- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-08
- Bylos Nr.
- 2A-2079-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-07655-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 2 165,53 Lt išmokėtų išmokų, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2011-01-21 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), sukabinta su priekaba ((duomenys neskelbtini)), apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, o priekabos – UAB DK „PZU Lietuva“. Pagal atstovų Vokietijoje pateiktą pretenziją ieškovas išmokėjo 1 254,36 EUR, t. y. 4 331,05 Lt, draudimo išmoką. Nurodė, kad pagal 1971-05-04 Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 str. ir 8 str., nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, žalos dydį, taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Ieškovo teigimu, valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų taikymas imperatyviai reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 str. 1 d.. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010-10-27 sprendimu išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Atsižvelgiant į tai, ieškovas mano, kad ieškovas ir atsakovas yra solidarūs skolininkai nukentėjusiųjų atžvilgiu, o jų dalys solidariojoje prievolėje lygios. Nurodė, kad nors atsakovas neigia prievolę mokėti 50 proc. draudimo išmokos remdamasis CK 1.37 str. 6 d., minėta norma šiuo atveju netaikytina, kadangi tai yra bendroji norma, o turėtų būti taikomas TPVCAPDĮ, kuris laikytinas specialiuoju įstatymu. Be to, ieškovo nuolatinė buveinė yra Latvijoje, todėl nuolatine verslo vieta laikytina būtent ši valstybė. Nurodė, kad CK 1.37 str. 6 d. negali būti taikoma ir todėl, jog tai nepagrįstai susiaurintų nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teises, kadangi nukentėjusios pusės teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priklausytų nuo aplinkybės, kurios Europos Sąjungos valstybės draudiko apdraustas transporto priemonės valdytojas padarė nukentėjusiajam žalos. Mano, kad ieškovas, išmokėdamas draudimo išmokas, 100 proc. kompensuojančias nukentėjusiųjų patirtą žalą, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo pusės išmokėtos sumos, t. y. 2 165,53 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovo pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas neturi įtakos nagrinėjamos bylos šalių teisiniams santykiams, kadangi teismas išvadas savo sprendime grindė Vokietijos teisės normomis. Šiame sprendime nėra nurodytos ginčo šalys, kurios, tikėtina, yra Vokietijoje veikiantys draudikai, todėl nėra pagrindo manyti, kad sprendime išdėstyti išaiškinimai turi būti taikomi draudikams, kurie abu yra Lietuvoje veikiantys asmenys. Nurodė, kad atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda iš su draudėju sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Atsakovui pareiga atlyginti priekabos valdytojo padarytą žalą atsirastų tik tuo atveju, jeigu priekaba prieš eismo įvykį atsikabintų nuo vilkiko ir jos valdytojui kiltų civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog žala buvo padaryta dėl to, jog priekaba atsikabino, priešingai, ieškinyje nurodyta, kad transporto priemonė apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą sukabinta su priekaba. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma CK 1.37 str. 6 d.. Pažymėjo, kad AAS „Gjensidige Baltic“ filialas įsteigtas Lietuvoje nuo 2007 metų, filialo veikla vykdoma nuosekliai ir nenutrūkstamai, todėl laikytina, jog ieškovo veikla Lietuvoje yra nuolatinio pobūdžio. Remiantis TPVCAPDĮ ir 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatomis, taikytina teisė nustatoma tik dėl žalos atlyginimo nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarkos, teikiant prioritetą didesnę draudimo apsaugą nustatančiam nacionaliniam teisiniam reguliavimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-02 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, naudai 2 165,53 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-06-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 282 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl remiantis 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 4 str. 1 d., iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Nurodė, kad pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Kelių eismo įstatymas, Draudimo sutarties įstatymas, Automobilių valdytojų privalomojo draudimo įstatymas, Potvarkis dėl automobilio draudimo nuo atsakomybės už padarytą žalą draudimo apsaugos, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimas), vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė bendra, o vilkiko atsakomybės draudikas, atlyginęs žalą, turi teisę reikalauti atlyginti ½ dalį išmokėtos išmokos iš priekabos atsakomybės draudiko. Pažymėjo, kad atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, kuriai taikoma Lietuvos teisė (2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 str. 2 d., CK 1.37 str. 6 d.). Lietuvos teisė, o būtent TPVCAPDĮ 16 str. 1 d., numato, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, teismo vertinimu, speciali TPVCADĮ 16 str. 1 d. norma numato, kad išmokos mokėjimui taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, reglamentuojanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, šiuo atveju – Vokietijos teisė. Nurodė, kad šiuo atveju TPVCAPDĮ 16 str. 5 d., reglamentuojanti vilkiko ir priekabos valdytojo atsakomybės draudikų mokamas išmokas, netaikoma. Teismo vertinimu, priekabos valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas turi suteikti tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja apdraustos transporto priemonės buvimo valstybės teisė, nes priešingas TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. ir 5 d. aiškinimas reikštų, kad dėl vilkiko su priekaba junginio valdytojo padaryto delikto Vokietijoje nukentėję asmenys negalėtų reikšti reikalavimo Lietuvoje veikiančiam priekabos valdytojo atsakomybės draudikui, nors tokią teisę turėtų, jei priekabą būtų apdraudęs Vokietijoje ar kitoje valstybėje veikiantis draudikas, o tai neatitiktų nukentėjusių asmenų interesų. Be to, tai reikštų, kad vilkiko valdytojo atsakomybės draudikas išmokėtų didesnę draudimo išmoką, nei yra draudėjo civilinės atsakomybės apimtis. Teismo vertinimu, galiausiai galėtų susidaryti situacija, kai vilkiko atsakomybę apdraudęs Vokietijos ar kitos valstybės draudikas negalėtų įgyvendinti teisės susigrąžinti pusę draudimo išmokos iš priekabos atsakomybės draudiko, veikiančio Lietuvoje, nors tokią teisę turėtų, jei priekabos atsakomybės draudikas veiktų Vokietijoje ar kitoje valstybėje. Pažymėjo, kad pats atsakovas analogišku pagrindu yra kreipęsis į ieškovą, reikalaudamas iš jo, kaip priekabų valdytojų atsakomybės draudiko, 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų dėl eismo įvykių Vokietijoje, o į bylą yra pateikti įrodymai, kad tokia draudimo bendrovių praktika yra įprasta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti laikytinas pakankamu Vokietijos teisės turinio įrodymu, be to, nėra aišku, kokią teisinę galią šis sprendimas turi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Taip pat minėtas sprendimas priimtas dėl įvykio, įvykusio 2006-12-28, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas įvykis įvyko praėjus daugiau kaip 5 metams, tai reiškia taikytos teisės normos jau gali būti pakitusios. Be to, minėtame sprendime nėra nurodytos bylos šalys, kas suponuotų pagrindą manyti, kad šalys gali būti Vokietijoje draudimo paslaugas teikiantys juridiniai asmenys, todėl šios situacijos gali iš esmės skirtis. Be to, nagrinėtoje situacijoje eismo įvykis įvyko priekabai atsiskyrus nuo vilkiko ir atsitrenkus į kitus objektus, o nagrinėjamu atveju įvykis įvyko priekabai esant sukabintai su vilkiku. Nurodė, kad nei viena iš ieškovo pateiktų Vokietijos Kelių eismo įstatymo ištraukų tiesiogiai nenumato vilkikų ir priekabos draudikų solidariosios atsakomybės, taip pat nėra pateikta ir kitų aktų nuostatų, įrodančių, kad apelianto apdraustos priekabos valdytojui dėl nagrinėjamo eismo įvykio Vokietijoje kilo civilinė deliktinė atsakomybė. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, o šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė, tačiau, nepaisant to, nustatė, kad ieškovo ir apelianto civilinė sutartinė atsakomybė nustatoma vadovaujantis Vokietijos teisės aktais. Nurodė, kad civilinė deliktinė atsakomybė šiuo atveju įrodyta nebuvo, tačiau, net ir nustačius šį faktą, nėra pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę už įvykusį eismo įvykį. Pažymėjo, kad taikytina teisė nustatoma tik dėl žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarkos, teikiant prioritetą didesnę draudimo apsaugą nustatančiam nacionaliniam teisiniam reguliavimui, todėl TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. nuostatos nereiškia, kad visais atvejais, kai įvykis įvyksta kitoje Europos Sąjungos valstybėje, draudiko teisės ir pareigos dėl draudimo sutarties vykdymo nustatomos pagal eismo įvykio vietos valstybės teisės aktus, kadangi šios teisės ir pareigos yra nustatytos su draudėju sudarytoje draudimo sutartyje.
Atsiliepimas
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad šioje byloje turi būti išanalizuoti du teisiniai santykiai: 1) draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems; 2) pasibaigus prievolei prieš nukentėjusiuosius – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Ieškovas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma TPVCAPD 16 str. 5 d. teisės norma. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė TPVCAPD 16 str. 1 d. ir 5 d. koliziją, ir taikė tą teisės normą, kuria turi būti vadovaujamasi šiuo atveju, o ne ta, kuri reglamentuoja išmokų mokėjimą Lietuvoje įvykusių eismo įvykių atvejais. Šiuo atveju svarbi 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri Lietuvoje yra perkelta į TPVCAPDĮ. Lietuvos Respublikos teisė pagal priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį nenumato didesnės draudimo apsaugos, negu tokiais atvejais numato Vokietijos teisė, taigi nėra vienintelės teisės aktuose numatytos išimties, kuomet teismas, nustatydamas atsakovo atsakomybės apimtį, galėtų vadovautis Lietuvos, o ne Vokietijos teise. Pažymėjo, kad ieškovas į bylą pateikė didžiausią kompetenciją Vokietijoje turinčios institucijos teisės aktų išaiškinimą, kuriame nurodyta, jog transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys Vokietijoje laikomas ne dviem atskiromis transporto priemonėmis, bet vienu atsakomybę nešančiu eksploataciniu vienetu. Nurodė, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių kitų Vokietijos teisės aktų nuostatų, šalinančių atsakovo atsakomybę šiuo atveju, be to, Vokietijos teisės aktų nuostatos nuo minėto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo priėmimo nesikeitė. Pažymėjo, kad atsakomybės pasidalinimas tarp draudikų yra normali praktika, atitinkanti teisės aktų reikalavimus, ir, be kita ko, pats atsakovas yra kreipęsis į ieškovą dėl reikalavimo analogiškoje situacijoje. Mano, kad atsakovo teiginiai, jog jeigu į jį, kaip priekabos draudiką, būtų kreipęsis ne ieškovas, o Vokietijos draudikas, jis turėtų pareigą pastarajam grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, bei kad jo pareiga grąžinti Vokietijos draudikui 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos kyla iš įstatymo, tuo tarpu Lietuvos draudikui – iš sutarties, yra prieštaringi ir nepagrįsti jokiais teisės aktais. Pažymėjo, kad šalių solidarumas ir jų dalys solidariojoje prievolėje nustatytini pagal Vokietijos teisę (TPVCAPD 16 str. 1 d., CK 1.44 str., Hagos konvencijos 3 str.,), o bendraskolių tarpusavio atsiskaitymo prievolė įgyvendinama pagal Lietuvos Respublikos teisę (Hagos konvencijos 2 str. 5 p.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-02 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių 2013-01-02 teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė, tačiau išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl toks teismo sprendimas dėl žemiau išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų naikintinas CPK 330 str. pagrindu.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas nuo 2011-01-11 iki 2011-04-10 apdraudė krovininės transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, o atsakovas privalomuoju draudimu nuo 2010-05-26 iki 2011-05-25 apdraudė krovininių automobilių priekabos (duomenys neskelbtini), civilinę atsakomybę. 2011-01-21 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu krovininis automobilis, (duomenys neskelbtini)su priekaba, (duomenys neskelbtini), apgadino pastatą. Ieškovui, kaip krovininio automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, buvo pateikta pretenzija 1 254,36 EUR sumai, kurią ieškovas nukentėjusiajam asmeniui atlygino 2011-05-30. Ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju transporto priemonių draudikų civilinė atsakomybė yra solidari, dėl to pusę išmokėtos sumos atsakovas, kaip priekabos draudikas, ieškovui turėtų atlyginti.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl paties žalos padarymo fakto byloje nekyla, taip pat neginčijamas ir nukentėjusiesiems asmenims sumokėtos išmokos dydis. Šiuo atveju ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kyla dėl regreso teisės, t. y. ar ieškovas dėl įvykusio draudiminio įvykio atsako vienas, ar solidariai su atsakovu. Konstatuojant, ar atsakovas yra solidariai atsakingas už tretiesiems asmenims padarytą žalą, būtina nustatyti, kurios valstybės, t. y. valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, ar valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė nagrinėjamu atveju taikoma. Minėta, kad eismo įvykis įvyko Vokietijos teritorijoje, tuo tarpu krovininės transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta Lietuvos teritorijoje veikiančių draudikų, t. y. ieškovo ir atsakovo.
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl, remiantis 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 4 str. 1 d., iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Pažymėjo, kad pagal reglamento „Roma II“ 15 str., taikytina teisė (šiuo atveju Vokietijos) reglamentuoja atsakomybės pagrindą, apimtį, asmenų, kurie gali būti pripažinti atsakingais, nustatymą, atsakomybės padalijimą, galimybės perduoti žalos atlyginimo reikalavimo teisę klausimą. Taip pat skundžiamame sprendime nurodyta ir tai, jog atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas pagrįstas prieštaringais argumentais, viena vertus teigiant, jos nagrinėjamu atveju taikytinas reglamentas „Roma II“ dėl nesutartinėms iš delikto kylančioms prievolėms, kita vertus pripažįstama, jog transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra privalomojo draudimo sutartis. Taigi, atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės klausimai turėtų būti sprendžiami transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, o minėtas 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) netaikytinas, nes esant sudarytai privalomojo draudimo sutarčiai nėra pagrindo konstatuoti kilus civilinę deliktinę atsakomybę.
Taigi, nustačius, jog, kaip minėta, atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi neteisingu TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. aiškinimu. TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. nurodyta, kad atsakingas draudikas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šioje teisės normoje yra nurodyta, kad išmokant išmoką atsižvelgiama į kitos valstybės teisės aktus, tačiau nėra nurodoma, jog yra privaloma taikyti valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Taigi, vien iš paties normos teksto bei iš lingvistinio šios teisės normos aiškinimo akivaizdu, jog ši norma nėra imperatyvi. Tai yra pažymėta ir įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2013-09-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-431-262/2013. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog speciali TPVCADĮ 16 str. 1 d. norma numato, kad išmokos mokėjimui taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, reglamentuojanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, yra nepagrįsta.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, teigdamas, jog nagrinėjamu atveju taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis (Vokietijos), teisė, remiasi CK 1.44 straipsniu, kuriame nurodyta, jog reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Pažymėtina, kad 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės nustato teisę, taikytiną nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėta konvencija ir CK 1.44 str. nagrinėjamu atveju netaikytini, kadangi, minėta, ieškinio dalykas yra susijęs su transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu, o ne su žalos atlyginimu dėl deliktinių teisinių santykių. Pažymėtina, kad ieškovas kitų teisės normų, kurios, jo manymu, įrodo, jog nagrinėjamu atveju taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina būtent Lietuvos Respublikos teisė. 2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 str. 2 d. numatyta, kad draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, kaip apibrėžta 1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo [16] 5 str. d p., taikoma šalių pagal šio reglamento 3 str. pasirinkta teisė. Tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei konkrečiu atveju iš visų aplinkybių paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė. CK 1.37 str. 6 d. nurodyta, jog draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Atsižvelgiant į tai, nesant nagrinėjamu atveju numatytos bendrosios taisyklės išimties, taikoma minėta nuostata. Pažymėtina, kad ieškovas nurodo, jog AAS „Gjensidige Baltic“ yra Latvijos Respublikoje registruota draudimo bendrovė, ir jos nuolatinė buveinė yra Rygoje, Latvijoje, dėl to ieškovo nuolatinė verslo vieta yra Latvijos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, kadangi iš bylos duomenų nustatyta, jog AAS „Gjensidige Baltic“ savo veiklą vykdo per Lietuvoje įsteigtą filialą, kuris įsteigtas 2007 m., filialo veikla yra nuolatinio pobūdžio, nenutrūkstama, dėl to teigtina, kad ieškovo verslo vieta yra ne Latvijos Respublika, kurioje ieškovas yra registruotas, tačiau būtent Lietuvos Respublika, kurioje vykdo nuolatinę veiklą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju šalims taikytina Lietuvos teisė. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad, kaip galima suprasti iš kitų TPVCAPDĮ normų – 10 str. 1 d. ir 11 str. 3 d., kitų valstybių teisės aktai yra taikomi tik tada, kai skiriasi išmokų dydis, t. y. pagal šias teisės normas išmoka mokama pagal tos Europos Sąjungos valstybės narės teisę, kuri yra palankiausia tą išmoką gaunančiajam, tai reiškia, kad valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktai taikomi tik labai specifiniu atveju – kai Lietuvos teisės aktuose numatyta draudimo išmoka yra mažesnė už kitos ES narės teisės aktuose numatytą draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju ši situacija nėra aktuali, dėl to nustačius, jog šalių santykiams taikytina Lietuvos teisė, būtina įvertinti, ar tokiu atveju atsakovas yra atsakingas už trečiajam asmeniui padarytą žalą. TPVCADĮ 16 str. 5 d. numatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Byloje nėra pateikta duomenų, jog prieš įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikas yra atsakovas, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog eismo įvykio metu velkama transporto priemonė buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Dėl to, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog atsakovui nekyla prievolė atlyginti pusę ieškovo tretiesiems asmenims išmokėtos draudimo sumos, dėl to ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui padarius priešingą išvadą ir patenkinus ieškovo ieškinį, yra pagrindas ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.
Taigi, nagrinėjamu atveju tenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ieškovo ieškinį atmetus, tarp šalių perskirstomos ir valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu, t. y. iš ieškovo atsakovui priteistinas jo už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, o valstybės naudai priteistinos 23,16 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 72 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai - 23,16 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.