Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-892-324/2012 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei E. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys: Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarė J. V., Kauno rajono 3-iojo notarų biuro notarė G. P.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 1997 m. lapkričio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. 1-4450, patvirtintą Kauno rajono 3-ojo notarų biuro notarės G. P., ir 2009 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, registro Nr. 7KV-3575, išduotą Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarės J. V., taikyti restituciją natūra ir ieškovo asmeninėn nuosavybėn grąžinti butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1997 m. lapkričio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ginčo butas buvo perleistas R. B. nuosavybėn, buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Tikroji pirkimo-pardavimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tuo metu neteisėta veikla besivertusio ieškovo vienintelio nekilnojamojo turto išsaugojimą, jį perregistruojant sugyventinės ? 2009 m. gegužės 14 d. mirusios R. B. (atsakovės motinos) ? vardu. Sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, neįvyko faktinio civilinių teisių pasikeitimo – ieškovas ir toliau gyveno ginčo bute, naudojosi juo kaip savininkas, mokėjo jo išlaikymo išlaidas, butą remontavo. Sandoris nebuvo įvykdytas, t. y. ieškovui nebuvo sumokėta pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta buto pardavimo kaina. R. B. niekada nedirbo, nesivertė jokia veikla, todėl neturėjo jokių pajamų. R. B. motina E. B. buvo senyvo amžiaus, išlaikyti galėjo tik save, neišgalėjo padėti R. B. Pasitikėdamas sugyventine ir jos dukra, kurią užaugino nuo dvejų metų, ieškovas jokių buto nuosavybės teisės susigrąžinimo variantų nenumatė.

Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovės motina R. B., mirusi 2009 m. gegužės 14 d., kartu kaip sugyventiniai gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausiusiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1989 metų iki R. B. mirties. 1997 m. lapkričio 10 d. šį butą ieškovas pardavė R. B.

Teismas sprendė, kad ieškovas nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyto 10 metų ieškinio senaties termino ieškinyje nurodytai teisei ginti. Pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, tai, kad realiai prarado nuosavybės teisę, ieškovas suvokė paaiškėjus, jog sugyventinės turto paveldėtoju yra ne jis, o atsakovė, bei pastarajai ėmusis veiksmų panaikinti ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog perleisdamas buto nuosavybės teisę R. B., nesiekė sukurti sandoryje numatytų teisinių pasekmių. Teismas darė išvadą, kad ieškovas jokiais faktiniais duomenimis neįrodė realios su buto konfiskavimu susijusios nuosavybės teisės praradimo grėsmės, o pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte ieškovas patvirtino, kad butas nėra ginčo objektas, taip pat nėra trečiųjų asmenų teisių į jį. Teismas pažymėjo, kad jei tokią ieškovo nurodytą aplinkybę ir būtų galima laikyti sandorio sudarymo priežastimi, ieškovo nurodytas tikslas perleisti turtą sugyventinei tam, kad būtų išsaugota jo nuosavybės teisė, neįrodo, jog nuosavybės teisė buvo perleista fiktyviai. Tokią išvadą teismas darė remdamasis atsakovės paaiškinimais, kad motina (R. B.) buvo sakiusi, jog dėl vertimosi ar ketinimo verstis spirito kontrabanda ieškovui reikėjo pinigų ir ta problema buvo išspręsta perleidus už R. B. motinos E. B. duotus pinigus buto nuosavybės teisę R. B. Tai, kad už parduodamą butą sutarties pasirašymo metu iš pirkėjos gavo 41 181 Lt, ieškovas patvirtino sutarties 3 punkte (CPK 197 str. 2 d.). Teismo sprendime nurodyta, kad liudytoja E. B. parodė, kad ji visą gyvenimą aktyviai dirbo, pinigų buvo sukaupusi iš darbo užmokesčio fabrike, o iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ? ir iš spekuliacijos (vėliau dekriminalizuotos veikos) gruziniška bei armėniška avalyne, už ką jai buvo iškelta byla. D. R. B. pasakius, kad jos sugyventiniui reikia pinigų, dėl to jis ketina parduoti butą ir tuomet nebūtų kur gyventi, šiam butui pirkti liudytoja davusi apie 40 000 Lt. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti išsamiais šios liudytojos, kurios verslumą įrodo ir 1996-1998 metais išduoti patentai prekybai, paaiškinimais. Teismo nuomone, tai papildomai patvirtina, jog R. B., nors pati nedirbo (atsakovė neįrodė, jog R. B. gaudavo kitokių savarankiškų pajamų), turėjo pinigų buto pirkimo-pardavimo sandoryje nurodytai kainai apmokėti (CPK 189 str.).

Teismas pažymėjo, kad sandoris buvo įvykdytas ir 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų laikymosi aspektu, t. y. buto nuosavybės teisė buvo įregistruota R. B. vardu. Tai, kad įvairios šio buto išlaikymo sutartys ir toliau buvo sudarinėjamos ieškovo vardu, nuosavybės teisės perleidimo tariamumo neįrodo – nėra ginčo dėl to, kad ieškovas ir R. B. buvo sugyventiniai, bute abu buvo deklaravę gyvenamąją vietą, juo naudojosi, todėl tiek mokesčių už teikiamas komunalines paslaugas mokėjimas, tiek buto remontavimas įrodo naudojimosi gyvenamuoju būstu, o ne jo nuosavybės teisės faktą.

Teismas akcentavo, jog nuosavybės teises į butą ieškovas perleido ir teisiškai, ir faktiškai, todėl teisei priešingais tikslais motyvuota ieškovo valia nesukūrė jo pageidaujamų niekinių nuosavybės teisės perleidimo pasekmių (ex iniuria ius non oritur).

Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; neperdavus bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ? teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą tariamojo sandorio instituto sampratą, todėl nepagrįstai nenustatė tariamo sandorio požymių. Faktinių civilinių teisių pasikeitimas sudarius ginčo sutartį neįvyko: faktiškai pardavėjas nepardavė buto pirkėjui, o pirkėjas neperėmė jo nuosavybėn ir nesumokėjo už tai sutartimi nustatytos kainos. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtino faktinę aplinkybę, kad ieškovas visuomet buvo įsitikinęs, jog bute gyvena kaip buto savininkas, o ne R. B. leidus juo naudotis. Nors ieškovas pirkimo-pardavimo sutartimi patvirtino, kad butas nėra ginčo objektas, kad nėra trečiųjų asmenų teisių į jį, kad už parduodamą butą sutarties pasirašymo metu iš pirkėjo gavo 41 181 Lt, tačiau tą padarė tik todėl, kad simuliavo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Tiek ieškovas, tiek R. B. žinojo, kad pinigai už butą nebus mokami, nes R. B. jokių pajamų neturėjo, ji niekada nedirbo, nesivertė jokia veikla. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes netenkino ieškovo atstovės prašymo atidėti teismo posėdį dėl ieškovo sveikatos sutrikdymo. Dėl šios aplinkybės CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sprendimas turėtų būti panaikintas, o byla perduota nagrinėti iš naujo. Netenkinus prašymo atidėti teismo posėdį, ieškovui nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir atskleisti tikruosius ginčo pirkimo-pardavimo sutarties šalių ketinimus sudarant tariamą sandorį. Atsakovė šių faktinių aplinkybių žinoti net negalėjo, nes tebuvo 10 metų amžiaus, šalių susitarime nedalyvavo, todėl atsakovės paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnio reikalavimus, įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai atmetė ieškinį neatskleisdamas bylos esmės. Ieškovas buvo pateikęs prašymą teismo posėdyje apklausti liudytojus, kurie būtų patvirtinę faktines aplinkybes apie šalių elgesį prieš ir po sandorio sudarymo, o tai yra viena iš svarbių sąlygų sandorį pripažįstant tariamu. Galimybė teikti paaiškinimus nebuvo suteikta ir ieškovui, nes dėl sveikatos sutrikdymo ieškovas į gydytojus kreipėsi teismo posėdžio dieną, todėl nespėjo gauti dokumento, patvirtinančio svarbias nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis. Ieškovas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir paaiškinti šalių tikrųjų ketinimų sandorio sudarymo dieną bei pateikti klausimų tiek atsakovei, tiek liudytojai E. B.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo, kaip buto savininko, elgesį, o vertino tik liudytojos E. B. parodymus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 40 000 Lt sumos turėjimą patvirtino šios liudytojos pateikti 1996-1998 metais išduoti patentai prekybai. Šie duomenys neįrodo, kokio dydžio buvo E. B. pajamos. Ginčo sandoris sudarytas 1997 metais, todėl mažai tikėtina, kad per metus E. B. būtų sutaupiusi 40 000 Lt. Atsakovės E. B. parodymai neatitiko tiesos (teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad jos motina R. B. dirbo kažkokioje firmoje, yra surašytos visos mamos darbovietės darbo knygelėje (b. l. 181), nors liudytoja E. B. paliudijo, kad jos dukra niekur nedirbo (b. l. 182). Atsakovės paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai, tačiau, priešingai, teismas jų pagrindu padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovui dėl vertimosi ar ketinimo verstis spirito kontrabanda reikėjo pinigų ir dėl to neva ieškovas ketino parduoti savo butą.

Atsakovė E. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tyrė visas su ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymu bei vykdymu susijusias aplinkybes, tyrė sutarties sudarymo tikslus bei motyvus, vertino, ar sutartis buvo realiai įvykdyta. Todėl skundo argumentai apie tai, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, yra nepagrįsti. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad butas R. B. faktiškai nebuvo perduotas, nes perleidus butą ir tęsiantis asmeniniams santykiais, pakako likti bute gyventi ir atskiro veiksmo atlikti nereikėjo. Teismas pagrįstai sprendė, kad įvairių sutarčių dėl paslaugų butui teikimo sudarymas, buto remontas patvirtina aplinkybę, kad ieškovas naudojosi gyvenamuoju būstu, bet ne buto nuosavybės teisės faktą. Ieškovo teiginiai, kad kainos sumokėjimo faktą jis sutartyje patvirtino tik simuliuodamas, kad kaina už butą jam nebuvo sumokėta, buvo paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Tai, kad į teismo posėdį neatvyko ieškovas, netrukdė išnagrinėti bylą, nes teismo posėdyje dalyvavo ieškovo atstovė, kuri teikė paaiškinimus, uždavė klausimus, prašė apklausti atvykusį liudytoją, įgyvendino kitas procesines teises. Atstovei bylos aplinkybės yra gerai žinomos, ji bylą vedė nuo 2009 m., pasirašė teismui pateikiamus procesinius dokumentus. Be to, atidėti teismo posėdį nebuvo ir galimybės, nes iki teismo posėdžio nebuvo pateikta ieškovo neatvykimą priežastį patvirtinančių įrodymų, nors tam buvo pakankamai laiko. Atsakovė nesutinka su ieškovo nuomone, kad bylos esmė nebuvo atskleista ir dėl to, jog nebuvo apklausti ieškovo paminėti liudytojai. Ieškovas buvo nurodęs, kad liudytojai atvyks į teismo posėdį ir ieškovas liudytojams apie teismo posėdžio vietą ir laiką praneš. Teismas sutiko liudytojus apklausti, tačiau jie į teismo posėdį neatvyko. Atsakovė pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčijama, jog bylos šalys negyveno kartu, todėl liudytojus apklausti dėl aplinkybių, kurios neginčijamos, nėra tikslinga.

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, savo prašymą motyvuodamas tuo, kad: 1) pirmosios instancijos teismas nesuteikė ieškovui galimybės teikti paaiškinimus; 2) nebuvo apklausti liudytojai, kuriuos apklausti ieškovas prašė patikslintame ieškinyje, 3) teismas neatsižvelgė į ieškovo atstovės paaiškinimą, kad ji nežino visų faktinių aplinkybių, o bylą nagrinėjant iš esmės ieškovas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes jam buvo sumušta galva; 4) žodinis procesas užtikrintų galimybę teisingai išspręsti bylą.

Dėl apelianto (ieškovo) prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar ginčijama buto pirkimo-pardavimo sutartis skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai ir teisėtai nepripažinta tariamuoju sandoriu. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, civilinė byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, savo išvadas deramai motyvavo.

Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: 1997 m. lapkričio 10 d. ieškovas A. B. ir R. B. (mirusi 2009 m. gegužės 14 d.), kurios palikimo paveldėtoja pagal įstatymą yra atsakovė E. B., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Šia sutartimi ieškovas pardavė R. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 41 181 Lt. Šį butą po R. B. mirties 2009 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu paveldėjo atsakovė E. B. (1 t., 10-11, 13-14, 99 b. l.).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d., 1964 m. CK 40 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisines pasekmes, nurodytas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją. Analogiškos taisyklės buvo nustatytos 1964 m. CK 47, 51 straipsniuose. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės; pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančios teisinės pasekmės – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2002; 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005, 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatant tariamojo sandorio požymius. Nors ieškovas teigia, kad faktinių civilinių teisių pasikeitimo sudarius ginčo sutartį neįvyko, t. y. kad faktiškai ieškovas, kaip pardavėjas, buto neperdavė pirkėjui, o šis neperėmė buto nuosavybėn ir nesumokėjo už tai sutartyje nustatytos kainos, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos (CPK 178 str.).

Pasak ieškovo, faktas, kad ieškovas ir R. B. ginčo bute kartu nepertraukiamai gyveno nuo 1989 metų iki R. B. mirties, kad gyvenimas kartu buvo tęstinis, įrodo, jog civilinių teisių pasikeitimas sudarius ginčo sandorį neįvyko. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovo teiginiu nesutinka. Egzistuojant ieškovo ir R. B. tarpusavio asmeniniams santykiams, natūralu, jog įprastinis daikto perdavimas ir jo priėmimas neįvyko, t. y. po sandorio sudarymo ieškovas iš buto neišsikėlė, o atsakovė į jį neįsikėlė. Toks nekilnojamojo daikto perdavimas bei priėmimas ir negalėjo įvykti, nes abu šie asmenys bute kartu gyveno dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, jame liko gyventi ir po jos sudarymo. Šiuo atveju vien aplinkybė, kad po pirkimo-pardavimo sutarties ieškovas iš buto neišsikraustė, o liko jame gyventi, neleidžia daryti išvados, kad civilinių teisių pasikeitimas tarp sandorio šalių neįvyko.

Ieškovas, teigdamas, kad tikroji pirkimo-pardavimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tuo metu neteisėta veikla besivertusio ieškovo vienintelio nekilnojamojo turto išsaugojimą, nepateikė duomenų, kurie leistų spręsti, jog ginčo sandorio sudarymo metu objektyviai egzistavo kokios nors realios su buto praradimu susijusios grėsmės. Šią aplinkybę pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Ieškovas, aiškindamas, kad ginčo sutartyje esančius įrašus dėl pardavėjo pareiškimo, jog butas nėra ginčo objektas, kad nėra trečiųjų asmenų teisių į jį, kad už parduodamą butą sutarties pasirašymo metu gavo iš pirkėjo 41 181 Lt (ginčijamos sutarties 3, 4 punktai), patvirtino esą tik todėl, kad simuliavo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, turėjo pareigą įrodyti šią aplinkybę. Pagal byloje esančius duomenis negalima daryti išvados, kad buto pirkėja R. B. po ginčo pirkimo-pardavimo sutarties realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų, t. y. kad įgijusi nuosavybės teises į ginčo butą jų realiai neįgyvendino (buto nevaldė, juo nesinaudojo ir nedisponavo).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. B., nors pati ir nedirbo, tačiau turėjo pinigų buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytai kainai apmokėti. Tokią išvadą teismas darė remdamasis liudytojos E. B. parodymais, kurių ieškovas nepaneigė. Ieškovas apeliaciniame skunde apsiribojo nurodymu, esą pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 40 000 Lt sumos turėjimą patvirtino į bylą pateikti E. B. 1996-1998 metais išduoti verslo patentai. Ieškovo nuomone, šie duomenys neįrodo, kokio dydžio buvo E. B. pajamos, kadangi ginčo sandoris sudarytas 1997 metais, todėl mažai tikėtina, kad per metus E. B. būtų sutaupiusi 40 000 Lt. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuos verslo patentus įvertino tik kaip duomenis, papildomai patvirtinančius liudytojos nurodytas aplinkybes, t. y. liudytojos vertimąsi prekyba ir pajamų iš šios veiklos gavimą.

Į bylą buvo pateiktos ieškovo vardu 1997 m. sausio mėnesį sudaryta elektros energijos tiekimo-vartojimo (pardavimo-pirkimo) buities vartotojui (gyventojui), 1997 m. spalio 10 d. apskaitos už šaltą ir karštą vandenį pagal bute (patalpoje) įrengtus prietaisus sutartys, AB „Lietuvos dujos“ tiekimo departamento Kauno skyriaus pažyma apie atsiskaitymą už gamtines dujas, iš kurios matyti, kad gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis maistui ruošti buvo sudaryta su ieškovu nuo 1994 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 9 d., gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis šildyti buvo sudaryta su A. B. nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. (1 t., 15-18, 22). Iš UAB „Būsto valda“ ir UAB „Kauno švara“ pažymų turinio matyti, kad sąskaitos už komunalines paslaugas buvo teikiamos ieškovo vardu, kad mokesčius už buitinių atliekų išvežimą mokėjo ieškovas. Nurodyti duomenys patvirtina, kad vartojimo (paslaugų butui teikimo) sutartys buvo sudarytos iki ginčo sandorio sudarymo, jos nepatvirtina ginčijamo sandorio tariamumo, nes tiesiog buvo neperrašytos buto naujo savininko vardu. Juolab, kad po sandorio sudarymo ieškovas liko gyventi bute ir buvo jame deklaravęs savo gyvenamąją vietą. 2009 m. rugpjūčio 11 d. TEO, akcinės bendrovės pažyma patvirtina, kad ieškovas telekomunikacijų paslaugomis naudojosi nuo 2001 m. vasario 4 d. iki 2009 m. kovo 31 d., 2009 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Mikrovisatos TV“ pažyma patvirtina, kad ieškovas nuo 2008 m. kovo 20 d. yra UAB „Mikrovisatos TV“ abonentas (1 t., 19 b. l.). Visgi, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, tai patvirtina ieškovo naudojimąsi butu, o ne jo, kaip savininko, nuosavybės teisių į butą įgyvendinimą, nes atlygintinų paslaugų teikimas nesiejamas su konkrečiu nekilnojamuoju daiktu, į kurį tokios paslaugos turi būti teikiamos, o siejamos su asmeniu, sudariusiu su paslaugų teikėju sutartį dėl konkrečių paslaugų teikimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad labiau yra tikėtina, jog sudarius ginčijamą sandorį įvyko civilinių teisių pasikeitimas, kad ieškovas ginčo buto nuosavybės teisę perdavė R. B.

Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmė, nes netenkino ieškovo atstovės prašymo atidėti teismo posėdį dėl ieškovo sveikatos sutrikdymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje ieškovą atstovauja advokatė D. V. (1 t., 82 b. l.), kuri bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė procesinius dokumentus (1 t., 83 b. l., 89-94, 104-106, 112-114, 139 b. l.). Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinė byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2012 m. gegužės 17 d., 10 val. (1 t., 150-151 b. l.). Į šį teismo posėdį atvyko ieškovo atstovė advokatė D. V., neatvyko ieškovas A. B. Ieškovo atstovė prašė atidėti teismo posėdį, nes telefonu buvo informuota, kad ieškovas yra sumuštas. Teismas, vadovaudamasis CPK 246 straipsnio 1 dalimi, 51 straipsnio 1 dalimi, netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nepateikus objektyvių įrodymų, kodėl ieškovas negali dalyvauti bylos nagrinėjime, kad bylą jis veda per atstovą (1 t., 176-185 b. l.). Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė, prašydama atidėti bylos nagrinėjimą, duomenų, patvirtinančių ieškovo sveikatos sutrikimą, nepateikė. Pažymėtina, kad nors tokie duomenys ir buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu (2 t., 15-16 b. l.), tačiau CPK 246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neatvykimas dėl ligos paprastai nėra laikomas svarbia priežastimi. Be to, ieškovą nuo pat parengiamojo teismo posėdžio atstovavo advokatė. Šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje ir gali vesti bylą per atstovus ar prašyti teismą bylą išnagrinėti joms ir jų atstovams nedalyvaujant. Atstovavimo institutas yra grindžiamas principu „tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats“ (qui facit per alium facit per se). Ieškovą teismo posėdžiuose atstovavo advokatė, ieškovo dalyvavimas teismo posėdžiuose nebuvo pripažintas būtinu, ieškovas procesiniuose dokumentuose nebuvo išreiškęs noro asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose, ieškovas iki pat teismo posėdžio ir sveikatos sutrikimo turėjo galimybę teikti teismui papildomus rašytinius įrodymus. Be to, ieškovas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad nesuteikus jam teisės teikti paaiškinimus ir atskleisti tikruosius šalių ketinimus sudarant tariamą sandorį, nebuvo atskleista bylos esmė, nekonkretizavo aplinkybių, kurias būtų galėjęs paaiškinti tik pats ieškovas ir kurių teismo posėdyje nepaaiškino jo atstovė, taip pat nekonkretizavo, kokius klausimus būtų norėjęs pateikti atsakovei ir liudytojai E. B., kurių neuždavė ieškovo atstovė. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo atstovė netinkamai atstovavo ieškovą, posėdyje nedalyvaujat pačiam ieškovui, todėl neturi ir pagrindo naikinti teismo sprendimą pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip to prašo ieškovas apeliaciniame skunde.

Ieškovas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai atmetė ieškinį, neatskleisdamas bylos esmės. Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio reikalavimus, neleisdamas ieškovui pateikti paaiškinimų ir liudytojų parodymų, užkirsdamas kelią ieškovui pateikti visus turimus įrodymus apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes bei šalių elgesį po ginčo sandorio sudarymo. Priešingai nei teigia ieškovas, ieškovui nebuvo apribota teisė teikti paaiškinimus, nes pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomens, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktiniai duomenys nustatomi ir šalių (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais. Kaip jau buvo minėta, atstovavimo institutas yra grindžiamas principu „tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats“. CPK 186 straipsnio 5 dalis numato, kad šalies apklausai prilyginama atstovo apklausa. Todėl nepripažinus ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, ieškovo atstovei teismo posėdyje teikus atitinkamus paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas CPK 177 straipsnis.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, kaip įrodinėjimo priemonė faktinių duomenų nustatymui yra ir liudytojų parodymai. Iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovas prašė apklausti teismo posėdyje liudytojus, kuriuos į teismo posėdį įsipareigojo atsivesti pats, tik prašydamas apklausti liudytoją E. B. ieškovas ją prašė į teismo posėdį iškviesti šaukimu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje, nurodė, kad apklaustini ieškovo prašomi apklausti liudytojai, kuriuos ieškovas nurodė į teismo posėdį atsivesti pats, iškvietė į teismo posėdį liudytoją E. B. (1 t., 150-151 b. l.). Į teismo posėdį atvyko ir buvo apklausta E. B., taip pat V. D. ? vienas iš patikslintame ieškinyje nurodytų liudytojų, nes kiti liudytojai į teismo posėdį neatvyko. Esant tokiai aplinkybei, kai liudytojus į teismo posėdį įsipareigojo atsivesti pats ieškovas, negalima sutikti su ieškovo argumentais, kad teismas neleido teikti liudytojų parodymų, tokiu būdu užkirsdamas kelią ieškovui pateikti visus turimus įrodymus apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes bei šalių elgesį po ginčo sandorio. Kaip jau buvo minėta, skirdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje teismas sutiko su ieškovo prašomų apklausti liudytojų apklausa, tačiau į teismo posėdį liudytojai, kurių atvykimą įsipareigojo užtikrinti pats ieškovas, neatvyko. Skunde ieškovas nenurodo priežasčių, dėl kurių į teismo posėdį atvyko tik vienas minėtas liudytojas. Tai, kad ieškovas teismo posėdžio dienos išvakarėse buvo sužalotas, nesudaro pagrindo manyti, kad dėl tos priežasties negalėjo į teismo posėdį atvykti ir liudytojai. Be to, ieškovas nedetalizuoja, kokias svarbias faktines aplinkybes apie ginčo sandorio sudarymą bei šalių elgesį po jo sudarymo liudytojai galėjo paaiškinti, o pageidaudamas bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašė iškviesti liudytojus ir juos apklausti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo keisti ar naikinti pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.