- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-361-365/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18160-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- H. V.
- Nukentėjusysis
- A. O.
- Advokatai
- Valentinas Giriūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorei Neringai Malinauskaitei-Posaškovai, nuteistajai H. V., jos gynėjui advokatui Valentinui Giriūnui, nukentėjusiajai A. O., vertėjai Ingridai Petrulienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios H. V. gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo H. V. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirtas laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
H. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020-05-20 10.30 val. iki 2020-05-21 09.13 val.
Nukentėjusiosios A. O. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai 595 Eur iš H. V. turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. H. V. nuteista už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: ji laikotarpiu nuo 2019 metų vasario mėnesio iki 2020 balandžio 28 d. 19.00 val., turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, būdama A. O. priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame pastaroji jai leido gyventi, iš A. O. namo slaptai pagrobė šiai priklausantį turtą: 100 eurų vertės hidroforą; 30 eurų vertės dujų balioną su reduktoriumi; 300 eurų vertės siuvimo mašinėlę „Zinger“ su staliuku; 20 eurų vertės dviratį „Aist“; 30 eurų vertės rankinį žemės grąžtą; 30 eurų vertės elektrines gyvatvorių žirkles; dvejas medines duris, kurių kiekvienų vertė po 10 eurų – viso už 20 eurų; 30 eurų vertės DVD grotuvą; 25 eurų vertės elektrinį vandens siurblį; 60 eurų vertės modemą – maršrutizatorių; 100 eurų vertės sofą – lovą, tokiais savo veiksmais pagrobė svetimą, A. O. priklausantį viso 745 eurų vertės turtą.
Šiais veiksmais H. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą įrodymų visumą ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad H. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes ji pagrobė svetimą turtą. Nors kaltinamoji savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepripažino, teismas sprendė, jog kaltinamosios kaltę patvirtina ir jos poziciją paneigia baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai: nukentėjusios A. O. parodymai, liudytojų V. R., L. S., A. G. parodymai, kratos metu užfiksuoti duomenys, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys.
Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajai paskyrus laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Teismas, spręsdamas civilinio ieškinio patenkinimo klausimą, A. O. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai 595 Eur iš H. V. turtinės žalos atlyginimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistosios H. V., gynėjas advokatas Valentinas Giriūnas (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti 2021 m. kovo 15 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – H. V. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, išteisinti ir baudžiamąjį procesą nutraukiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliantai nurodydami, jog nesutinka su H. V. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teikia argumentus:
3.1. Apylinkės teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nepašalino visų prieštaravimų, juos aiškino kaltinamosios nenaudai. Atlikdamas įrodymų vertinimą byloje, spręsdamas nusikaltimo sudėties buvimo ir H. V. kaltės klausimą, visiškai nevertino jos parodymų, kitų ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, nukentėjusiosios prieštaringų parodymų, nukentėjusiosios asmenybės. Pirmos instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis tiktai nukentėjusiosios A. O., jos sugyventinio V. R. liudijimais, kuriuos, pasak apeliantų, reikia vertinti kritiškai. Tiesiogiai mačiusių įvykį asmenų nebuvo nustatyta.
3.2. Nurodo, kad tarp gerai pažystamų, draugiškus santykius palaikančių asmenų A. O. ir H. V. nuo 2018 m. gruodžio 22 d. prasidėjo civiliniai teisiniai santykiai. A. O. su H. V. sudarė žodinę panaudos sutartį dėl neatlygintino naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, o būtent A. O. leido H. V. gyventi jai priklausančiame name. 2018 m. gruodžio 26 d. A. O. su sugyventiniu V. R. buvo atvažiavę pas H. V., o 2018 m. gruodžio 27 d. išvažiavo. Rašytiniai panaudos dokumentai – nei panaudos sutartis, nei patalpų priėmimo-perdavimo aktas, nei name likusių namų apyvokos daiktų, baldų sąrašas nebuvo surašyti. 2020 m. balandžio mėn. A. O. su sugyventiniu buvo atvažiavę pas H. V. ir A. O. liepė jai išsikelti, t.y. faktiškai nutraukė gyvenamųjų patalpų panaudos sutartį. 2020 m. balandžio 28 d. H. V. susirinko savo daiktus ir atlaisvino gyvenamąją patalpą. Atlaisvinant patalpas A. O. nedalyvavo, patalpų perdavimo-priėmimo aktas nebuvo surašytas.
3.3. Gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties sąlygomis gyvendama H. V. rūpinosi ir prižiūrėjo A. O. šunį, namų aplinką, tvarkė kiemą, genėjo medžius, kas patvirtina, kad tarp A. O. ir H. V. buvo civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę panaudos sutarties pagrindu. Apeliantė nurodė, kad nutraukus gyvenamųjų patalpų sutartį, išsikeldama ji (H. V.) pasiėmė tik savo daiktus. Nurodė, kad vandens siurblys buvo nutrūkęs ir įkritęs į šulinį. Savo sofą-lovą ji išsivežė, kurią buvo atsivežusi įsikeliant. Seną A. O. sofą-lovą ji buvo išmetusi, nes ant jos negalima buvo miegoti, baldas buvo netinkamas naudojimui.
3.4. Gynyba vertina, jog šiuo atveju šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai, todėl ikiteisminis tyrimas neturėjo būti pradedamas. Gynybos vertinimu, tikėtina, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu, vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui, spręsdamas baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimą, juo nesivadovavo, kaip nesivadovavo protingumo ir teisingumo kriterijais. Anot gynėjo, tikėtina, kad tarp šalių iškilęs civilinis ginčas jau seniai būtų išsispręstas taikiai, todėl mano, kad H. V. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, nes buvo aiškiai matyti, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka.
3.5. Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamąja atsakomybe pirmiausiai siekiama nubausti kaltą asmenį ir užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, o civilinės atsakomybės tikslas yra pažeistų teisių atstatymas. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo ar pažeistos teisės atstatymo apsunkinimu. Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problematiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (Kasacinės nutartys Nr. 2K-549-2003, 2K-23-2004). Šiuo atveju civilinei atsakomybei svarbu, kad nebūtų kliūčių atstatyti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be kriminalinės justicijos institucijų įsikišimo.
3.6. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. O. daug svarbesnis buvo galimos žalos atlyginimo klausimas. Buvo pareikštas civilinis ieškinys neturtinės žalos dalyje – 3355.00 eurų sumai, kurį teismas pilnai atmetė. Be to, teisminio proceso metu A. O. išreiškė pretenziją H. V., kad ji prižiūrėdama sodą visą jį supjovė. Ši aplinkybė buvo žinoma ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau procesiškai į tai nebuvo reaguota, kaltinimas pagal BK 187 str. niekam nebuvo pareikštas.
3.7. Apibendrinant apeliacinio skundo argumentus manoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, išsamiai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kas bendrame bylos duomenų kontekste galėjo turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus ir priimant procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje. Apeliantė H. V. mano, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirma instancija buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, buvo remiamasi tik šalutiniais įrodymais, prielaidomis, prieštaringais parodymais, liudijimais kas sukliudė išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingus sprendimus. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų nuosprendis yra naikintinas ir H. V. yra išteisintina. Apeliantę H. V. išteisinus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiosios civilinis ieškinys pilnai atmestinas.
4. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
5. Teismo posėdžio metu nuteistoji H. V. ir jos gynėjas V. Giriūnas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė ir nukentėjusioji A. O. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad apeliantai nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu, kelia reikalavimą H. V. išteisinti, manant, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirma instancija buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, buvo remiamasi tik šalutiniais įrodymais, prielaidomis, prieštaringais parodymais ir liudijimais, kas sukliudė išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingus sprendimus. Be to, tvirtinama, jog nagrinėjamu atveju šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius ir turėjo būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, jog su šiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.
8. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).
9. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad H. V. pripažintina kalta dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistosios kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ir tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant H. V. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą (priešingai nei vertina apeliantai), padaryta nebuvo.
10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu H. V. pripažindamas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį rėmėsi visų bylos duomenų (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jos kaltę pagrindžiančių) išsamia bei nešališka analize, laikėsi teismų praktikoje nustatytų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.
11. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018 ir kt.).
12. Byloje ginčo nėra, jog nukentėjusioji A. O. žodiniu susitarimu leido nuteistajai H. V. (pačiai prašant) pagyventi nukentėjusiajai priklausančiame name, kuriame ji (nuteistoji H. V.) gyveno apie metus laiko, nukentėjusioji A. O. nuteistaja H. V. visiškai pasitikėjo, už nuomą pinigų neėmė. Tačiau nuteistoji H. V. tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, neneigdama, jog pas nukentėjusiąją A. O. buvo daiktų, tvirtino, jog kuomet 2020 m. balandžio mėnesį nukentėjusioji A. O. šiai liepė išsikelti, ji (H. V.) 2020 m. balandžio 28 d. surinko savo daiktus ir juos išsinešė: 100 Eur vertės hidroforą, 30 Eur vertės mamos dujų balioną su reduktoriumi, savo 20 Eur vertės dviratį „Aist“, 30 Eur vertės rankinį žemės grąžtą, savo 60 Eur vertės modemą-maršrutizatorių, savo sofą-lovą, mašinėlės „Zinger“ su staliuku nebuvo, ji jos neėmė. Taip pat tvirtino, jog ji neėmė elektrinių gyvatvorės žirklių, 2 medinių durų, 30 Eur vertės DVD grotuvo, 25 Eur vertės elektrinio vandens siurblio, tirtindama, kad vandens siurblys įkrito į šulinį, o sofą-lovą ji atsivežė savo, A. O. priklausiusią sofą-lovą išmetė. Tokios pozicijos nuteistoji laikėsi ir pateiktame apeliaciniame skunde, jos poziciją tvirtino ir apylinkės teisme apklausta liudytoja J. B. (nuteistosios motina). Tačiau teisėjų kolegija tokią nuteistosios iškeltą versiją, jog ši kaltinime nurodyto ir nukentėjusiajai A. O. priklausančio turto nepagrobė, vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus veiksmus.
13. Nors, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, tiesiogiai mačiusių vagystę asmenų nebuvo nustatyta, vis tik baudžiamojoje byloje yra pakankamai teisiškai reikšmingų šios nusikalstamos veikos sudėtį H. V. veiksmuose atskleidžiančių duomenų, kurie pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodymais. Nukentėjusioji A. O. nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad ji, nuteistajai prašant, H. V. leido apsigyventi nukentėjusiajai priklausančiame name, tačiau apsilankiusi namuose 2020 m. kovo 7 d., nukentėjusioji pastebėjo, kad trūksta kai kurių daiktų. Nuteistajai H. V. patikinus, kad visi daiktai sunešti į sandėliuką, nukentėjusioji ja patikėjo, tačiau 2020 m. balandžio 28 d. apsilankiusi namuose po H. V. išsikraustymo, nukentėjusioji A. O. pastebėjo, kad nėra kaltinime išvardintų daiktų. Tai, kad kaltinime išvardinti daiktai buvo namuose iki nuteistosios H. V. išsikraustymo, patvirtino ir liudytojas V. R., kuris nurodė, kad visi kaltinime minėti daiktai buvo nukentėjusiosios namuose ir jie dingo išsikrausčius H. V., akcentavo, jog jis kaltinime nurodytus daiktus matė, tačiau atvažiavus 2020 m. balandžio 28 d. namai buvo tušti, didelė dalis daiktų dingusi. Tai, kad 2019 m. rugsėjo mėn. dalis pagrobtų daiktų buvo namuose, patvirtino ir liudytoju apklaustas nuteistosios sugyventinis L. S., kuris parodė, kad paskutinį kartą tuose namuose (duomenys neskelbtini) buvo 2019 m. rugsėjo mėnesį ir ten matė dviratį, hidroforą, grąžtą, žirkles, sofą ir dujų balioną. Pirmosios instancijos teisme, proceso dalyviams neprieštaraujant, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo A. G. parodymus nustatyta, jokio dviračio jis neturėjo nuo vaikystės ir juo labiau nepardavė kaltinamajai (nuteistajai). Taigi aptarti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, todėl nesivadovauti šių proceso dalyvių parodymais nėra teisinio pagrindo, kaip ir nėra pagrindo abejoti tokių įrodymų patikimumu, juolab, jog aptartus parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: sankcionuotos kratos protokole (b.l. 39-42) užfiksuotos aplinkybės, kad kratos metu gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pas H. V. gyvenamajame name buvo rastas ir paimtas maršrutizatorius „Telia“ su dėžute ir laidu, kieme prie gyvenamojo namo atremtas į sieną, rastas ir paimtas sidabrinės spalvos dviratis „Aist“, ūkiniame pastate rastas ir paimtas juodos spalvos rankinis grąžtas, taip pat tame pačiame ūkiniame pastate rastas ant grindų stovintis baltos – mėlynos spalvos hidroforas „Herman“, kuris taip pat buvo paimtas; Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, kad pas kaltinamąją rastus daiktus, t. y. dviratį, hidroforą ir grąžtą, nukentėjusioji atpažino kaip savo daiktus (b.l. 53-61;62-64;65-67;68-70), kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje surinktų duomenų visuma įrodo, kad būtent H. V. pagrobė nukentėjusiajai A. O. priklausiusius daiktus.
14. Įvertintų įrodymų visuma, aptarta šios nutarties 13 punkte, leidžia teisėjų kolegijai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta, o nuteistosios pozicija yra paneigta. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad H. V. yra pagrįstai nuteista už šios nusikalstamos veikos padarymą, byloje yra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
15. Apeliaciniame skunde keliamas civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimas, gynybai tvirtinant, kad nukentėjusiajai A. O. sudarius žodinę panaudos sutartį su nuteistąja H. V. dėl neatlygintino naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, tarp jų (šios sutarties pagrindu) buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius, nes, apeliantų teigimu, ir nukentėjusiajai daug svarbesni buvo galimos žalos atlyginimo klausimai. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
16. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013).
17. Taigi, teismų praktikoje atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo civilinių teisinių santykių, akcentuojama, kad svarbu iš esmės atskleisti kaltininko ketinimus – t. y. tikslingą jo siekį sudaryti sau palankią civilinių teisinių santykių situaciją, dėl kurios nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Būtent tokie ketinimai bei situacija yra nustatyti ir įrodyti šioje nagrinėjamoje byloje. Byloje esančiais rašytinais įrodymais bei juos atitinkančiais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji A. O. leido nuteistajai H. V. (žodiniu susitarimu) pagyventi nukentėjusiajai priklausančiame name, kuriame nuteistoji H. V. gyveno apie metus laiko. Nukentėjusioji A. O. nuteistąja H. V. visiškai pasitikėjo. Tačiau apsilankiusi namuose 2020 m. kovo 7 d. pastebėjo, kad trūksta kai kurių daiktų. Nuteistajai patikinus ir nukentėjusiajai patikėjus H. V., kad visi daiktai sunešti į sandėliuką, nukentėjusioji apsilankiusi namuose 2020 m. balandžio 28 d. (t.y. po nuteistosios išsikraustymo) pastebėjo, kad nėra kaltinime išvardintų daiktų, dėl ko ji kreipėsi į policijos įtaigą ir jos 2020-05-11 protokolo – pareiškimo pagrindu (b.l. 1-3) buvo pradėtas ikiteisminis dėl vagystės. Nukentėjusiajai neturint duomenų apie įvykdytos vagystės aplinkybes bei dingusių daiktų buvimo vietą, tik esant pradėtam ikiteisminiam tyrimui ir sankcionuotai kratai pas kaltinamąją buvo rasta dalis nukentėjusiajai priklausančių daiktų, kuriuos ji atpažino kaip savo daiktus ir nustatytos faktinės aplinkybės. Šios aptartos aplinkybės rodo, jog nuteistoji, kuriai pasitikėjimo pagrindu buvo leista gyventi nukentėjusiajai priklausančiame name ir naudotis jame esančiais daiktais, nesiruošė sąžiningai vykdyti iš žodinės nuomos (panaudos) sutarties kylančių prievolių, o priešingai – toks sutarties sudarymas, nukentėjusiajai pasitikint nuteistaja, H. V. buvo tik galimybė pasisavinti jai nepriklausančius daiktus bei elgtis su jais kaip nuosavais. Tokiu atveju, įvertinus aplinkybes, jog nuteistoji veikė priešingai nukentėjusiosios interesams, o net ir pasibaigus tokiai sutarčiai nuteistoji su nukentėjusiajai priklausančiais daiktais elgėsi kaip su nuosavais, kurių dalis, be kita ko, buvo rasti tik sankcionuotos kratos metu, konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusioji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutikti su apeliantų argumentais, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios žodinės sutarties pagrindu susiklostę santykiai neperžengė civilinių teisinių santykių ribos, nėra pagrindo. Todėl tokie apeliantės H. V. atlikti neteisėti veiksmai šiuo atveju pagrįstai buvo pripažinti nusikalstamais BK 178 straipsnio 1 dalies prasme ir jai taikyta baudžiamoji, o ne civilinė atsakomybė.
18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad H. V. kaltei pagrįsti byloje surinkta pakankamai įrodymų, jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir yra tik subjektyvaus bei gynybinio pobūdžio. Todėl daroma išvada, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Nors apeliantai prašydami priimti išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, jog tokiu atveju nukentėjusiosios civilinis ieškinys pilnai atmestinas, tačiau apeliaciniame skunde nepasisakė ir neginčijo paskirtos bausmės ir priteisto civilinio ieškinio dydžio. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad skirdamas bausmę nuteistajai, pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo, bausmė H. V. tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka jos asmenybę, yra adekvati (proporcinga) nuteistosios padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat nepažeistos civilinį ieškinį reglamentuojančios normos.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
19. Pagal Vilniaus apygardos teisme gautą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, iš nuteistosios H. V. prašoma valstybės naudai priteisti 150,94 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tačiau BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytoje išimtyje, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nuteistoji oficialiai nedirba ir pajamų negauna, duomenų apie jai priklausantį turtą nėra, šioje baudžiamojoje byloje iš nuteistosios priteistas civilinis ieškinys. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios H. V. gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą atmesti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 150,94 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.