Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. patikslintą ieškinį atsakovui D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo, piniginių lėšų priteisimo ir pagal atsakovo D. M. patikslintą priešieškinį E. M. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – „Swedbank“, akcinė bendrovė, R. M., R. M., išvadą byloje teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė E. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės E. M. reikalavimas dėl 41 994,90 Eur piniginių lėšų pripažinimo asmenine nuosavybe ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą bei pripažinti asmeninės nuosavybės teises į 41 994,90 Eur pinigines lėšas, šias lėšas ieškovei priteisiant iš atsakovo D. M., taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo D. M. ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, jog vien tas faktas, kad už parduotą butą gautos lėšos buvo pervestos ne į ieškovės taupomąją ar terminuoto indėlio sąskaitą, o į einamąją atsakovo vardu atidarytą sąskaitą, kurioje esančios lėšos laikytinos bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.88 str. 1 d. 3 p. prasme, rodo, kad pačios ieškovės valia pinigai buvo perduoti bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn ir leidžiami šeimos poreikių tenkinimui. Pinigai į atsakovo sąskaitą AB SEB banke buvo pervesti tam, kad jie ten saugiai būtų laikomi ir pati ieškovė jų neišleistų. Tarp sutuoktinių buvo susitarimas, kad jos asmeniniai pinigai bus pervesti būtent į AB SEB banko sąskaitą, kadangi joje nebuvo laikomos jokios atsakovo santaupos ir/ar pervedamas jo darbo užmokestis, t. y šios banko sąskaitos atsakovas nenaudojo, todėl tik dėl šios priežasties pinigai turėjo būti saugojami/laikomi būtent AB SEB banko sąskaitoje. Tačiau atsakovas pinigus persivedė į kitą savo sąskaitą, esančią „Swedbank“, AB, neturėdamas nei rašytinio, nei žodinio ieškovės sutikimo. Šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad atsakovas savavališkai pervedė pinigus į kitą savo sąskaitą, nei buvo susitarta su ieškove.Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 3.88 str. 1 d. 3 p. ir nurodė, kad ieškovė, pervesdama pinigus į atsakovo sąskaitą, juos perdavė bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Minėtoje įstatymo nuostatoje yra kalbama apie sutuoktinių gaunamas pajamas iš verslo ar kitos veiklos. Asmenino turto pardavimas nelaikytinas nei verslu, nei kita veikla, todėl CK 3.88 str. 1 d. 3 p. prasme ieškovės pinigai, gauti už parduotą butą, nelaikytini bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jų pervedimas į atsakovo sąskaitą nedaro automatiškai šio turto bendruoju jungtiniu turtu.Teismas nepagrįstai nurodė, jog CK normos nereglamentuoja kompensacijos išmokėjimo ieškovei. CK 3.98 str. 1 ir 2 d. numato sutuoktinio teisės į kompensaciją atvejus. Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir teisme teigė, kad pinigus, kurie buvo jam pervesti į sąskaitą, naudojo santuokoje statyto namo įrengimui, baldų pirkimui, gerbūvio tvarkymui, t. y. bendrojo jungtinio turto pagerinimui, taip pat mokėjo paskolą, kuri buvo panaudota namo statybai. Taigi paskolos dengimui, už kurios lėšas buvo statomas namas, buvo naudojami ieškovės asmeniniai pinigai ir dengiama solidari sutuoktinių prievolė. Todėl esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į tai, kad turtas skundžiamu teismo sprendimu buvo padalintas lygiomis dalimis, atsakovas turi išmokėti ieškovei kompensaciją, kadangi, investavus ieškovei priklausančius pinigus, padidėjo bendrosios jungtinės nuosavybės vertė.Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino byloje esančių banko išrašų, iš kurių matyti, kad didelė dalis pinigų iki 2014-12-31 iš atsakovo sąskaitos buvo nuimti grynais pinigais, t. y. ne mažiau kaip 134 210 Lt. Atsakovas nenurodė ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kur panaudojo minėtus pinigus, todėl, darytina pagrįsta išvada, kad šie pinigai buvo panaudoti ne šeimos poreikių tenkinimui ir/ar buvo investuoti į bendrą šalių namą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė žinojo, jog atsakovas naudoja jos pinigus, gautus už parduotą butą, bei su tuo sutiko. Tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybę, kad ieškovė nieko nežinojo apie sutuoktinio veiksmus dėl pinigų, gautų už parduotą butą, pervedimą į kitą sąskaitą patvirtina tai, kad pinigai jos nurodymu buvo pervesti ne į „Swedbank“, AB banko sąskaitą, iš kurios atsakovas atlikdavo įvairius mokėjimus, o būtent šalių bendru susitarimu į AB SEB banko sąskaitą, kurioje nebuvo atliekamos jokios finansinės operacijos.Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad patenkinta ir atmesta apylygė priešpriešinių šalių neturtinių ir turtinių reikalavimų dalis, todėl šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteistinos. Priešieškiniu atsakovas reiškė analogiškus reikalavimus dėl turto padalinimo, t. y. tokius pačius, kokius jau buvo pareiškusi ieškovė ieškiniu. Teismas sprendime nurodė, kad buvo patenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl turto padalinimo, todėl laikė, kad patenkinta apylygė tiek ieškovės, tiek ir atsakovo reikalavimų dalis. Tačiau patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo padalinimo, nebereikėjo tenkinti analogiško atsakovo reikalavimo, todėl atsižvelgiant į tai, patenkinta atsakovo priešieškinio reikalavimų dalis yra ženkliai mažesnė nei ieškovės, kadangi iš esmės buvo patenkinti visi ieškovės reikalavimai, išskyrus reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Atsakovas D. M. atsiliepimu į ieškovės E. M. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad byloje nėra nustatytos ieškovės nurodomos aplinkybės, jog ieškovė savanoriškai pervesdama pinigines lėšas į atsakovo asmeninę einamąją sąskaitą juos pervedė tam, kad jie nebūtų išleisti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog tarp ieškovės ir atsakovo egzistavo susitarimas dėl pinigų saugojimo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog pervesdama pinigus į atsakovo sąskaitą buvo jo suklaidinta ar apgauta. Ta aplinkybė, kad atsakovas pervestus pinigus išskaidė į kitas sąskaitas su tikslu gauti palūkanas, nesuponuoja išvados, jog atsakovas tokiu būdu siekė apgauti ieškovę bei pasisavino jos pinigus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (banko sąskaitų išrašai) patvirtina, jog pinigai buvo leidžiami šeimos poreikiams - baldų pirkimui, gerbūvio tvarkymui, kelionėms, pragyvenimo išlaidoms. Be to, atsakovas dalį pinigų ieškovei grąžino (pervedė į sąskaitą), kuriuos ji panaudojo savo nuožiūra. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovei neabejotinai buvo žinoma, kad atsakovas gautus pinigus iš SEB banko sąskaitos pervedė į sąskaitą „Swedbank“, AB ir dėl to ieškovė jokių pretenzijų nereiškė ir tam neprieštaravo. Ieškovė, kilus ginčui tarp šalių dėl atsakovui pervestų piniginių lėšų, turėjo procesinę pareigą paneigti turto bendrumo prezumpciją, tačiau jokiais objektyviais įrodymais jos nepaneigė. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo nepaneigia šalių turto bendrumo prezumpcijos bei nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės indėlis patenkinant bendrus šeimos poreikius turėtų būti priteistas iš atsakovo kaip kompensacija. Atsakovo vertinimu, tai, kad ieškovės reikalavimai (dėl turto padalinimo), kuriems atsakovas neprieštaravo, buvo patenkinti, nereiškia, jog analogiški atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl turto padalinimo yra savaime atmetami. Teismas pagrįstai tenkino abiejų šalių reikalavimus dėl turto padalinimo ir motyvuotai nusprendė, kad šalių patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų dalis yra apylygė, todėl bylinėjimosi išlaidos viena kitai iš šalių nepriteistinos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs tarp šalių pagal ieškinį ir priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, asmeninės nuosavybės teisių į piniginių lėšų, gautų pardavus asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą, pripažinimo ir kompensacijos už jas priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs iš dalies ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 41 994,90 Eur pinigines lėšas, gautas pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, atmetė, pripažinęs šias lėšas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe bei nustatęs, kad jos iki santuokos nutraukimo buvo panaudotos šeimos interesais. Ieškovė nesutinka būtent su šia sprendimo dalimi, prašydama ją panaikinti, o jos reikalavimą patenkinti. Nurodo, kad teismo išvados šioje sprendimo dalyje yra nepagrįstos, kadangi piniginės lėšos, gautos pardavus jai nuosavybės teise priklausiusį butą, nebuvo perduotos į sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, o buvo pervestos į atsakovo sąskaitą pasaugojimui, ji apie šių lėšų panaudojimą nežinojo ir atsakovas jos apie tai neinformavo bei sutikimo jų panaudojimui neprašė. Be to, atsakovės manymu, jei atsakovas tvirtina, kad šios lėšos buvo panaudotos namo įrengimui, jo apstatymui, paskolos dengimui, o turtas padalintas lygiomis dalimis, paskolos prievolę pripažįstant solidaria, tai ji turi teisę į šių lėšų kompensavimą.

Dėl piniginių lėšų, gautų pardavus asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą, teisinio statuso ir atsakovės teisės į kompensaciją

Byloje nustatyta, kad ieškovės tėvai A. N. ir R. N. 2004 m. lapkričio 17 d. padovanojo ieškovei asmeninėn nuosavybėn butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108-109). 2009 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 110-116) ieškovei priklausantis butas buvo parduotas už 150 000 Lt, o lėšos –145 000 Lt (41 994,90 Eur) pervestos į atsakovui priklausančią sąskaitą AB SEB banke (t. 1, b. l. 117). Ieškovė būtent į šias lėšas prašė pripažinti asmeninės nuosavybės teisę ir jas priteisti iš atsakovo, o atsakovas tvirtino, kad šios lėšos buvo panaudotos bendram šeimos gyvenimui, gyvenamojo namo įrengimui, šeimos poreikių tenkinimui. Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl turto, t. y. šių piniginių lėšų teisinio režimo. Įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad konkretus turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, turi paneigti šią įstatymo nustatytą prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybe. Taigi CK 3.88 straipsnio 2 dalimi ir 3.89 straipsnyje 1 dalies 7 punktu nustatytas teisinis santuokoje įgyto turto reguliavimas įtvirtina sutuoktinių turto bendrumo principą. Įstatymo nenustatyta prezumpcijos, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalis nustato fakto, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinas įrodinėjimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. P. K., bylos Nr. 3K-3-491/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-52/2012;kt.).Įvertinus tokį sutuoktinių turto teisinio režimo reglamentavimą bei teismui nustačius, kad piniginės lėšos, gautos už ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, pačios ieškovės valia buvo pervestos ne į ieškovės, bet į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą ir vėliau jos iš esmės buvo panaudotos šeimos interesais, ieškovei to neginčijant ir nereikalaujant grąžinti šias lėšas keletą metų kol buvo kreiptasi dėl santuokos nutraukimo, spręstina, kad šios lėšos, nors ir pagal prigimtį buvo ieškovės asmeninės lėšos, tačiau pačios ieškovės valia tapo sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe. Nors ieškovė teigia, kad pinigai buvo pervesti į atsakovo sąskaitą AB SEB banke saugojimui, kadangi atsakovas šios sąskaitos nenaudojo santaupoms ir darbo užmokesčiui gauti, todėl atsakovas juos pervesdamas į kitą sąskaitą, veikė savavališkai ir pažeidė susitarimus su ieškove, tokių aplinkybių nėra įrodžiusi. Byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų buvus sutuoktinių susitarimą dėl piniginių lėšų pasaugos (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, 6.831 straipsnio 1 dalis), taip pat nepateikta ir kitokių tai patvirtinančių įrodymų, o atvirkščiai, nutarties 12 punkte nurodytos ir byloje nustatytos aplinkybės tai paneigia. Vien nustatytas faktas, kad pinigai už parduotą butą buvo pervesti į vieną atsakovo sąskaitą, tačiau vėliau jis perkėlė juos į kitas sąskaitas, nepatvirtina ieškovės nurodyto susitarimo su atsakovu dėl pinigų pasaugos ir tokio susitarimo pažeidimo, nes to nepakanka tokiam šalių susitarimui ir jo vykdymo pažeidimui patvirtinti. Ieškovė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuota, kad piniginės lėšos tapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi mano, jog ši teisės norma taikyta nepagrįstai ir netinkamai, nes ginčo lėšos nėra pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ar pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai, kas nustatyta nurodytoje teisės normoje. Tačiau bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomos taip pat pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Civiliniame kodekse nepateikta pajamų sąvokos. Pajamos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, kurioje, be kita ko, joms priskiriamas gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Taigi skiriamasis pajamų požymis yra naudos gavimas, atlygintinumas. Taigi ginčo lėšos yra pajamos, gautos iš sutuoktinio asmenine nuosavybe buvusio turto ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tokiu būdu nustatyta, kad pajamos, gautos pardavus ieškovei priklausantį turtą, buvo gautos santuokos metu, jos perduotos faktiškai abiejų sutuoktinių dispozicijon, o ieškovė leistinais įrodymais nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai laikė sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl lėšų panaudojimo, kadangi jas pagrindžia atsakovo pateikti įrodymai apie turėtas išlaidas įsigyjant daiktus (t. 4, b. l. 6-47), taip pat pervedimus ieškovei (atsakovo sąskaitų išrašų duomenys t. 4, b. l. 126-128), atsakovo sąskaitų išrašai (t. 4, b. l. 129-187), duomenys apie įmokas paskolai grąžinti (t. 2, b. l. 72). Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad sąskaitos išrašai patvirtina, jog atsakovas yra išėmęs dideles pinigų sumas grynaisiais, nepatvirtina, kad tai galėjo būti nurodytos ginčo lėšos, be to, šeimos interesai galėjo būti tenkinami ir išlaidas apmokant grynaisiais pinigais. Kadangi atsakovas nurodė, jog pinigus panaudojo namo įrengimui, t. y. bendro turto pagerinimui mokėjo paskolą, kuri buvo panaudota namo statybai, tai apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra teisės normos, numatančios kompensacijos išmokėjimo, remiasi CK 3.98 straipsnio 1-2 dalies nuostatomis, numatančiomis sutuoktinio teisę į kompensaciją. CK 3.98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėjo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio asmenine nuosavybe esančio turto padidėjo turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto. Šios teisės normos 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.Tarp šalių nėra ginčo, kad žemės sklypas ir namas, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismo sprendimu šis turtas tarp sutuoktinių padalintas natūra po ½ dalį ir teismo sprendimas šioje dalyje neskundžiamas. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad panaudojus jos asmenines lėšas padidėjo bendrosios jungtinės nuosavybės vertė ir todėl ji turi teisę į šių lėšų kompensavimą. Ieškovė tik reiškė reikalavimą, kad būtų pripažinta, jog gautos pardavus jos asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą lėšos būtų pripažintos asmenine nuosavybe ir priteistos iš atsakovo, t. y. faktiškai būtų grąžintos jai priklausiusios lėšos, perduotos atsakovui susitarimo pagrindu. Būtent toks jos reikalavimas buvo sprendžiamas byloje, tačiau šios ieškovės asmeninės lėšos buvo pripažintos bendrąją jungtine nuosavybe ir, kadangi jos buvo panaudotos šeimos interesais, ieškovės reikalavimas jas grąžinti atmestas. Todėl viršyti ieškovės pareikštus reikalavimus nėra jokio pagrindo ir kolegija negali spręsti kompensacijos priteisimo, grindžiamo kitu pagrindu. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė su ginču susijusias faktines bylos aplinkybes ir iš esmės tinkamai taikė įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti sprendimą skundžiamoje dalyje ir sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu tarp šalių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvo patenkinta ir atmesta apylygė šalių priešpriešinių neturtinių ir turtinių reikalavimų dalis, todėl šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteistinos. Apeliantė mano, kad teismas netinkamai paskaičiavo šalių patenkintų reikalavimų dalį, kadangi patenkinus ieškovės reikalavimą dėl turto padalinimo, nebereikėjo tenkinti analogiško atsakovo reikalavimo, todėl atsakovo patenkinto priešieškinio reikalavimų dalis yra ženkliai mažesnė.Kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus ir pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas dėl patenkintų ir atmestų reikalavimų dalies nustatymo. Nors šalys reiškė tapačius reikalavimus dėl nekilnojamojo turto padalinimo, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad buvo patenkintas tik ieškovės reikalavimas, o atsakovo – atmestas. Tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai dėl nekilnojamojo turto padalinimo buvo patenkinti, todėl ieškovė neturi prioritetinės teisės reikalauti, kad būtų atlygintos vien jos turėtos bylinėjimosi išlaidos šio reikalavimo dalyje. Be to, pažymėtina, kad sprendimu yra atmestas ieškovės pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas dėl piniginių lėšų pripažinimo asmenine nuosavybe ir jų priteisimo, kai atsakovo priešieškinio reikalavimai buvo nepatenkinti tik neturtinių reikalavimų dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų apylygių dalių, pripažintina pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 1 029 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovės priteistina atidėto žyminio mokesčio dalis valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).Atsakovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 725,96 Eur atstovavimo išlaidas, kurias prašo priteisti (t. 7, b. l. 109-113). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės atsakovui priteistinos šios atstovavimo išlaidos, kadangi jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 1-3 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 725,96 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei - 1 029 Eur žyminį mokestį, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke Swedbank, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.