Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės E. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22552-752/2014 pagal E. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal E. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra D. M., gimusia (duomenys neskelbtini), tvarką: 1) D. M. kas antrą porinį penktadienį pasiima dukrą D. M. iš jos gyvenamosios vietos 16 val. ir grąžina ją į jos gyvenamąją vietą sekmadienį iki 20 val., o kitas savaitgalis priklauso dukters motinai E. M.; 2) kiekvieną savaitės trečiadienį tėvas D. M. pasiima dukrą D. M. iš jos gyvenamosios vietos apie 17.00 val. ir iki 20 val. perduoda dukrą motinai E. M.; 3) vaiko tėvų susitarimu, vaiko tėvas gali bendrauti su dukra ir kitu laiku.

Prašymą grindė tuo, kad 2014 m. spalio 3 d. ieškovė apgaulės būdu, žadėdama dukrai po kelių valandų ją parvežti namo, išsivežė ją pas savo tėvus, nesulaukusi teismo sprendimo dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo, 2014 m. spalio 24 d. mokykloje parašė prašymą perkelti dukrą į kitą mokyklą, visiškai apribojo atsakovo ir dukros bendravimą, atsakovui nėra sudarytos tinkamos galimybės ir sąlygos matytis su dukra ir dalyvauti jos auklėjime.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Neatsižvelgta, kad atsakovas byloje nėra pareiškęs savarankiško reikalavimo dėl bendravimo su dukra tvarkos nustatymo. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

Nevertinta, kad atsakovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė, kuo remiantis ir kokiu pagrindu reiškiamas jo reikalavimas. Dėl to atsakovo prašymas neturėjo būti nagrinėjamas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria patenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinos šalių dukters bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymo), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Dėl to taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo. Iš atsakovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų aplinkybių matyti, kad šalių dukra šiuo metu gyvena su ieškove, ši riboja atsakovo teisę bendrauti su dukra. CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.170 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai. Išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose neįtvirtinta tinkamos laikinosios apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinybę taikyti atsakovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę išskirtinai siejo su šalių dukters interesu bendrauti su abiem tėvais, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra galimas, net atsakovui nepareiškus savarankiško reikalavimo dėl bendravimo su dukra tvarkos nustatymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomos tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės.

Nepagrįstu pripažintinas ir apeliantės argumentas, kad atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo motyvuotas, todėl negalėjo būti nagrinėjamas. Atsakovas prašyme aiškiai išdėstė savo reikalavimą, nurodė dukters išvežimo pas ieškovę aplinkybes, paaiškino, kad ieškovė jam neleidžianti bendrauti su dukra. Taigi atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės atitiko bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, todėl pagrįstai buvo išnagrinėtas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose netiesiogiai patvirtina ribojanti atsakovo ir šalių dukters bendravimą. Šį ribojimą ji teisina tuo, kad šalių dukra bijo atsakovo, nes prieš dukterį ir ieškovę atsakovas naudojo fizinį smurtą. Minimą aplinkybę ieškovė nurodė ne tik atskirajame skunde, bet ir atsiliepime į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pastarajame procesiniame dokumente ieškovė prašė išreikalauti 2014 m. spalio 8 d. šalių mažametės dukters apklausos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-00882-14 protokolą, taip pat vaiką apklausti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netenkino šių ieškovės prašymų, nemotyvuodamas tokio savo sprendimo. Dėl to galėjo būti neišsiaiškintos aplinkybės, svarbios klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui. Nors devynmečio vaiko nuomonė bendravimo su tėvu klausimu nėra lemiama, o teisingam prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui yra reikšmingi ir kiti veiksniai, tačiau apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad gali būti kilusi grėsmė nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomiems interesams, turėjo imtis visų priemonių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas būtų išspręstas išsiaiškinus visas su šio klausimo teisingu išsprendimu susijusias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismui nenustačius visų teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, apeliacine tvarka vertinama nutartis panaikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.