Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu O. S. paskirtos ir neatliktos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, bei visiško sudėjimo būdu subendrinus su minėtu 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu O. S. paskirta ir nesumokėta 14 MGL dydžio (527,24 Eur) bauda, O. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 14 MGL dydžio (527,24 Eur) bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš O. S. 62,73 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtoms išlaidoms dėl nukentėjusiojo D. B. gydymo atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. O. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 13 d., apie 19.30 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), tyčia, įžūliu elgesiu, kitų asmenų akivaizdoje suduodamas nukentėjusiajam D. B. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, sukėlė nukentėjusiajam D. B. fizinį skausmą, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo O. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5.4. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino O. S. kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

5.5. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o ne rėmėsi tik D. B. palankiais įrodymais, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bylos įrodymų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. S. kaltę grindė nuosekliais nukentėjusiojo D. B. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų J. P., R. R., A. P. parodymai, taip pat byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Iš nukentėjusiojo D. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 31–33, 40–41, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 100)), matyti, kad nukentėjusysis nuosekliai nurodė, jog jį be jokios priežasties iš už nugaros užpuolė nepažįstamas vyriškis ir sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius, smūgius jam sudavė ranka, o jam pargriuvus ant žemės, spyrė kojomis. Teismui perskaičius nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis savo parodymus patvirtino, nurodė, kad jo parodymai yra teisingi. Nors D. B. patvirtino, kad jis įvykio metu buvo neblaivus ir ne viską tiksliai prisimena, tačiau, kaip minėta, jo parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, be to, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytojos J. P. ir R. R., buvusios įvykio vietoje kartu su nukentėjusiuoju, ikiteisminio tyrimo metu parodė mačiusios, kaip nepažįstamas vyriškis spardo ant žemės gulintį D. B. (1 t., b. l. 91–92, 98–99, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 100–101, 111–112)). Be to, liudytoja J. P. paaiškino, kad nepažįstamas vyriškis D. B. pradėjo spardyti be jokios priežasties, šiais savo veiksmais vyriškis sukėlė jai ir kartu su ja buvusiems asmenims neigiamas emocijas, pasipiktinimą netinkamu elgesiu, jie visi išsigando, kvietė policijos pareigūnus. Teisiamajame posėdyje liudytojos J. P. ir R. R. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir dar kartą analogiškai nurodė mačiusios D. B. gulintį ant žemės, o O. S. spiriantį gulinčiam nukentėjusiajam. Liudytoja J. P. pažymėjo, kad D. B. „<...> ant šono gulėjo susirietęs į kamuolį“. Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusysis sudavė jam smūgius į petį, šį teiginį patvirtinančių duomenų byloje nėra. Kad D. B. būtų sudavęs smūgius O. S., nenurodė ir kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvęs liudytojas A. P. (1 t., b. l. 105–106; 2 t., b. l. 101). Atkreipiamas dėmesys, kad byloje esančiame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gautas medicinos slaugytojos pranešimas, kad O. S. kreipėsi dėl dešinės plaštakos pirmo piršto (o ne peties) sumušimo (1 t., b. l. 162), be to, pats nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jis ranką susižalojo pats, suduodamas vienam asmeniui dešine ranka ir dėl to pretenzijų niekam neturi (1 t., b. l. 166–137), o teisiamajame posėdyje į pateiktus klausimus atsakė: „<...> susižalojau greičiausiai, kai trenkiau <...>“, „Su civiliniu ieškiniu sutinku“ (2 t., b. l. 112).

5.6. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

5.7. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

5.8. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju O. S. veikė esant būtinosios ginties situacijai, priešingai, net nekyla abejonių, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Šiuo atveju visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad D. B. nesudavė O. S., priešingai, pastarasis viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje sudavė nukentėjusiajam D. B. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, šiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kadangi O. S. smūgiavo nukentėjusiajam net ir pastarajam gulint ant žemės ir visiškai nesipriešinant, akivaizdu, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo ir O. S. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to apelianto versija dėl būtinosios ginties atmetama.

5.9. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, nusikalto būdamas anksčiau du kartus teistas (1 t., b. l. 114–118, 119–120), neišnykus teistumui, o tai rodo, kad jis išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, nesitaiso, priešingai, toliau daro nusikalstamas veikas, be to, yra daug kartų baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 127–141). O. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad O. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

5.10. Pažymima, kad chuliganiškas paskatas apibūdina tyčiniai asmens veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys viešąją tvarką ir rodantys aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Pagal BK 60 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Kadangi chuliganiškos paskatos yra būtinas viešosios tvarkos pažeidimo požymis, ši aplinkybė negali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kadangi pirmosios instancijos teismas nuteistojo O. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą aplinkybę, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus O. S. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, dydžiu mažesnę negu BK 284 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – laisvės atėmimą 8 mėnesiams (šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Mažinti nuteistajam paskirtą bausmę net ir pašalinus vieną iš trijų nustatytų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra pagrindo. Kadangi nusikalstamą veiką, už kurią yra nubaustas skundžiamu nuosprendžiu, O. S. padarė Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu (1 t., b. l. 119–120) jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ir 65 straipsnio 2 dalimi. Tenkinti apelianto prašymą ir nebendrinti jam nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme todėl, kad jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, jo elgesį kontroliuoja Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyrius, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendž i a:

Nuteistojo O. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti O. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl chuliganiškų paskatų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.