Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-12-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-412-518/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-17
Bylos Nr.
1A-412-518/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis
D. R.
Advokatai
Eglė Grucytė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-412-518/2018
Teismo proceso Nr. 1-01-1-44715-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10.; (S) 2.4.6.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistajam D. R.,gynėjai advokatei Eglei Grucytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. ir jo gynėjos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos baudos pridėta dalis Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 320 MGL (12 051,20 Eur) dydžio bauda.

Taip pat nuosprendžiu D. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. R. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. būdamas UAB „Ž“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, vadovavo UAB „Ž“ bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidė:

- 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad „Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyta ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai“, bei 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nes 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu UAB „Ž“ tvarkomoje apskaitoje medžiagų sunaudojimo objektuose išlaidos buvo pripažintos sąnaudomis, nesant medžiagų nurašymo aktų, t. y. nesant juridinę galią turinčių dokumentų;

- taip pat pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, bei 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, nes 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu UAB „Ž“ tvarkomoje apskaitoje neatvaizduoti atlikti darbai objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, ir juos atlikus nesurašyti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos-faktūros, iš R. M. iš viso 187 000 Lt gavimo operacijoms pagrįsti apskaitos dokumentai, į pardavimų apyvartos žiniaraščius neįtrauktos pardavimo pajamos už darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune;

- taip pat pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 įstatymo 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, nes nepateikė sąskaitos Nr. 484 apyvartos žiniaraščiai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.

Dėl šių Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „Ž“ veiklos ir turto už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.

2. Be to, D. R. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. kovo 2 d. būdamas UAB „Ž“, į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei atskaitingu asmeniu, turėdamas teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „Ž“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, kaip UAB „Ž“ direktorius su R. M. pasirašė sutartį 2010 m. gegužės 31 d. Nr. 100528 dėl tvoros tvėrimo darbų bei sutartį 2010 m. liepos 30 d. Nr. 100730 dėl gerbūvio gerinimo darbų, pavėsinės su židiniu statybos (duomenys neskelbtini), Kaune. UAB „Ž“ atlikus sutartyse numatytus darbus bei R. M. už atliktus darbus sumokėjus D. R. grynais pinigais: 2010 m. gegužės 31 d. – 8 000 Lt, 2010 m. birželio 17 d. – 8 000 Lt, 2010 m. liepos 17 d. – 8 000 Lt, 2010 m. liepos 27 d. – 8 000 Lt, 2010 m. rugpjūčio 2 d. – 8 000 Lt, bei bankiniais pavedimais į D. R. priklausančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus: 2010 m. rugpjūčio 12 d. – 14 000 Lt, 2010 m. rugpjūčio 25 d. – 20 000 Lt, 2010 m. rugsėjo 8 d. – 20 000 Lt, 2010 m. rugsėjo 14 d. – 10 000 Lt, 2010 m. rugsėjo 20 d. – 20 000 Lt, 2010 m. spalio 7 d. – 15 000 Lt, 2010 m. spalio 18 d. – 15 000 Lt, 2010 m. lapkričio 22 d. – 25 000 Lt, t. y. iš viso sumokėjus 187 000 Lt, D. R. iš šios pinigų sumos, darbų atlikimui, statybinių medžiagų įsigijimui pagal sutartis 2010 m. gegužės 31 d. Nr. 100528, 2010 m. liepos 30 d. Nr. 100730 iš viso panaudojo 102 553 Lt, o 84 447 Lt į UAB „Ž“ kasą neįnešė, neapskaitė UAB „Ž“ buhalterinėje apskaitoje bei nepateikė dokumentų pagrindžiančių šių pinigų panaudojimą UAB „Ž“ veikloje, o juos pasisavino, padarydamas UAB „Ž“ didelės – 84 447 Lt (24 547,55 Eur) vertės turtinę žalą.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis D. R. ir jo gynėja advokatė Eglė Grucytė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. R. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta. Nors kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apėmė kelis epizodus, bet skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl to, kad laikotarpyje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. įmonės tvarkomoje apskaitoje medžiagų sunaudojimo objektuose išlaidos buvo pripažintos sąnaudomis, nesant medžiagų nurašymo aktų, ir kad nepateikti sąskaitos Nr. 484 D. R. apyvartos žiniaraščiai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., todėl laikytina, jog D. R. nuteistas tik dėl to, kad laikotarpyje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. įmonės tvarkomoje apskaitoje neatvaizduoti atlikti darbai objekte, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir juos atlikus nesurašyti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos-faktūros, iš R. M. iš viso 187 000 Lt gavimo operacijoms pagrįsti apskaitos dokumentai, į pardavimų apyvartos žiniaraščius neįtrauktos pardavimo pajamos už darbus objekte, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas.

3.2. Pažymima, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog buvo padarytos BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos, be to, byloje nėra kilusių ir padarinių, kadangi UAB „Ž“ buhalterinė apskaita, finansiniai rodikliai ir kiti duomenys buvo nustatyti pagal įmonės pateiktus buhalterinius dokumentus, o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus. Taigi, UAB „Ž“ veiklą, ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą buvo įmanoma nustatyti analizuojant ūkio subjekto buhalterinės apskaitos dokumentus.

3.3. Teigiama, jog tai, kad ant 2010 m. gegužės 31 d. sutarties Nr. 100528 yra D. R. parašas, jog jis per kelis kartus grynais gavo 48 000 Lt, savaime nepatvirtina, kad sutartis buvo vykdoma ir ją vykdė būtent UAB „Ž“. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sutartį pasirašė D. R. kaip įmonės direktorius, sutartis buvo patvirtina įmonės antspaudu, bet pinigų gavimas šešis kartus po 8 000 Lt buvo patvirtintas jau kaip fizinio asmens, nenurodant nei vardo ir pavardės, nei pareigų, neuždedant įmonės antspaudo. Be to, R. M., mokėdama šešis kartus po 8 000 Lt, neprašė įmonės pateikti buhalterinį dokumentą, patvirtinantį pinigų sumokėjimą įmonei. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog R. M. 48 000 Lt sumokėjo D. R. kaip įmonės direktoriui.

3.4. Be to, D. R. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme prašė prijungti įrodymus, pagrindžiančius, jog D. R. ir R. M. siejo bendras gyvenimas nuo 2010 m. pavasario, kuris pasireiškė bendro gerbūvio kūrimu: namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kuriame kartu D. R. su R. M. gyveno, eksterjero kūrimas ir įgyvendinimas (darbų atlikimas, dėl kurių neapskaitymo D. R. nuteistas), tuo padidinant namo vertę; laisvalaikio leidimas (keliavimas, dalyvavimas įvairiuose bendrai auginamo šuns dresūros ir grožio konkursuose); bendro finansinio gėrio siekimas (2011 m. balandžio 13 d. R. M. pinigais jos sūnus M. M. įsteigė įmonę UAB „N“ (duomenys pakeisti), kurios direktoriumi iš karto paskirtas D. R., vėliau nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. UAB „N“ akcininke tapo R. M.). Taip pat D. R. prašė išreikalauti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorinio skyriaus duomenis apie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pastatymo (atsiradimo) aplinkybes, kurios įrodo, kad šiuo adresu esantis nekilnojamas turtas, tvora, pavėsinė (židinys) pastatyta ne įmonės, o ūkiniu būdu, nes būtent tokius duomenis minėtai institucijai yra pateikusi R. M.. Visgi visi prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo buvo nepagrįstai atmesti.

3.5. Skunde nurodoma, kad 2010 m. liepos 30 d. sutartį Nr. 100730 D. R. pamatė tik ikiteisminio tyrimo metu, šios sutarties D. R. niekada nėra pasirašęs. Sutartis yra suklastota, turint 2010 m. gegužės 31 d. sutarties Nr. 100528 antro egzemplioriaus, kuris buvo tarp D. R. daiktų pas R. M. namuose, antrą lapą su parašais, taip pat turint 2010 m. gegužės 31 d. sutarties Nr. 100528 kompiuterinį variantą. Nors R. M. teigė, niekada nemačiusi 2010 m. gegužės 31 d. sutarties Nr. 100528 kompiuterinio varianto, bet pati ikiteisminio tyrimo metu pateikė kompaktinius diskus (1 t., b. l. 74-75), kuriuos apžiūrėjus teismo posėdžio metu, buvo rastas 2010 m. gegužės 31 d. sutarties Nr. 100528 kompiuterinis variantas. Tikėtina, kad R. M. 2010 m. liepos 30 d. sutarties pirmą lapą suklastojo, suvesdama tekstą į sutarties kompiuterinį variantą ir atspausdindama tik sutarties pirmą lapą, o paskui pridėdama prie 2010 m. gegužės 31 d. sutarties turimo egzemplioriaus antro lapo su parašais, taip sukurdama naują sutartį siekiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškinti, kokiu pagrindu D. R. pervedė pinigus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2010 m. liepos 30 d. sutarties pirmas lapas nėra pasirašytas abiejų šalių, nors ankstesnės 2010 m. gegužės 31 d. sutarties pirmas lapas pasirašytas abiejų šalių, taip pat nėra pasirašytas sutartyje minimas priedas, nors ankstesnės 2010 m. gegužės 31 d. sutarties priedas pasirašytas abiejų šalių. Pastaroji aplinkybė patvirtina, jog 2010 m. liepos 30 d. sutartis yra suklastota. Be to, R. M., kreipdamasi į prokuratūrą, iš pradžių pateikė tik 2010 m. gegužės 31 d. sutartį ir bankinius pavedimus, bet tik vėliau, matyt pastebėjusi neatitikimus, atgaline data pagamino 2010 m. liepos 30 d. sutartį ir pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

3.6. Taip pat teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme R. M. paaiškino, jog ji daug kartų prašė D. R. pateikti sąskaitas-faktūras, pagrindžiančias pinigų išleidimą, tačiau D. R. jai sąskaitų nepateikė. Tokie R. M. parodymai patvirtina, kad ji suvokė, jog darbus atlieka jos sugyventinis D. R., o ne įmonė, nes priešingu atveju ji būtų prašiusi pateikti įmonės išrašytas sąskaitas-faktūras, kuriose ji būtų nurodyta kaip paslaugų gavėja, o ne prašiusi pateikti statybinėms medžiagoms išleistus pinigus patvirtinančias sąskaitas-faktūras. Iš to galima spręsti, jog darbai buvo atlikti ne įmonės, o bendro ūkio būdu. Be to, R. M. parodymus paneigia ir tai, kad ji dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė kompaktinius diskus (1 t., b. l. 74-75), kuriuose yra sąskaitos-faktūros.

3.7. Nėra pagrindo tikėti R. M. paaiškinimais, jog ji neva nežinojo į kieno sąskaitą perveda pinigus, kurią jai nurodė D. R.. Ginčijamoje 2010 m. liepos 30 d. sutartyje yra nurodytas įmonės banko sąskaitos numeris, tuo labiau kad R. M., darydama bankinius pavedimus, kiekvieną kartą įrašydavo pinigų gavėjo duomenis, papildomai atsižvelgiant į tai, kad R. M. turi teisininko išsilavinimą ir profesinę patirtį, todėl ji puikiai suvokė, kad pinigus perveda ne įmonei, o asmeniškai D. R..

3.8. Nelogiškas ir R. M. paaiškinimas, jog ji po tvoros statybų ir aplinkos sutvarkymų su įmone nepasirašė darbų perdavimo-priėmimo akto ir neprašė sąskaitos-faktūros, kaip tai numatyta sutartyse, nes neva D. R. jai sakęs, kad darbai vykdyti nelegaliai. Visų pirma, R. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nepateikė objektyvių duomenų, kad būtų kreipusis į įmonę dėl sąskaitos-faktūros išrašymo už jai suteiktas paslaugas pagal ginčytinas sutartis, tik paaiškino, žodžiu kreipusis į D. R.. Be to, būdama teisininkė ir antstolė, tariamai žinodama, kad vykdomi darbai jų neapskaitant buhalterinėje apskaitoje, R. M. nesikreipė į teisėsaugą ir VMI. Taip pat R. M., matydama, kad D. R. tariamai yra nesąžiningas, vis tiek su juo palaikė artimus ryšius ir vėliau, po metų, 2011 m. balandžio 13 d., D. R. buvo paskirtas UAB „N“, kurios akcininke buvo R. M., direktoriumi.

3.9. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. M. skundą prokuratūrai padavė tada, kai Kėdainių rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-749-813/2015 dėl laiku neišmokėto atlyginimo ir kai D. R. atstovas kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Antstolių rūmus, kad būtų įvertinti R. M. nederami veiksmai viešoje vietoje, kuomet paprašyta su D. R. pilnai atsiskaityti už darbą UAB „N“, atsiuntė nuotrauką, kurioje ji užfiksuota rodanti necenzūrinius gestus. Akivaizdu, kad R. M., keršydama D. R., sugalvojo apkaltinti D. R., kad neva tvoros statybos ir kiemo tvarkymo darbai buvo atlikti ne ūkiniu būdu, o įmonės. R. M. kerštavimą patvirtina ir 2014-2015 metų asmeninis D. R. ir R. M. susirašinėjimas, kuriame R. M. nurodo, jog D. R. kentės, privalės sumokėti ir reikia ruošti pinigus už tai, kad jis padavė UAB „N“ į teismą. Taigi, nagrinėjama byla buvo pradėta pagal melagingą R. M. skundą, o skundžiamas nuosprendis priimtas vadovaujantis ir melagingais R. M. parodymais.

3.10. Nurodoma, kad D. R. nebuvo jokio tikslo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą ir ūkinės veiklos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, neįtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, nes iš D. R. jokios naudos negavo. D. R. asmeninėmis lėšomis kartu su R. M. vykdė tvoros statybos ir aplinkos tvarkymo darbus, o vėliau pinigus R. M. dalimis grąžindavo. Jeigu ūkinė veikla būtų apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje, tai gerbūvio kūrimas būtų brangesnis 21 procentu, kurį sudaro pridėtinės vertės mokestis. Kadangi R. M. negavo iš banko paskolos, todėl siekdama taupyti, tvoros statymo ir aplinkos tvarkymo darbus nutarė vykdyti ūkio būdu, o ne per įmonę, taip sutaupant daugiau nei 39 270 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

3.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Ž. G. darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, atliko kaip įmonės darbuotojas, o ne kaip fizinis asmuo, nors pats Ž. G. yra nurodęs, kad šiame objekte dirbo ne kaip įmonės darbuotojas, o kaip D. R. draugas, įmonė jam už darbą šiame objekte pinigų nemokėjo. Bylą nagrinėjant teisme D. R. prašė išreikalauti dokumentus, iš kurių matytųsi, kiek valandų per dieną Ž. G. aptariamu laikotarpiu dirbo įmonėje ir kiek apskritai tuo pat metu įmonė turėjo užsakymų, kas patvirtintų, jog Ž. G. darbo metu įmonėje darbus atlikinėjo kituose objektuose, o laisvu metu padėdavo D. R.. Už pagalbą D. R. bankiniu pavedimu pervedė Ž. G. daugiau nei 20 000 Lt, pinigų pervedimo faktą patvirtino ir specialistė. Tai, kad į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, vykdyti darbus buvo vykstama transporto priemonėmis, pažymėtomis įmonės emblemomis, taip pat savaime nepatvirtina fakto, kad darbus atliko įmonė, kadangi transporto priemonės nuosavybės teise priklausė D. R., kuris kaip įmonės vadovas ir vienas iš akcininkų, turėjo teisę ant savo transporto priemonės klijuoti savo vadovaujamos įmonės ženklą, siekdamas savo vadovaujamos įmonės ženklą reklamuoti.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. R. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo D. R. ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo D. R. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

7. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).

8. Skundžiamu nuosprendžiu D. R. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Ž“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Nuteistasis D. R. ir jo gynėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi pastarasis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

9. D. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: liudytojų R. M., Ž. G., A. L., L. S. parodymai, 2015 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. 140-(6211)-ISI-7168, specialistės A. S. paaiškinimai, 2017 m. vasario 3 d. specialisto išvada Nr. 20-ISI-162(10.1) bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

9.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. UAB „Ž“ direktoriumi buvo D. R. (t. 1, b. l. 146-147). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 21 straipsnio 1 dalį, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, D. R. einamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už UAB „Ž“ buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau nesilaikė įstatymų reikalavimų.

9.2. 2015 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. 140-(6211)-ISI-7168 nustatyta, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „Ž“ veiklos ir jos turto už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., nes buvo nesilaikoma: 1) Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – Pelno mokesčio įstatymo) 11 straipsnio 4 dalies reikalavimų bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės tvarkomoje apskaitoje medžiagų sunaudojimo objektuose išlaidos buvo pripažintos sąnaudomis, nesant medžiagų nurašymo aktų t. y. nesant juridinę galią turinčių dokumentų; 2) Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės tvarkomoje apskaitoje neatvaizduoti atlikti darbai objekte, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir juos atlikus nesurašyti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, t. y. PVM sąskaitos faktūros, iš R. M. iš viso 187 000,00 (139 000,00 + 48 000,00) Lt gavimo operacijoms pagrįsti apskaitos dokumentai bei į pardavimų apyvartos žiniaraščius neįtrauktos pardavimo pajamos už darbus minėtame objekte; 3) Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nepateikti sąskaitos Nr. 484 D. R. apyvartos žiniaraščiai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sąskaitoje Nr. 484 buvo kaupiamos ir nurašomos atskaitingo asmens D. R. išlaidos medžiagų pirkimams, atsiskaitymams už gautas paslaugas bei gautos šioms išlaidoms atlikti bendrovės lėšos (b. t. 1, b. l. 130-168).

9.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl bendrovės tvarkomoje apskaitoje medžiagų sunaudojimo objektuose išlaidų pripažinimo sąnaudomis, nesant medžiagų nurašymo aktų, bei nepateiktų sąskaitos Nr. 484 apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Vos tiktai, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, aiškiai nurodė šiuos pažeidimus. Teismas taip pat išdėstė ir aptarė pastaruosius pažeidimus pagrindžiančius įrodymus (2015 m. lapkričio 3 d. specialisto išvadą Nr. 140-(6211)-ISI-7168, specialistės A. S. paaiškinimus), bei padarė išvadą, kad D. R. neužtikrino tinkamos UAB „Ž“ dokumentacijos vedimo apie objektuose sunaudojamų medžiagų pripažinimą sąnaudomis, kadangi nebuvo pildomi medžiagų nurašymo aktai, turintys juridinę galią, taip pat nepateikė apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, skundžiamame nuosprendyje buvo pasisakyta dėl visų D. R. padarytų įstatymų pažeidimų.

9.4. Apeliantai skunde neigdami, kad D. R. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, nurodo, jog darbai objekte, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, buvo atlikti ne UAB „Ž“, o bendro ūkio būdu. Dėl to šių darbų nereikėjo atvaizduoti bendrovės tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje. Šią versiją nuteistasis D. R. pateikė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis D. R. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. vasario mėnesį susipažino su R. M. ir pradėjo draugauti. Pastaroji norėjo sutvarkyti savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, aplinką. Buvo planuojama, kad pasirašius sutartį su D. R. vadovaujama UAB „Ž“, aplinkos tvarkymui būtų galima banke gauti kreditą, tačiau netenkino prašymo suteikti kreditą, todėl jis ir R. M. nusprendė viską daryti savo lėšomis, t. y. ūkio būdu. Tokiu būdu, sutartis nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Aplinkos tvarkymui buvo samdomi pavieniai asmenys, tarp jų Ž. G. bei A. L., su kuriais D. R. atsiskaitydavo asmeniškai. Darbai buvo daromi ne įmonės vardu, jokie pinigai į įmonės sąskaitą pervedami nebuvo, todėl D. R. neturėjo pagrindo fiksuoti ir įtraukti duomenis į įmonės apskaitą. D. R. taip pat parodė, kad ant sutarties pasirašė, jog gavo avansus, nes jam įtaką darė R. M., su kuria jis draugavo ir ja pasitikėjo (t. 4, b. l. 95-98). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes D. R. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 44-45, 47, 61-62, 68-70).

9.5. Taigi, nuteistasis D. R. viso proceso metu neigė apgaulingai tvarkęs UAB „Ž“ buhalterinę apskaitą, tačiau tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

9.6. Liudytoja R. M. paneigė nuteistojo keltą versiją, kad aplinkos tvarkymo darbus objekte, adresu (duomenys neskelbtini), atliko ne UAB „Ž“. Pirmosios instancijos teisme R. M. parodė, kad 2010 m. pavasarį rengėsi sutvarkyti namo aplinką, todėl ieškojo įmonių, atliekančių panašaus pobūdžio darbus. Sutartys buvo sudarytos su UAB „Ž“, kurią atstovavo direktorius D. R.. Darbuotojai atvažiuodavo automobiliais, kurie buvo paženklinti UAB „Ž“ logotipais, todėl R. M. nekilo jokių abejonių, kad darbus atlieka būtent ši įmonė. Iš pradžių atsiskaitymai už darbus vyko grynaisiais pinigais, o D. R. pasirašydavo ant sutarties, kad pinigus gavo. Vėliau darbų apimtys keitėsi, todėl D. R. užrašė jai banko sąskaitą, į kurią būtų galima daryti pavedimus. Liudytoja tuo metu netikrino, ar tai įmonės, ar asmeninė D. R. sąskaita. Apie darbus ir kiek reikės pinigų, D. R. ją informuodavo žodžiu arba elektroniniu paštu. Iš D. R. ir UAB „Ž“ jokių sąskaitų bei kvitų ji nėra gavusi. D. R. nerašė jokio akto, ji prašė net kelis kartus, bet pastarasis jai pasakė, kad viskas vyksta juodai. Dėl D. R. pinigų neapskaitymo kaip UAB „Ž“ direktoriaus, į prokuratūrą ji kreipėsi praėjus jau keturiems metams, nes D. R. kreipėsi į teismą dėl didelių sumų prisiteisimo iš UAB ,,N“, kurios akcininkė ji yra. Teismas tų sumų nepriteisė, todėl D. R. veiksmus ji vertina kaip reketavimą (t. 4, b. l. 57-60).

9.6.1. Liudytojos R. M. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 3, b. l. 2-4, 6, 7-8, 9-10), tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra jokio pagrindo. Nuteistasis D. R. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojos R. M. parodymai yra melagingi. Apeliantų nuomone, pastaroji sugalvojo nepagrįstai apkaltinti D. R., keršydama už tai, kad jis kreipėsi į teismą dėl UAB „N“, kurios akcininkė buvo R. M., neišmokėto atlyginimo ir kad D. R. atstovas kreipėsi į Teisingumo ministeriją bei Antstolių rūmus dėl R. M. nederamų veiksmų. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Liudytoja R. M. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dėl D. R. galimai neteisėtų veiksmų į prokuratūrą ji kreipėsi tik praėjus keturiems metams, nes aptariamų įvykių metu pastarasis sudarė gerą įspūdį ir nesukėlė jokių įtarimų. Tačiau kai D. R. kreipėsi į teismą dėl didelių sumų prisiteisimo iš UAB ,,N“, kurios akcininkė ji yra, o teismas tų sumų nepriteisė, R. M. kilo abejonių, ar D. R. elgėsi sąžiningai, vykdydamas aplinkos tvarkymo darbus šalia jos namų, ir ar tikrai R. M. sumokėti pinigai buvo tinkamai apskaityti UAB „Ž“ apskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojos veiksmai, kreipiantis į prokuratūrą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, turi būti vertinami ne kaip kerštavimas D. R., o kaip pilietinės pareigos atlikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių liudytoja R. M. būtų šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį D. R. tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jos parodymais netikėti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

9.6.2. Apeliantai skunde pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme liudytoja R. M. paaiškino, jog ji daug kartų prašė D. R. pateikti sąskaitas-faktūras, pagrindžiančias pinigų išleidimą, tačiau pastarasis jai sąskaitų nepateikė. Apeliantų nuomone, tokie R. M. parodymai patvirtina, kad ji suvokė, jog darbus atlieka ne įmonė, o jos sugyventinis D. R. bendro ūkio būdu. Priešingu atveju ji būtų prašiusi pateikti įmonės išrašytas sąskaitas-faktūras. Be to, apeliantai mano, kad nėra pagrindo tikėti R. M. paaiškinimais, jog ji neva nežinojo, į kieno sąskaitą perveda pinigus, kurią jai nurodė D. R.. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad 2010 m. liepos 30 d. sutartyje yra nurodytas įmonės banko sąskaitos numeris. Be to, R. M., darydama bankinius pavedimus, kiekvieną kartą įrašydavo pinigų gavėjo duomenis. Todėl ji puikiai suvokė, kad pinigus perveda ne įmonei, o asmeniškai D. R.. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Liudytoja R. M. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai nekilo jokių abejonių, kad darbus atlieka UAB „Ž“, kadangi būtent su šia įmone pastaroji buvo pasirašiusi sutartis dėl aplinkos tvarkymo darbų. Be to, darbuotojai atvažiuodavo automobiliais, kurie buvo paženklinti UAB „Ž“ logotipais. R. M. dėl darbų, atsiskaitymų už darbus ir pan. tiesiogiai bendravo su minėtos įmonės direktoriumi D. R., todėl pastarojo ir prašė pateikti sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderius, darbų atlikimo aktus. Tai, kad R. M. nesikreipė raštu į UAB „Ž“, prašydama pateikti minėtus dokumentus, nepaneigia fakto, jog ši įmonė atliko aptariamus aplinkos tvarkymo darbus. Dėl pinigų pervedimo R. M. parodė, kad pats D. R. užrašė jai banko sąskaitą, į kurią būtų galima daryti pavedimus. Liudytoja tuo metu netikrino, ar tai įmonės, ar asmeninė direktoriaus D. R. sąskaita. Taigi, nepaneigta aplinkybė, kad R. M. suprato, jog pinigus už atliktus darbus perveda įmonei, o ne asmeniškai D. R..

9.7. Liudytojos R. M. nuosekliai nurodytas aplinkybes, kad aplinkos tvarkymo darbus šalia jos namo vykdė UAB „Ž“, patvirtina jos pateiktos sutartys ir komerciniai pasiūlymai (t. 2, b. l. 52-53). 2010 m. gegužės 31 d. sutartis Nr. 100528 patvirtina, kad ji buvo sudaryta dėl tvoros tvėrimo darbų adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tarp R. M. (užsakovės) ir UAB „Ž“ (vykdytojo), kurią atstovavo direktorius D. R.. Šios sutarties antrajame lape padaryti įrašai, nurodytos datos ir pinigų sumos, prie kurių yra prierašas ,,gavau“ bei nuteistojo D. R. parašas. Sutarties priedas Nr. 001 – 2010 m. gegužės 15 d. komercinis pasiūlymas patvirtina, kad UAB „Ž“ teikė komercinį pasiūlymą dėl minėtų tvoros įrengimo darbų (t. 2, b. l. 69-72). 2010 m. liepos 30 d. sutartis Nr. 100730 patvirtina, kad ji buvo sudaryta dėl gerbūvio gerinimo darbų ir pavėsinės su židiniu statybos adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tarp R. M. (užsakovės) ir UAB „Ž“ (vykdytojo), kurią atstovavo direktorius D. R.. Sutarties priedas Nr. 001 patvirtina, kad UAB „Ž“ teikė komercinį pasiūlymą dėl apželdinimo, pavėsinės su židiniu statybos, elektros darbų (t. 2, b. l. 65-68).

9.7.1. 2017 m. vasario 3 d. specialisto išvada Nr. 20-ISI-162(10.1) patvirtina, kad 2010 m. gegužės 31 d. sutartyje Nr. 100528, 2010 m. gegužės 15 d. priede Nr. 001, 2010 m. liepos 30 d. sutartyje Nr. 100730 parašus D. R. vardu pasirašė pats D. R.. 2010 m. gegužės 31 d. sutartyje Nr. 100528 esančius rankraštinius tekstus, prasidedančius užrašais „AVANSAS 8.000 GAVAU“ ir besibaigiančius užrašais „2010-08-02 8.000 GAVAU“, bei D. R. vardu pasirašytus parašus parašė ir pasirašė pats D. R. (t. 1, b. l. 178-184).

9.7.2. Ši specialisto išvada paneigia apeliaciniame skunde keliamas prielaidas dėl 2010 m. liepos 30 d. sutarties Nr. 100730 tariamo suklastojimo. Apeliantai skunde nurodo, kad R. M. 2010 m. liepos 30 d. sutarties pirmą lapą suklastojo, suvesdama tekstą į sutarties kompiuterinį variantą ir atspausdindama tik sutarties pirmą lapą, o paskui pridėdama prie 2010 m. gegužės 31 d. sutarties turimo egzemplioriaus antro lapo su parašais, taip sukurdama naują sutartį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir be specialaus tyrimo matyti, kad 2010 m. gegužės 31 d. ir 2010 m. liepos 30 d. sutarčių antrieji lapai nėra identiški: skiriasi UAB „Ž“ logotipo spalva, R. M. ir D. R. parašų spalva bei vieta. Be to, matyti, kad abiejose sutartyse parašai yra įspausti į popierių, o 2010 m. liepos 30 d. sutartyje nėra įmonės spaudo.

9.7.3. Apeliantų vertinimu, tai, kad ant 2010 m. gegužės 31 d. sutarties yra D. R. parašai, jog jis per kelis kartus grynais gavo 48 000 Lt, savaime nepatvirtina, jog sutartis buvo vykdoma ir ją vykdė būtent UAB „Ž“. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad sutartį pasirašė D. R. kaip įmonės direktorius, sutartis buvo patvirtina įmonės antspaudu, bet pinigų gavimas buvo patvirtintas jau kaip fizinio asmens, nenurodant vardo, pavardės, pareigų, nepatvirtinant įmonės antspaudu. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog nuteistasis pinigų gavimo faktą patvirtino pasirašydamas būtent 2010 m. gegužės 31 d. sutartyje, kaip tik patvirtina, kad ši sutartis buvo realiai vykdoma ir kad pinigai buvo gauti už sutartyje nurodytus UAB „Ž“ atliktus darbus. Priešingai nei nurodo apeliantai, D. R. pasirašydamas tiek minėtos sutarties skiltyje „Vykdytojas“, tiek dėl piniginių lėšų gavimo, nenurodė nei savo vardo pavardės, nei užimamų pareigų, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pinigų gavimas buvo patvirtintas ne kaip UAB „Ž“ direktoriaus, o kaip fizinio asmens.

9.8. Liudytojos R. M. nuosekliai nurodytas aplinkybes, kad aplinkos tvarkymo darbus šalia jos namo vykdė UAB „Ž“, patvirtina ir šiuos darbus atlikusių asmenų parodymai. Liudytojas Ž. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dirbo UAB „Ž“, D. R. buvo jo darbdavys. Objekte (duomenys neskelbtini) atliko įvairius gerbūvio darbus. Už atliktus darbus minėtame objekte oficialiai atlyginimą gaudavo grynais pinigais ir važiuodavo pasirašyti pas buhalterę. Jam nebuvo pasakyta, jog darbus šiame objekte jis atliks kaip fizinis asmuo. Šiame objekte jį su UAB „Ž“ siejo darbuotojo ir darbdavio santykiai. Į objektą (duomenys neskelbtini) Ž. G. važiuodavo automobiliu, paženklintu įmonės logotipu, pildavo į jį kurą. Jis taip pat pirko smulkias prekes. Sąskaitas už kurą ir prekes išrašydavo įmonės vardu bei vėliau pateikdavo D. R.. Liudytojas taip pat parodė, kad 2010 m. pagrindinis objektas, kuriame dirbo, buvo (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 60-61). Apeliantai skunde nepagrįstai nurodo, kad Ž. G. aptariamu laikotarpiu įmonėje darbus atlikdavo kituose objektuose, o laisvu metu padėdavo D. R.. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas Ž. G. patvirtino, kad darbus objekte (duomenys neskelbtini) jis atliko ne kaip fizinis asmuo (D. R. draugas), o kaip įmonės darbuotojas ir gaudavo už tai atlyginimą. Šio fakto nepaneigia prie apeliacinio skundo pridėtos UAB „Ž“ sąskaitos faktūros (t. 4, b. l. 161-175), kadangi iš jų nėra aišku, kokie įmonės darbuotojai atliko konkrečius darbus kituose objektuose.

9.8.1. Liudytojas A. L. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 metais per draugą susirado darbą pas D. R.. Jie susiskambino ir susitiko, apie įmonę nebuvo jokios kalbos. Darbai buvo atliekami (duomenys neskelbtini), Kaune. Jis tik vėliau dirbdamas sužinojo, kad D. R. turėjo įmonę UAB „Ž“, kurioje po metų buvo įdarbintas. Klojant trinkeles jis nebuvo įdarbintas UAB „Ž“. Už atliktus darbus jam mokėjo D. R., jokio algalapio A. L. nepasirašydavo, pinigus gaudavo grynais. Į objektą juos vežė transportu, tačiau jis nebuvo kažkaip specialiai pažymėtas. Kartu dirbo dar du asmenys, tai Ž. ir D. Po kiek laiko sužinojo, kad Ž. yra įdarbintas UAB „Ž“. Nelegalaus darbo laikotarpiu už dieną jam mokėdavo 100 litų, taip dirbo apie penkis mėnesius. Nemano, jog darbai buvo atliekami šeimyninės rangos pagrindu, nes šeimyninę rangą jis supranta kaip rangą tarp draugų ar giminių (t. 4, b. l. 84-86). Taigi, A. L. patvirtino, kad nors tariantis dėl darbo su D. R. nebuvo kalbama apie jo įdarbinimą įmonėje, tačiau liudytojas ilgainiui suprato, jog objekte (duomenys neskelbtini) nelegaliai dirba D. R. vadovaujamoje UAB „Ž“. Liudytojas A. L. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad dėl savo statuso D. R. jokių pretenzijų neišsakė, nes tai nekėlė jokių rūpesčių, D. R. su juo atsiskaitydavo (t. 3, b. l. 20-21).

9.9. Apeliantų nuomone, tai, kad į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, vykdyti darbus buvo vykstama transporto priemonėmis, pažymėtomis UAB „Ž“ emblemomis, nepatvirtina fakto, jog darbus atliko įmonė. Apeliantai pažymi, kad transporto priemonės nuosavybės teise priklausė D. R., kuris kaip įmonės vadovas ir vienas iš akcininkų, turėjo teisę ant savo transporto priemonės klijuoti savo vadovaujamos įmonės ženklą, siekdamas savo vadovaujamos įmonės ženklą reklamuoti. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nors VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, jog aptariamos transporto priemonės iš tiesų priklausė D. R. (t. 4, b. l. 72), tačiau tai nepaneigia fakto, kad jos buvo naudojamos UAB „Ž“ veikloje. Liudytoja R. M. parodė, kad darbuotojai į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, atvykdavo automobiliais, kurie buvo paženklinti UAB „Ž“ logotipais. Tai patvirtino ir liudytojas Ž. G., kuris taipogi parodė, kad pildavo kurą į minėtus automobilius ir išrašydavo sąskaitas UAB „Ž“ vardu bei duodavo jas apmokėti įmonės direktoriui D. R.. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad aptariamos transporto priemonės buvo naudojamos vykdant UAB „Ž“ veiklą.

9.10. Taigi, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad D. R., būdamas UAB „Ž“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, 2015 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. 140-(6211)-ISI-7168 patvirtina, kad dėl aptartų nuteistojo D. R. padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti UAB „Ž“ veiklos ir jos turto už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Tarp D. R. neteisėtų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. D. R., neužtikrindamas tinkamos UAB „Ž“ dokumentacijos vedimo apie objektuose sunaudojamų medžiagų pripažinimą sąnaudomis, nefiksuodamas apskaitos dokumentuose ūkinių įvykių, susijusių su objektu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir nepateikdamas sąskaitos Nr. 484 apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti UAB „Ž“ veiklos ir jos turto už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

9.11. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, o išvados grindžiamos abejonių nekeliančiais duomenimis, kurie pripažinti nuteistojo D. R. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo D. R. parodymais paremtą gynybinę versiją. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. R. nusikalstama veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

10. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,,

nutaria:

nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisDaiva Pranytė-ZalieckienėLinas Žukauskas