Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-14 · Administracinė byla Nr. I-2889-402/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-06-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
I-2889-402/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00376-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2889-402/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00376-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-3, 45-46).

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3, 45-46) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose kamerų tipo patalpose Nr. 7, 14, 17, 18 pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Kameroje Nr. 7 atliko bausmę nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 20 d., o tik 2016 m. sausio 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 18. Buvo laikomas perpildytose kamerose. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas mechaninis vėdinimas, lango nebuvo galima atidaryti dėl grotų ant langų. Kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, šalta. Į kamerą nepatekdavo nei grynas oras, nei natūralus apšvietimas, kadangi netoli lango stovi aukšta tvora. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas daug nervinosi, depresavo, jautė orumo pažeminimą, fizinius ir dvasinius nepatogumus, sutriko miegas, jautė galvos skausmus. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė atsiliepimu į skundą (b. l. 7-11) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad baldai ir tualetai esantys kamerose užima vietą ir taip nuteistiesiems tenka mažiau gyvenamojo ploto. Marijampolės pataisos namai su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų išvadose nurodyta, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Kameros ventiliuojamos atidarius langus kaip tą numato Lietuvos higienos norma. Patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nėra kreipęsis nei į Marijampolės PN administraciją, nei į kompetentingą instituciją dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataiso namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos įstaiga), dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK6.249 straipsnis), tačiau CK6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovės atstovė į bylą pateikė duomenis (b. l. 7-8, 12, 55), kad pareiškėjas nuo 2016-01-09 baustas 4 paroms perkeliant į BĮ kamerą Nr. 14, jos plotas 20,45 kv. m., joje įrengtos 5 miegamos vietos, viso buvo iki 5 nuteistųjų, teko ploto 4,09 kv. m.; 2016-01-12 perkeltas į BĮ kamerą Nr. 7, jos plotas 13.22 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, teko ploto 4,40 kv. m.; 2016-01-21 perkeltas į BĮ kamerą Nr. 18, jos plotas 12.14 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, teko ploto 4,04 kv. m.; 2016-01-28 baustas 15 parų perkeliant į BĮ kamerą Nr. 18, jos plotas 12,14 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, ploto teko 4,04 kv. m.; 2016-02-12 baustas 13 parų perkeliant į BĮ kamerą Nr. 18, jos plotas 12,14 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, teko ploto 4,04 kv.m.;.2016-02-25 baustas 15 parų perkeliant į BĮ kamerą Nr. 18, jos plotas 12,14 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, teko ploto 4,04 kv. m.; 2016-03-11 baustas 15 parų perkeliant į BĮ kamerą Nr. 18, jos plotas 12.14 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, teko ploto 4,04 kv. m.; 2016-03-26 baustas 13 parų perkeliant į BĮ kamerą Nr. 17, jos plotas 16,43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, ploto teko 4,10 kv. m.; 2016-04-08 baustas 13 parų perkeliant į KTP kamerą Nr. 17, jos plotas 16,43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, teko ploto 4,10 kv. m.; 2016-04-21 baustas 13 parų perkeliant į KTP kamerą Nr. 17, jos plotas 16,43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, teko ploto 4,10 kv. m.; 2016-05-05 baustas 5 paroms perkeliant į KTP kamerą Nr. 17, jos plotas 16.43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, teko ploto 4,10 kv. m.; 2016-05-09 baustas 5 paroms perkeliant į KTP kamerą Nr. 17, jos plotas 16.43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, teko ploto 4,10 kv. m.; 2016-05-13 baustas 14 parų perkeliant į KTP kamerą Nr. 17, jos plotas 16,43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, teko ploto 4,10 kv. m.

Teismo vertinimu, šie oficialiai pateikti duomenys paneigia deklaratyvius ir nekonkrečius pareiškėjo argumentus, kuriuos pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde teigė, jog kamerų tipo patalpose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, ant langų buvo grotos, todėl nepatekdavo šviesa ir negalėdavo tinkamai išvėdinti patalpų, nebuvo mechaninės ventiliacijos, drėgna, pelėsis, šalta.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinti Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojantys nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Pareiškėjas skunde teigia, jog buvo netinkamas natūralus apšvietimas, tačiau Higienos normos HN 136:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normų.

Atsakovės atstovas nurodo, kad patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nėra kreipęsis nei į Marijampolės PN administraciją, nei į kompetentingą instituciją dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų, todėl manytina, kad buvusios sąlygos atitiko higienos normas.

Atsakovės atstovas pateikęs teismui Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 15 d., 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktus (b. l. 29-31, 32-34, 35-36, 37-39), kuriuose buvo patikrintos gyvenimo sąlygos kamerose Nr. 14, 18, 17, pažeidimų nenustatyta. Atsakovės atstovas nurodo bei patikrinimo aktai patvirtina, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pelėsio. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.). Atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktai įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai išvėdintų kamerų bei patalpose esančio pelėsio atmestini.

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Reikalavimai kamerų langų bei ant jų esančių grotų įrengimui reglamentuoti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte, pagal kurį kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo atstovo duomenis į bylą nepateikė, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad dėl ventiliacijos neveikimo, negalėjimo tinkamai išvėdinti kamerų per langus, nepakankamo langų atsidarymo, pareiškėjas būtų skundęsis Marijampolės PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų, vien deklaratyvių, nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, neužtikrinus galimybės išvėdinti gyvenamąsias patalpas, konstatavimas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia atsiradusiu irzlumu, sutrikusiu miegu, sveikata, galvos skausmu, jaustu orumo pažeminimu, fiziniais ir dvasiniais nepatogumais. Iš byloje pateikto Marijampolės PN 2018 m. kovo 19 d. medicinos dokumentų išrašo (b. l. 14) matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl spec. priemonių panaudojimo, dėl galvos skausmų, somatinio nervų sistemos sutrikimo, trumpalaikio miego sutrikimo. Tačiau dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė, todėl teismo nuomone, minėti susirgimai nėra tokio pobūdžio, dėl kurių galėtų būti reikšminga sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl patirto pažeminimo, nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė