- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-10
- Bylos Nr.
- eI2-3615-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01696-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. T., O. T., S. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
dalyvaujant pareiškėjams A. T. (A. T.) ir O. T. (O. T.), pareiškėjų atstovui advokatui R. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. T. (A. T.), O. T. (O. T.) ir S. T. (S. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (15/5-2) 50U-01882, 01883, 01884/(15/4-6)7U-00016 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Ukrainos Respublikos piliečiams A. T., O. T., S. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo A. T.“ (toliau – ir Sprendimas), vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino A. T., išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7437962, galiojantį iki 2020 m. birželio 12 d.; vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino O. T. ir S. T. išduotus leidimus laikinai gyventi Nr. LT7437963, Nr. LT7437964, galiojančius iki 2020 m. birželio 12 d.; vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 dalimi, neišdavė A. T. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priteisti teismo išlaidas.
2.1. Paaiškino, kad Pareiškėjas A. T. 2020 m. vasario 19 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kartu su prašymu pateikė reikalingus dokumentus. Departamentas, nagrinėdamas Pareiškėjo prašymą, vertino 2020 m. kovo mėn. dviejų darbuotojų pajamas, nes jie išdirbo visą mėnesį, nevertino dalį mėnesio dirbusių kitų darbuotojų, kurie buvo atleisti 2020 m. kovo 2 d. ir 2020 m. kovo 16 d. Analizuodamas bendrovės „Gravers“ 2020 m. vasario mėnesį dirbusių darbuotojų duomenis, Deparatmentas nurodė, jog bendrovėje buvo įdarbinti penki darbuotojai, tačiau atitikusių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 290 Eur, kas nesudaro nemažiau nei dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio (1752,80 Eur, kas pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą turėtų sudaryti 2 259,36 Eur. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad į bendrą apskaičiuojamą dydį nėra įtraukiamos pajamos, kurias gauna darbuotojas, esantis motinystės ir vaiko auginimo atostogose. Prašo sprendimą panaikinti remiantis protingumo ir teisingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis).
2.2. Pažymi, kad bendrovė „Gravers“ buvo tiesiogiai paveikta karantino režimo, apie kurio egzistavimą Pareiškėjas, rengdamas bendrovės verslo planą negalėjo numanyti. Valstybinė mokesčių inspekcija yra įtraukusi bendrovę „Gravers“ į tiesiogiai nuo COVID-19 nukentėjusių įmonių sąrašą. Departamento Sprendime nepagrįstai analizuotas bendrovės „Gravers“ darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydis už 2020 m. kovo mėnesį, nes tai neatitinka individualios šalyje susidariusios situacijos, dėl kurios sumažėjo pajamos įmonėje.
2.3. Ginčijamas sprendimas sukelia Pareiškėjui rimtas pasekmes, jis netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo pastaruosius šešerius metus, leidimo gyventi Lietuvoje netenka ir jo šeimos nariai. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas jo padarytiems pažeidimams, tuo tarpu Sprendimas priimtas neįvertinus pažeidimo masto (darbuotojams mokamas darbo užmokestis neatitiko minimalaus dydžio tik dėl to, kad vienas iš darbuotojų yra motinystės ir vaiko priežiūros atostogose), teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui.
2.4. Pabrėžia, kad keturis kartus prašė išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir visus kartus jo prašymas buvo tenkintinas, leidimai išduoti, Pareiškėjas atitiko nurodytus įstatymo reikalavimus. Pareiškėjai su Lietuva susiję socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą - veikiančią įmonę, iš kurios gauna pajamų, nėra duomenų, kad Pareiškėjai keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.
2.5. Teismo posėdyje Pareiškėjai ir jų atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovo vertinimu, Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o pareiškėjų išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti.
3.1. Paaiškina, kad Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę nustatė, kad A. T. ir jo valdoma bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (darbuotojams bendrai mokėtas mėnesinis darbo užmokestis už 2020 m. vasario ir kovo mėnesius nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių), todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Įvertinęs šias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 50 straipsnio 3 dalimi ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu nusprendė panaikinti preiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi galiojančius iki 2020 m. birželio 12 d.
3.2. Pažymi, kad Pareiškėjai savo skunde neneigia, kad bendrovė 2020 m. kovo mėnesį neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, tačiau nurodo kad neatitikimas minėtiems Įstatymo reikalavimams atsirado dėl karantino. Taip pat pareiškėjai neneigia, kad bendrovė 2020 m. vasario mėnesį neatitiko Įstatymo reikalavimų, šią aplinkybę aiškindami nežinojimu, kad darbuotoja beveik dvejus metus esanti motinystės ir vaiko priežiūros atostogose pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus nėra laikoma dirbančia visą darbo laiką. Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo. Užsieniečiams tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui.
3.3. Pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).
3.4. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjų skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2020 m. balandžio 29 d. Sprendimo, kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2020 m. vasario 19 d. priėmė A. T. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau leidimas nuolat gyventi). Kartu su prašymu, kuriame nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau leidimas laikinai gyventi), užsienietis pateikė pasą, leidimą laikinai gyventi LT7437962, pažymėjimą LVP Nr.007032 apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. A. T. nuo 2014 m. birželio 10 d. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi, išduotus pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas: LT7346505, galiojusį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 10 d.; LT7368788, galiojusį nuo 2015 birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d.; LT7390520, galiojusį nuo 2016 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 12d.; LT7437962, galiojantį nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2020 m. birželio 12 d.
5.1. Departamentas, išnagrinėjęs Pareiškėjo prašymą nustatė, kad jo valdoma bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (darbuotojams bendrai mokėtas mėnesinis darbo užmokestis už 2020 m. vasario ir kovo mėnesius nesudaro ne mažiau kaip Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, Pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Departamentas 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, neišdavė A. T. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.
6. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas sukelia rimtas pasekmes, jis netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo pastaruosius šešerius metus, minėto leidimo gyventi Lietuvoje netenka ir jo šeimos nariai. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas jo padarytiems pažeidimams, tuo tarpu ginčijamas sprendimas priimtas neįvertinus pažeidimo masto (darbuotojams mokamas darbo užmokestis neatitiko minimalaus dydžio tik dėl to, kad vienas iš darbuotojų yra motinystės ir vaiko priežiūros atostogose), teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui.
7. Departamentas nesutinka su Pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad pareiškėjai neneigia, kad jo valdoma bendrovė „Gravers“ 2020 m. vasario mėnesį neatitiko Įstatymo reikalavimų, šią aplinkybę aiškindami nežinojimu, kad darbuotoja beveik dvejus metus esanti motinystės ir vaiko priežiūros atostogose pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus nėra laikoma dirbančia visą darbo laiką. Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo.
8. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
8.1. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
8.2. Pažymėtina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.
8.3. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi.
8.4. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
8.5. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta leidimų laikinai gyventi, išduotų užsieniečių, turinčių leidimą laikinai gyventi, šeimos nariams panaikinimo tvarka. Vadovaujantis šia nuostata, tuo atveju, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimai laikinai gyventi taip pat panaikinami, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Kitaip tariant, užsieniečių, gavusių leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad čia gyvena jų šeimos narys, turintis leidimą laikinai gyventi, leidimo laikinai gyventi galiojimas yra tiesiogiai susijęs su minėto šeimos nario leidimo galiojimu – panaikinus leidimą šiam asmeniui, yra panaikinami ir jo šeimos nariams išduoti leidimai.
8.6. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi - dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis).
8.7. Pagal Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. Įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) (toliau - Aprašas), 47 punktą, jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidinio laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jeigu toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.
9. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad bendrovės darbuotojams bendrai mokėtas mėnesinis darbo užmokestis už 2020 m. vasario ir kovo mėnesius nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių, t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius). To neginčija ir pats pareiškėjas, tik pažymi, kad anksčiau atitiko nurodytus įstatymo reikalavimus.
10. VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje UAB „Gravers“ buvo įdarbinti 5 darbuotojai: 2 Lietuvos Respublikos piliečiai A. G., G. P. ir 3 trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (A. T., O. T. ir A. T. tėvas V. T.). 2020 m. sausio 2 d. – kovo 2 d. bendrovėje buvo įdarbintas Lietuvos Respublikos pilietis D. B.. 2020 m. kovo 2 d. iš darbo UAB „Gravers“ buvo atleista Lietuvos Respublikos pilietė E. B., o 2020 m. kovo 16 d. buvo atleistas Lietuvos Respublikos pilietis A. K..
11. Patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje už 2020 m. vasario mėn., nustatyta, kad UAB „Gravers“ darbuotojos A. G., darbo užmokestis sudarė 620 Eur/mėn. (tokio dydžio (šiek tiek padidintas) darbo užmokestis darbuotojai pradėtas mokėti nuo 2020 m. sausio 1 d.); darbuotojos E. B. — 670 Eur/mėn. (tokio dydžio (šiek tiek padidintas) darbo užmokestis darbuotojai pradėtas mokėti nuo 2020 m. sausio 1 d.). D. B., šioje bendrovėje buvo įdarbintas 2020 m. sausio 2 d., už darbą 2020 m. sausio mėn. jam išmokėtas 50,91 Eur/mėn. darbo užmokestis, už 2020 m. vasario mėn. — 32 Eur/mėn., be to, pastebėtina, kad laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. kovo 2 d. šiam darbuotojui buvo suteiktas nedraudiminis laikotarpis. Kitas UAB „Gravers“ darbuotojas A. K., šioje bendrovėje buvo įdarbintas 2019 m. gruodžio 9 d., už darbą 2020 m. sausio mėn. jam išmokėtas 160 Eur/mėn. darbo užmokestis, už 2020 m. vasario mėn. — 160 Eur/mėn., nedraudiminių laikotarpių šiam darbuotojui nebuvo suteikta. Atsižvelgiant į tai, kokio dydžio darbo užmokesčiai 2020 m. iki atleidimo buvo mokami UAB „Gravers“ darbuotojams D. B. ir A. K. yra pagrindas konstatuoti, kad D. B. ir A. K., nei 2020 m. vasario mėn., nei anksčiau UAB „Gravers“ nedirbo visą darbo laiką, kadangi jiems mokėtas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2020 m. vasario mėn. sudarė 607 Eur/mėn. ir todėl jų darbo užmokestis negali būti vertinamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto bendrai visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams, kurie yra Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, mokamo darbo užmokesčio fondo kontekste. UAB „Gravers“ darbuotoja G. P., taip pat negali būti vertinama kaip faktiškai dirbanti visą darbo laiką darbuotoja (Sodros duomenimis nuo 2018 m. liepos 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. motinystės ir vaiko priežiūros atostogose).
12. Taigi bylos duomenys aiškiai patvirtina, kad Pareiškėjo valdomoje bendrovėje „Gravers“ darbuotojams, pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis už 2020 m. vasario mėn. sudarė 1 290,00 Eur, todėl Pareiškėjas ir jo valdoma bendrovė nei 2020 m. vasario mėn. (iki karantino režimo Lietuvos Respublikoje paskelbimo), nei vėliau, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes darbuotojams bendrai mokėtas 1 290,00 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2017 m. IV ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudaro 876,40 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 1 752,80 Eur, o pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 2 259,36 Eur/mėn. Vadinasi Pareiškėjas nei 2020 m. vasario mėnesį, nei kovo mėnesį neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes bendrovėje iš viso nebuvo darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką, Departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
13. Vadovaujantis LVAT formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio situacijos buvo vertinamos ir LVAT bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017. Jose teismas konstatavo, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios praktikos LVAT laikosi ir kitose bylose. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas prieš priimdamas Sprendimą neinformavo pareiškėjo, nepakeičia ir nepaneigia to, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis ketina ir toliau gyventi Lietuvoje, užmezgė socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir kt., nors ir rodo siekį sukurti glaudesnį ryšį su Lietuva, tačiau neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui – šiuo atveju svarbu tai, jog Bendrovė, kurioje dirbo pareiškėjas (kuriam buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla būtent Bendrovėje) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, konstatuotina, kad teisės normos skundžiamame Sprendime pritaikytos tinkamai.
14. Teismui įvertinus bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką analogiškose bylose, darytina išvada, kad pareiškėjas A. T. formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, tačiau įvertinus minėto užsieniečio atitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, Pareiškėjo valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (darbuotojams bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių), vadinasi, Departamentas turėjo pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
15. Ginčijamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovėje atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu ar per atstovus), taip pat neatima galimybės pareiškėjui teikti naują prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (administracinė byla Nr. A858-2720/2014). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
16. Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimo, kuris yra teisėtas ir pagrįstas bei atsitinkantis įstatymo nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo Įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas išduotam leidimui laikinai gyventi panaikinti. Akcentuotina, jog pareiškėjas privalėjo pranešti atsakovui, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu.
17. Todėl vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, tuo atveju, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Taigi, užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, šeimos nario leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas yra priklausomas nuo minėto užsieniečio leidimo laikinai gyventi galiojimo. Todėl Departamentas, panaikinęs pareiškėjui A. T. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai panaikino ir jo šeimos nariams, O. T. ir S. T., išduotus leidimus laikinai gyventi šalyje, kadangi šių asmenų leidimų galiojimas priklausė nuo pareiškėjo A. T. (jų sutuoktinio, tėvo) turėto leidimo galiojimo.
18. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų jo naikinimui nenustatyta. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
19. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados (pvz., dėl karantino, dėl Bendrovės fiktyvumo (šiuo atveju ginčo dėl galimo fiktyvumo nėra, kadangi nustatyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, o tai savaime yra pagrindas panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje)). Todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų A. T. (A. T.), O. T. (O. T.) ir S. T. (S. T.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.