- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-02
- Bylos Nr.
- eA-1071-815/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02974-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- Y. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos deparatmentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. H. (Y. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Y. H. (Y. H.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 50U-03108/4U-756 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. H.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vaidoto statyba“ (toliau – ir UAB „Vaidoto statyba“, darbdavys, įmonė) jis dirba tinkuotoju. Atsakovas atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 21 ir 14² punktais. Tokį savo sprendimą atsakovas grindė argumentais, kad kilo įtarimų dėl pareiškėjo pateikto turimą kvalifikaciją patvirtinančio dokumento (mokymo įstaigos pažymėjimo) autentiškumo, dėl to buvo nustatyta, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo priimtu Sprendimu ir paaiškino, kad jis (pareiškėjas) tinkuotojo pareigose dirba jau ilgą laiką. Prieš pradėdamas Lietuvoje dirbti šiose pareigose tinkuotoju dirbo savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Visų darbdavių pareiškėjas buvo vertinamas kaip geras darbuotojas. UAB „Vaidoto statyba“ pareiškėjas tinkuotoju dirbo nuo 2019 metų ir ketino toliau dirbti. Pareiškėjo teigimu, tinkuotojo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. V-430 „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 metams“ ir šios profesijos darbuotojų pastaruoju metu Lietuvoje vis trūksta. Pažymėjo, kad darbdavys UAB „Vaidoto statyba“, prieš įdarbindamas pareiškėją, patikrino jo sugebėjimus ir įsitikinęs, kad pareiškėjas atitinka visus darbdavio keliamus reikalavimus, padėjo pareiškėjui susitvarkyti migracijos dokumentus, kad gavęs leidimą gyventi pareiškėjas galėtų pradėti dirbti minėtoje įmonėje. Pasak pareiškėjo, jo darbdavys, o ne valstybės institucija, turi spręsti, tinka pareiškėjas darbdaviui ar ne, ir ar atitinka darbdavio tai pareigybei keliamus patirties ir kvalifikacijos reikalavimus. Pareiškėjas mano, kad atsakovas neišsamiai įvertino pareiškėjo situaciją, neapklausė darbdavio dėl pareiškėjo patirties ir kvalifikacijos atitikties tinkuotojo pareigybei, dėl to priėmė nepagrįstą Sprendimą.
4. Pareiškėjas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą ir į Šengeno zoną nurodė, kad priešingai nei Sprendime nurodė atsakovas, pareiškėją su Lietuvą sieja ilgalaikio pobūdžio ekonominiai ryšiai, pareiškėjas čia dirba jau dvejus metus, jis yra patenkintas savo darbu, taip pat ir darbdavys yra patenkintas pareiškėjo darbu. Be to, pareiškėjui prieš tai nebuvo atsisakyta išduoti vizos ar leidimo gyventi, jie (viza ar leidimas gyventi) nebuvo panaikinti, pareiškėjas nebuvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas ar pan. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijame Sprendime nėra pateikta jokių argumentų, jog siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Pareiškėjo manymu, atsakovas, siekdamas taikyti tokias papildomas priemones kiekvienu atveju turi pagrįsti, kodėl šiuo atveju jos turi būti taikomos.
5. Pareiškėjas teigė, kad jis nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno valstybėje tvarkos, Lietuvoje nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, nėra jokių duomenų, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: turėtą leidimą gyventi pareiškėjas naudojo pagal paskirtį, t. y. dirbo Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje tinkuotoju. Pareiškėjas mano, kad Sprendimu jam nustatyti draudimai atvykti į Lietuvą ir Šengeno zoną yra neproporcingi.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas, kaip savo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, Migracijos departamentui pateikė (duomenys neskelbtini) srities pramonės vystymo instituto 2017 m. vasario 21 d. pažymėjimą Nr. 203 (toliau – ir pažymėjimas). Jame nurodyta, kad pareiškėjas baigė (duomenys neskelbtini) srities pramonės vystymo instituto (tikrasis pavadinimas – (duomenys neskelbtini) profesinio vystymo ir švietimo institutas) kvalifikacijos ruošimo (kvalifikacijos kėlimo) programą ir 2017 m. vasario 17 d. kvalifikacinės komisijos protokolu Nr. 115 jam suteikta dažytojo-tinkuotojo 5 kvalifikacija. Migracijos departamentas gavo minėtos mokymo įstaigos 2021 m. rugpjūčio 5 d. oficialų raštą Nr. 104/1, pasirašytą mokymo įstaigos direktoriaus pareigas atliekančio asmens, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas 2017 metais mokymo įstaigoje nesimokė ir pažymėjimas pareiškėjui nebuvo išduotas. Mokymo įstaiga taip pat patvirtino, kad 2017 metais neturėjo licencijos rengti nei dažytojo, nei tinkuotojo profesijos darbininkus. Iš pateiktos informacijos atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo atsakovui pateiktas dokumentas dėl jo turimos kvalifikacijos neatitinka tikrovės.
8. Atsakovas pažymėjo, kad taip pat nustatė, jog pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikio pobūdžio, be to, pareiškėjas neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
9. Atsakovas mano, kad draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Teigė, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes sprendžiant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje buvo nustatyta, kad pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl to pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Atsakovas pažymėjo, kad draudimo atvykti institutas vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.
10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde neginčijo, jog jo pateiktas pažymėjimas dėl pareiškėjo turimos kvalifikacijos neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kad UAB „Vaidoto statyba“ yra kompetencijų vertinimo institucija. UAB „Vaidoto statyba“ tarpininkavimo raštas tik patvirtina, kad UAB „Vaidoto statyba“ ne pati nustatė pareiškėjo turimą kvalifikaciją, bet rėmėsi 2017 m. vasario 21 d. pažymėjimu Nr. 203, kuris, kaip buvo nustatyta ginčijamame Sprendime ir ko pareiškėjas neginčija, neatitinka tikrovės. Kadangi pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, vertinant nustatytas aplinkybes ir imperatyvų teisinį reguliavimą, pareiškėjui Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Pasak atsakovo, Migracijos departamentas negalėjo pareiškėjui nustatyti kitokio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo Y. H. skundą atmetė.
Šalies argumentai
12. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog ketina dirbti pagal darbo sutartį UAB „Vaidoto statyba“ tinkuotoju. Pareiškėjas atsakovui pateikė turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą – pažymėjimą. Jame nurodoma, kad pareiškėjas baigė (duomenys neskelbtini) srities pramonės vystymo instituto kvalifikacijos ruošimo (kvalifikacijos kėlimo) programą ir 2017 m. vasario 17 d. kvalifikacinės komisijos protokolu Nr. 115 jam suteikta dažytojo-tinkuotojo 5 kvalifikacija. Migracijos departamentui, kilus įtarimų dėl pateikto dokumento, buvo atlikta pažymėjimo autentiškumo patikra. Tuo tikslu Migracijos departamentas 2021 m. rugpjūčio 4 d. minėtos mokymo įstaigos elektroninio pašto adresu: (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą dėl pareiškėjo pažymėjimo tikrumo ir jo skaitmeninę kopiją. Migracijos departamentas 2021 m. rugpjūčio 5 d. gavo šios mokymo įstaigos 2021 m. rugpjūčio 5 d. oficialų raštą Nr. 104/1, pasirašytą direktoriaus pareigas atliekančio asmens (toliau – ir Raštas). Nustatyta, kad tikrasis minėtos mokymo įstaigos pavadinimas yra ne (duomenys neskelbtini) srities pramonės vystymo institutas, kaip nurodoma ant pareiškėjo pateikto pažymėjimo, o nuo 2008 metų – (duomenys neskelbtini) profesinio vystymo ir švietimo institutas. Rašte taip pat teigiama, kad pareiškėjas 2017 metais šioje mokymo įstaigoje nesimokė ir pažymėjimas jam nebuvo išduotas. Pastaroji mokymo įstaiga taip pat informavo, jog vadovaujantis (duomenys neskelbtini) teisės aktais, darbininkiškos kvalifikacijos suteikimą arba kėlimą patvirtinantis dokumentas yra liudijimas, tuo tarpu pažymėjimas mokymo programos klausytojui darbininkiškos kvalifikacijos nesuteikia, o suteikia teisę atlikti su didesniu pavojumi susijusius darbus po darbininkiškos kvalifikacijos įgijimo. Pateiktame Rašte nurodoma, kad ši mokymo įstaiga 2017 metais neturėjo licencijos rengti nei dažytojo, nei tinkuotojo profesijos darbininkus.
Žemesnės instancijos teismas
13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, nes nepateiktas pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jo turimą kvalifikaciją. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas savo skunde neginčijo aplinkybės, jog pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą, kuris turėtų patvirtinti jo įgytą profesiją. Teismas sutiko su atsakovu, kad pateiktas UAB „Vaidoto statyba“ tarpininkavimo raštas tik patvirtina, jog ne UAB „Vaidoto statyba“ nustatė pareiškėjo turimą kvalifikaciją, bet minėta įmonė rėmėsi pažymėjimu, kuris, kaip minėta, neatitinka tikrovės, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginį, jog jo darbdavys UAB „Vaidoto statyba“, prieš įdarbindamas pareiškėją, patikrino jo sugebėjimus ir įsitikino, kad pareiškėjas atitinka visus darbdavio keliamus reikalavimus. Teismas vertino, kad minėta aplinkybė niekaip nepatvirtina, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas atitinka tikrovę ir patvirtina jo turimą kvalifikaciją. Nors pareiškėjas teigė, kad jo (tinkuotojo) profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. V-430 „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 metams“ ir šios profesijos darbuotojų pastaruoju metu Lietuvoje vis trūksta, tai, teismo nuomone, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos tinkamai įvykdyti Įstatymo nuostatas.
14. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, kuriame nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pritaikytas neproporcingai, vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 12 punkto nuostatomis. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentui nustačius, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį jo kvalifikaciją įrodantį dokumentą, kuris buvo esminis ginčo procedūroje, taip pat atsakovui įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjo darbo laikotarpius ir konstatavus, kad pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikio pobūdžio ir kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, pagrįstai buvo pritaikytas trejų metų draudimo atvykti laikotarpis.
16. Dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno sistemą proporcingumo teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas kompetentingos institucijos individualus sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, kuris grindžiamas tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, t. y. pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimą (kas atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalį). Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą, todėl, teismo vertinimu, elgėsi nesąžiningai, ir jam pritaikyta priemonė yra pagrįsta teisės aktais bei yra proporcinga.
17. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus ir teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
III.
18. Pareiškėjas Y. H. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį ir panaikinti Migracijos Departamento Sprendimo dalį dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus bei perspėjimo įvedimo į C SIS. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria nebuvo panaikinta atsakovo Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl: 1) uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos ir; 2) įvedimo į C. SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo panaikinimo dienos arba nuo teismo sprendimo atmesti užsieniečio skundą įsiteisėjimo dienos.
20. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, jog jis (pareiškėjas), pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gauti ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei nurodė teismas, jo tikslas buvo ne legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse, o dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje UAB „Vaidoto statyba“, kurioje dirbo nuo 2019 metų bei ketino ir toliau dirbti tinkuotojo pareigose. Pareiškėjo manymu, jo darbdavys, o ne valstybės institucija, turi spręsti, tinka darbuotojas darbdaviui ar ne, ir ar atitinka darbdavio tai pareigybei keliamus patirties ir kvalifikacijos reikalavimus.
21. Pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos 12 punktas jo atveju negali būti taikomas, nes jame kalbama apie tuos atvejus, kai atsisakoma išduoti leidimą gyventi, o ne panaikinamas turimas leidimas gyventi. Pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog panaikinus leidimą gyventi užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą (taigi gali būti nustatoma, o ne privalomai visais atvejais nustatoma). Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino, ar atsakovo priimtas Sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės dirbti Lietuvoje ar kitoje Šengeno valstybėje. Atsakovo Sprendime nėra pateikta jokių argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės.
22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Pareiškėjo manymu, atsakovas, siekdamas taikyti tokias papildomas priemones, kiekvienu atveju turi pagrįsti, kodėl šiuo atveju jos turi būti taikomos. Atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju pareiškėjui yra pritaikomas draudimas atvykti į Lietuvą ir Šengeno valstybes, nevertino, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Teismas, pasisakydamas dėl to, tik nurodė, jog tokia priemonė yra proporcinga, tačiau visiškai nepateikė jokių tokios savo padarytos išvados argumentų ir motyvų.
Šalies argumentai
23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką iš esmės identiškoje byloje, kur LVAT pasisakė, kad Migracijos departamento sprendimo dalis dėl perspėjimo įrašymo į SIS II sistemą nelaikytina proporcinga, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčijo Migracijos departamento 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 50U-03108/4U-756 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. H.“. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Migracijos departamento Sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus bei įvestas perspėjimas į C SIS sistemą. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, jog jis, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gauti ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei nurodė teismas, jo tikslas buvo ne legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse, o dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje UAB „Vaidoto statyba“, kurioje jis dirbo nuo 2019 metų bei ketino ir toliau dirbti tinkuotojo pareigose. Pareiškėjo manymu, jo darbdavys, o ne valstybės institucija, turi spręsti, tinka darbuotojas darbdaviui ar ne, ir ar atitinka darbdavio tai pareigybei keliamus patirties ir kvalifikacijos reikalavimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Pareiškėjo manymu, atsakovas, siekdamas taikyti tokias papildomas priemones, kiekvienu atveju turi pagrįsti, kodėl šiuo atveju jos turi būti taikomos. Atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju pareiškėjui yra pritaikomas draudimas atvykti į Lietuvą ir Šengeno valstybes, nevertino, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, ar jo nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, tik nurodė, jog tokia priemonė yra proporcinga, tačiau visiškai nepateikė jokių tokios savo padarytos išvados argumentų ir motyvų.
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nebeginčija pirmosios instancijos teisme nustatytos ir patvirtintos aplinkybės, kad pareiškėjas gavo leidimą gyventi Lietuvoje su tikslu dirbti, tačiau pareiškėjo atsakovui pateiktas dokumentas dėl jo turimos kvalifikacijos neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo argumentas, jog pareiškėjo tikslas buvo ne legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse, o dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje UAB „Vaidoto statyba“, kurioje jis dirbo nuo 2019 metų bei ketino ir toliau dirbti tinkuotojo pareigose, šiame kontekste nėra teisiškai reikšmingas, nes pareiškėjas gavo leidimą gyventi Lietuvoje su tikslu dirbti.
28. Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal minėto straipsnio 7 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
29. Taigi, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, aplinkybės, kad užsieniečiui išduota viza buvo panaikinta, taip pat kad buvo panaikintas leidimas gyventi, išskyrus Įstatyme aiškiai aptartus atvejus, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, inter alia (be kita ko) Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020, 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3158-552/2021), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.
30. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1 pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2 esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3 tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas arba užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
31. Įvertinus, kad ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra galiojančios ir nenuginčytos, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Migracijos departamento išvada, jog duomenys, kuriuos jis pateikė, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytus kriterijus, į tai, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, kad jo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo dalies, kuria jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos.
32. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjui nagrinėjamu atveju uždrausta atvykti 3 metus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas 3 metų uždraudimo atvykti terminas yra neproporcinga, neadekvati poveikio priemonė ir šiuo atveju tokia priemonė nebuvo reikalinga. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai tas asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015; 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3669-822/2016; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3158-552/2021; kt.).
33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su perspėjimo įrašymu į SIS II sistemą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
34. Šio reglamento 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu (1 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis).
35. Vertindama Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.
36. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, atsižvelgęs į leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priežastis, t. y. kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; kad įvertinus visas faktines aplinkybes galima pagrįstai manyti, jog užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS.
37. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjo duomenys į C.SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendime taikytas aptartas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečio teisių nesuvaržė labiau, nei tai buvo būtina (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3158-552/2021).
38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu.
39. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
40. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Y. H. (Y. H.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.