Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, pagrindinio išsilavinimo, netekėjusi, besimokanti (duomenys neskelbtini), gyvenanti ir gyvenamąją vietą deklaravusi (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį, 260 straipsnio 1 dalį;

J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, pagrindinio išsilavinimo, netekėjusi, besimokanti (duomenys neskelbtini), gyvenanti ir gyvenamąją vietą deklaravusi (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal BK 261 straipsnį, 260 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. 2015 m. balandžio 16 d. tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto asmens, už 12 eurų neteisėtai įgijo tiksliai tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne daugiau kaip 0,046 g psichotropinės medžiagos -MDMB-CHMICA (metil(S)-2-(1-(cikloheksilmetil)-1H-indolo-3-karboksamido-3,3-dimetilbutanoato), kurią iš karto po įsigijimo nešdamasi su savimi pėsčiomis neteisėtai nugabeno į (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), kur 12 val., šią visą psichotropinę medžiagą už 12 eurų pardavė nepilnametei J. Š., gim. (duomenys neskelbtini), taip platino psichotropines medžiagas nepilnamečiams.

J. Š. 2015 m. balandžio 16 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), iš D. V. neteisėtai įgijo tiksliai tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne daugiau kaip 0,046 g psichotropinės medžiagos - MDMB-CHMICA (metil(S)-2-(1-(cikloheksilmetil)-1H-indolo-3-karboksamido-3,3-dimetilbutanoato), kurią nuo įsigijimo momento neteisėtai laikė prie savęs iki kol, tą pačią dieną apie 13 val. 50 min., tos pačios (duomenys neskelbtini) kieme šią psichotropinę medžiagą platino nepilnamečiams, t. y. už 12 eurų neteisėtai pardavė nepilnametei M. G., gim. (duomenys neskelbtini).

Kaltinamoji D. V. dėl jai pareikšto kaltinimo prisipažino visiškai ir parodė, jog balandžio mėnesį J., kuri yra buvusi jos bendraklasė (kartu mokėsi nuo 5 iki 9 klasės, žinojo, kad J. yra nepilnametė), įvykio dienos vakare paprašė padėti įsigyti vieną gramą „žolės“. Bandė J. nuo tokio sumanymo atkalbėti. Kodėl prašė būtent jos (D. V.), nežino. Jei nebūtų sutikusi, J. būtų gavusi „žolės“ iš kitur. Žino, kad „žolė“ - narkotinė medžiaga, kurią reikia susisukti ir rūkyti, vieną kartą prieš du metus iki nagrinėjamo įvykio bandė parūkyti „žolės“. Narkotinių medžiagų nevartoja. Kreipėsi į asmenį, kurio nurodyti nenori, ir paprašė vieno gramo „žolės“, už 12 eurų netoli mokyklos, bet ne mokyklos teritorijoje, (duomenys neskelbtini), apie pietus įsigijo psichotropines medžiagas. Turėjo su savimi pinigus, už kuriuos nupirko „žolę“, ją pasiėmė su savimi, laikė kurpinėje ir ėjo į mokyklą, vėliau, tą pačią dieną po pamokų atidavė „žolę“ J.. J. paskui atidavė pinigus – 12 eurų. „Žolė“ buvo įdėta į popieriaus lapelį, kurio ji neatidarė, netikrino. Negalvojo, kad bus tokios pasekmės. Labai gailisi, kad padarė nusikaltimą.

Kaltinamoji J. Š. dėl jai pareikšto kaltinimo prisipažino visiškai ir parodė, kad kaltinamoji D. V. davė teisingus parodymus. Parodė, jog balandžio 14 d. jai paskambino M. G. ir pasiūlė susitikti. Pokalbio metu M. G. pasakė, kad norėtų pabandyti „žolės“ ir paklausė, ar nežino, iš kur gauti „žolės“. M. G. nesakė, su kuo vartos narkotines medžiagas. Bandė M. G. atkalbėti nuo „žolės“ įsigijimo ir vartojimo. Nebuvo mačiusi narkotinių medžiagų, iš bendros supratimo žino narkotinių medžiagų poveikį. Su M. G. turi bendrų draugų, žinojo jos amžių. Atsiminė, kad kažkada su D. V. yra kalbėjusios, todėl dėl „žolės“ įsigijimo kreipėsi į D. V.. D. V. sakė, kad jei galės, padės. Sekančią dieną D. V. pasakė turėti 12 eurų. Dar kitą dieną mokykloje D. V. jai padavė medžiagą, kuri buvo lankstinuke, tą medžiagą ji (J. Š.) laikė savo striukės kišenėje, o po pamokų susitiko su M. G. ir tą pačią iš D. V. įgytą medžiagą (duomenys neskelbtini) kieme perdavė M. G.. Tai buvo balandžio 16 diena. M. G. atidavė pinigus, kuriuos ji (J. Š.) iš karto po pamokų atidavė D. V.. Tuo metu nemanė, kad kažkas gali atsitikti. Labai gailisi dėl to, ką padarė, kas atsitiko M. G. ir E. P., žino, kad mergaitės parūkė „žolės“ ir prarado sąmonę, atsidūrė ligoninėje.

Liudytoja V. G. parodė, kad jos dukra M. G. parėjo namo iš mokyklos, pasidėjo kuprinę ir išėjo laikyti solfedžio egzamino. Sužinojo, kad dukra ligoninėje. Nuvažiavo į ligoninę, rado dukrą palatoje. Dukra kalbėjo padrikai, pasakojo kažkokias nerealybes, po kelių valandų ėmė atsipeikėti, verkdama atsiprašinėti dėl sukeltų rūpesčių. Dukrai buvo trūkusi lūpa, išmuštas dantis. Seselės pasakė, kad dukrą rado po tiltu, kažkas iškvietė greitąją. Dukra sakė, kad visos merginos yra bandžiusios narkotikų, norėjo būti kaip kitos merginos, todėl ji su E. P. sugalvojo pabandyti „žolės“. Įvykio metu dukrai buvo 15 metų. Dukra vėliau pasakė, kad joms davė susuktą „žolę“, pradžioje E. P. užtraukė, paskui ji. Internete paskaitė kaip reikia rūkyti. Dukrai pasidarė bloga ir ji griuvo ant asfalto. Po parūkymo dukra ne viską atsimena. Dukra labai gailisi, supranta suklydusi.

Liudytoja M. G. parodė, kad šiuo metu jai yra 16 metų. Su E. P. sugalvojo pabandyti „žolės“. Ne kartą apie tai kalbėjo, buvo girdėjusios, kad nemažai jaunimo yra bandę. Pažinojo J. Š., kuri mokėsi (duomenys neskelbtini), kur mokosi nepavyzdingas jaunimas, pagalvojo gal ji pažįsta, kas gali gauti „žolės“. Tuo metu mokėsi 9 klasėje. J. mokėsi taip pat 9 klasėje. Su J. bendraudavo, J. žinojo, kurioje klasėje ji (M. G.) mokosi. D. V. nepažįsta. Paprašė J. Š. gauti vieną gramą „žolės“. J. Š. atkalbinėjo, sakė, kad neprotinga tai daryti. J. Š. sakė, kad turi vieną pažįstamą, kad gali gauti „žolės“. J. Š. sakė, kad „žolę“ gaus iš D. V.. Dieną prieš įvykį „žolę“ nusipirko už 12 Eurų, sumokėjo kažkuriai kaltinamajai. J. Š. „žolės“ kainą pasakė iš anksto. Atsimena, kad atėjo prie (duomenys neskelbtini), ir neatsimena, ar kaltinamosios buvo abi, kuri iš kaltinamųjų padavė „žolę“. Nusipirktą „žolę“, sulankstytą į popierių, laikė su savimi, o kitą dieną, t. y. penktadienį su E. P. rūkė. Įvykio dieną susitiko su E. P. parke po tiltu, išsilankstė tą lankstinuką, kuriame buvo biri, ruda medžiaga, kaip arbata. Neatsimena, kad pačios būtų sukusios, nes abi to daryti nemoka. Lankstinuke buvo įdėtas medžiagos likutis, viena suktinė susukta. M. G. parodė, kad ji įtraukė vieną dūmą, po to - E., po 10 sekundžių nutirpo kojos, ėmė mirguliuoti galva, vaizdą matė kadrais, atsijungė, atsibudo, springo krauju, atrodė, kad viskas išsitrynė, buvo kaip baltas kamuoliukas baltoje erdvėje. Neatsimena, kaip atsidūrė ligoninėje. Kai atsibudo, atrodė, kad yra kitas žmogus, nepažino savo mamos. Sunku atsiminti paskutines dvi savaites iki parūkymo.

Liudytoja G. P. parodė, jog E. P. jos dukra, kuriai įvykio metu buvo 15 metų. Įvykio dieną buvo išvažiavę į (duomenys neskelbtini), grįžtant dukra paprašė ją išleisti susitikti su drauge M. G.. Neilgai trukus jai pranešė, kad jos dukra be sąmonės apsinuodijusi narkotinėmis medžiagomis yra ligoninėje. Greitai nuvažiavo į ligoninę, kur buvo du policininkai, jie apklausinėjo M. G., kuri jau buvo sąmoninga, bet jai buvo sunku kalbėti. Paskui apklausė dukrą E., ji buvo atgavusi sąmonę. Gydytoja sakė, kad į ligoninę dukrą pristatė be sąmonės, dukros būklė sunki, jos ilgai neatgaivino. Nepatikėjo, kad dukra galėjo vartoti narkotines medžiagas. Po įvykio kalbėjo su dukra, ji sakė, kad sugalvojo su M. G. pabandyti „žolės“. Girdėjo, kaip M. G. pasakojo pareigūnams, kad „žolę“ gavo iš J. Š.. Kažkuri dukros draugė sakė, kad J. „žolę“ gavo iš D..

Liudytojas E. P. parodė, jog buvo namuose su žmona, žmona išbėgo nieko nesakiusi, po kiek laiko paskambino ir pasakė, kad dukra E. ligoninėje ir jai labai blogai. Bendravo su dukra ir suprato, kad dukra kažko parūkė. Suprato, jog draugė M. inicijavo parūkymą.

Liudytoja E. P. parodė, jog šiuo metu jai yra 16 metų. Įvykio metu mokėsi 9 klasėje. Su M. G. abi nutarė pabandyti parūkyti „žolės“. Taip kalbėjo gal savaitę iki įvykio, kalbėjo apie gramą „žolės“, nes taip visi šneka. Susitarė susitiki apie 18 val. parkelyje. M. atsinešė „žolę“, žinojo, kad „žolę“ gavo iš J. Tiksliai nematė, ką turėjo M., atrodo, kad turėjo suktinį. Anksčiau nebuvo mačiusi narkotinių medžiagų. Pirma pavartojo M., iš karto po jos ji (E. P.). Po tiltu įtraukė po kelis dūmus ir abi neteko sąmonės, prabudo ligoninėje. Rūkydama įtraukė dūmus į plaučius ir nebegalėjo valdyti kūno, atėmė jėgas, po parūkymo dar kažkiek buvo sąmoninga, atsijungti pradėjo iš lėto, matė keistus vaizdus, sąmonę prarado gal per pusę minutės. Nematė draugės. Bloga pasidarė labai greitai. Nėra girdėjusi, kad kam taip nutiktų. Vėliau suprato, kad tai kažkas kitas, o ne kanapės. Atsipeikėjo ligoninėje, nesuvokė tiksliai kas įvyko, skausmo nejuto. Kaltinamųjų nepažinojo, bet jas mato ne pirmą kartą. Tuo metu mokėsi 9 klasėje. J. irgi devintokė, bet mokėsi ne toje pačioje mokykloje.

Liudytoja L. D. parodė, jog dirba (duomenys neskelbtini). Į ligoninę atvežė dvi merginas, kurios buvo rastos be sąmonės po tiltu šalia (duomenys neskelbtini) autobusų stoties. Iš medicininių dokumentų, greitosios palydimojo rašto žino, kad praeivis pamatė gulinčius kūnus ir iškvietė pagalbą. Viena mergaitė buvo šviesiaplaukė, lieknutė, kita - šiek tiek stambesnė, tamsesnių kaštoninių plaukų. Apžiūrint mergaites, jos atgavinėjo sąmonę, šviesiaplaukė atsigavo anksčiau ir su šviesiaplauke daugiau kalbėjo. Mergaitė pasakė, kad grupė mergaičių įkalbinėjo jas pabandyti parūkyti „žolės“. Šviesiaplaukė pasakojo, kad joms buvo daromas spaudimas, kad jos pavartotų, nes tai labai įdomu. Kita mergaitė žymiai didesnį laiką buvo be sąmonės. Vėliau atsigavusi šviesiaplaukė mergaitė buvo suaktyvinta, nenatūraliai sujaudinta, elgėsi nenatūraliai, sakė, kad gavo narkotinių medžiagų iš mergaitės (duomenys neskelbtini). Liudytoja parodė, jog, jai (L. D.) matant, seselės apžiūrėjo mergaičių daiktus ir vienos mergaitės piniginėje buvo rastas paketėlis su žalsvos spalvos milteliais. Rastą paketėlį atidavė pareigūnams. Mergaitės sakė, kad rūkė vadinamą ,,kasiaką“, tai reiškia narkotinių medžiagų suktinį. Atvykus policijos pareigūnams, šviesiaplaukė liudijo, nes jos būklė grėsmės nekėlė. Kitą mergaitę apžiūrinėjo, ji atsigavinėjo žymiai ilgiau. Dėl sužalojimų pasakyti negali, nebeatsimena. Pirmoji atsigavusi mergaitė buvo prasiskėlusi nosį, ji netekdama sąmonės, griuvo veidu žemyn ir ilgai kraujavo. Specialių gaivinimo metodų nebuvo taikyta. Gaivinant mergaites, taikė įprastą detoksikacijos principą – forsuotą diurezę, lašino skysčius. Ligos istorijoje turi būti visi įrašai, kokius veiksmus atliko. Kvėpavimas ir širdies veikla nebuvo sutrikusi, jos buvo tik netekusios sąmonės, buvo didelis slopinimas. Liudytoja teigė, jog jos gydytojos darbinėje praktikoje toks atvejis buvo pirmas. Alkoholio kvapo neužuodė. Pagal kvapą iš burnos nekilo abejonė, kad mergaitės rūkė. Nesiaiškino, kokia narkotinė medžiaga buvo.

Iš 2015-04-17 apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra teritorija, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiu tiltu. Ši teritorija, yra 12x15 m dydžio, žvyruotos dangos, kur gausu nuorūkų, tuščių skardinių, degtukų, kitų šiukšlių. Detaliau apžiūrėjus šią teritoriją, jokių galimai išmestų narkotinių medžiagų likučių ar pėdsakų nerasta (1 t., 42-43).

Iš 2015-04-17 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytoja L. D. pateikė popieriaus paketėlį su augalinės kilmės medžiaga (įpakuotas į voką Nr. 1). (1 t., 45)

Iš 2015-05-05 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad tyrimui pateiktoje augalinės kilmės medžiagos, kurią 2015-04-17 pateikė liudytoja L. D., sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMB-CHMICA (metil(S)-2-(1-(cikloheksilmetil)-1H-indolo-3-karboksamido)-3,3-dimetilbutanoato), tačiau šios psichotropinės medžiagos kiekio nustatyti nėra galimybės, kadangi buvo sunaudota visa tiriamoji medžiaga. (1 t., 47-48, 57).

2016-03-09 nutarimu, po atlikto tyrimo, likusios objektų pakuotės supakuotos į voką, perduoti saugojimui į Utenos AVPK saugojimo patalpą ( 1 t., 49-50)

Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2015-11-24 Cheminių tyrimų skyriaus viršininko rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog jam kaip specialistui buvo pateiktas papildomas klausimas, kokia minimali psichotropinės medžiagos MDMB-CHMICA (metil(S)-2-(1-(cikloheksilmetil)-1H-indolo-3-karboksamido)-3,3-dimetilbutanoato) masė būtina bendrojoje pateiktoje medžiagos 0,046 masėje, tam, kad būtų patvirtintas minėtos psichotropinė medžiagos buvimas pateiktos medžiagos masėje. (t. 1, 58) ir 2015-11-24 rašte dėl specialisto išvados patikslinimo užfiksuota, kad atlikto tyrimo kokybinei analizei naudota dujinės chromatografinės sistemos „Shimadzu GC-2010 su masių selektyviniu detektoriumi GCMS-QP2010 ne Plius“. Šiai sistemai gamintojo nurodytas jautrumas yra cheminei medžiagai oktafluoronaftalenui , ir jis yra 1 pg. Skirtingoms medžiagoms, tame tarpe ir MDMB-CHMICA (metil(S)-2-(1-(cikloheksilmetil)-1H-indolo-3-karboksamido)-3,3-dimetilbutanoatui),prietaiso jautrumas nežymiai skiriasi. ( 1 t., b. l. 59).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog E. P. nustatyta diagnozė: ūmus tyčinis apsinuodijimas nepatikslintomis inhaliacinėmis toksinėmis medžiagomis; kūno paviršiuje sužalojimų nekonstatuota. Sveikatos sutrikdymo mastas yra nežymus (1 t., b. l. 67).

Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) matyti, jog E. P. nustatyta klinikinė diagnozė – ūmus tyčinis apsinuodijimas nepatikslintomis inhaliacinėmis toksinėmis medžiagomis, sunkus. (1 t., b. l. 72).

Iš M. G. ir E. P. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių kopijų matyti, jog preliminari diagnozė – apsinuodijimas neaiškios kilmės medžiagomis (1 t., b. l. 86-87).

Iš specialistų išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog teismo medicinos ekspertas konstatavo, jog kai kurios stipriai veikiančios cheminės medžiagos organizme išsilaiko labai trumpai, todėl jų toksikologinio tyrimo metu galėjo neberasti, M. G. ir E. P. buvo paskirtas priešnuodis ( 1 t., b.l. 90, 120)

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog M. G. nustatyta diagnozė: ūmus tyčinis apsinuodijimas nepatikslintomis inhaliacinėmis toksinėmis medžiagomis; kūno paviršiuje sužalojimų nekonstatuota. Sveikatos sutrikdymo mastas yra nežymus (1 t., b. l. 127).

Iš 2015-05-28 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog J. Š. parodė vietą, kurioje ji 2015-04-16 M. G. perdavė iš D. V. įgytą „žolę“ (1 t., b. l. 8-9).

Aukščiau aptarti įrodymų šaltiniai leidžia kategoriškai tvirtinti, kad kaltinamosios D. V. ir J. Š. viena kitą žinojo, bendravo ir nusikalto – D. V. neteisėtai pardavė nenustatytą kiekį, bet ne daugiau kaip 0,046 g psichotropinės medžiagos nepilnametei J. Š., o kaltinamoji J. Š., pardavė tą pačią narkotinę medžiagą nepilnametei M. G., t. y. abi kaltinamosios padarė nusikaltimą numatytą BK 261 straipsnyje, nes jos platino psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Abejonių, jog D. V. žinojo J. Š. amžių, o J. Š. žinojo M. G. amžių, šioje byloje nėra, kadangi ši aplinkybė neginčijamai nustatyta pačių kaltinamųjų parodymais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais.

Šioje byloje kaltinamųjų D. V. ir J. Š. nusikalstama veika buvo kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį kaip du atskirti nusikaltimai. Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius tam, kad tinkamai įvertinti, ar kaltinamųjų nusikalstamos veikos vertintinos kaip nusikalstamų veikų daugetas, ar jos pripažintinos paviene tęstine nusikalstama veika. Šioje baudžiamojoje byloje be pagrindo kaltinamųjų padarytos veikos buvo kvalifikuotos kaip nusikaltimų daugetas ir kvalifikuotos kaip du atskiri nusikaltimai. Bylos įrodymais nustatyta, kad psichotropinę medžiagą kaltinamoji D. V. neteisėtai įgijo ir po įsigijimo nešdamasi su savimi nugabeno į (duomenys neskelbtini), kur pardavė nepilnametei J. Š., o J. Š. šią psichotropinę medžiagą įgijusi iš D. V. ir nuo įsigijimo momento neteisėtai laikiusi prie savęs ir tą pačią dieną pardavė nepilnametei M. G.. Akivaizdu, jog psichotropinės medžiagos įgijimas ir tolesnis tų pačių medžiagų gabenimas, pardavimas nesudaro nusikaltimų pakartotinumo, todėl kaltinamųjų D. V. ir J. Š. veika turi būti kvalifikuojama kaip vienas nusikaltimas, numatytas BK 261 straipsnyje.

Svarbu pažymėti, jog BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. Taigi BK 261 straipsnyje numatyta norma yra specialioji BK 260 straipsnio atžvilgiu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad už BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, išplatinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui (kasacinės nutartys Nr. 2K-191/2009, 2K-252/2010), kaip ir yra nustatyta šioje baudžiamojoje byloje.

Byloje buvo keliamas kaltinamųjų kaip neturinčių amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį, klausimas. Teismas pabrėžia, jog BK 261 straipsnio specialumą lemia ne nusikalstamos veikos subjektą apibūdinantys požymiai (amžius), o požymiai (amžius) asmens, į kurį nukreipta nusikalstama veika. Tai reiškia, kad būtina tiksliai nustatyta asmens, kuriam narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvo platinamos, o ne asmens, kuris šias medžiagas platino, amžių. BK 261 straipsnio dispozicija nenumato būtino pilnametystės, kaip nusikaltimo subjekto, požymio. BK 13 straipsnis nustato dvi amžiaus ribas, nuo kurių galima baudžiamoji atsakomybė, todėl akivaizdu, jog už nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje atsako asmuo, kuris jos padarymo metu buvo sulaukęs šešiolikos metų, t. y. taikoma bendroji taisyklė numatyta BK 13 straipsnyje. Kaltinamosioms D. V. ir J. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję šešiolika metų

Teismas, įvertinęs šios baudžiamosios bylos įrodymų visetą, daro išvadą, jog kaltinamųjų J. Š. ir D. V. nusikalstamos veikos, kurios buvo kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 261 straipsnį perkvalifikuojamos į vieną BK 261 straipsnį, kadangi kaltinamosios platino psichotropines medžiagas nepilnamečiams.

Kaltinamųjų D. V. ir J. Š. atsakomybę lengvina prisipažinimas ir nuoširdus gailestis, abiejų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies reikalavimais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, išvardintos 54 straipsnio 2 dalyje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal galiojančią teisminę praktiką pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama tada, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas ir neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principo įgyvendinimui ir teisingos bausmės paskyrimui. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006).

Teismas atsižvelgia į tai, jog kaltinamosios D. V. ir J. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą. Byloje nustatytas psichotropinės medžiagos masė nebuvo nustatyta, kadangi tyrimo metu buvo sunaudota visa medžiaga, tačiau nagrinėjamu atveju buvo išplatinta viena dozė psichotropinės medžiagos. Tai rodo mažesnį veikos pavojingumą, be to, nepilnametė M. G. buvo aktyvi nusikalstamos veikos padaryme, t. y. pati atkakliai siekė psichotropinės medžiagos įsigijimo, nors kaltinamoji J. Š. M. G. atkalbinėjo nuo tokios medžiagos įgijimo ir vartojimo. Šiuo konkrečiu atveju tiek D. V., tiek J. Š. nusikaltimu nebuvo padaryta tokio dydžio žala įstatymo saugomoms vertybėms, kokia paprastai padaroma disponuojant narkotinėmis medžiagomis ir tai laikytina išimtinėmis aplinkybėmis. Tokią išvadą teismas daro dar ir todėl, jog visų proceso dalyvių parodymais nustatyta, jog M. G. siekė įgyti narkotinių medžiagų kanapių ar jų dalių, tačiau ta aplinkybė, jog įgyta medžiaga priklauso sintetinių kanabinoidų darinių grupei, nei kaltinamosioms, nei medžiagą įgijusioms M. G. ir E. P. nebuvo žinoma. Nors ši aplinkybė, kaltinamųjų D. V. ir J. Š. kaltės niekaip nešalinta, tačiau turi reikšmės, priimant sprendimą šioje baudžiamojoje byloje. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimą, labai svarbus ir kaltinamųjų asmenybės įvertinimas. Iš esmės abiejų kaltinamųjų asmenybės yra teigiamos – jos anksčiau neteistos (2 t., b. l. 59, 82), nebaustos administracine tvarka (b. l.), pagal gyvenamąją vietą abi kaltinamosios charakterizuojamos teigiamai (2 t., b. l. 50, 78). Šiuo metu kaltinamosios mokosi (3 t., b. l. 46-47), J. Š. aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje (2 t., 145-155, 3 t., b. l. 29). Kaltinamoji D. V. turi sveikatos sutrikimų (2 t., 57, 3 t., 30). Ankstesnių ir dabartinių pedagogų kaltinamosios charakterizuojamas gerai (2 t., b. l. 49, 76-77, 144). Kaltinamosios tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek sprendimo priėmimo metu yra nepilnametės, nusikalto būdamos labai jauno amžiaus – vos tik sulaukę šešiolikos metų. Taip pat atsižvelgiama į tai, jog kaltinamosios yra nepilnametės ir materialiai jomis rūpinosi atitinkamai – D. V. globėja D. V. (2 t., 46-47, 51-52), o J. Š. tėvai (2 t., b. l. 79-80, 87), todėl akivaizdu, jog abiejų kaltinamųjų socialinė branda, gyvenimiškos patirties stoka turi reikšmės vertinant kaltinamųjų asmenybes. Visas jau aptartas aplinkybes teismas vertina išimtinėmis ir daro išvadą, kad jauno amžiaus kaltinamosios už psichotropinių medžiagų pardavimą nepilnamečiui paskyrus net ir minimalią BK 261 straipsnio sankcijoje numatytą 3 metų laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarautų teisingumo principui ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytai bausmės paskirčiai. Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant joms švelnesnę negu BK 261 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.

Skiriant kaltinamosioms D. V. ir J. Š. bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas vis dėlto atsižvelgia ir į tai, kad jos padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato labai griežtą ir tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamosios nusikalto pirmą kartą, nusikalto atsitiktinai ir nors psichotropines medžiagas platino labiausia nuo kvaišalų pažeidžiamai bei lengvai pasiduodančiai negatyviai įtakai socialinei grupei – nepilnamečiams, tačiau buvo disponuota viena doze psichotropinių medžiagų, pačios kaltinamosios yra nepilnametės, be to, liudytojos M. G. aktyvus vaidmuo, įsigyjant psichotropines medžiagas rodo, kad kaltinamosios D. V. ir J. Š. nėra tiek pavojingas, todėl manytina, jog bausmės tikslai bus pasiekti joms skiriant švelnesnę bausmę. Teismas atkreipia dėmesį ir į teismo posėdžio metu išsakytą abiejų kaltinamųjų ryžtą daugiau nebenusikalsti, mokytis. Teismo vertinimu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas kaltinamosios prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties. Todėl, įvertinus visas aplinkybes, duomenis susijusius su kaltinamųjų asmenybėmis, jų socialine padėtimi, kaltinamosioms, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirtina laisvės apribojimo bausmė, kuri užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nustatant laisvės apribojimo bausmės dydį, teismas dar kartą atsižvelgia į jau aptartas bylos aplinkybes ir skiria artimą minimaliai įstatyme numatytą šios bausmės trukmę, nes tokios trukmės bausmė, teismo nuomone, būtų proporcinga baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltinamųjų asmenybėms taisyti ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. V. pripažinti kalta pagal BK 261 straipsnį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nubausti ją laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant D. V. per laisvės apribojimo laikotarpį bendrauti su J. Š. ir įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

J. Š. pripažinti kalta pagal BK 261 straipsnį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nubausti ją laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant J. Š. per laisvės apribojimo laikotarpį bendrauti su D. V. ir įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki pradėjus bausmės vykdymą.

Daiktinius įrodymus – voką, kuris užklijuotas, užantspauduotas antspaudu „LIETUVOS POLICIJOS KRIMINALISTINIŲ TYRIMŲ CENTRAS Nr. 3“, kuriame yra tyrimo objektų pakuotės, saugomą pagal kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) – sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.