Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Apgyvendinimo sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarties atsisakyti tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Apgyvendinimo sprendimai“ prevencinį ieškinį atsakovui Arvydui Janulaičiui dėl uždraudimo atlikti neteisėtus veiksmus, trečiasis asmuo – UAB „Vystyk“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu prašomos taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšies ir būsimo ieškinio dalyko vertinimu bei su tuo susijusiomis pasekmėmis. Prašymas uždrausti atsakovui ateityje imtis tam tikrų veiksmų yra prevencinio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 str. 1 d. 6 p.). CK 6.255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio institutą. Tokio ieškinio pareiškimo pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 str. 1 d.). Taigi prevencinio ieškinio dalykas yra specifinis – reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos. Ieškovas UAB „Apgyvendinimo sprendimai“ kartu su prevenciniu reikalavimu - uždrausti atsakovui Arvydui Janulaičiui nutraukti 2008-04-22 Akcininkų sutartį ir atlikti iš šios sutarties nutraukimo kylančius bet kokius veiksmus, galinčius padaryti žalos ieškovui - pateikė prašymą pritaikyti tapačias jo materialiajam reikalavimui laikinąsias apsaugos priemones, prašydamas uždrausti atsakovui nutraukti 2008-04-22 Akcininkų sutartį ir atlikti iš šios sutarties nutraukimo kylančius bet kokius veiksmus, galinčius padaryti žalos ieškovui. Tokio savo prašymo ieškovas nepagrindė jokiais svariais argumentais, kurie sudaryti prielaidas manyti, jog jau pradinėje, šio ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje neuždraudus apeliantui atlikti ginčo sutarties vykdymo veiksmų, vėliau, jeigu ginčas būtų išspręstas ieškovo naudai, jau nebus įmanoma ar bus labai sunku įvykdyti apeliantui tai draudžiantį daryti teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad laikinoji apsaugos priemonė – uždraudimas atsakovui nutraukti 2008-04-22 Akcininkų sutartį ir atlikti iš šios sutarties nutraukimo kylančius bet kokius veiksmus, visiškai sutapdama su ieškovo pareikštu reikalavimu (ieškinio dalyku), nagrinėjamojoje byloje iš esmės jį ir išsprendžia dar iki teismo sprendimo priėmimo.

Teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentu, jog prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Tačiau galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie bus sprendžiami teismo sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė šios išimtinės galimybės.

Nors ieškovas tiek ieškinyje nurodo, jog nutraukus 2008-04-22 Akcininkų sutartį, ieškovas patirtų didelius finansinius nuostolius, dėl kurių žlugtų ieškovo verslas, tačiau šioms savo aplinkybėms pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas realiai patyrė nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės tikimybę, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, apeliantas taip pat nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, o tik pakartotinai atskirajame skunde nurodė tas pačias ieškinio aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliantas neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011, nurodydamas, jog teikiant prevencinį ieškinį nėra privaloma pateikti konkrečių skaičiavimų, kurie atspindėtų realią žalą, kadangi pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Todėl teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog ieškovas nenurodė, kokia reali turtinė žala (per mėnesį, metus) gali būti padaryta dėl jo nuomone neteisėtų atsakovo veiksmų.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas nutartyje neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja realus pavojus, kad atsakovo veiksmai ieškovui gali padaryti didelės žalos, o nuostolių atlyginimo institutas nėra gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais ribojimais atsakovui, todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo siekti tiek ieškovo, tiek ir atsakovo interesų pusiausvyros, t. y. kad taikytos priemonės nebūtų nepagrįstos ir užtikrintų ne tik ieškovo interesus, bet būtų užtikrinta ir atsakovo teisių bei turtinių interesų apsauga. Dėl to, teismas turi teisę taikyti priemones, kuriomis būtų užtikrintas atlyginimas nuostolių, kuriuos atsakovas gali patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip užtikrindamas ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą.

Teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nemotyvuota, kadangi pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje, nors ir glaustai, nurodė esminius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo argumentus, o nutartis vien tik formaliais pagrindais negali būti panaikinta (CPK 328, 338 str.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.

Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.