Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vipauta“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl grąžintino automobilio vertės priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Officeday“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu nurodydamas, kad 2011-11-23 ieškovas ir AB „SEB lizingas“, kuris vėliau buvo reorganozuotas ir kurio teises perėmė atsakovas AB SEB bankas, sudarė automobilio Renault Megane 3, v. n. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią AB „SEB lizingas“ minėtą automobilį įsigijo už 38 000,00 Lt kainą. Vėliau, finansinio lizingo sutarties pagrindu minėtas automobilis buvo perduotas trečiajam asmeniui UAB „Officeday“. Paaiškėjus netinkamai automobilio techninei būklei, UAB „Officeday“ kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu dėl 2011-11-23 pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo bei restitucijos taikymo, įpareigojant UAB „Vipauta“ grąžinti sutarties kainą, t.y. 38 000,00 Lt, AB „SEB lizingas“ naudai. Nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-30 sprendimu 2011-11-23 pirkimo-pardavimo sutartį nutraukė bei taikė restituciją, įpareigojant UAB „Vipauta“ grąžinti AB „SEB lizingas“ 38 000,00 Lt sumą. Vilniaus apygardos teismas 2014-03-13 nutartimi minėtą sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse nebuvo nurodyta, jog taikoma vienašalė restitucija, ieškovas suprato, kad jis yra įpareigotas grąžinti 38 000,00 Lt atsakovui, o atsakovas turėtų grąžinti ginčo objektu byloje buvusį automobilį. Ieškovui pradėjęs domėtis automobiliu, trečiojo asmens UAB „Officeday“ darbuotojas jam paaiškino, jog automobilis yra žuvęs, t.y. sudegęs. Minėtą faktą vėliau taip pat patvirtinto atsakovas 2014-07-25 raštu, su kuriuo kartu buvo pateiktas ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2-ojo PK pranešimas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo. Paaiškėjus faktui, kad automobilis nėra išlikęs ir negali būti grąžintas ieškovui, jis kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje buvo nutraukta 2011-11-23 sutartis, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-28 nutartimi procesą atnaujinti atsisakė. Vilniaus apygardos teismas 2015-01-07 nutartimi minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą, tačiau nurodė, jog sprendimu nėra išspręstas sutarties objekto – automobilio – grąžinimo/perdavimo klausimas. Kadangi nusprendus taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 38 000,00 Lt sumą, teisme visiškai nebuvo spręstas klausimas dėl automobilio grąžinimo, ieškovas pateiktu ieškiniu prašo pripažinti, jog nutraukus 2011-11-23 sutartį, atsakovas privalo grąžinti ieškovui sutarties objektu buvusį automobilį. Savo ruožtu atsižvelgiant į tai, kad automobilis neišliko, ieškovui turi būti priteistas automobilio vertės piniginis ekvivalentas. Nurodo, kad VšĮ „Emprekis“ duomenimis tokio kaip ginčo automobilis vertė 2014 m. gegužės mėnesį sudarė apie 34 000,00 Lt (9 847,08 Eur). Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 9 847,08 Eur automobilio vertės, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-4).

Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė jame išdėstytais argumentais. Nurodė, kad teismas ankstesniuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl restitucijos taikymo automobilio atžvilgiu. Anot ieškovo atstovo byloje dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo teismas nenagrinėjo klausimo dėl restitucijos taikymo automobilio atžvilgiu. Teismams atsisakius atnaujinti procesą minėtoje byloje, ieškovo atstovo teigimu, paaiškėjo, kad teismas tai laiko atskiru dalyku. Pažymėjo, kad šiuo atveju neišsprendus automobilio grąžinimo klausimo atsakovas AB SEB bankas nepagrįstai praturtėtų. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašo taikyti restituciją dalyje dėl automobilio grąžinimo. Savo ruožtu, kadangi automobilis yra žuvęs, ieškovas reiškia ieškinį dėl jo vertės atlyginimo pinigais. Ieškovas automobilio vertę nustatė VšĮ „Emprekis“ duomenimis sprendimo įsiteisėjimo dienai. Nurodė, kad ieškovas nesiekia peržiūrėti teismo sprendimo, priimto byloje dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, tačiau, anot ieškovo atstovo, toje byloje buvo vertintos ne visos aplinkybės. Pažymėjo, kad minėtoje byloje nebuvo kalbama, kad prašoma taikyti vienašalę restituciją ir kad automobilis neturi būti grąžintas pardavėjui. Prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pateiktame atsiliepime su ieškovo ieškiniu nesutinka. Nurodo, jog ieškovas nepagrįstai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-30 sprendimą aiškina išimtinai sau palankiu būdu, teigdamas, kad teismas minėtoje byloje taikė dvišalę restituciją, todėl atsakovas neva privalo atlyginti ieškovo nurodytą automobilio rinkos vertę. Pažymi, kad ieškovui kreipusis į teismą dėl proceso atnaujinimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014-10-28 nutartimi atmestus ieškovo prašymą, Vilniaus apygardos teismas 2015-01-07 nutartimi palikdamas galioti minėtą teismo nutartį pažymėjo, jog: sprendimu expressis verbis nustatytas vienašalis įsipareigojimas; kitaip tariant, sprendimu taikytina vienašalė restitucija, teismui nesprendus automobilio teisinio likimo klausimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-30 sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo yra įsiteisėjusi ir įgijo res judicata galią. Nepaisant to atsakovo teigimu, ieškovas pareikštame ieškinyje dėl dvišalės restitucijos taikymo, nepagrįstai nurodo techniškai tvarkingo automobilio Renault Megane 2014 m. gegužės mėn. vidutinę rinkos kainą, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-30 sprendime buvo pažymėta, jog ieškovas, elgdamasis nesąžiningai, nuslėpdamas faktą, kad automobilis turi didelių defektų, pardavė atsakovui automobilį su trūkumais. Vilniaus apygardos teismas 2014-03-13 nutartyje šiuos faktus taip pat patvirtino. Minėtų argumentų pagrindu atsakovas prašo ieškovo ieškinį atmesti (b.l. 36-39).

Atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo metu su ieškovo ieškiniu nesutiko atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose išdėstytais argumentais. Atsakovo atstovės nuomone, ieškovas pareikštu ieškiniu iš esmės siekia iš naujo išspręsti klausimus, kurie buvo sprendžiami jau išnagrinėtose bylose. Atsakovo atstovės teigimu ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, taip pat ieškovas nepagrindė jo reikalaujamos sumos dydį. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais sprendimais konstatuota, kad ieškovas automobilį įsigijo už ženkliai žemesnę kainą. Taip pat teismų procesiniuose sprendimuose konstatuoti automobilio trūkumai, todėl nėra pagrindo apskaičiuojant automobilio vertę preziumuoti, kad jis buvo techniškai tvarkingas. Prašė ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo pateiktame atsiliepime su ieškovo ieškiniu nesutinka. Nurodo, jog išnagrinėjęs bylą dėl pikimo-pardavimo sutarties nutraukimo, teismas pripažino, kad UAB „Vipauta“ elgėsi nesąžiningai – veikdamas sąmoningai neinformavo UAB „Officeday“ apie galimus automobilio trūkumus, dėl ko buvo sudarytos pirkimo-pardavimo ir lizingo sutartys. Taigi, tik dėl ieškovo kaltų veiksmų ginčo pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir byloje taikyta restitucija. Pažymi, kad įpareigojanti teismo sprendimo dalis yra jo rezoliucinė dalis. Nurodo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-30 sprendimo rezoliucijoje aiškiai nustatyta, kaip taikoma restitucija, t.y. įpareigojant UAB „Vipauta“ grąžinti 38 000,00 Lt AB „SEB lizingas“ naudai. Daugiau apie restitucijos taikymą teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nieko nesakoma. Apie tai, kad byloje turėtų būti taikoma dvišalė restitucija, nekalbama ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens nuomone, darytina išvada, jog teismas labai aiškiai nurodė, kad pareigą grąžinti pagal pirkimo-pardavimo sutartį gautas sumas turi tik ieškovas. Savo ruožtu AB „SEB lizingas“ pareiga grąžinti automobilį nenustatyta. Anot trečiojo asmens, ieškovas restitucijos taikymo klausimą turėjo kelti dar pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, jei tai jo nuomone neatitiko jo interesų ar pažeidė jo teises. Taip pat ieškovas minėtoje byloje galėjo pareikšti priešieškinį dėl automobilio grąžinimo, tačiau ieškovas minėtomis teismės bylos nagrinėjimo metu nepasinaudojo. Trečiojo asmens teigimu, atsižvelgiant į tai, jog teismas pripažino UAB „Vipauta“ veiksmus nesąžiningais, teismas šalių atžvilgiu taikė vienašalę restituciją. Be to, trečiasis asmuo nesutinka su ieškovo nurodytu grąžintino turto piniginiu ekvivalentu, t.y. turto verte. Prašo ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 46-52).

Trečiojo asmens atstovė bylos nagrinėjimo metu su ieškovo ieškiniu nesutiko atsiliepime išdėstytais argumentais. Anot trečiojo asmens atstovės, teismas nutraukdamas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį aiškiai taikė vienašalę restituciją. Nurodė, jog tai pažymėjo ir Vilniaus apygardos teismas nutartyje, kurioje buvo atmestas UAB „Vipauta“ atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą. Trečiojo asmens atstovės teigimu, ieškovas pareikšdamas tokį ieškinį iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusį teismo sprendimą bei tokiu būdu nori jį peržiūrėti. Prašė ieškovo ieškinį atmesti.

Ieškinys atmestinas.

Iš prie bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-6007-727/2012 nustatyta, kad UAB „Officeday“ 2011-11-16 finansinio lizingo sutarties būdu 2011-11-23 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš UAB „Vipauta“ automobilį Renault Megane 3, v. n. (duomenys neskelbtini), už 38 000,00 Lt (t.1, civ.b.l. 11, 12-13, 14-21, 24-26, 27). Praėjus kelioms darbo dienoms, kai buvo eksploatuojamas automobilis, UAB „Officeday“ darbuotojai pastebėjo, jog su automobiliu kažkas negerai, todėl kreipėsi į specialistus dėl automobilio būklės įvertinimo, kurie 2011-12-01 davė pirminį neoficialų automobilio būklės įvertinimą, nustatydami nemažai jo defektų bei išreiškė spėjimą, kad automobilis buvo virtęs (t. 1., civ.b.l. 28-29). 2011-12-02 automobilis buvo perduotas Renault automobilių ir paslaugų atstovybei UAB „Sostena“ techninei apžiūrai. Iš UAB „Sostena“ buvo gautas transporto priemonės apžiūros aktas (t. 1, civ.b.l. 31), kuriame buvo nurodyta daugybė defektų, kurie leido spėti, kad automobilis buvo patekęs į avariją. Atsižvelgdamas į nustatytus automobilio defektus, UAB „Officeday“ kreipėsi į UAB „Vipauta“ su siūlymu geranoriškai spręsti susidariusią situaciją, nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau UAB „Vipauta“ su tuo nesutiko (t. 1, civ.b.l. 32-33, 34-35). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, UAB „Officeday“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti tarp AB SEB bankas (ankstesnis pavadinimas AB „SEB lizingas“) ir UAB „Vipauta“ sudarytą Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2011-110108-01 bei taikyti restituciją – įpareigojant UAB „Vipauta“ grąžinti 38 000,00 Lt AB SEB banko naudai (t. 1, civ.b.l. 1-7). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą, 2012 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo nutraukė AB SEB banko (ankstesnis pavadinimas AB „SEB lizingas“) ir UAB „Vipauta“ 2011-11-23 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2011-110108-01 nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei taikė restituciją, įpareigojant UAB „Vipauta“ grąžinti 38 000,00 Lt AB SEB banko naudai. Tuo pačiu teismas minėtu sprendimu priteisė UAB „Officeday“ iš UAB „Vipauta“ 4 530,54 Lt dydžio nuostolius, procesines palūkanas bei paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai (t. 2, civ.b.l. 132-136). Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Vipauta“ apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo dalį dėl nuostolių priteisimo pakeitė sumažinant priteistinų nuostolių sumą, taip pat perskirstė bylinėjimosi išlaidas, o likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą (t. 2, civ.b.l. 211-219). Minėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir jos pagrindu yra išduotas vykdomasis raštas.

Iš prie bylos prijungtos civilinės bylos Nr. A2-38355-141/2014 nustatyta, kad po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties priėmimo, ieškovui UAB „Vipauta“ sužinojus apie tai, kad ginčo automobilis yra sudegęs, t.y. žuvęs, jis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismas su prašymu dėl proceso atnujinimo civilinėje byloje Nr. 2-6007-727/2012 (civ.b.l. 1-4). UAB „Vipauta“ savo prašymą grindė ta aplinkybe, jog dėl automobilio žuvimo teismo sprendimas dėl dvišalės restitucijos taikymo objektyviai negali būti įvykdytas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 28-30 d. nutartimi UAB „Vipauta“ prašymą dėl proceso atnaujinimo netenkino, nurodant, kad šiuo konkrečiu atveju neturėjo ir negalėjo turėti įtakos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo priėmimui UAB „Vipauta“ nurodytos aplinkybės, kadangi taikant restituciją, teismo sprendimu UAB “Vipauta” buvo įpareigotas grąžinti AB “SEB lizingas” už automobilį gautą 38 000,00 Lt sumą, savo ruožtu teismo sprendime nėra įpareigojimo dėl automobilio grąžinimo ar perdavimo (civ.b.l. 31-32). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Vipauta“ atskirąjį skundą, 2015 m. sausio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį paliko nepakeistą (civ.b.l. 72-74).

Ieškovo nuomone, teismas išnagrinėjęs bylą dėl sutarties nutraukimo nenagrinėjo (nesprendė) ginčo automobilio grąžinimo klausimo, kas jo nuomone sudaro pagrindą šį klausimą spręsti atskiroje, t.y. šioje, civilinėje byloje. Ieškovo teigimu, teismas minėtuose priimtuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė, jog sutarties negaliojimo pasekmių atžvilgiu taikytina vienašalė restitucija, todėl šioje byloje yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą dėl priešpriešinės restitucijos taikymo. Savo ruožtu atsižvelgiant į tai, kad ginčo automobilis dar iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos žuvo, t.y. sudegė, ieškovas prašo restituciją taikyti ne natūra, o priteisiant restitucijos dalyko ekvivalentą pinigais.

Pažymėtina, kad viena esminių sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė yra restitucijos taikymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 str. 2 d.). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante. Pabrėžtina, jog paprastai sandorį pripažinus negaliojančiu, jeigu tai įmanoma, taikoma dvišalė restitucija, tačiau tam tikrais atvejais gali būti taikoma vienašalė restitucija arba restitucija gali būti iš viso netaikoma. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas taikyti restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas, todėl atskirai negali būti pareikštas. Jeigu yra prašymas ieškinyje pripažinti negaliojančiu sandorį, tai teismas, kuris patenkino reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teismai, tenkindami ieškininius reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, privalo taikyti įstatyme numatytas sandorio negaliojimo pasekmes (restituciją). Šie teismo veiksmai neatskiriami nuo teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu net tuomet, kai šalys savo ieškinio ar priešieškinio pareiškimuose to neprašė, t.y. teismas restitucijos taikymo klausimą privalo spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-987/2000; 2002 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2002; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; kt.). Netaikant restitucijos, vien sandorio negaliojimo fakto konstatavimas neleis pasiekti vieno iš sandorių negaliojimo instituto tikslų – atkurti pažeistą teisėtumą ir grąžinti buvusią iki sandorio sudarymo teisinę situaciją. Taigi, remiantis teisiniu reglamentavimu bei minėta kasacinio teismo praktika konstatuotina, kad restitucijos taikymo klausimas yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, t.y. restitucijos taikymo klausimas nėra savarankiškas, todėl turi būti nagrinėjamas toje pačioje byloje, kurioje sprendžiamas sandorio negaliojimo faktas.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu nutraukė ginčo 2011-11-23 pirkimo-pardavimo sutartį bei išsprendė sutarties negaliojimo pasekmes, t.y. taikė restituciją, įpareigojant ieškovą UAB „Vipauta“ grąžinti atsakovui AB SEB bankui 38 000,00 Lt sumą. Teismas ginčo automobilio teisinio likimo klausimo nesprendė. Pažymėtina, kad ieškovas skųsdamas minėtą teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui, apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl restitucijos taikymo automobilio atžvilgiu. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismui 2014 m. kovo 13 d. nutartimi teismo sprendimo dalį dėl sutarties nutraukimo bei restitucijos taikymo palikus nepakeistą, minėta sprendimo dalis įsiteisėjo bei įgijo res judicata galią. Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties neskundė. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 7 d. nutarties Nr. 2S-956-585/2015 motyvuojamojoje dalyje konstatavo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu expressis verbis nustatė vienašalį įpareigojimą, t.y. sprendimu taikė vienašalę restituciją, nesprendus automobilio teisinio likimo klausimo. Minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis taip pat yra įsiteisėjusi, t.y. įgijusi res judicata galią. Vienašalės restitucijos esmė yra ta, kad į pradinę padėtį atstatoma tik viena iš sandorio šalių. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas nesutinka su ieškovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nutraukdamas ginčo sutartį, restitucijos taikymo klausimą išsprendė tik iš dalies, kas ieškovo nuomone, sudaro savarankišką pagrindą atskiroje byloje kreiptis į teismą dėl likusios restitucijos dalies taikymo. Pažymėtina, kad sprendimo išaiškinimo teisę turi tik teismas, kuris tokį sprendimą priėmė (CPK 278 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, jog ieškovas būtų kreipęsis į bylą išnagrinėjusį teismą dėl minėto sprendimo išaiškinimo. Savo ruožtu ieškovo išvedžiojimai interpretuojant minėto teismo sprendimo turinį, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog de facto teismas šiuo atveju taikė ne vienašalę, bet dvišalę restituciją. Remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į tai, jog restitucijos taikymo klausimas yra neatsiejamas nuo reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, todėl išspręstinas toje pačioje byloje, įvertinus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties motyvuojamąją dalį, darytina išvada, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu įpareigodamas UAB „Vipauta“ grąžinti AB SEB bankui 38 000,00 Lt sumą ir nepasisakydamas dėl ginčo automobilio teisinio likimo, šalių atžvilgiu taikė vienašalę restituciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu sutarties negaliojimo pasekmių (restitucijos) taikymo klausimą išsprendė iš esmės, t.y. visa apimtimi.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 18 str., įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t.y. apeliacine, tvarka ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 str. 4 d.), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 str. 2 p.)-(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Remiantis tradicine res judicata principo definicija, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. Liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-690/2015; kt.).

Minėta, kad civilinėje byloje Nr. 2-6007-727/2012, kurioje dalyvavo tos pačios šalys kaip ir šioje byloje, klausimas dėl ginčo sutarties negaliojimo pasekmių, t.y. restitucijos, taikymo jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad tarp šalių ginčas dėl sutarties negaliojimo pasekmių (restitucijos taikymo) jau yra išnagrinėtas (išspręstas), todėl ieškovas negali šį reikalavimą, dėl kurio jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kelti iš naujo. Be to, kaip minėta, restitucijos klausimas kaip savarankiškas reikalavimas atskiroje byloje negali būti reiškiamas. Remiantis išdėstytu, ieškovo reikalavimas taikyti restituciją bei priteisti jam iš atsakovo ginčo automobilio piniginį ekvivalentą, t.y. jo rinkos vertę, atmestinas kaip nepagrįstas.

Tuo pačiu pažymėtina, kad atsižvelgiant į ginčo automobilio trūkumus buvusius jo pardavimo metu, konstatuotus teismų procesiniuose sprendimuose, ieškovo pateikta VšĮ “Emprekis” pažyma apie vidutinę 2014 m. gegužės mėn. transporto priemonės Renault Megane kainą Lietuvoje, neatsižvelgiant į realų ginčo automobilio stovį, nelaikytina pakankamu įrodymu, patvirtinančiu ginčo automobilio vertės pagrįstumą sutarties nutraukimo momentu. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovas neįrodė ginčo automobilio piniginio ekvivalento, t.y. jo vertės, apskaičiuoto dydžio pagrįstumo (CPK 178 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu patyrė 1 093,36 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 76-83, 104-110). Atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų patyrimą, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas ir į tai, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvavo atsakovo pusėje, trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistina 1 093,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 92 str. ir 96 str. 1 d. valstybės naudai iš ieškovo priteistina 9,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Vadovaudamasis CPK 259 str., 269-270, 271 str., 279 str., 307 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Officeday“, į.k.124931353, iš ieškovo UAB „Vipauta“, į.k. 300594805, 1 093,36 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt tris eurus 36 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo UAB „Vipauta“, į.k. 300594805, 9,08 Eur (devynis eurus 08 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos). Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.