Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisinimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų, per mėnesį išdirbant ne mažiau 10 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš T. V. R. M. G. 218,29 Eur turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš T. V. R. M. G. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš T. V. R. M. G. 600 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Likusioje dalyje R. M. G. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 9 d., apie 04.00 val., kavinės - baro (duomenys neskelbtini) pirties patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), metė stiklinį ąsotį R. M. G. į galvą, tuo padarydamas R. M. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog T. V. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo kaltė įrodyta.Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąją nuosprendį.Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. T. V. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, jog nukentėjusįjį sužalojo gindamasis nuo užpuolimo, kurio metu jam buvo papurkšta ašarinių dujų, tačiau teismas selektyviai, remdamasis nukentėjusiojo R. M. G., liudytojų B. V., L. B. bei R. G. parodymais, paneigė ašarinių dujų panaudojimo aplinkybę.Nurodo, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme T. V. parodė, kad su nukentėjusiuoju ir jau minėtais liudytojais šventė jo brolio gimtadienį. Vienu metu M. C. ir E. P. susikivirčijo. M. C. puolė draskyti E. P., o T. V. ją laikė sugriebęs iš už nugaros. Išgirdęs triukšmą atėjo R. M. G. ir iš savo striukės kišenės ištraukė dujų balionėlį. Tuomet sugrįžo prie T. V., sudavė į petį, nustūmė prie laiptų ir purškė dujomis į akis. Per ašaras nieko nematydamas T. V. atsitiktinai užčiuopė stiklo ąsotėlį ir jį sviedė į R. M. G. pusę. Sužaloti nieko nenorėjo, norėjo tik apsiginti. Tuo metu buvo supykęs, nes buvo užpultas panaudojant ašarines dujas. R. M. G. turėjo ne smurtauti, o padėti suvaldyti besikivirčijančius M. C. ir E. P.. L. B., priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, patvirtino, kad konflikto metu buvo panaudotos ašarinės dujos. Ji parodė, jog jautė keistą kvapą, graužė gerklę. Liudytoja B. G. taip pat patvirtino ašarinių dujų panaudojimo faktą jau ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu ašarinės dujos priskiriamos prie D kategorijos ginklų ir jie laikomi pakankamai efektyvia gynybos priemone.Atsiliepime į apeliacinį skundą R. M. G. atstovė advokatė Diana Višinskienė prašo apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog T. V. veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas. Tačiau ši versija laikoma tik gynybine, kuria siekiama sušvelninti pastarojo teisinę padėtį. Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. balandžio 13 d. apklausoje nuteistasis parodė, kad pirminėje apklausoje bijojo pasakyti tiesą. Taigi nuteistojo nurodomos aplinkybės apie neva nukentėjusiojo panaudotas dujas yra tik siekis išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės. Paminėtina, kad T. V. pirmos apklausos metu (2016 m. kovo 30 d.) pas ikiteisminio tyrimo pareigūną apie tai, kad nukentėjusysis neva purškė dujų net neužsiminė. Ši versija atsirado tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu atliekant procesinius veiksmus (telefono buvimo vietos nustatymą) neginčijamai buvo nustatyta, kad T. V. buvo įvykio vietoje. Iš pradžių T. V. iš viso neigė tokiu laiku buvęs pirtyje, nurodydamas, kad išvykęs namo daugiau į sodybą negrįžo, o įtarime nurodytu laiku, t. y. 4 val. jis jau seniai buvo namuose. Liudytoja M. C. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad ją vežant iš ligoninės automobilyje T. V. ir T. V. kalbėjo, kad būtų gerai, jog R. G. nerašytų pareiškimo. Liudytoja B. V. nurodė, kad kaltinamojo brolis prašė jos, kad nebūtų rašomas pareiškimas. Pažymėtina, kad atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą kaltinamojo brolis T. V. bei draugai E. P. ir B. G., L. B. nurodė, kad pats R. G. susižalojo veidą su stiklo šuke (tai užfiksuota 2016 m. vasario 10 d. policijos tarnybiniame pranešime). Taigi nuo pat pradžių ne tik nuteistasis T. V., bet ir jo brolis T. V. bei draugai B. G., L. B., E. P. siekė nuslėpti padarytą nusikalstamą veiką.Liudytoja M. C. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio metu nejautė, kad būtų panaudotos dujos, jokio kvapo nejuto. Liudytoja B. V. parodė, kad kai ji nusileido po įvykio į apačią patalpoje jautė tik alkoholio kvapą, akių neperštėjo, t. y. jokių dujų pripurkšta nebuvo. Nešališkas liudytojas R. G. (policijos pareigūnas), kurį prašė apklausti nuteistasis, patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą, jokio dujų kvapo nesijautė, jautėsi tik alkoholio kvapas. Jokio įtarimo dėl dujų panaudojimo įvykio vietoje nebuvo.Nors liudytoja B. G. duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu be kitų įvykio aplinkybių nurodė ir tai, kad jai nusileidus žemyn pradėjo labai deginti akis, tačiau perskaičius šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duodus parodymus, buvo nustatyta, kad iš esmės jos parodymai duodami teisiamojo posėdžio metu yra kardinaliai prieštaringi. B. G. pripažino, kad visas aplinkybes tiksliau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, todėl reikia tikėti jos ankstesniais parodymais. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ir liudytojos L. B. parodymais, tačiau su šiais teiginiais nesutiktina. Pažymėtina, kad liudytoja L. B. yra kaltinamojo brolio T. V. draugė, todėl ji taip pat turėjo tikslą padėti T. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės.Apeliaciniame skunde nuteistasis save įvardina taikdariu, stiklinį ąsotį, kuriuo buvo sužalota nukentėjusiajam galva, įvardina ąsotėliu. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad nuteistasis nesupranta savo elgesio pavojingumo ir baudžiamumo (buvo sužalota gyvybiškai svarbi kūno dalis – galva, pasekmės galėjo būti ir sunkesnės). Nuteistojo teiginiai, kad jo pasirinkta gynybos priemonė – ąsotėlis – adekvati, yra nelogiški. Atsiliepime nesutinkama ir su nuteistojo argumentais dėl būtinosios ginties.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Dobilas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o privataus kaltintojo R. M. G. atstovė advokatė Asta Kakoškina prašė apeliacinį skundą atmesti ir iš nuteistojo priteisti patirtas proceso išlaidas. Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas atmetamas.BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamu atveju nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde neneigia, jog metė į nukentėjusįjį stiklinį ąsotį ir taip jį sužalojo, tačiau teigia, jog taip pasielgė gindamasis nuo užpuolimo, kurio metu jam buvo papurkšta ašarinių dujų, ir veikė būtinosios ginties sąlygomis.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017).Apeliantas nurodo, kad R. M. G. sudavė jam į petį, nustūmė prie laiptų ir purškė dujomis į akis, todėl jis gynėsi. Teigia, jog šias aplinkybes patvirtino liudytojos L. B. ir B. G.. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog R. M. G. būtų sudavęs T. V., jį stūmęs ir panaudojęs ašarines dujas. Nors T. V. teigia, jog ašarinių dujų panaudojimo faktą patvirtino liudytojos L. B. ir B. G., tačiau su tokiu vertinimu nesutinkama. Atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja L. B. parodė, kad ji nuėjo miegoti apie 22-23 val. ir pabudo išgirdusi, jog kažkas vyksta tame kambaryje, kur ji miegojo. Pabudusi pamatė, jog gale kojų guli M. C., buvo du greitosios pagalbos darbuotojai. Taigi minėta liudytoja konflikto nematė ir ašarinių dujų panaudojimo fakto patvirtinti negali. Ji tik parodė, jog jai sakė, kad R. papurškė dujų T. V., tačiau nepamena, kas jai tai pasakė. Tuo tarpu liudytoja B. G. taip pat parodė, kad nuėjo miegoti antrame aukšte. Nusileidus žemyn apie 2-3 val. nakties labai degino ir graužė akis. Galvojo, jog buvo panaudotos dujos. R. laikė su skuduru užsidengęs ausį. Matė atvykusius greitosios medicinos pagalbos darbuotojus. Taigi nei liudytoja L. B., nei liudytoja B. G. nematė ir vienareikšmiškai nepatvirtino, jog R. M. G. papurškė T. V. ašarinių dujų, jos tik kėlė prielaidas, jog taip galėjo nutikti.Vertinant versiją dėl ašarinių dujų panaudojimo atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja M. C. parodė, jog konflikto metu nejautė kvapo, jog būtų panaudotos dujos. Liudytojas R. G. taip pat nei savo tarnybiniame pranešime, nei apklaustas pirmos instancijos teisme neparodė, jog būtų jautęs ašarinių dujų kvapą. Taigi konstatuojama, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo versiją, jog T. V. būtų buvę papurkšta ašarinių dujų.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog net ir nustačius aplinkybę, kad R. M. G. papurškė T. V. ašarinių dujų, nebūtų galima teigti, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaip parodė pats T. V., jog jis su R. M. G. apsistumdė ir T. V. nukritus R. M. G. jam papurškė dujų. T. V. kažką paėmė nuo stalo ir paleido į tą pusę, kur buvo R.. Metė tiesiog iš pykčio. Taigi pats T. V. patvirtino, kad stiklinį ąsotį metė tiesiog iš pykčio, o ne dėl pavojingo kėsinimosi. Net ir laikant, kad R. M. G. prieš T. V. panaudojo ašarines dujas, konstatuojama, kad tariamas pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Visa tai rodo, jog šioje byloje pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad T. V. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi BK 28 straipsnio prasme, todėl nekilo teisė gintis panaudojant jėgą ir tuo labiau mesti stiklinį ąsotį į R.ą M. G. ir pataikyti jam į galvą galvą.Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu privataus kaltintojo R. M. G. atstovė advokatė Asta Kakoškina prašė priteisti iš T. V. privataus kaltintojo patirtas proceso išlaidas ir pateikė pinigų paėmimo kvitą iš kurio matyti, kad R. M. G. už atstovavimą ir dokumento surašymą advokatei sumokėjo 400 Eur.Šiame kontekste pažymima, jog pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-174/2014, 2K-152-303/2017).Nagrinėjamojoje byloje apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo T. V., kuris yra atmetamas. Gindamas savo procesines teise privatus kaltintojas R. M. G. kreipėsi į advokatę, kuri parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavo privatų kaltintoją apeliacinės instancijos teisme. Taigi yra teisinis pagrindas iš nuteistojo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kurias R. M. G. patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Mažinti nurodytas išlaidas pagrindo nėra, todėl iš T. V. priteisiama 400 Eur R. M. G. proceso išlaidoms, patirtoms bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Privačiam kaltintojui R. M. G. proceso išlaidoms, patirtoms bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atlyginti iš nuteistojo T. V. priteisti 400 Eur.