Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-417-755/2016, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-252-252/2014 pagal ieškovės bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., V. J., S. J., L. R. ir A. R., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Express Vaistinė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento: 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai G. V. ir L. V. atsakovams V. J. ir S. J. už 69 000 Lt (19 983,78 Eur) pardavė žemės sklypą ir už 594 000 Lt (172 034,29 Eur) pardavė prekybos paskirties pastatą – vaistinę, esančius J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje; 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai V. J. ir S. J. pardavė minėtą nekilnojamąjį turtą už 663 000 Lt (192 018,07 Eur) atsakovams L. R. ir A. R.; prašė įpareigoti šalis grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal ginčijamus sandorius; įpareigoti atsakovus L. R. ir A. R. grąžinti ieškovei prekybos paskirties pastatą – vaistinę, o atsakovams G. V. ir L. V. – žemės sklypą.Ieškovė pirmąją sutartį ginčijo actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančią ieškovės kreditorių interesus, nes turtas parduotas už mažesnę kainą nei buvo rinkos vertė; antrąją sutartį ginčijo kaip tariamą sandorį, kuriuo šalys nesiekė realių teisinių padarinių.Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis; taikė restituciją: žemės sklypą, esantį J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, grąžino atsakovų G. V. ir L. V. nuosavybėn, o prekybos paskirties pastatą – vaistinę, esantį J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, grąžino ieškovės nuosavybėn, iš ieškovės priteisė V. J. 372 602,34 Lt (107 913,09 Eur), iš atsakovo G. V. priteisė atsakovės V. J. naudai 290 397,66 Lt (84 104,98 Eur), iš atsakovės V. J. priteisė atsakovo L. R. naudai 267 000 Lt (77 328,54 Eur). Šį teismo sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą.Pareiškėja V. J. pateikė prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu). Nurodė, kad 2016 m. vasario mėnesio pradžioje perskaičiusi skelbimą internete sužinojo apie pastato ir žemės sklypo, J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, pardavimą iš pirmųjų varžytynių už 209 251 Eur (722 501,85 Lt). Antrosiose varžytynėse minėtas turtas buvo pardavinėjamas už 151 178 Eur (522 008,11 Lt). Už šią kainą niekas nepirko. Šios aplinkybės, pareiškėjos teigimu, patvirtina, kad teismas klaidingai laikė pakankamu įrodymu ekspertų nustatytą turto rinkos vertę K. Kubertavičiaus – 879 000 Lt, A. Kabokienės – 883 000 Lt. Pagrindinis kriterijus turto rinkos vertei nustatyti yra jo viešas pardavimas. Tai, kad turto iš varžytynių niekas nenupirko už 151 184 Eur (522 008,11 Lt), patvirtina, kad teismo išvada, jog atsakovė V. J. 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 663 000 Lt iš G. V. vaistinės, G. V. ir L. V. nupirko vaistinės pastatą su sklypu ne rinkos verte, yra klaidinga.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, sprendė, kad pareiškėjos nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Teismas nurodė, kad priimdamas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą teismas naudojosi turto vertintojų išvadomis dėl turto rinkos vertės 2009 metų rugsėjį, nes aktuali buvo jo vertė sandorių sudarymo metu. Turtas iš varžytinių pardavinėjamas po daugiau nei šešerių metų. Dėl rinkos (ekonominių) pokyčių per šį laikotarpį nekilnojamojo turto vertė kito ir tikėtina, kad ji gali būti sumažėjusi. Teismas pažymėjo, kad turto varžytinėse nustatyta pradinė kaina, už kurią pirkti norinčių turtą neatsirado, nereiškia, jog pakito turto rinkos kaina. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnį sąvokos „rinkos vertė“ ir „kaina“ yra netapačios, turi skirtingas reikšmes. Kainos pokytis dar nereiškia, kad pasikeitė daikto rinkos vertė. Kaina gali kisti ir dėl subjekto supratimo apie turto vertę, reklamos, pirkėjų, subjekto sugebėjimo suprasti tikrąją turto vertę ir kitų aplinkybių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde pareiškėja V. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį ir atnaujinti procesą Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-252-252/2014. Nurodo šiuos argumentus:Logika, teisingumo, protingumo kriterijai leidžia teigti, kad rinkoje vaistinės pastato su žemės sklypu vertė yra mažesnė nei paskutinė pardavėjo nurodyta vertė. Nors šio nekilnojamojo turto viešame pardavime niekas neperka už 144 810 Eur (499 999 Lt), teismas vis tiek vadovavosi ekspertės A. Kabokienės nustatyta 883 000 Lt verte. Tokia teismo išvada neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti tai naujai paaiškėjusia aplinkybe, kuri pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu.Teismo išvada, kad dėl rinkos (ekonomikos) pokyčių per šį laikotarpį nekilnojamojo turto vertė, tikėtina, gali būti sumažėjusi, prieštarauja viešojoje erdvėje pateiktais nekilnojamojo turto agentūrų, VĮ Registrų centro duomenims, kurie patvirtina, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė nuolat kyla. Akivaizdu, kad A. Kabokienės išvada dėl šio turto rinkos vertės yra neleistinai netiksli, todėl tik atnaujinus procesą galima pašalinti šią klaidą, turėjusią įtakos teismo sprendimui.Atsiliepime suinteresuotas asmuo (ieškovė) bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:Skunde nėra nurodyti konkretūs motyvai ir argumentai, patvirtinantys skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, todėl skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų.Apeliantės prašyme atnaujinti procesą nurodytos ir skunde akcentuojamos aplinkybės objektyviai neegzistavo teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-252-252/2014 ir priimant 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą. Tiek turto vertintojai, tiek teismo ekspertas nustatinėjo turto rinkos vertę 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 21 d., kuria remdamasis, teismas vertino, ar ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises. Jokio ryšio tarp apeliantės nurodomų aplinkybių ir nustatytos turto vertės sandorių sudarymo momentu nėra. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo apeliantės nurodomas aplinkybes traktuoti kaip naujai paaiškėjusias CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme.Apeliantė nepagrįstai sutapatina sąvokas „turto rinkos vertė“ ir „turto kaina“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kainos pokytis dar nereiškia, kad pasikeitė daikto rinkos vertė (2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2008).Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. rugsėjo 7 d. gautas apeliantės prašymas priimti papildomą įrodymą – iš VĮ Registrų centro gautą ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2016/07/01, kuria už 144 000 Eur parduotas žemės sklypas ir pastatas – vaistinė, esantys J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui 2016 m. liepos 1 d. sudarytą ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2016/07/01, kuria ieškovė už 144 000 Eur pardavė žemės sklypą ir pastatą – vaistinę, esančius J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje. Atsižvelgiant į tai, kad ši sutartis sudaryta jau po skundžiamos nutarties priėmimo ir po atskirojo skundo pateikimo, akivaizdu, kad iki tol apeliantė negalėjo pateikti šio įrodymo, kuris, pasak apeliantės, pagrindžia jos atskirojo skundo argumentus dėl tikrosios turto vertės. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pateiktą naują įrodymą, kuris bus vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl proceso atnaujinimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 str. 1 d. 2 p.) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.).Nagrinėjamu atveju apeliantė byloje pateikė duomenis apie ieškovės bankroto administratoriaus viešai paskelbtas varžytynes dėl parduodamo nekilnojamojo turto, kuris prašomoje atnaujinti civilinėje byloje buvo priteistas ieškovės naudai, pripažinus su atsakovais sudarytus sandorius negaliojančiais. Kaip matyti iš apeliantės pateiktų duomenų, 2016 m. vasario 8 d. buvo skelbiamos pirmosios varžytynės dėl pastato – vaistinės ir žemės sklypo, esančių J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, pardavimo už pradinę 209 251 Eur kainą, o neįvykus pirmosioms varžytynėms, šį turtą buvo numatyta pardavinėti antrosiose varžytynėse už pradinę 177 863 Eur kainą. Pagal vėlesnį ieškovės administratoriaus skelbimą, minėtą turtą buvo numatyta parduoti 2016 m. balandžio 1 d. iš pirmųjų varžytynių už pradinę 151 184 Eur kainą, o šioms neįvykus, 2016 m. balandžio 18 d. iš antrųjų (pakartotinių) varžytynių už pradinę 144 810 Eur kainą. Minėtas turtas 2016 m. liepos 1 d. buvo parduotas ne varžytynėse už 144 000 Eur. Apeliantės teigimu, ginčo turto viešas pardavimas už 144 000 Eur (497 203,20 Lt) reiškia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertės A. Kabokienės nustatyta 883 000 Lt šio turto verte. Pasak apeliantės, tai yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą.Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės neatitinka vienos iš būtinų sąlygų procesui atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi tokių aplinkybių nebuvo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėtoje byloje aktuali buvo būtent ginčijamų sandorių sudarymo momentu buvusi perleisto turto vertė. Tuo metu šis konkretus turtas nebuvo pardavinėjamas viešai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013 išaiškino, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad skolininkas perleido verslui naudojamą objektą, todėl atitinkamai turi būti vertinama turto vertė kaip verslo. Atsižvelgdamas į šį išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas prašomą atnaujinti bylą, paskyrė teismo ekspertizę nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti, vertinant jį kaip verslo objektą. Teismas vadovavosi teismo ekspertės A. Kabokienės nustatyta turto verte, įvertinęs abiejų šalių pateiktus argumentus ir įrodymus, t. y. kitų turto vertintojų išvadas. Tai, kad praėjus daugiau nei šešeriems metams po ginčijamų sandorių sudarymo objekto nepavyko parduoti iš varžytynių ir šis turtas, vykdant ieškovės bankroto procedūrą, buvo realizuotas už žymiai mažesnę kainą, nei nustatė teismo ekspertė, nereiškia, kad turto vertė buvo nustatyta netiksliai. Kaip žinia, rinkos ekonomikai būdingas tam tikras kainų pokytis, kuris pasireiškia per ilgesnį laikotarpį. Apeliantės teigimu, nekilnojamojo turto rinkos kainos nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nuolat kilo, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.). Kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu minėtas objektas nebuvo pardavinėjamas viešai, nėra pagrindo teigti, kad apeliantės nurodomos gerokai vėliau atsiradusios aplinkybės įrodo, jog teismo ekspertės A. Kabokienės išvada dėl turto vertės yra klaidinga ir teismas ja negalėjo vadovautis.Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodomos naujos aplinkybės negali būti vertinamos kaip turinčios esminės reikšmės prašomai atnaujinti bylai CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažįstama, kad ginčijamais sandoriais perleisto objekto rinkos vertė buvo mažesnė nei nustatė teismo ekspertė A. Kabokienė, tai nepaneigtų teismo išvados, kad sudarius šiuos sandorius buvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai. Minėtoje byloje teismas akcentavo, kad ieškovės kreditorių interesus pažeidė ir tai, jog didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymu atsiskaitant grynaisiais pinigais (kuriuos pirkėja įnešė į įmonės kasą) buvo sudarytos sąlygos tokių lėšų dingimui. Esant tokioms teismo išvadoms, nėra pagrindo manyti, kad būtų priimtas kitoks teismo sprendimas, jeigu apeliantės nurodomos aplinkybės būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantė neįrodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui būtinų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Kadangi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos teismo nutarties, ši paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.