Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės M. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-05 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei M. V., trečiajam asmeniui UAB „Eskofracht“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba nebeįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).

Apeliantė teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė realių nuostolių. Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai įvertino ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, jame išdėstytus faktinius argumentus bei pateiktus įrodymus, ir įsitikinęs, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Atmestini atsakovės argumentai, kad ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, tarp jų duomenis apie jos turtinę padėtį bei tai, jog ji ketina turtą slėpti. Ieškovo pareikštas atsakovei reikalavimas yra turtinio pobūdžio, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšminga ieškinio suma, atsakovės turtinė padėtis, jos turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovės elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindė galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką, t. y. nurodė, kad atsakovė jau kurį laiką vengia vykdyti savo įsipareigojimus, neatsako į jai pareikštas pretenzijas, nėra galimybių su ja susisiekti (CPK 12 ir 178 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės padidina tikimybę, kad atsakovė gali savo turtą paslėpti ir apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 6 237,38 Lt sumos priteisimo, kurią pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, laikė didele ir sprendė, kad tai taip pat padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Atsakovė siekdama įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui išrašus iš Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko, kurie jos teigimu patvirtina, kad jos turtinė padėtis yra gera, pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė, todėl teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fizinio asmens finansines galimybes bei jo turtinę padėtį atspindi ne tik išrašai iš viešų registrų apie jo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, bet taip pat duomenys apie asmens kilnojamąjį turtą, turtui nustatytus apsunkinimus, kredito įstaigų duomenys iš sąskaitų apie turimas pinigines lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus. Apeliantė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį, gaunamas pastovias pajamas, tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantė nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės. Taigi atsakovės pateikti įrodymai apie turimą nekilnojamąjį turtą neeliminuoja abejonių dėl jos galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones siekdamas, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovės turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Be to, pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimas gali užtrukti, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė per bylos nagrinėjimo laiką gali savo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl būsimas teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neperžengdamas ieškovo pareikštų piniginių reikalavimų sumos, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, pirma areštuodamas atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant pinigines lėšas, ir nesuvaržė apeliantės galimybės disponuoti pragyvenimui reikalingomis lėšomis.

Atmestini atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidė šalių rungimosi, lygiateisiškumo principus, apribojo atsakovės teisę pareikšti savo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, o apie tokio prašymo nagrinėjimą teismas atsakovui praneša tik tokiu atveju, kai mano, jog tai yra būtina. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo, teismas nėra saistomas šalių prašymo, o turi teisę pats, nesant šalies prašymo, pasirinkti klausimo nagrinėjimo būdą. Ar informuoti atsakovą apie ieškovo paduotą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas sprendžia kiekvienu atveju įvertinęs faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nusprendęs, kad jų pakanka klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti, pagrįstai jį nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nemano, kad teismas apribojo atsakovės teises pateikti atsikirtimus nagrinėjamu klausimu, kadangi atsakovei įstatymu yra užtikrinta teisė, nesutinkant su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ją apskųsti ir pateikti savo argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Minėta teise atsakovė pasinaudojo, tačiau neįrodė skundžiamos nutarties neteisėtumo.

Atsakovei išaiškinama, jog ji turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama teismo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nurodant kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų jai neigiamų pasekmių arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius, prašydama panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pateikdama alternatyvų reikalavimo įvykdymo užtikrinimą, t. y. sumokėdama reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikdama laidavimą, įkeisdama turimą turtą ieškovo naudai (CPK 148 straipsnis). O taip pat atsakovė, manydama, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ji gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-05 nutartį palikti nepakeistą.