Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. B. ieškinį atsakovei E. B., tretiesiems asmenims Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarei J. V., Kauno rajono 3-ojo notarų biuro notarei G. P. dėl sandorio, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Reikalavimus grindžia tuo, kad 1997 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria nurodytą butą jis perleido R. B. nuosavybėn, buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis). Tikroji pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tuo metu neteisėta veikla besivertusio ieškovo vienintelio nekilnojamojo turto išsaugojimą, jį perregistruojant sugyventinės - (duomenys neskelbtini) mirusios R. B. (atsakovės motinos) - vardu. Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, neįvyko faktinio civilinių teisių pasikeitimo – ieškovas ir toliau gyveno ginčo bute, naudojosi juo kaip savininkas, mokėjo jo išlaikymo išlaidas, butą remontavo. Sandoris nebuvo įvykdytas - ieškovui nebuvo sumokėta 1997 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta buto pardavimo kaina 41 181 Lt, nes R. B. negavo jokių pajamų, niekada nedirbo, nesivertė jokia veikla. Ji ir atsakovė buvo išlaikomos iš ieškovo gaunamų pajamų. R. B. motina E. B. buvo senyvo amžiaus, išlaikyti galėjo tik save, neišgalėjo padėti R. B. Pasitikėdamas sugyventine ir jos dukra, kurią užaugino nuo dvejų metų, jokių buto nuosavybės teisės susigrąžinimo variantų nenumatė.

Tretieji asmenys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žino.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris atitinka jame išreikštą sandorio subjektų valią dėl nuosavybės teisės perleidimo (įgijimo).

Iš ieškovo atstovės, atsakovės ir jos atstovo paaiškinimų ir rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovės motina R. B., mirusi (duomenys neskelbtini), kartu kaip sugyventiniai gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausiusiame bute (duomenys neskelbtini) nuo 1989 metų iki R. B. mirties. 1997 m. lapkričio 10 d. šį butą ieškovas pardavė R. B.

Teismas sprendžia, kad ieškovas nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyto 10 metų ieškinio senaties termino ieškinyje nurodytai teisei ginti. Pagal jo nurodytas aplinkybes ieškovo teisių pažeidimą sudaro tai, kad, fiktyviai perleidęs turėtą buto nuosavybės teisę R. B., motyvuojant pasitikėjimu R. B., netikėtos jos mirties nenumatymu ir tuo, kad buvo sugyventiniai, su ja nesusitarė dėl nuosavybės teisės susigrąžinimo aplinkybių. Tai, kad nuosavybės teisę prarado realiai, suvokė paaiškėjus, kad sugyventinės turto paveldėtoju yra ne jis, o atsakovė, bei pastarajai siekiant panaikinti ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ( CK 1.127 str. 1 d.).

Ieškovas neįrodė, kad, perleisdamas buto nuosavybės teisę R. B., nesiekė sukurti sandoryje numatytų teisinių pasekmių.

Sprendžiant, ar 1997 m. lapkričio 10 d. buto pirkimo - pardavimo sutarties šalys sudarė 1964 m. CK 253 straipsnyje numatytą sandorį, teismas vadovaujasi šioje civilinės teisės normoje nurodytu pirkimo – pardavimo sandorio apibrėžimu, 40 straipsnyje įtvirtinta sandorio samprata, 51 straipsnyje nurodytais tariamojo sandorio požymiais bei byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pagal 1964 m. CK 40 straipsnį sandoriais buvo laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pirkimo – pardavimo sutartis yra konsensualinė. Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą kainą. (1964 m. CK 253 str. 1 d.).

Negaliojantis sandoris - tai asmens veiksmas, nesukuriantis teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Teisės teorijoje pripažįstama, kad sandoris negalioja arba gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu buvo pažeistos jo galiojimo sąlygos, kurios yra susijusios su sandorio turiniu, sandorio subjektų veiksnumu, valia, sandorio forma. Pagal 1964 m. 51 straipsnio 1 dalį tariamas sandoris yra fiktyvus sandoris, nes jo šalys susitaria, jog sandoris joms nesukurs jokių teisinių padarinių. Taigi, tariamojo sandorio ydingumą lemia jo šalių valia, neatitinkanti išreikštosios sandoryje. Kadangi fiktyvūs sandoriai sudaromi tik dėl akių, šalys jų nevykdo ir todėl jie jokių teisinių padarinių nesukelia.

Toks tariamojo sandorio apibrėžimas leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jei sandoris buvo įvykdytas, jis sukėlė teisinius padarinius, todėl neturėtų būti kvalifikuojamas kaip tariamas.

Ginčo sandorio nevykdymą ieškovas įrodinėja jo sudarymo tikslu, pinigų už parduotą butą negavimu, likimu bute gyventi, buto išlaikymo mokesčių mokėjimu, remontavimu.

Visų pirma, ieškovas jokiais faktiniais duomenimis neįrodė realios su buto konfiskavimu susijusios nuosavybės teisės praradimo grėsmės. Jo atstovė negalėjo konkretizuoti, ar ieškovas vertėsi, ar tik ketino versti neteisėta alkoholinių gėrimų gaminimo veikla. Pirkimo – pardavimo sutarties 4 punkte ieškovas patvirtino, jog butas nėra ginčo objektas, taip pat nėra trečiųjų asmenų teisių į jį.

Antra vertus, jei tokią aplinkybę ir būtų galima sandorio sudarymo priežastimi, ieškovo nurodytas tikslas perleisti turtą sugyventinei tam, kad būtų išsaugota jo nuosavybės teisė, neįrodo, jog nuosavybės teisė buvo perleista fiktyviai. Atsakovė patvirtino motiną sakius, kad dėl vertimosi ar ketinimo verstis spirito kontrabanda ieškovui reikėjo pinigų, ir ta problema buvo išspręsta, perleidus už R. B. motinos duotus pinigus buto nuosavybės teisę R. B. Tai, kad už parduodamą butą sutarties pasirašymo metu iš pirkėjos gavo 41 181 Lt, ieškovas patvirtino sutarties 3 punktu (CPK 197 str. 2 d.). Liudytoja E. B. parodė, kad ji visą gyvenimą aktyviai dirbo, pinigų buvo sukaupusi iš darbo užmokesčio fabrike, o iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo - ir iš spekuliacijos (vėliau dekriminalizuotos veikos) gruziniška ir armėniška avalyne, už ką jai buvo iškelta byla. Dukrai pasakius, kad sugyventiniui reikia pinigų, dėl to jis ketina parduoti butą ir tuomet nebūtų kur gyventi, šiam butui pirkti davusi apie 40000 Lt. Teismas neturi pagrindo netikėti išsamiais šios liudytojos, kurios verslumą įrodo ir 1996-1998 metais išduoti patentai prekybai, parodymais. Tai papildomai patvirtina, jog R. B., nors pati nedirbo ir atsakovė neįrodė ją gaudavus kitokių savarankiškų pajamų, turėjo pinigų buto pirkimo – pardavimo sandoryje nurodytai kainai apmokėti ( CPK 189 str.).

Šis sandoris įvykdytas ir 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų laikymosi aspektu – 1997 m. lapkričio 11 d. buto nuosavybės teisės buvo įregistruota R. B. vardu. Tai, kad įvairios šio buto išlaikymo sutartys ir toliau buvo sudarinėjamos ieškovo vardu, nuosavybės teisės perleidimo tariamumo neįrodo – nėra ginčo dėl to, kad ieškovas ir R. B. buvo sugyventiniai, bute abu buvo deklaravę gyvenamąją vietą, juo naudojosi, todėl tiek mokesčių už teikiamas komunalines paslaugas mokėjimas, tiek buto remontavimas įrodo naudojimosi gyvenamuoju būstu, o ne jo nuosavybės teisės faktą.

Siekdamas, anot ieškovo, įstatymams priešingų tikslų, turimo nekilnojamojo turto nuosavybės teisę jis perleido kitam asmeniui. Nėra įstatymo, kurio pagrindu tokį sandorį būtų galima laikyti turinčiu valios trūkumų, t.y. sudarytu, neketinant sukurti nuosavybės teisės perleidimo pasekmių. Ją ieškovas perleido ir teisiškai, ir faktiškai, todėl teisei priešingais tikslais motyvuota ieškovo valia nesukūrė jo pageidaujamų niekinių nuosavybės teisės perleidimo pasekmių (ex iniuria ius non oritur).

Netenkinant reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, ieškinys atmestinas kaip neįrodytas( CPK 178, 185 str.). Iš ieškovo valstybei priteistinas 3520 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas iki sprendimo priėmimo buvo atidėtas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, ir 48,87 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos ( b.l. 3; CPK 96 str. 2 d.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263, 268 straipsniais, 269 straipsnio pirmąja dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 3568,87 ( tris tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis Lt 87 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Ši suma turi būti įmokėta valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nr LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.