Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-135/2014 Teisėja Jurgita Kolyčienė Teisminio proceso kategorija: 1-40-2-00079-2011-7

2014 m. sausio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro P. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. baudžiamoji byla dalyje dėl BK 300 str. 1 d. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o pagal LR BK 182 str. 2 d. A. J. išteisinta nepadarius nusikalstamos veikos. Skundžiamu nuosprendžiu L. S. išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 229 str.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. baudžiamoji byla dalyje dėl BK 300 str. 1 d. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandžio 8 d., uždarosios akcinės bendrovės „L.“ Šiaulių skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini) pateikė L. S. nežinant kito, geresnės būklės buto nuotraukas, o 2008 m. balandžio 8 d., L. S., nevykstant į (duomenys neskelbtini) kaimą ir tiesiogiai neapžiūrint buto, o tik apžiūrėjus jos pateiktas buto nuotraukas, surašius nekilnojamo turto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šią suklastotą nekilnojamo turto vertinimo ataskaitą ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandžio 21 d., A. J. realizavo perduodama D. R..

Be to A. J. išteisinta nepadarius nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad turėdama išankstinį tikslą parduoti nekilnojamą turtą už žymiai didesnę, nei reali rinkos kainą, pasinaudojusi pažintimi su L. S. ir jį įkalbėjusi realiai neapžiūrėti buto, ir taip suklastojusi, bei realizavusi aukščiau nurodytą oficialų dokumentą - turto vertinimo ataskaitą, ją pateikdama D. R., kuri nežinodama apie tai, kad ataskaita suklastota pateikus ją N. B. F. Plc Lietuvos skyriui, adresu (duomenys neskelbtini), ir 2008-04-21 gavus 58 000 lt. kreditą, apgaule parduodama nuosavybės teise jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), D. R. už 58 000 lt., t.y. žymiai brangiau negu vidutinė ir reali rinkos vertė, savo naudai įgijo svetimus Nordea B. F. Plc Lietuvos skyriui, ir D. R., kaip kredito gavėjai priklausančius 58 000 Lt.

L. S. išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 229 str. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį dėl to kad jis, versdamasis turto vertintojo profesine veikla ir teikdamas viešąsias paslaugas, t.y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu netinkamai atliko savo pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12 straipsnyje, kad turto vertintojas privalo „vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais..., sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą“, dėl to juridinis asmuo patyrė didelės žalos, t.y. uždarosios akcinės bendrovės „L.“ Šiaulių skyriuje, 2008-04-08, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nesustatytu laiku, savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad dokumentas bus pateiktas N. B. F. Plc Lietuvos skyriui kreditui gauti įkeičiant turtą, įkalbėtas A. J., privalėdamas, bet realiai neatlikęs nekilnojamo turto, t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros, o apžiūrėjęs tik A. J. pateiktas buto nuotraukas, surašė patvirtintos formos turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią įrašė buto rinkos vertę remdamasis nuotraukomis tokiu būdu pažeidė 1996 m. vasario 14 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ 18 punktą, kad vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis surašomas apžiūrėjus turtą, o apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas), po ko A. J. turto vertinimo ataskaitą perdavė D. R., o ši pateikė N. B. F. Plc Lietuvos skyriui, adresu J(duomenys neskelbtini) ir 2008-04-21 gavo 58000 litų kreditą, kurį bankui padengė Uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir dėl to bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ patyrė didelę 58000 litų turtinę žalą.

Dėl A. J. išteisinimo pagal LR BK 182 str. 2 d. prokuroras nurodo, kad pagal kaltinimą A. J. turėjo tikslą ir veikė ne tik vedama noro uždirbti, bet ir siekdama apgauti. Minimas tikslas apima ne tik pirkimo-pardavimo sandorį, bet ir dokumento suklastojimą, L. S. pareigų neatlikimą, pačios D. R. apgaulę, o šiuos santykius reguliuoja jau ne LR CK, o LR BK normos. Nurodo, kad kaltinimas yra visuma, išskaidyti jo į atskiras dalis ir priimti išteisinamąjį nuosprendį remiantis kuria nors kaltinimo dalimi, negalima. Nurodo, kad teismo išvada, jog nėra duomenų, kad A. J. įkalbėjo L. S. neapžiūrėti vertinimo buto prieštarauja L. S. parodymams, iš kurių matyti, jog jis iš A. J. elgesio suprato, kad ji nenori, kad butas būtų apžiūrimas, kad A. J. į jį dėl to buto kreipėsi 5 ar 6 kartus, bei kad jis net kokius 3 kartus norėjo važiuoti apžiūrėti buto, tačiau A. J. vis rasdavo priežasčių to nedaryti. Nurodo, kad teismas šiuos L. S. parodymus įtraukė į nuosprendį, tačiau motyvacinėje dalyje jais nesirėmė.

Prokuroras tvirtina, kad iš bylos aplinkybių viseto akivaizdu, kad A. J., žinodama, jog nei L. Ž., nei A. R. nesigilins į pateikiamus dokumentus, bankas ar draudimo atstovas pagal nustatytą tvarką neapžiūrinės buto, pažinodama L. S. ir pateikdama kito būsto nuotraukas, pasinaudodama L. S. pasitikėjimu, apgavo L. S., A. R., L. Ž., banką, UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teismas vis tiek laikė, kad šiuo atveju apgaulės nebuvo. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal L. S. pareiškimą, kuriuo jis pats kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kuriame jis nurodė, kad buvo apgautas. Dėl D. R., kaip nukentėjusiosios, prokuroras tvirtina, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog ji nukentėjo šioje byloje, kadangi 2013-02-08 nutartyje Šiaulių apygardos teismas pasisakė, kad D. R. byloje buvo apgauta.

Dėl L. S. išteisinimo pagal BK 229 str. prokuroras nurodo, kad turto vertinimo ataskaita yra būtinas dokumentas paskolai gauti, A. J. iniciatyva, L. S. netinkamai atlikus pareigas, ataskaita buvo suklastota ir pateikta bankui, todėl teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp L. S. veiksmų ir pasekmių, negalima. Mano, kad žalos padarymui įtakos turėjo ir tolimesni A. J. veiksmai, tačiau tai nešalina L. S. atsakomybės, nes būtent dėl jo netinkamai atliktų pareigų buvo suklastotas ir naudojamas dokumentas - turto vertinimo ataskaita, t.y. buvo įvykdytas dokumento suklastojimas, bei sudarytos sąlygos kitai nusikalstamai veikai –sukčiavimui. Tvirtina, kad šiuo atveju priežastinis ryšys yra tiesioginis, nes būtent dėl L. S. netinkamų pareigų atlikimo ir kilo pasekmės. Be to, nurodo, kad šiuo atveju priežastinis ryšys turi būti nustatinėjamas ne tiek su turto užvaldymu-sukčiavimu, ir net ne su dokumento suklastojimo faktu, kuris akivaizdus, o su faktu, kad L. S. į vietą nevažiavo ir buto neapžiūrėjo, bet ataskaitą surašė. Prokuroro teigimu, šiuo atveju nusikaltimas baigtas nuo to momento, kai L. S. sutiko surašyti ataskaitą neapžiūrėjęs buto

Dėl teismo motyvo, kad byloje nėra duomenų, jog L. S. butą įvertino didesne nei rinkos kaina įkalbėtas A. J., kaip nurodyta kaltinime, prokuroras pažymi, jog L. S. pareikšto kaltinimo esmė yra pareigų neatlikimas, o ne žinojimas, jog jo vertinimas neatitinka rinkos kainos. Nurodo, kad akivaizdu, jog jis nesuprato padedantis A. J. suklastoti dokumentą, jis suprato, jog ji nenori, kad butas būtų apžiūrimas, gal 3 kartus norėjo važiuoti apžiūrėti buto, bet A. J. rasdavo priežasčių to nedaryti. Pabrėžia, kad šiuo atveju, nepriklausomai kokios buvo priežastys ar aplinkybės, užtenka fakto, kad L. S. į vietą nenuvažiavo, buto neapžiūrėjo, bet ataskaitą surašė.

Nurodo, kad teismas analizavo ir vertino, kokia galėjo būti buto vertė nusikaltimo padarymo dieną, taip abejodamas ar žala buvo didelė, tačiau neatsižvelgė į 58 000 Lt sumą, kurią gavo A. J. už buto pardavimą, nors ji butą pirko tik už 4000 Lt, kas patvirtina, jog parduodamas butas D. R. akivaizdžiai neatitiko rinkos vertės. Teigia, kad 51 250, 4 Lt civilinis ieškinys parodo, kokia yra realiai padaryta žala, kuri, sutinkamai su BK 190 str., laikoma didele.

Prokuroras atkreipia dėmesį, kad LR BK 229 str. numatyta žala siejama ne tik su materialine verte, nes žala daroma valstybės, institucijos, darbovietės, specialybės, pareigybės, autoritetui ir prestižui, tačiau teismas neįvertino ir net nepasisakė dėl to, kad L. S. padaryta žala ne tik materiali bet ir nemateriali, nes jis dirbo turto vertintoju, teikė viešąsias paslaugas, turėjo teisę turto vertinimo ataskaitas sudarinėti bendrovės vardu, jam buvo išduoti kvalifikaciją patvirtinantys pažymėjimai Nr. A000257, Nr. A000266, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai L. B., T. S., R. S. (J.) parodė, kad pasitikėjo turto vertintojais, jų ataskaita, bendrove UAB „L.“, ataskaita buvo lygiavertis ir būtinas dokumentas paskolai gauti. Nurodo, kad dėl L. S. netinkamai atliktų pareigų kilo teisinės pasekmės ne tik D. R., bet ir paskolą išdavusiam bankui, draudimo bendrovei, UAB „L.“, kuri patraukta atsakovu civilinėje byloje. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras sprendžia, kad padaryta didelė žala ir valstybei, L. S. egzaminavusioms ir jo kvalifikaciją patvirtinusioms institucijoms, turto vertintojo profesijai, UAB „L.“, valstybės tarnautojo (ir jam prilyginto asmens) prestižui, pasitikėjimui, viso viešojo sektoriaus, teikiančio viešąsias paslaugas, autoritetui. Nurodo, kad turto vertinimo ataskaita yra svarbus dokumentas ir galioja tol, kol jos nepanaikina teismas, sukelia reikšmingas teisines pasekmes. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių L. S. padarytą neatsargią nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 str. Nurodo, kad iki 2010-06-29, veikos padarymo metu, galiojusioje BK 95 str. 1 d. 1 p. b pp. redakcijoje buvo numatyta, kad asmeniui, padariusiam neatsargų ir nesunkų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis praėjus 5 metams po nusikalbamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta daugiau nei prieš 5 metus, todėl byla L. S. atžvilgiu turi būti nutraukta.

Dėl teisėjos J. K. šališkumo prokuroras nurodo, jog teisėja nuosprendyje nurodė, kad D. R. buvo nesąžininga, todėl nėra pagrindo jos laikyti nukentėjusiąja, o 2013-02-08 Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad D. R. byloje buvo apgauta, tačiau tai teisėja nuosprendyje ignoravo. Prokurorui tai sudaro prielaidą abejoti teisėjos J. K. nešališkumu. Nurodo, kad teisėjai 2013-04-08 bylos nagrinėjimo metu buvo reiškiamas nušalinimas, teisėja 2013-04-08 nutartimi nusišalino, tačiau Šiaulių apylinkės teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui nepatvirtinus teisėjos nusišalinimo, bylą toliau nagrinėjo teisėja J. K.. Tai, kad teisėja pati buvo įvertinusi, jog bylos nagrinėti nebegali, bei nuosprendyje išdėstė nuomonę, jog D. R. nėra nukentėjusioji, kuri buvo išsakyta ir 2013-01-24 nutartyje, tačiau ji prieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2013-02-08 nutarčiai, leidžia manyti, prokuroro nuomone, kad teisėja J. K. iš tiesų buvo šališka.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai advokatai prašė skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato LR BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Prokuroras nesutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, jog neįrodytos kaltinime nurodytos aplinkybės, kad dėl A. J. veiksmų – suklastotos turto vertinimo ataskaitos realizavimo D. R., buvo padaryta didelė žala bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, į ką atsižvelgdamas teismas A. J. veiksmus perkvalifikavo iš BK 300 str. 3 d. į 300 str. 1 d. Iš skundo matyti, kad prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ padaryta 58 000 Lt turtinė žala yra nedidelė, kadangi, prokuroro teigimu, teismas tokią išvadą padarė tik vertindamas nenuoseklius šios bedrovės atstovų T. S., L. B. bei R. S. parodymus, tačiau nesiaiškino aplinkybių, susijusių su įmonės finansine padėtimi, nenustatinėjo, ar tai privati, ar tai valstybės bendrovė. Taip pat prokuroras tvirtina, kad šiuo atveju svarbi ne materialinė žala, o kaltininko veiksmų teisinės pasekmės. Teisėjų kolegija atmeta prokuroro skundo argumentus, kuriais ginčijamas A. J. veikos kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad A. J. buvo inkriminuojama tai, jog, jai perduodant geresnio buto nuotraukas turto vertinimo ataskaitai surašyti, buvo surašyta suklastota nekilnojamo turto vertinimo ataskaita, kurią A. J. realizavo D. R., kuri šį suklastotą dokumentą pateikė N. B. F. skyriui ir gavo 58 000 Lt kreditą, kurį padengė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir dėl to šį bendrovė patyrė didelę 58 000 Lt žalą, t.y. A. J. buvo inkriminuota tai, kad dėl jos veiksmų bendrovė ,, (duomenys neskelbtini)“ patyrė didelę turtinę žalą. Iš kaltinamojo akto ir įtarimo matyti, kad A. J. buvo inkriminuota didelė turtinė žala, todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatinėjo šios rūšies žalos atsiradimą dėl A. J. veiksmų.

BK 300 straipsnio 3 dalyje, be kitų atvejų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Šio nusikaltimo sudėtis apima pavojingos veikos (dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu), padarinių (didelės žalos) ir priežastinio ryšio tarp jų bei nusikalstamos veikos dalyko nustatymą. Kolegija pažymi, kad didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, t.y. įvertinant atsiradusią turtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atstovė L. B. teisme parodė, kad dėl žalos atlyginimo jie bendrauja su UAB ,,L.“, bylos nagrinėjimo teisme dienai jie turi tik preliminarius žalos paskaičiavimus 51 250,24 Lt sumai ir ši suma yra tikslinama, nes neaišku, kokia žala buvo padaryta nagrinėjamo įvykio metu, jos nuomone, žalą turėtų atlyginti UAB ,,L.“ (2 t., 120-121 b. l.). Kito teismo posėdžio metu apklausiamas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atstovas T. S. parodė, kad jiems sunku nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, reali žalos suma gali kisti, šiai dienai oficialaus dokumento, kuris patvirtintų žalos dydį, jie neturi, jų nuomone, žala bendrovei padarė nepriklausomi turto vertintojai (2 t., 165-166 b.l.). Liudytoja R. S. parodė, kad ji dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, turto, kuriam suteikiama paskola, jie nevertina ir nežiūri, suteikta draudimo suma nebuvo didelė, jos nuomone, ši suma ir bendrovei nėra didelė (3 t., 189-190 b. l.).

Atsižvelgdama į šiuos parodymus kolegija sprendžia, kad byloje nesurinkta įrodymų dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio – didelės žalos, padarymo, todėl A. J. veiksmai iš kaltinimo pagal LR BK 300 str. 3 d. buvo pagrįstai perkvalifikuoti į BK 300 str. 1 d.

Dėl A. J. išteisinimo pagal BK 182 str. 2 d. prokuroras tvirtina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodytos aplinkybės, kad A. J. apgaulės būdu įgijo svetimus banko ,,N. B. F. Plc“ Lietuvos skyriui ir D. R., kaip kredito gavėjai, priklausančius 58 000 Lt, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad A. J. apgavo L. S., A. R., L. Ž., banką ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“.

Visgi, susipažinus su byloje surinkta medžiaga, matyti, kad buto pirkimo iš A. J. iniciatorius, pasinaudojant banko suteikiamu kreditu, buvo L. Ž., tačiau dėl to, kad tuo metu jis pats turėjo daug įsipareigojimų bankams, jis pats to savo vardu daryti negalėjo, todėl paimti paskolą iš banko, nurodant, jog paskola bus naudojama buto įsigijimui jis įkalbėjo A. R.. Iš L. Ž. ir A. R. parodymų teisme matyti, kad nei jis, nei A. R. prieš pirkimą A. J. parduodamo buto apžiūrėti į jo buvimo vietą nevyko, butą buvo matę tik iš A. J. pateiktų nuotraukų, A. J. nedraudė apžiūrėti buto, tačiau tam jie neturėjo laiko, problemos prasidėjo tada, kai reikėjo mokėti įmokas bankui už butą (2 t. 117-120 b. l.).

Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J., sudarydama buto pardavimo sutartį L. Ž. iniciatyva su A. R. su jais bendravo, ir nors jiems rodė ne to buto, kurį planavo parduoti nuotraukas, tačiau nedarė jokių kliūčių, kad jie patys nuvyktų apžiūrėti perkamą butą ir galėtų matyti parduodamo buto stovį, todėl šiuo atveju prokuroro skundo motyvas, jog A. J. siekis apgauti L. S., A. R., L. Ž., banką ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo esminė aplinkybė yra nepagrįstas. Teismų praktikoje laikoma, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Kaip minėta anksčiau, byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad buto iš A. J. pirkimo iniciatoriais buvo L. Ž. ir A. R., jie nesidomėjo turtu, kurį jiems parduoda A. J., buto pirkimo sandoris buvo sudaromas ne dėl gyvenamojo ploto įsigijimo, o dėl paskolos iš banko gavimo, todėl teigti, jog A. J. pateiktos ne to buto, kurį planuoja įsigyti A. R., nuotraukos lėmė A. R. apsisprendimą imti iš banko 58 000 Lt paskolą buto įsigijimui, šiuo atveju nėra pagrindo. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog kreipimosi į banką dėl paskolos gavimo motyvai buvo visai kiti, o ne siekis įsigyti butą. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad gyvenimo praktikoje yra laikoma, kad kiekvienas suaugęs, turintis nors vidutinius gabumus asmuo, prieš pirkdamas daiktą, o juo labiau gyvenamą būstą, jį apžiūri ir įvertina, siekdamas nustatyti, ar jis vertas pardavimo kainos. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad to šiuo atveju nebuvo. Teismų praktikoje laikoma, kad pateikimas duomenų, kurie objektyviai negali suklaidinti vidutinių gabumų nukentėjusiojo, yra tik nuogas melas, nesudarantis apgaulės požymio turinio.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad A. J., sudarydama sutartį su A. R., panaudojo esminę apgaulę ir tokiu būdu įgijo iš banko ,,N. B. F. Plc“ Lietuvos skyriaus ir iš nukentėjusiosios D. R. 58 000 Lt

Apeliacinius skundu dėl L. S. išteisinimo pagal LR BK 229 str. prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus nenustatytas priežastinis ryšys tarp valstybės tarnautojo prilyginto asmens kompetencijai priklausančių pareigų netinkamo atlikimo ir žalos atsiradimo, bei su tuo, kad nebuvo padaryta didelė žala. Teismas laikė neįrodyta, kad kaltinime nurodyta UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ patirta 58 000 Lt turtinė žala laikytina didelė bei tai, kad L. S., pažeidus LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 p. ir 2 p. ir 1996 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ 18 punktą, kad vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis surašomas apžiūrėjus turtą, o apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) (Žin., 1996, Nr. 16-426), kai minėta metodika nenumato išimčių kada turtas gali būti vertinamas jo neapžiūrint, kilo kaltinime nurodytos pasekmės – didelė turtinė 58000 Lt žala UAB „(duomenys neskelbtini)“.

LR BK 229 str. nustatė baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Pagal šį straipsnį baudžiamąja tvarka atsako tik specialus subjektas - valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo - kurio sąvoka išaiškinta LR BK 230 str. LR BK 229 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra tada, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp tarnybos pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo ir kilusių padarinių – didelės žalos, t. y. turi būti nustatyta, kad pareigūno ar jam prilyginto asmens kompetencijai priklausančių pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas objektyviai, dėsningai lėmė didelės žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45/2009). Kasacinėje praktikoje pabrėžiama ir tai, kad tokio pobūdžio bylose didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala vertinama kaip didelė ir kodėl padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip drausminis pažeidimas. Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-262/2011).

Prokuroras skunde nurodo, kad LR BK 229 str. numatyta žala siejama ne tik su materialine verte, tačiau pirmiausia tai daroma žala valstybės, institucijos, darbovietės, specialybės, pareigybės autoritetui ir prestižui.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad L. S. buvo inkriminuota, kad jis netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ patyrė didelę 58 000 Lt turtinę žalą. Kolegija pažymi, kad dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ patirtos didelės 58 000 Lt turtinės žalos pasisakyta anksčiau, todėl teismo kolegija dėl to nesikartoja. O dėl prokuroro skundo argumento, jog L. S. veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybės, institucijos, darbovietės, specialybės, pareigybės autoritetui ir prestižui pažymėtina, kad įteiktuose įtarimuose, nei kaltinamajame akte didelė žala valstybei, institucijai ar darbovietei nebuvo inkriminuota. Pažymėtina, kad šis veikos požymis negali būti preziumuojamas ir jį būtina įrodinėti. Neįrodžius ir nepagrindus didelės žalos kylimo, valstybės tarnautojui ar jam prilyginto asmens veika negali būti kvalifikuota pagal LR BK 229 str. Padarinių dydis yra lemiamas kriterijus nusikaltimus, numatytus LR 229 str., atribojant nuo drausminio nusižengimo.

Taigi, kolegija pritaria teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų L. S. netinkamo tarnybos atlikimo padarinių, kurios padarytos nenukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo praktikos. Kolegija, sprendžia, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes baudžiamieji įstatymai pritaikyti tinkamai. Įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Tik dėl to, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip juos vertina prokuroras, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d.).

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kolegija, atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro P. A. apeliacinį skundą atmesti.