Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovėms Estijos Respublikos bendrovei INTI KINNISVARA OU ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Egvilta“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Bylos duomenimis, įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 buvo nustatyta Turto pardavimo tvarka ir pradinė varžytynėse pardavimo kaina – 2 800 000 Eur. 2017 m. rugpjūčio 25 d. įvyko Turto varžytynės, jų laimėtoja paskelbta UAB „Ralkona”, pasiūliusi 3 605 601 Eur kainą. Pastarajai nesumokėjus visos varžytinių kainos, varžytinės paskelbtos neįvykusiomis. Atsakovė, kaip hipotekos kreditorė, išreiškė valią perimti iš varžytinių neparduotą įkeistą Turtą. 2017 m. spalio 11 d. bendrovė ir atsakovė pasirašė turto perdavimo – priėmimo aktą (Aktas), kuriuo Turtas buvo perduotas atsakovei, kuri įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo Turto perdavimo dienos įmokėti į bendrovės sąskaitą 985 258,24 Eur, t. y. sumokėti skirtumą tarp perimamo Turto kainos (3 605 601 Eur – 625 765,46 Eur PVM = 2 979 835.54 Eur) ir teismo patvirtinto jos kreditorinio reikalavimo sumos (1 994 577,30 Eur). Apelianto teigimu, už įgytą Turtą atsakovė turėjo sumokėti ne 985 258,24 Eur, o 1 611 023,70 Eur, nes nepagrįstai iš mokėtinos sumos išskaičiuotas PVM, todėl prašo priteisti bendrovei iš atsakovės 625 765,46 Eur skolą. Taip pat, apelianto teigimu, atsakovė nepagrįstai delsė sumokėti pinigus už įsigytą Turtą (turėjo tai padaryti iki 2017 m. spalio 23 d.), todėl prašo priteisti 5 561,34 Eur palūkanas už naudojimąsi pinigais. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs apelianto pareikšto netiesioginio ieškinio nepagrįstumą, ieškinio netenkino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

12. Apeliantas ir atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – kreditorių susirinkimo protokolus, bendrovės raštus, Turto vertinimo ataskaitas, atsakovės prašymą.

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

14. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Nors pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą (atsiliepimą) yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi byla perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, todėl visapusiškam ir teisingam bylos išnagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme gauti šalių paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai, kurių turinys byloje dalyvaujantiems asmenims yra žinomas, priimami bei vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl PVM taikymo nustatant Turto pardavimo (perdavimo) kainą

15. Apelianto teigimu, atsakovė perimdama varžytynėse neparduotą Turtą, nepagrįstai iš mokėtinos už jį sumos išskaičiavo PVM. Ieškovo vertinimu, atsakovė PVM turėjo paskaičiuoti nuo visos varžytynėse pasiūlytos Turto kainos 3 605 601 Eur ir jį sumokėti papildomai, neišskaičiuodama jo iš bendros sumos, kadangi 3 605 601 Eur yra ta suma, kurią kreditoriai tikėjosi gauti už parduodamą turtą. Tokią savo poziciją apeliantas grindžia aplinkybe, kad teismų procesiniais sprendimais nustatyta pradinė Turto pardavimo varžytynėse kaina 2 800 000 Eur turėjo būti nustatyta, neįskaičiuojant į ją PVM, todėl ir galutinė pasiūlyta kaina skaičiuotina pagal tokį patį principą. Pirmosios instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutiko, su jais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

16. Byloje kilo ginčas dėl bendrovės parduodamo Turto kainos, t. y. ar į Turto pardavimo kainą yra įskaičiuotas PVM, ar šis mokestis turėtų būti skaičiuojamas ir mokama papildomai nuo nurodytos kainos.

17. Nagrinėjamu atveju Turto pardavimo tvarka buvo nustatyta teismo procesiniu sprendimu – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016, kurioje nuspręsta Turtą parduoti kaip vieną nedalomą vienetą iš viešųjų varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta turto pardavimo tvarka, nustatant pradinę turto pardavimo kainą – 2 800 000 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi.

18. Iš minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad būtent atsakovės iniciatyva 2016 m. balandžio 28 d. buvo sušauktas kreditorių susirinkimas, kuriame buvo svarstomas atsakovės pateikto nutarimo projektas – įkeistą Turtą parduoti kaip vieną nedalomą vienetą iš viešųjų varžytynių, nustatant pradinę turto pardavimo kainą 2 800 000 Eur. Minėtame kreditorių susirinkime šiam atsakovės nutarimo projektui nepritarta, todėl atsakovė ir kreipėsi į teismą, prašydama minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą panaikinti, taip pat prašydama teismo nustatyti Turtas pardavimo tvarką – Turtą parduoti kaip vieną nedalomą vienetą iš viešųjų varžytynių, nustatant pradinę turto pardavimo kainą – 2 800 000 Eur. Kaip pirmiau minėta, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 ši atsakovės pasiūlyta Turto pardavimo tvarka, taip pat ir pradinė Turto pardavimo kaina buvo patvirtinta.

19. Tai, kad atsakovė kreipėsi į kreditorių susirinkimą, prašydama sumažinti parduodamo turto kainą iki 2 800 000 Eur, o šiam prašymo netenkinus, atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti 2 800 000 Eur turto pardavimo kainą, patvirtina 2016 m. balandžio 28 d. bendrovės kreditorių susirinkimo protokolas bei civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 priimti teismų procesiniai sprendimai. Pažymėtina, kad jokių nuorodų į tai, kad prie minėtos kainos papildomai turi būti skaičiuojamas PVM nėra. Taigi, atsakovė nei kreditorių susirinkimui, nei teismui reikalavimo nustatyti Turto pardavimo kainą 2 800 000 Eur + PVM nereiškė. Todėl nėra pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad atsakovė teismui buvo pareiškusi prašymą nustatyti 2 800 000 Eur Turto pardavimo kainą, į kurią įskaityti visi mokėtini mokesčiai, tarp jų ir PVM.

20. Bylos duomenimis, Turto pardavimo kainos nustatymas buvo svarstomas ir nutarimai buvo priimami ne viename kreditorių susirinkime, be kita ko ir 2015 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkime, kuriame nustatyta Turto pardavimo kaina 3 500 000 Eur + PVM. Pažymėtina, kad Turto pardavimo tvarka ir kaina buvo svarstoma ir apelianto nurodomame 2016 m. balandžio 5 d. kreditorių susirinkime, kuriame nutarta pratęsti Turto pardavimo tvarką ir kainą, nustatytą 2015 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkime, tačiau šiame kreditorių susirinkime priimtas minėtas nutarimas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 buvo panaikintas. Be to, Vilniaus apygardos teismas, 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 patvirtindamas Turto pardavimo tvarką ir pradinę kainą, įvertino visas su tuo Turto pardavimu susijusias aplinkybes, taip pat ir tai, kad beveik metus laiko realiai nepavyko Turto parduoti už prieš tai kreditorių susirinkimuose nustatytą Turto kainą.

21. Apeliantas nurodo, kad bendrovės 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. pakartotiniuose kreditorių susirinkimuose buvo aiškiai išreikšta kreditorių valia, nukreipta į Turto pradinės pardavimo kainos nustatymą tokiu būdu, jog kilus pareigai apskaičiuoti PVM sumą, ši PVM suma būtų pridedama prie Turto pradinės pardavimo kainos. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad joks iki pirmiau minėtos 2016 m. rugsėjo 30 d. teismo nutarties, kuria ir buvo patvirtinta Turto pardavimo tvarka ir pradinė pardavimo kaina, priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas negali paneigti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytos Turto pardavimo tvarkos ir jo pradinės pardavimo kainos – 2 800 000 Eur, kurioje nors ir nėra pasisakyta dėl PVM mokesčio, tačiau nagrinėjamoje byloje esantys duomenys suponuoja išvadą apie tai, kad į teismo nustatytą Turto pardavimo kainą yra įskaičiuojami ir visi mokėtini mokesčiai, taip pat ir PVM. Šias aplinkybes patvirtina ir žemiau nurodomi argumentai.

22. Kaip minėta, Turto pardavimas vyko pagal įsiteisėjusią teismo nutartį varžytynėse, kurias paskelbus neįvykusiomis, esant ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatytiems pagrindams, hipotekos kreditorė – atsakovė, perėmė jai įkeistą turtą Akto pagrindu (šios nutarties 11 punktas). Apelianto teigimu, varžytynių laimėtojos pasiūlyta 3 605 601 Eur kaina yra ne galutinė, nes bendrovės bankroto administratorė prie jos turėjo pridėti PVM sumą, todėl atsakovė turėjo perimti turtą už didesnę, nei varžytynėse paskelbtą kainą, t. y. papildomai pridedant prie jos PVM sumą. Šiuos teiginius apeliantas grindžia tuo, kad bendrovė tik 2017 m. sausio 10 d. buvo registruota PVM mokėtoja, Turtas buvo pripažintas PVM apmokestinamu objektu, todėl bendrovei kilo prievolė paskaičiuoti PVM. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

23. Visų pirma, kaip minėta, varžytynių skelbime buvo nurodyta, kad parduodamas turtas yra PVM objektas, kas suponuoja išvadą, kad į pradinę ir galutinę varžytynių dalyvių siūlytą kainą PVM yra įskaičiuojamas. Priešingu atveju, prie papildomos parduodamo Turto informacijos turėjo būti pažymėta, kad į pradinę parduodamo turto kainą mokėtinas PVM nėra įskaičiuotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pildant elektroninį skelbimą dėl varžytynių, turto kainos langelyje negalimi jokie papildomi įrašai (pavyzdžiui, „su PVM” ar „be PVM“), todėl vien tai, kad skelbime nurodyta, jog Turtas yra PVM objektas, varžytynių dalyviams turėjo būti aišku, kad į pradinę ir galutinę varžytynių dalyvių siūlytą kainą yra įskaičiuojamas ir PVM.

24. Antra, bendrovės įregistravimas PVM mokėtoja iš esmės nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus, kad prie teismo nustatytos pradinės Turto pardavimo iš varžytynių kainos reikėjo pridėti PVM. Sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismo argumentais, tiek su atsakovės argumentais, kad nepriklausomai nuo 2017 m. sausio 10 d. bendrovės įregistravimo PVM mokėtojų registre, jos pajamos iš turto pardavimo (perdavimo) būtų laikomos PVM apmokestinamomis pajamomis. Pažymėtina, kad įmonei, kuri nėra registruota PVM mokėtoja, parduodant turtą daugiau kaip už 45 000 Eur, atsiranda prievolė išskaičiuoti PVM ir jį sumokėti į biudžetą (PVMĮ 71 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl apelianto nurodomos aplinkybės, atsižvelgiant į gautino atlygio sumą už parduotą Turtą, bendrovei atsirastų prievolė pačiai išskaičiuoti iš pardavimo kainos PVM sumą ir ją sumokėti į biudžetą. Todėl po bendrovės įregistravimo PVM mokėtoja pasikeitė tik subjektas, kuris turi sumokėti PVM (PVMĮ 96 straipsnis), t. y. ne bendrovė, o už ją sumoka pirkėjas – šiuo atveju atsakovė. Todėl bendrovės įregistravimas PVM mokėtoja negali būti laikoma nauja aplinkybe, kuri darytų įtaką teismo nustatytai Turto pardavimo kainai.

25. Trečia, bendrovės įregistravimo PVM mokėtoja faktas jokios įtakos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytai pradinei Turto pardavimo kainai neturi, nes prievolė mokėti PVM kyla iš įstatymo – PVMĮ. Kadangi atsakovė yra registruota PVM mokėtoja, todėl būtent jai perėjo bendrovės prievolė mokėti PVM. Pateikta PVM deklaracija patvirtina, kad atsakovė yra sumokėjusi 625 765 Eur dydžio PVM, t. y. šią prievolę yra įvykdžiusi.

26. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018 buvo nagrinėjamas apelianto ir M. R. ieškinys dėl Akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. dėl bendrovės bankroto administratorės ir atsakovės piktavališko susitarimo, suteikiant atsakovei nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius. Viena iš nurodomų aplinkybių, kurių pagrindu Aktas buvo kvestionuojamas, buvo ir ta, kad į teismo nustatytą Turto pardavimo kainą PVM neturi būti įskaičiuojamas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimu minėto ieškinio netenkino, t. y. ieškovų nurodomos aplinkybės nesudarė pagrindo Aktą pripažinti negaliojančiu. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi sprendimas paliktas nepakeistas. Tokiu būdu Aktas nenuginčytas ir yra galiojantis.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje, kuria byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad tikslinga vertinti, kiek šiam ginčui spręsti gali turėti reikšmės civilinėse bylose dėl Turto vertės nustatymo (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016) ir dėl Akto pripažinimo negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018) nustatytos aplinkybes. Minėtose bylose pirmiau nurodytos teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė teismui buvo pareiškusi reikalavimą nustatyti 2 800 000 Eur dydžio Turto pardavimo kainą, nenurodydama, kad prie šios kainos papildomai pridedami ir skaičiuojami mokesčiai, tarp jų ir PVM (šios nutarties 17-19 punktai). Teismams tokį atsakovės reikalavimą pripažinus pagrįstu, tiek varžytynių dalyviams, tiek ir atsakovei kaip hipotekos kreditorei nereikėjo spręsti dėl kitokios Turto pardavimo kainos, nei buvo nustatyta įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, t. y. tai, kad teismo nustatyta Turto pardavimo kaina apėmė ir PVM, kuris buvo įtrauktas į bendrą Turto kainą, todėl nuo Turto pardavimo kainos papildomai skaičiuoti PVM nebuvo pagrindo.

28. Teisėjų kolegija pripažįsta reikšminga aplinkybe ir tai, kad nagrinėjamu atveju Turtas po neįvykusių varžytynių atsakovės kaip hipotekos kreditorės buvo perimtas ne už pradinę teismo nustatytą kainą, bet už varžytynių laimėtojos pasiūlytą didžiausią kainą, t. y. už 3 605 601 Eur, o ne 2 800 000 Eur. Todėl apeliantas nepagrįstai tapatina pradinę 2 800 000 Eur turto pardavimo iš varžytynių kainą su turto realia pardavimo (perdavimo) kaina, nes akivaizdu, kad Turtas buvo perleistas už didesnę kainą nei teismo buvo nustatyta pradinė kaina.

29. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrįstai iš Apraše nurodytos Turto kainos buvo išskaičiuota mokėtina PVM suma – 625 765,46 Eur, todėl atmestini kaip neįrodyti apelianto argumentai, kad atsakovė, perimdama varžytynėse neparduotą Turtą, iš mokėtinos sumos nepagrįstai išskaičiavo PVM, taip sumažindama Turto įsigijimo kainą.

Dėl palūkanų priteisimo

30. Apeliantas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 5 561,34 Eur palūkanų už naudojimąsi bendrovei priklausančiais pinigais, kurios susidarė atsakovei per ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą nesumokėjus perkamo Turto kainos. Apelianto teigimu, atsakovė nepagrįstai sustabdė prievolių vykdymą CK 6.344 straipsnio 5 dalies pagrindu. Su tokia apelianto pozicija pirmosios instancijos teismas nesutiko, pagrindo priešingam vertinimui nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

31. CK 6.344 straipsnio 5 dalis numato, kad tuo atveju, kai pirkėjas turi pakankamą pagrindą manyti, kad dėl pardavėjo kaltės jam gali būti pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo ar teisių į juos suvaržymo, jis gali sustabdyti kainos mokėjimą, išskyrus atvejus, kai pardavėjas užtikrina galimų pirkėjo nuostolių atlyginimą.

32. Atsakovė įsipareigojo bendrovei sumokėti 985 258,24 Eur ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo Turto perdavimo dienos (Aprašo 6 punktas), toks pat terminas nustatytas ir ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje. Atsakovė 2017 m. spalio 23 d. raštu informavo bendrovės bankroto administratorių, kad stabdo Turto kainos skirtumo sumokėjimą iki bus išspręstas vykusių Turto varžytynių teisėtumo klausimas. Taip pat 2017 m. gruodžio 1 d. raštu informavo bankroto administratorę, kad stabdo turto kainos skirtumo sumokėjimą iki įsiteisėjusiais teismo sprendimais pasibaigs visos teismuose nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose bendrovė yra atsakovė, bei bus gautas kitų bendrovės kreditorių patvirtinimas, jog dėl turto perdavimo hipotekos kreditoriui jie jokių pretenzijų neturi ir dėl Akto pripažinimo negaliojančiu nebus pareikštas ieškinys teisme.

33. Neginčytinos aplinkybės, kad tiek dėl vykusių Turto varžytynių teisėtumo, tiek dėl Akto teisėtumo vyko teisminiai procesai, t. y. tiek pats apeliantas, tiek ir kiti asmenys buvo iniciavę pakankamai daug ginčų, susijusių su Turto pardavimu (perdavimu). Todėl atsakovė sustabdė Turto kainos mokėjimą dėl prasidėjusių teisminių ginčių pirmiausiai dėl varžytynių teisėtumo, vėliau dėl kitų kilusių teisminių ginčų, be kita ko ir Akto teisėtumo ir turto išreikalavimo iš atsakovės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo pagrįstą teisę stabdyti savo prievolių vykdymą ir negali būti laikoma pažeidusia prievolę dėl turto kainos skirtumo sumokėjimo pagal Aktą (CK 6.344 straipsnio 5 dalis). Juo labiau kad prasidėjus ir tęsiantis teisminiams ginčams, kurių baigtis atsakovei kaip hipotekos kreditorei, nebuvo aiški, ji galėjo patirti nuostolius, todėl pagrįstai atsakovė pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise sustabdyti Turto kainos mokėjimą, siekdama ateityje išvengti teisinių ginčų dėl Turto išreikalavimo. Pažymėtina, kad atsakovė savo prievolę yra įvykdžiusi, tai patvirtina į bylą pateiktas bendrovės 2018 m. kovo 28 d. raštas, kuriame nurodoma, jog atsakovės įsiskolinimas yra padengtas ir jokių pretenzijų dėl Turto kainos skirtumo sumokėjimo bendrovė neturi.

34. Konstatavus atsakovės teisės sustabdyti prievolių vykdymą CK 6.344 straipsnio 5 dalies pagrindu egzistavimą, nėra pagrindo tenkinti ir apelianto reikalavimo dėl palūkanų priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrinusi išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

38. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei jos apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis – atsakovės.

39. Atsakovė Estijos Respublikos bendrovei INTI KINNISVARA OU 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė teismui prašymą priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovės prašymas tenkinamas iš dalies ir iš apelianto atsakovei priteisiama 1 164 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui (Rekomendacijų 8.11 papunktis, CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Estijos Respublikos bendrovei INTI KINNISVARA OU iš ieškovo E. V. 1 164 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto šešiasdešimt keturių eurų) dydžio advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.