina Lesinskienė
- Kaltinamasis
- E. A.
- Nukentėjusysis
- G. K.
- Advokatai
- Deividas Ivanauskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Deivido Ivanausko apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 206 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. A. (toliau – E. A.), buvo kaltinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad jis gavęs didesnę nei 150 MGL dydžio paskolą, panaudojo ją ne pagal paskirtį, negrąžino jos sutartu laiku ir dėl to kreditoriams padarė didelės turtinės žalos, o būtent:
paėmęs paskolą kaip fizinis asmuo pagal 2017 m. spalio 16 d. (duomenys neskelbtini) pasirašytą sutartį, kurioje nurodyta, kad paskola suteikiama „Biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo įrengimų gamybai“, ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini) pasirašytą sutarties priedą, kuriame nurodyta, kad paskola suteikiama „Biodyzelino ir poliuretano perdirbimo įrenginių gamybai“, tarp paskolos kreditorių G. K. (toliau – G. K.) ir R. A. (toliau – R. A.) bei paskolos gavėjo E. A., laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. per 21 kartą iš G. K. pasiskolino 58 000 Eur, pasirašydamas paprastuosius vekselius:
1) 2017 m. spalio 1 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
2) 2017 m. lapkričio 1 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
3) 2017 m. lapkričio 10 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
4) 2017 m. lapkričio 10 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
5) 2018 m. vasario 2 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
6) 2018 m. vasario 28 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
7) 2018 m. kovo 3 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
8) 2018 m. kovo 22 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
9) 2018 m. kovo 29 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 1 000 Eur sumai;
10) 2018 m. kovo 30 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
11) 2018 m. balandžio 24 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
12) 2018 m. balandžio 25 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
13) 2018 m. balandžio 26 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 2 000 Eur sumai;
14) 2018 m. rugpjūčio 20 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
15) 2018 m. rugpjūčio 21 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
16) 2018 m. rugpjūčio 22 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
17) 2018 m. rugpjūčio 23 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 1 000 Eur sumai;
18) 2018 m. rugsėjo 7 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
19) 2018 m. rugsėjo 10 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 1 000 Eur sumai;
20) 2018 m. rugsėjo 14 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
21) 2018 m. rugsėjo 17 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. vasario 28 d. per 7 kartus iš R. A. pasiskolino 17 000 Eur, pasirašydamas paprastuosius vekselius:
1) 2017 m. gruodžio 10 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
2) 2017 m. gruodžio 11 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
3) 2017 m. gruodžio 12 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
4) 2017 m. gruodžio 13 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 1 000 Eur sumai;
5) 2018 m. vasario 1 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 3 000 Eur sumai;
6) 2018 m. vasario 5 d. pasirašydamas paprastąjį vekselį 1 000 Eur sumai;
biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo įrengimų pagaminimui ir biodyzelino ir poliuretano perdirbimo įrenginių pagaminimui, gamybos linijos paleidimui, mobilaus pastato adresu (duomenys neskelbtini), pastatymui, įsipareigodamas grąžinti iki 2019 m. gruodžio 31 d., tačiau sutartyje ir jos priede nurodytų darbų neatliko ir dalį paskolos – 72 500 Eur panaudojo ne pagal paskirtį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoms reikmėms, ir šios paskolos dalies negrąžino nei iki 2019 m. gruodžio 31 d., nei iki šiol, tuo padarydamas kreditoriams G. K. 56 750 Eur ir R. A. 15 750 Eur turtinę žalą, tokiais veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 206 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo G. K. atstovas advokatas Deividas Ivanauskas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti E. A. kaltu pagal BK 206 straipsnio 2 dalį.
2.1. Skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatų, netinkamai vertino įrodymus bei pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes. Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju teisingas E. A. veiksmų įvertinimas turi tiesioginę reikšmę sprendžiant civilinio ieškinio klausimą.
2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog E. A. – bankrutavęs asmuo, kuriam apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Jis, žinodamas, kad negali gauti konkretaus dydžio paskolos iš banko, pasirašė 2017 m. spalio 16 d. sutartį bei 2018 m. rugpjūčio 23 d. sutarties priedą, kuria įsipareigojo už suteiktą paskolą sukurti ir pagaminti biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo įrengimus bei paleisti gamybos liniją ir realiai gavo pinigus, tačiau sutartyje ir jos priede nurodytų darbų neatliko ir dalį paskolos – 72500 Eur panaudojo ne pagal paskirtį. Kreditoriai ir lėšų savininkai buvo G. K. ir R. A., kuriems šiais neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala. E. A. paskolos (kredito) gavimas apgaule nurodant, jog bus pagaminti biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo įrengimai, nebuvo atsitiktinis ir vienkartinis, o aiškiai tyčinis ir turint apibrėžtus tikslus. E. A. yra tinkamas subjektas BK 206 straipsnio 2 dalies prasme, nes jis atliko aktyvius veiksmus tam, kad būtų pasirašyta 2017 m. spalio 16 d. sutartis bei 2018 m. rugpjūčio 23 d. sutarties priedas ir gauta paskola; kad pagal pasirašytą sutartį nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai perduotų E. A. pinigus – tokiu būdu gautą paskolos sumą panaudojo ne pagal paskirtį. Tai parodo nusikaltimo sudėties objektyvių požymių realizavimą ir kartu reiškia, jog E. A. atliko visus aktyvius veiksmus, numatytus BK 206 straipsnio 2 dalyje.
2.3. Skunde nurodoma, kad priimdamas nuosprendį, teismas visiškai nesprendė dėl BK 206 straipsnyje nurodytos veikos pavojingumo ir apsiribojo tik paskolos sutarties bei paprastojo vekselio aptarimu suformuotoje civilinių bylų teismų praktikoje, dėl ko nuosprendis naikintinas dėl netinkamo BK 206 straipsnio taikymo.
2.4. Byloje apklaustų liudytojų, paties E. A. parodymai patvirtina, jog pats E. A. organizavo lėšų ir investicijų pritraukimą į biodyzelino komponentų gamybos liniją, pagal pasirašytą sutartį įsipareigojo parengti ir sumontuoti biodyzelino komponentų gamybos technologinę liniją. Dėl to, jog E. A. pats ar juridinio asmens vardu negalėjo pasiimti reikiamo dydžio paskolų, buvo sugalvotas ir įgyvendintas savotiškas „paskolos gavimo mechanizmas“ – lėšų pritraukimas pasitelkiant kitus asmenis – G. K., R. A. ir A. N. (toliau – A. N.), kurie nežinojo apie jo nusikalstamą ketinimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo tarp E. A. ir nukentėjusiųjų sudarytos sutarties bei paprastojo vekselio suformuotą teismų praktiką civilinėse bylose, kadangi buvo būtina atsižvelgti į visą paskolų suteikimo kontekstą.
2.5. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino tai, kad E. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus parodymus. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nieko nepasisakė apie tai, kad E. A. melavo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog nukentėjusieji ir E. A. kaltinime nurodytu laikotarpiu sudarė paskolos suteikimo sutartis notarine tvarka, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta, jog paskolos suteikimą pasirašant vekselius, o ne šį sandorį įforminant pas notarą, pasiūlė būtent E. A., taip tik patvirtindamas savo tyčinius ir apibrėžtus veiksmus. Bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina išankstinį E. A. ketinimą veikti pagal suorganizuotą schemą – iš nukentėjusiųjų asmenų gauti lėšas (paskolas), paskolų suteikimo neįforminti pas notarą ir vėliau panaudoti ne pagal paskirtį.
2.6. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, jog paskolos išdavimo būdas, kai paskola suteikiama dalimis ir šios dalys nustatomos atskiru susitarimu, kuomet pasirašytoje 2017 m. spalio 16 d. sutartyje bei 2018 m. rugpjūčio 23 d. sutarties priede buvo nurodytos paskolos panaudojimo paskirtys, kurioms šios paskolos nebuvo panaudotos, sutrikdo ir iškreipia ekonomikos sistemą, skatina piktnaudžiavimą, kenkia kreditorių reputacijai. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas ar paimtos paskolos buvo panaudotos pagal paskirtį, šiuo atveju turėjo remtis 2017 m. spalio 16 d. sutartyje bei 2018 m. rugpjūčio 23 d. sutarties priede nurodytomis paskolos paskirtimis, o ne padaryti abstrakčią ir niekuo neparemtą išvadą, kad neatmestina galimybė, jog pinigai buvo panaudoti tam tikslui, kurio ir siekė sutarties šalys. Ši pirmosios instancijos teismo aptarta aplinkybė nepanaikina E. A. atsakomybės pagal BK 206 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sprendė, jog nukentėjusieji nepasinaudojo teise reikalauti įrengimų įkeitimų, nereikalavo iš E. A. ataskaitų (nors byloje yra duomenys patvirtinantys, kad nukentėjusysis G. K. reikalauja pateikti ataskaitą apie panaudotus pinigus), tačiau tokia situacija, pasak nukentėjusiojo gynėjo, nepaneigia baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina E. A. veiksmuose esant BK 206 straipsnio 2 dalies požymius.
2.8. Skunde nurodoma, kad pripažinus E. A. kaltu pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, civilinio ieškovo G. K. civilinis ieškinys turi būti tenkinamas.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiojo G. K. atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti E. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Prokurorė nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą palaikė. Išteisintasis E. A. ir jo gynėjas su apeliaciniu skundo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Deivido Ivanausko apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus bei nukentėjusiojo G. K. atstovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad E. A. pagrįstai išteisintas iš kaltinimo pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų reikalavimų, o išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų yra padarytos remiantis išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepakankamai įsigilino į faktines šios baudžiamosios bylos aplinkybes, apsiribodamas tik paskolos sutarties bei paprastojo vekselio aptarimu suformuotoje civilinių bylų teismų praktikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kaip tik buvo būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su paskolos sutartimi bei vekseliu, kadangi nenustačius fakto, jog paskola asmeniui buvo suteikta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 206 straipsnio 2 dalį nekyla.
Žemesnės instancijos teismas
5. E. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 206 straipsnio 2 dalis numatė atsakomybę už kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimą ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 red., galiojusi iki 2019 m. liepos 27 d.). Pagal šio straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką ir negrąžino laiku, ir dėl to kreditoriui, laiduotojui arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos.
6. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, 2020 m. sausio 10 d. gavus G. K. 2020 m. sausio 2 d. prašymą (t. 1, b. l. 1) dėl to, kad jis ir R. A. sudarė sutartį su E. A. dėl biodyzelino komponentų perdirbimo įrengimų gamybai nupirkti ir gamybos linijos paleidimo, dėl to pastarajam paskolino pinigų, tačiau E. A. sutarties sąlygų nevykdė ir pinigų negrąžino. Kartu su prašymu pateikta 2017 m. spalio 16 d. sutartis (toliau – Sutartis) (t. 1, b. l. 2 – 5), 2018 m. rugpjūčio 18 d. pasirašytas minėtos Sutarties priedas (t. 1, b. l. 6 – 8), vėliau pateikti kiti dokumentai, tame tarpe ir 28 paprastieji neprotestuotini vekseliai, pasirašyti E. A. (t. 1, b. l. 26 – 53).
7. Kaip matyti iš nukentėjusiojo G. K. atstovo skundo, jis nesutinka su ta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė paskolos sutarties bei paprastojo vekselio aptarimu suformuotoje teismų praktikoje civilinėse bylose, tačiau, kaip jau nurodyta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent įvertinus šias aplinkybes, t. y. nustačius ar minėtos sutarties bei byloje esančių vekselių pagrindu E. A. iš tiesų buvo perduoti pinigai, galima spręsti jo atsakomybės, padarius BK 206 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
8. 2017 m. spalio 16 d. sutarties 1 punkte numatyta, kad paskolos davėjai G. K. ir R. A. sutartimi įsipareigojo paskolos gavėjui (E. A.) suteikti paskolą iki 95 000 Eur. Sutarties 2 punkte numatyta, kad paskola suteikiama Biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo įrengimų gamybai. <...> Paskola suteikiama tik šiam tikslui, todėl paskolos gavėjas neturi teisės naudoti paskolos pinigų kitiems tikslams, išskyrus Sutarties 14 punkte nurodytoms išlaidoms padengti. Sutarties 3 punktas numato, kad paskola suteikiama dalimis. Konkrečios suteikiamos paskolos dalys ir jų suteikimo grafikai nustatomi atskiru šalių sutarimu, kuris bus laikomas neatskiriama šios Sutarties dalimi. Sutarties 11 punkte numatyta, kad E. A. įsipareigojo pastatyti įrengimus, skirtus Biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo perdirbimui ir gamybai, šiuos įrengimus įkeisti G. K. ir R. A. bei perleisti jiems nuosavybės teises į minėtus įrengimus, kiekvienam paskolos davėjui perleidžiant 1/3 sukurtų įrengimų nuosavybės teise, t. y. sutartyje buvo numatyta, kad įvykdžius šios sutarties sąlygas, G. K., R. A. ir E. A. bendrosios nuosavybės teise priklausys po 1/3 dalį sukurtų įrengimų. Sutarties 13 punkte numatyta, kad sukūrus šios Sutarties 2 punkte įrodytus įrenginius bei įvykdžius Sutarties 11 punkte nurodytą paskolos gavėjo įsipareigojimą perleisti nuosavybės teises į sukurtus įrengimus, Sutarties šalys susitaria įkurti juridinį asmenį, kurio pagrindinė veikla būtų Biodyzelino gamybos komponentų perdirbimas, gamyba ir prekyba. Šalys susitaria sukurtus įrengimus perduoti naudotis naujai sukurtam juridiniam asmeniui panaudos teise ar kitais pagrindais. Naujojo juridinio asmens akcininkais bus 30% G. K., 30% R. A., 30% E. A. ir 10% A. N.. Kaip matyti iš 2018 m. rugpjūčio 23 d. Sutarties priedo, E. A. įsipareigojimai pakeisti nebuvo.
9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. A. buvo kaltinamas tuo, jog gavo didesnę nei 150 MGL dydžio paskolą ir panaudojo ją ne pagal paskirtį, tačiau įvertinus anksčiau aptartus Sutartimi nustatytus šalių įsipareigojimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei Sutartyje, nei šios Sutarties priede nėra nurodoma kokia konkreti suma buvo perduota E. A. kaip paskolos gavėjui. Teisėjų kolegijos vertinimu, vertinant paskolos sutarties formos turinio reikalavimus, būtina remtis teismų praktika civilinėse bylose. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016). Vertinant byloje esančią Sutartį bei jos priedą matyti, kad atskiras įrašas, patvirtinantis, jog paskolos davėjai perdavė paskolos gavėjui atitinkamą pinigų sumą ir, kad paskolos gavėjas šią sumą gavo, nagrinėjamu atveju nebuvo padaryti. Kaip nurodyta anksčiau, tiek Sutarties, tiek jos priedo 1 punktai numato, kad E. A. bus suteikiama paskola iki 95 000 Eur, nenurodant konkrečios pinigų sumos. Sutarties priede taip pat minima Mobilaus pastato statyba, kuri įvertinta 35 000 Eur, tačiau aplinkybė, kad tokią sumą paskolos davėjai perduoda E. A. ir, kad jis minėtą sumą gavo, taip pat nėra pažymėta. Net ir remiantis anksčiau aptarta teismų praktika ir lingvistiškai aiškinant minėtoje Sutartyje ir jos priede numatytas sąlygas, susijusias su pinigų perdavimu, negalima daryti išvados, kad pinigai paskolos davėjui buvo perduoti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnyje yra įtvirtinta paskolos sutarties samprata. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įvertinus anksčiau aptartą teismų praktiką bei teisinį reguliavimą dėl reikalavimų paskolos sutarčiai, darytina išvada, kad paskolos sutartyje turi būti nurodyta paskolos gavėjui perduodama konkreti pinigų suma, o ši sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo/priėmimo momento. Kaip jau aptarta anksčiau, minėtos sutarties sąlygos dėl pinigų perdavimo yra nekonkrečios, t. y. netgi nėra aišku kokią pinigų sumą G. K. ir R. A. turėjo perduoti E. A., taip pat niekaip nėra užfiksuotas pinigų perdavimo/priėmimo momentas ir netgi lingvistiškai aiškinant minėtos Sutarties sąlygas, negalima daryti pagrįstos išvados, kad tam tikra pinigų suma E. A. vis dėlto buvo perduota.
10. Būtina pažymėti, kad Sutarties bei jos priedo 3 punkte įtvirtinta sąlyga, jog paskola suteikiama dalimis, o konkrečios suteikiamos paskolos dalys ir jų suteikimo grafikai nustatomi atskiru šalių susitarimu, kuris bus laikomas neatskiriama šios Sutarties dalimi. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji G. K. ir R. A. teigė, kad aplinkybę, jog pinigus E. A. jie perduodavo dalimis ir pinigų gavimo faktą įformino anksčiau minėtuose vekseliuose.
11. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus dėl pinigų perdavimo E. A., būtina pažymėti, kad jų pozicija nebuvo nuosekli. 2020 m. sausio 16 d. liudytojo apklausos metu G. K. parodė (t. 1, b. l. 56 – 57) kad jis ir R. A. įvairiomis sumomis skolino E. A. pinigus, kai tik jis jiems pasakydavo, jog reikia vienokios ar kitokios pinigų sumos kokiam nors konkrečiam įrengimui pagaminti ar įrangos detalių įsigijimui. Dėl skolinamų pinigų sumų jie duodavo E. A. surašyti ir pasirašyti paprastąjį vekselį konkrečiai pinigų sumai, kurią jam ir perduodavo. 2020 m. rugsėjo 16 d. apklausos metu G. K. nurodė (t. 1, b. l. 80 – 81), kad E. A. paskolino 58 000 Eur grynais, kiekvieną kartą pinigus jam perduodavo asmeniškai ir jis pinigų gavimo dienos data surašydavo vekselį dėl šių pinigų gavimo. 2020 m. lapkričio 5 d. apklausos metu G. K. parodė (t. 1, b. l. 88 – 89), kad E. A. yra kelis kartus vežęs ir R. A. E. A. skirtus paskolinti pinigus, tačiau kiek kartų ir kokiomis tiksliomis sumomis šiuos pinigus vežė, neatsimena. Nukentėjusysis apklausos metu teigė, kad R. A. jam paduodavo pinigus, paprastai po 3000 Eur, kuriuos jis perduodavo E. A.. Pastarasis surašydavo paprastąjį vekselį, palikdamas jį neužpildytą toje grafoje, kur nurodoma kam paskolintus pinigus grąžinti jis privalės. G. K. nurodė, kad kai E. A. būdavo perduodami jo pinigai, tai jis pats toje grafoje, kur nurodoma kam paskolintus pinigus reikės grąžinti, įrašydavo savo duomenis. G. K. taip pat parodė, kad jis kartais būdavo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) ir kelias dienas iš eilės, dėl ko E. A. perduodavo grynuosius pinigus kasdien, nes to prašydavo pats E. A., o ir jis (G. K.) pats sprendė, kad geriau turėti daugiau paprastųjų vekselių, pasirašytų E. A., kad būtų lengviau įrodyti, jog pastarasis jo paskolintus pinigus gavo. Be to G. K. patvirtino, kad E. A. visada gaudavo tik tokią pinigų sumą, kuri būdavo nurodyta paprastajame vekselyje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, G. K. jau nurodė (t. 5, b. l. 111 – 113), kad vekseliuose nurodytos sumos, kurios buvo duotos iki Sutarties sudarymo, buvo skirtos E. A. pragyventi, kadangi jis (E. A.) buvo pasakęs, jog neturi už ką gyventi ir jam reikia pinigų. G. K. teigė, kad E. A. perduodavo didesnę pinigų sumą, nei nurodyta vekseliuose, tačiau kadangi didesnę nei 3000 Eur sumą reikėtų tvirtinti pas notarą, tai tą sumą išskaidydavo po 3000 Eur ir automatiškai būdavo surašomos datos, kad matytųsi, jog pinigai perduoti ne tą pačią dieną. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugsėjo 21 d. apklaustas R. A. parodė (t. 1, b. l. 167–168), kad jis asmeniškai arba per G. K. perdavė E. A. 17 000 Eur, tačiau per kelis kartus ir kada tiksliai tai buvo, jis neprisimena. Nukentėjusysis parodė, kad tarp jų buvo sudaryta sutartis, jog jie (R. A. ir G. K.) E. A. asmeniškai skolins pinigus, už kuriuos jis įsipareigoja pastatyti veikiančią aliejaus perdirbimo liniją. Kitiems tikslams nei jis, nei G. K. E. A. pinigų neskolino. 2020 m. gruodžio 16 d. apklausos metu R. A. parodė (t. 1, b. l. 175), kad jis 2 – 3 kartus vežė pinigus E. A., vieną kartą su juo buvo susitikęs netoli (duomenys neskelbtini), autostradoje (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje ar degalinėje. Tiksliai negali atsiminti, tačiau gali būti, kad kartu su juo tuo metu buvo ir G. K.. Kitą kartą pinigus R. A. perdavė atvažiavęs į (duomenys neskelbtini). Kada tai buvo ir kokias pinigų sumas jis skolino E. A., neatsimena. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis R. A. parodė (t. 5, b. l. 114–115), kad skolinamus pinigus jis perduodavo G. K., jog šis juos perduotų E. A.. R. A. nurodė, kad gal kokį kartą ir yra tiesiogiai pats perdavęs pinigus E. A.. Nukentėjusysis teigė, kad buvo įvairių situacijų dėl pinigų perdavimo ir jis čia nemato didelės reikšmės. 2020 m. gruodžio 3 d. liudytojo apklausos metu liudytojas A. N. parodė (t. 1, b. l. 181), kad kiek jam sakė G. K., jis laikas nuo laiko, kai tik pinigų prašydavo E. A., jam grynais nuveždavo ir juos paduodavo, o už pinigų gavimą E. A. pasirašydavo paprastąjį vekselį, tačiau, liudytojas parodė, kad pats niekada nėra matęs, kaip pinigai būdavo perduodami E. A. ir kaip pastarasis pasirašydavo paprastąjį vekselį. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. N. parodė (t. 6, b. l. 20), kad jis pats du kartus vežė G. K. pinigus į (duomenys neskelbtini), gerai neatsimena, gal 10 000 Eur. Kaip matyti iš anksčiau aptartų aplinkybių, tiek G. K., tiek R. A. parodymai, susiję su pinigų perdavimo aplinkybėmis buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu G. K. teigė, kad E. A. būdavo perduodama tik tokia pinigų suma, kokia įrašyta vekseliuose, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis jau nurodė, kad paduodavo E. A. 10 000 Eur, o šis sumas išskaidydavo po 3 000 Eur, kad nesimatytų, jog tą pačią dieną buvo perduoda didesnė pinigų suma. Iš byloje esančių vekselių matyti, kad 2017 m. lapkričio 10 d. išrašyti 2 vekseliai po 3000 Eur, nurodant, kad šie pinigai turės būti grąžinti G. K.. Teismo vertinimu, visiškai nepagrįsti G. K. teiginiai, kad jis nesekė kokias datas E. A. įrašydavo į vekselius (t. 5, b. l. 113), kadangi po pinigų perdavimo fakto, kaip teigia nukentėjusysis, jis pats įrašydavo savo duomenis į vekselį, todėl visiškai nelogiška, kad G. K. taip aklai pasitikėjo E. A., ir pats, būdamas verslininkas ir skolindamas pakankamai dideles sumas nepažįstamam žmogui, net netikrino ir nesekė kokie duomenys yra įrašomi į vekselius. Abejonių kelia ir R. A. pozicija, kad jis nežinojo, kiek kartų pinigus pats perdavė E. A., kiek kartų jie buvo perduoti per G. K.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis net negalėjo nurodyti kiek kartų pats tiesiogiai perdavė pinigus E. A., nors kaip matyti iš 2021 m. liepos 15 d. apklausos (t. 4, b. l. 134 – 135) R. A. teigė, kad supratęs, jog prarado 17 000 Eur jis nebežinojo ar jo šeima galės išgyventi iš jo atlyginimo be jokių santaupų. Pažymėtina ir tai, kad G. K. nurodė skolinęs pinigus E. A. ir tuo tikslu, kad šis turėtų už ką pragyventi, o R. A. nurodė, kad jie nėra skolinę E. A. pinigų, nesusijusių su jų pasirašyta Sutartimi. Abejonių nukentėjusiųjų parodymais kelia ir liudytojo A. N. parodymai. Nors ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad nėra matęs nei kaip nukentėjusieji, nei kaip koks kitas asmuo būtų vežęs ir perdavęs pinigus E. A., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas jau parodė, kad netgi pats vežė ir perdavė pinigus E. A., nurodydamas, kad pinigus vežė 2018 metų pavasarį ir vasarą, galėjo vieną kartą vežti 5 000 Eur, kitą kartą – 1 000 Eur. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šis liudytojas yra nukentėjusiojo G. K. tėvo draugas ir G. K. pažįsta nuo vaikystės (t. 1, b. l. 180), todėl, teismo vertinimu, bylą nagrinėjant teisme šis liudytojas siekė duoti nukentėjusiesiems palankius parodymus, visiškai pakeisdamas savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytą poziciją.
12. Vertinant pinigų perdavimo fakto aplinkybes, būtina įvertinti ir byloje esančius vekselius. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus nukentėjusiųjų parodymus bei byloje esančius vekselius, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. A. pasirašytuose vekseliuose nurodytos vekselių išdavimo datos, paskolos sumos nėra visiškai tikslūs duomenys, nes E. A. buvo skolinamos didesnės sumos (pasak G. K.) nei nurodytos vekseliuose, taip pat neatitinka pinigų skolinimo datos, kas sudaro pagrindą manyti, jog E. A. pasirašyti vekseliai nėra neginčytini ir patikimi paskolos gavimą patvirtinantys dokumentai. CK 1.101 straipsnio 1 dalis numato, kad vekselis – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Minėto straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta paprastojo vekselio sąvoka nurodant, kad paprastasis vekselis, tai vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Šio įstatymo 81 straipsnio, numatančio vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimo tvarką, 2 dalyje įtvirtinta, kad vekselio turėtojui pateikus rašytinį prašymą pinigams iš skolininko išieškoti, notarai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka padaro vykdomuosius įrašus notaro užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose. ĮPVĮ 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos. Pažymėtina, kad ĮPVĮ nėra nustatyta reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminų atnaujinimo, taigi vekselio turėtojas, praleidęs 3 metų terminą, netenka galimybės realizuoti vekselį kaip vertybinį popierių ĮPVĮ nustatyta tvarka. Praleidus terminą, nerealizuotas vekselis gali būtų pripažintas paskolos rašteliu, jei jis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-7-430/2013, e3K-7-100-496/2019). Įvertinus byloje esančių vekselių turinį matyti, kad juose nėra jokių įrašų, patvirtinančių, jog vekseliuose įrašytos pinigų sumos buvo perduotos E. A. ir, kad jis šias sumas gavo. Minėti vekseliai ĮPVĮ nustatyta tvarka nebuvo pateikti notarui, todėl jie nebeturi vertybinio popieriaus statuso. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių faktinių duomenų, išskyrus nukentėjusių asmenų parodymus, patvirtinančių, jog pinigai buvo perduoti E. A.. Be to, kaip jau aptarta šioje nukentėjusiųjų G. K. ir R. A. parodymai yra nenuoseklūs, o abejonių dėl jų patikimumo kelia ir liudytojo A. N. parodymai. Paaiškindamas kodėl jis pasirašė minėtus vekselius negavęs pinigų, E. A. teigė, kad šito prašė pats G. K., kadangi su R. A. jie investavo pinigus pirkdami cisterną ir reaktorius, todėl norėjo apsidrausti, kad jų pinigai niekur nedings (t. 1, b. l. 183). Bylą nagrinėjant teisme E. A. parodė, kad vekselius jis pasirašinėjo dėl to, kad G. K. jį spaudė, nes jo partneriui nėra aiškumo, neužtenka garantijų, kad jie tai padarys (t. 5, b. l. 107). Šią E. A. poziciją iš dalies patvirtina ir paties R. A. parodymai pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 114), kur nukentėjusysis parodė, kad iš pradžių į visą tai (investicijas) jis žiūrėjo ne per daug užsidegęs, o aplinkybė, kad pats R. A. negalėjo nurodyti kiek kartų jis tariamai vežė pinigus E. A. tik patvirtina tai, kad iniciatyvą šioje situacijoje labiausiai rodė G. K.. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog pinigai pagal byloje esančius vekselius buvo perduoti E. A., dėl ko nėra pagrindo teigti, jog E. A. iš G. K. ir R. A. gavo didesnę nei 150 MGL dydžio paskolą ir panaudojo ją ne pagal paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti E. A. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, yra teisėtas ir pagrįstas.
13. Vertinant kitus nukentėjusiojo atstovo skundo argumentus pažymėtina, kad Sutarties 4 punktu buvo nustatyta, jog paskolos dalyko perdavimas tvirtinamas notarine sutartimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, paskolos dalyko perdavimas notarine sutartimi tvirtinamas nebuvo. Šią aplinkybę akcentuoja ir nukentėjusiojo atstovas savo apeliaciniame skunde nurodydamas, kad byloje yra nustatyta, jog paskolos suteikimą pasirašant vekselius, o ne šį sandorį įforminant pas notarą, pasiūlė būtent E. A., taip tik patvirtindamas savo tyčinius ir apibrėžtus veiksmus. Teismo vertinimu, ši skunde nurodoma aplinkybė, priešingai nei teigia nukentėjusiojo atstovas, byloje nėra nustatyta ir tokių nukentėjusiojo atstovo skundo argumentų nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nei G. K., nei R. A. šios aplinkybės nenurodė ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. K. parodė (t. 5, b. l. 111), jog 2017 m. spalio 16 d. nutartį parengė jo advokatė ir patardama jam į sutartį įrašė sąlygą bei paminėjo, kad visus pinigų perdavimus fiksuotų per notarą, tačiau, jo teigimu, E. A. jam pasakė „kam važinėti pas notarą, tai papildomai kainuos ir užtruksime daug laiko“, dėl ko, G. K. nurodė sutikęs pinigų perdavimo fakto pas notarą netvirtinti. Aplinkybę, kad E. A. reikalavo pinigus perduoti ne per notarą pirmosios instancijos teisme nurodė ir R. A. (t. 5, b. l. 114), tačiau ikiteisminio tyrimo metu apie tai užsiminęs nebuvo. Teismo vertinimu, tokia G. K. versija yra nelogiška ir neįtikinanti, kad asmuo, norėdamas investuoti 58 000 Eur, neklauso profesionalaus teisininko patarimo, o pasikliauja žmogumi, kurio gerai nepažįsta ir, kurį yra matęs vos kelis kartus. Be to, apie E. A. pasiūlymą nesikreipti į notarą įforminant pinigų perdavimo faktą, nukentėjusysis G. K. liudijo tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tokios aplinkybės nei savo 2020 m. sausio 2 d. prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodęs, dėl ko anksčiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
14. Skunde nukentėjusiojo atstovas taip pat nurodo, kad E. A., būdamas bankrutavęs asmuo ir žinodamas, kad negali gauti konkretaus dydžio paskolos iš banko, pasirašė 2017 m. spalio 16 d. sutartį bei 2018 m. rugpjūčio 23 d. sutarties priedą, kuria įsipareigojo už suteiktą paskolą sukurti ir pagaminti biodyzelino gamybos komponentų perdirbimo įrengimus bei paleisti gamybos liniją ir realiai gavo pinigus, tačiau sutartyje ir jos priede nurodytų darbų neatliko ir dalį paskolos – 72 500 Eur panaudojo ne pagal paskirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties 6, 7 ir 9 punktuose numatytos sąlygos, jog po kiekvieno paskolos dalies suteikimo Paskolos gavėjas privalo pateikti įrodymus apie paskolos dalyko panaudojimą Sutarties 2 punkte nurodytų įrengimų gamyboje (6 punktas), Paskolos davėjai turi teisę tikrinti kuriamų įrengimų būklę, kokybę (7 punktas), o kai panaudojus suteiktą paskolą (bei kiekvieną suteiktos paskolos dalį) Paskolos gavėjas sukuria Sutarties 2 punkte nurodytus įrengimus, jis privalo juos įkeisti paskolos davėjams. Nukentėjusiųjų, kaip kreditorių pareiga, buvo vertinti E. A. mokumą bei patikimumą, jo galimybę nustatytu laiku įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tokių aptartuose Sutarties punktuose numatytų reikalavimų nukentėjusieji E. A. nekėlė. Pažymėtina ir tai, kad galimybę dėl investavimo nukentėjusiesiems pasiūlė A. N.. Pats E. A. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad įtikinti nukentėjusiuosius investuoti į aliejaus perdirbimo įrenginius, jų pats neieškojo, neįtikinėjo, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis turėjo išankstinį tikslą pasisavinti investuotojų pinigus.
15. Kadangi nagrinėjamu atveju E. A. pagrįstai išteisintas pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų G. K. ir R. A. byloje pareikštų civilinių ieškinių, pirmosios instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio (Civilinio ieškinio išsprendimas) pažeidimų nepadarė – priėmė sprendimą nukentėjusiųjų G. K. ir R. A. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Tokiu atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Esant tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo G. K. civiliniu ieškiniu, atmetami.
16. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta aplinkybė, jog E. A. gavo pinigus iš G. K. ir R. A., dėl ko nėra teisinio pagrindo atsakomybei pagal BK 206 straipsnio 2 dalį kilti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai vertino Sutarties ir vekselių teisėtumą, dėl ko nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuoti kaip civilinis deliktas, o ne nusikaltimas, numatytas BK 206 straipsnio 2 dalyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-589-696/2015, 2K-328-895/2015, 2K-133-222/2017).
17. 2022 m. rugpjūčio 19 d. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 196,67 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus 67 ct) ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išteisintajam E. A. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo (6 t., b. l. 95).
18. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad išteisintojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas. Svarbu pažymėti, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo G. K. atstovo skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, paliekant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nepakeistą. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pagrindo priteisti iš išteisintojo E. A. antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Deivido Ivanausko apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.