Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos atstovui M. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „JA Energija“ skundą atsakovėms Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau ir - Komisija) 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3493 atmetė pareiškėjos prašymą Nr. 15R-381, nes išlaidos dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą neįrodytos pagrindžiančiais dokumentais; 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3494 nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas – 100 Lt; 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3494 (toliau – ir Sprendimai) nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas – 100 Lt, t.y. išlaidas dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimus (b. l. 24-26).

Sutarčių 4.1 punktu pareiškėja įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 procentų avansą už kiekvieną užsakytą saulės elektrinę, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, kuris skaičiuojamas nuo Sutarčių 3.1 punkte nurodytos vienos 30 kW saulės elektrinės kainos, į kurią įskaičiuotas įrengimas bei leidimo gamybai gavimas, ir kuris yra 150 000 Lt neįskaitant PVM. Pareiškėja pagal Pardavėjo pateiktas 2013-01-21 išankstinę sąskaitą 1TP Nr. 130121/3, 2013-01-13 išankstinę sąskaitą 1TP Nr. 130123/5 ir 2013-01-25 išankstinę sąskaitą ITP Nr. 130125/6, 2013-01-31 ir 2013-02-01 atliko 180 000 Lt įskaitant PVM avansinį mokėjimą.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos 2013-02-01 atlikta avansinio mokėjimo dalis atitinka Įstatymo bei 2013-06-26 Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus, nes 2013-02-01 mokėjimas iš pareiškėjai priklausančios banko sąskaitos atliktas paskutinę kompensuotinų išlaidų patyrimo dieną, t.y. nepraleidžiant Įstatyme bei Apraše reglamentuoto kompensuotinų išlaidų sumokėjimo termino. Pareiškėja pateikė visus jos žinioje esančius su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusius dokumentus, kurie įrodo išlaidų patyrimą ir apmokėjimą. Avansiniai mokėjimai neviršija Aprašo 2 priede nurodyto maksimalaus kompensuotino avansinio mokėjimo dydžio, dėl to turėtų būti pripažinti kompensuotinomis išlaidomis.

Pažymi, kad avansinį mokėjimą atliko 2013-01-31 ir 2013-02-01 pagal Pardavėjo pateiktas 2013 m. sausio 21, 23 ir 25 d. išankstines sąskaitas, tačiau pareiga apmokėti avansinį mokėjimą kilo iš karto po to, kai Pardavėjas įvykdė Sutarties 4.1 punkte numatytus darbus, t.y. po to, kai Pardavėjas pareiškėjos vardu gavo leidimus plėtrai. Būtent leidimų plėtrai gavimo momentas laikytinas pareiškėjos pareigos atlikti avansinį mokėjimą atsiradimo momentu, todėl tai, kad Pardavėjas išankstines sąskaitas avansiniam mokėjimui išrašė vėliau, t.y. po to, kai Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įsta­tymo 2, 11,13,14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), sprendžiant klausimą, dėl pareiškėjai kompensuotinų išlaidų, reikšmės neturi. Nei pareiškėja, nei Pardavėjas neturėjo objektyvios galimybės numatyti Pakeitimo bei Įgyvendinimo įstatymų priėmimo bei su tuo susijusių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, todėl sudarydami Sutartis bei jas vykdydami pareiškėja bei Pardavėjas elgėsi pagrįstai tikėdamiesi, kad ateityje turės objektyvias galimybės Sutartis įvykdyti tinkamai bei pilna apimtimi.

Pareiškėja Komisijai pateikė visus būtinus dokumentus. Pareiga Komisijai pateikti Pardavėjo atliktų realių darbų arba nuostolių patyrimą patvirtinančius dokumentus nei teisės aktais, nei kitais dokumentais pareiškėjai nebuvo nustatyta, todėl Komisijos argumentas, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių realius Pardavėjo atliktus darbus arba patirtus nuostolius, laikytinas negalėjusiu turėti įtakos priimant sprendimą dėl Pareiškėjo patirtų išlaidų kompensavimo. Seimui priėmus Įgyvendinimo įstatymą ir pareiškėjai apsisprendus nutraukti ekonomiškai nenaudingo saulės elektrinių projekto plėtojimo vykdymą, Pardavėjas turėjo pagrįstą ir Sutartyse įtvirtintą teisę reikalauti, jog pareiškėjos sumokėtas Avansinis mokėjimas vadovaujantis Sutarčių 6.11 punktu, liktų pareiškėjai kaip kompensacija už Sutarčių vykdymo metu patirtus nuostolius. Pažymėtina ir tai, kad sutikdama su Pardavėjo reikalavimu negrąžinti Avansinio mokėjimo pareiškėja žinojo apie Įgyvendinimo įstatyme jai numatytas teises dėl patirtų išlaidų kompensavimo, dėl ko nusprendė Sutartis su Pardavėju nutraukti taikiai, nesikreipiant į teismą dėl sumokėto avanso grąžinimo.

Pareiškėja apie gautą leidimą plėtrai Nr. LP-11385 sužinojo iš Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje paskelbto sąrašo, kuriame nurodyti asmenys, kuriems leidimai plėtrai išduoti dar 2012 m. gruodžio mėn. Atsižvelgiant į tai, kad sąrašą Energetikos ministerija paskelbė 2013-02-04, o spausdinti leidimai plėtrai buvo parengti kur kas vėliau, pareiškėja, apsisprendusi nebevykdyti saulės elektrinės projekto plėtojimo, iš Energetikos ministerijos neatsiėmė jai išduoto leidimo plėtrai Nr. 17R-3493, ko pasėkoje sumokėto 100 Lt už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą kvitas liko Energetikos ministerijoje. Taigi, Komisijos argumentas, jog nekompensuotinos išlaidos dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą, nes šių išlaidų pareiškėja nepatyrė laikytinas nepagrįstu.

Pažymėjo, jog pareiškėja, nors yra registruota PVM mokėtoja, teisės į PVM atskaitą neturi. Asmuo, nors ir patyręs išlaidas įrangos įsigijimui, o būtent sumokėjęs avansą, kuriam taikytas PVM, Sutartyje numatytos įrangos negavo. Vadinasi, pareiškėja objektyviai negalėjo panaudoti įrangos PVM įstatymo 58 str. 1 d. nurodytos veiklos vykdymui (t.y. jos nevykdė), PVM apmokestinamų prekių (paslaugų) šalies teritorijoje netiekė (neteikė). Pareiškėja niekada nevykdė ir neketina ateityje vykdyti PVM įstatymo 58 str. 1 d. aprašytos veiklos dėl subjektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios. Pareiškėja, nors ir būdama PVM mokėtoja, niekada nevykdė ir neketina vykdyti ateityje saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo veiklos, nesinaudos įranga, už kurią sumokėtas avansas, PVM objekto nesukurs, todėl ir teisės į PVM atskaitą neturės. Mano, kad sumokėtas PVM dydis laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Komisijos sprendimas nekompensuoti pareiškėjai 100 Lt teisėtas ir pagrįstas, ka­dangi Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių šių išlaidų patyrimą iki 2013-02-01, tuo tarpu iš pareiškėjos 2013-09-06 paaiškinimo, pateikto raštu reg. Nr. 15R-4327, matyti, kad pareiškėja pripažįsta, jog pildant paraišką dėl išlaidų kompensavimo įsivėlė klaida, kadangi ji nėra atsiėmusi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (Nr. LP-11385).

Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).

Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2014-11-17 įsakymu Nr. 1-278, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2014-09-29 nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.3.2 ir 5 punktais bei atsižvelgdamas į kylančius ginčus dėl komisijos, numatytos Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-06-26 nutarimu Nr. 594, priimtų sprendimų dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, įgaliojo (perįgaliojo) Inspekciją atstovauti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai teismuose, pripažino 2013-12-30 įsakymą Nr. 1-246 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ netekusiu galios.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014-01-24 sprendimų: Nr. 17R-3494, Nr. 17R-3495, Nr. 17R-3493, kuriais nebuvo kompensuoti avansiniai mokėjimai, susiję su pareiškėjos patirtomis išlaidomis plėtojant saulės šviesos energijos elektrinių projektus (b. l. 24-26). Pareiškėja siekia, kad jai būtų kompensuota 180 100 Lt išlaidų susijusių su sumokėtais ir pagal sutartis negrąžintais avansiniais mokėjimais, plėtojant saulės šviesos energijos jėgainių projektus.

Nustatyta, kad pareiškėja su bendrove „Informacinių technologijų pasaulis“ sudarė tris pirkimo-pardavimo sutartis: sutartį Nr. 120803/4 ( 2012-08-03 sutartis), pagal kurią Pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjai vieną 30 kW saulės elektrinę (Debeikių 71 elektrinė); sutartį Nr. 120806/5 (2012-08-06 sutartis), pagal kurią Pardavėjas įsipareigojo įrengti vieną 30 kW saulės elektrinę (Debeikių 8 elektrinė); sutartį Nr. 121022/1 (2012-10-22 sutartis), pagal kurią Pardavėjas įsipareigojo įrengti vieną 30 kW saulės elektrinę (Lazdininkų elektrinė). Kiekvienos sutarties 1.1. punkte Pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjai 30 kW saulės elektrinę ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimus gamybai, o pareiškėja (Pirkėjas) įsipareigoja už prekes bei atliktus darbus sumokėti Pardavėjui pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas. Pagal kiekvienos sutarties 4.1 punktą pareiškėja įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, 40 proc. avansas mokamas per 5 dienas nuo įrangos pristatymo bei sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui (pareiškėjai) dienos, 20 proc. sumos mokama per 10 dienų nuo saulės elektrinės pridavimo ir sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos. Sutarčių 3.1 punkte nustatyta, kad 30 kW saulės elektrinės kaina su įrengimu bei leidimu gamybai yra 150 000,00 Lt be PVM. PVM dydis taikomas pagal galiojančius Lietuvos Respublikoje mokesčių įstatymus (b. l. 27-36, 39-43).

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjai 2012-11-19 išdavė leidimus: Nr. LP-3865, Nr. LP-3870 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 37-38).

Pardavėjas 2013-01-31 išrašė pareiškėjai tris išankstines sąskaitas: Nr. ITP Nr. 130121/3, Nr. 130123/5, Nr. 130125/6, kuriose nurodytas paslaugos pavadinimas: „Mokėjimas pagal sutartis: Nr. 121022/1, Nr. 120806/5, 120803/4“, sumos po 60 000 Lt (b. l. 46-48).

Pareiškėja 2013-01-31 ir 2013-02-01 pavedimais po 90 000 Lt apmokėjo Pardavėjui 180 000 Lt už paslaugas pagal sutartis (b. l. 44-45).

Pareiškėja su Pardavėju 2013-05-03 sudarė susitarimus, kuriais nuo 2013-05-03 nutraukė pasirašytas sutartis (2012-08-03 sutartis Nr. 120803/4; 2012-08-06 sutartis Nr. 120806/5; 2012-10-22 sutartis Nr. 121022/1) ir susitarė dėl nutraukimo pasekmių: Pardavėjas negrąžina pirkėjui (pareiškėjai) pagal tris sutartis už jos saulės elektrines sumokėto po 60 000 Lt avanso, kuris laikomas minimaliais Pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo nuostoliais; Šalys nuo susitarimų pasirašymo momento viena kitos atžvilgiu nebeturi jokių prievolių, kylančių iš Sutarčių (b. l. 58-60).

Pareiškėja pagal PVM sąskaitas faktūras (serija ITP Nr. 201305059; serija ITP Nr. 201305060; serija ITP Nr. 201305061 2013-05-03) atliko tris mokėjimus „pardavėjo dėl Pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo patirti nuostoliai“ po 49 586,78 Lt ir 10 431,22 PVM, viso 60 000 Lt, bendra suma 180 000 Lt (b. l. 49-51).

Pareiškėja 2013-07-30, 2013-08-05 pateikė Komisijai tris prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinių projektų plėtojimu, kompensavimo, t. y. sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą – po 100 Lt, negrąžintini avansiniai mokėjimai – po 60 000 Lt (b. l. 14-18).

Inspekcija 2013-09-05 raštu Nr. 2R-2477 ir 2013-09-06 raštais: Nr. 2R-2509, Nr. 2R-2510, vadovaudamasi Aprašo 26 punktu, kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo, prašė pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjai, pateikti sutarties nutraukimo faktą patvirtinančius įrodymus ar kitus dokumentus, kurie patvirtintų, kad avansinis mokėjimas pareiškėjai nebuvo grąžintas (PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ar pan.); pateikti Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą arba mokėjimą už minėtą leidimą pagrindžiantį dokumentą (b. l. 55-57).

Pareiškėja 2013-09-06 ir 2013-09-09 Inspekcijai papildomai pateikė banko sąskaitos išrašus, paaiškinimus dėl banko sąskaitos išrašo įmokų, susitarimus dėl sutarčių nutraukimo, paaiškinimus dėl išankstinio sąskaitų apmokėjimo, PVM sąskaitas faktūras (b. l. 52-54).

Komisija 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3493, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, atmetė bendrovės „JA Energija“ prašymą Nr. 15R-381 dėl patirtų išlaidų kompensavimo (avansinis mokėjimas - 60 000 Lt ir 100 Lt valstybinės rinkliavos). Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, nekompensavo 100 Lt valstybinės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros sektoriuje leidimą ir sumokėto 60 000 Lt avansinio mokėjimo, nes pareiškėja ir rangovas nepagrįstai susitarė, kad sumokėtas 60 000 Lt dydžio avansinis mokėjimas nebus grąžintas, šias išlaidas vertino kaip nepagrįstas, taip pat 100 Lt valstybinės rinkliavos mokestis neįrodytas pagrindžiančiais dokumentais (b. l. 24).

Komisija 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3494, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, iš dalies kompensavo bendrovės „JA Energija“ prašymą Nr. 15R-382 dėl patirtų išlaidų kompensavimo, t. y. kompensavo 100 Lt valstybinės rinkliavos. Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, nekompensavo sumokėto 60 000 Lt avansinio mokėjimo, nes pareiškėja ir Rangovas nepagrįstai susitarė, kad sumokėtas 60 000 Lt dydžio avansinis mokėjimas nebus grąžintas, šios išlaidos vertintos nepagrįstomis (b. l. 25).

Komisija 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3495, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, iš dalies kompensavo bendrovės „JA Energija“ prašymą Nr. 15R-383 dėl patirtų išlaidų kompensavimo, t. y. kompensavo 100 Lt valstybinės rinkliavos. Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, nekompensavo sumokėto 60 000 Lt avansinio mokėjimo, nes pareiškėja ir Rangovas nepagrįstai susitarė, kad sumokėtas 60 000 Lt dydžio avansinis mokėjimas nebus grąžintas, šias išlaidas vertino kaip nepagrįstas (b. l. 26).

Pareiškėja nesutinka su Komisijos sprendimais nekompensuoti 180 000 Lt avansinių mokėjimų ir 100 Lt valstybinės rinkliavos, teigdama, kad mokėjimus atliko paskutinę kompensuotinų išlaidų patyrimo dieną (2013-02-01), iš pareiškėjai priklausančios banko sąskaitos, nepraleidžiant Įstatyme bei Apraše reglamentuoto kompensuotinų išlaidų sumokėjimo termino, pateikė visus jos žinioje esančius su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusius dokumentus, kurie įrodo išlaidų patyrimą ir apmokėjimą, avansiniai mokėjimai neviršija Aprašo 2 priede nurodyto maksimalaus kompensuotino avansinio mokėjimo dydžio, todėl turėtų būti pripažinti kompensuotinomis išlaidomis.

Atsakovė teigia, kad pareiškėja ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ nepagrįstai susitarė dėl 180 000 Lt dydžio avanso negrąžinimo, nes toks susitarimas dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo, nesant motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, palaiko atsakovės argumentus, nes kompensavimas turi būti siejamas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėja realiai atliko pirkimo pardavimo sutartyse numatytus darbus, ar avansinis mokėjimas yra proporcingas atliekamiems darbams, ar kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, ar pareiškėja siekė susigrąžinti visą avansinį mokėjimą ar jo dalį.

Nagrinėjant pareiškėjos skundo reikalavimus, ginčo santykių teisinis reglamentavimas turi būti vertinamas sistemiškai, atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes bei tikslus. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pataisas, pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (įsigaliojo 2013-02-01). Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d., 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Vadinasi, 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (AIEĮ 20 str. 6 d., 2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Dėl anksčiau minėtų pakeitimų daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą, pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo nustatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (priimto 2013-01-17), 3 straipsnyje numatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013-09-01 turėjo teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Šio įstatymo aiškinamajame rašte numatyta, kad jo tikslas – užtikrinti sklandų AIEĮ pakeitimų įgyvendinimą ir darnią tolesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, sudaryti sąlygas užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas. Asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų. Tačiau, kaip numato Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto vystymu. Įgyvendinant šias nuostatas buvo sudaryta Komisija, kuri savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-06-23 nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu.

Komisija savo veikloje vadovaujasi Aprašu. Šio Aprašo 3 punkte nustatyta, kad dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės (toliau – elektrinė) projekto plėtojimu susijusių išlaidų (toliau – išlaidos) kompensavimo gali kreiptis asmenys, jų įgalioti atstovai arba paveldėtojai, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant elektrines, kuriems Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų (toliau – pareiškėjas). Vadinasi, pagal Aprašo nuostatas galėjo būti kompensuojamos tik tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Aprašo 4 punkte numatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013-02-01, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Kompensuotinų išlaidų kategorijos nurodytos Aprašo 5 punkte, prie tokių išlaidų pagal Aprašo 5.4 punktą priskiriamos investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos), o būtent ir sumokėti bei negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo (Aprašo 5.4.3 punktas).

Aprašo 23 punkte nustatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis, todėl turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas.

Įvertinus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, jog siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą.

Iš pareiškėjos pateiktų pirkimo-pardavimo sutarčių 6.6, 6.7, 6.11 punktų nuostatų aiškiai matyti, kad šalys dar 2012 m. rugpjūčio, spalio mėnesiais susitarė, jog ginčo avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais ar įranga). Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų dėl avansinio mokėjimo susigrąžinimo. Atvirkščiai, pasirašiusi susitarimus dėl sutarčių nutraukimo, sutiko, kad avansinis mokėjimas nebus grąžintas.

CK 1.5 str. nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 str. nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėja yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi aukšti apdairumo standartai. Laikydamasi šių principų, o ypač, vykdydama prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdama rūpestingai, pareiškėja galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Todėl pareiškėja galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažesnius nuostolius.

Kiekvienos iš sutarties 4.1 punktu pareiškėja įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, kuris skaičiuojamas nuo sutarties 3.1 punkte nurodytos 30 kW saulės elektrinės kainos, į kurią įskaičiuotas įrengimas bei leidimo gamybai gavimas.

Pareiškėja tris sutartis buvo sudariusi 2012-08-03, 2012-08-06 ir 2012-10-22, o avansinius mokėjimus atliko 2013-01-31 ir 2013-02-01 pagal pareiškėjai išrašytas 2013-01-21, 2013-01-23, 2013-01-25 išankstines sąskaitas, t. y. tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos ir pareiškėja, būdama rinkos dalyve, apie jai aktualius teisinio reglamentavimo pakeitimus žinojo ar turėjo žinoti. Išankstinės sąskaitos ir apmokėjimas atliktas nenurodant PVM. Avansiniai mokėjimai atlikti 2013-01-31 ir 2013-02-01, t. y. jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus ir likus keletui dienų iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja susitarimuose dėl sutarčių nutraukimo sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji dėjo protingas pastangas susigražinti ginčo išlaidas ir atliko kokius nors veiksmus, apskritai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sutarties vykdytojas būtų atlikęs kokius nors darbus ar realiai patyręs 180 000 Lt dydžio nuostolius. Vadinasi, pareiškėja neįrodė, kad šios išlaidos gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad sumokėjo 100 Lt valstybinės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nes šių išlaidų pareiškėja nepatyrė. Pareiškėjai buvo išduoti du leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, už kuriuos Komisija ginčo sprendimais kompensavo 200 Lt.

Pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas tais atvejais, kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai rodo kompensacinį netesybų pobūdį, tačiau nereiškia, kad tokiais atvejais, kai prašomų atlyginti nuostolių dydis neviršija sutartinių netesybų dydžio, neturi būti nustatinėjamas nuostolių (tiek tiesioginių nuostolių, tiek negautų pajamų) dydis. Jei netesybos akivaizdžiai (neprotingai) didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, netesybas galima sumažinti (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Pareiškėja teismui nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti pirkimo pardavimo sutartyse numatyti darbai ar proporcinga jų dalis, kas patvirtintų, jog kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, bei įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja būtų siekusi nustatyti, ar netesybos šiuo atveju nebuvo neprotingai didelės, ar yra svarbios aplinkybės, dėl kurių būtina mažinti jų dydį.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismo kompetencijai nepriskirtina vertinti ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šiuo atveju, teismas byloje patikrina, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti naikinamas.

Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, trimis ginčo sprendimais nusprendė 180 000 Lt pareiškėjos atliktų avansinių mokėjimų nekompensuoti, taigi, ji kompensavo pareiškėjai dalį, t. y. 200 Lt pareiškėjos patirtų išlaidų. Pagal Aprašo 20.2 punktą Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą iš dalies kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas. Teismas sutinka su Komisijos ginčo sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad bendrovė „Informacinių technologijų pasaulis“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, realiai būtų patyrusi tokio dydžio išlaidas. Vien tai, kad pareiškėja pasirašė susitarimus dėl sutarties nutraukimo, kuriuo sutiko, kad avansinis mokėjimas nebus grąžintas, t. y. ji pasirinko tokį elgesio modelį, kuris neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo.

Pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes, Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamus sprendimus, atitinkančius Aprašo 20.2 punkto nuostatas, surinkusi pareiškėjos pateiktus papildomus duomenis, juos įvertino, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus, negali būti tenkintas reikalavimas įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjos patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 180 000 Lt ir 100 Lt valstybinės rinkliavos, nes tai neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismui nepatenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. ir 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „JA Energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.