Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-222-468-2012

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00043-2009-1

2012 m. sausio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 253 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis nuo 1994 04 12 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė 26 gamyklinius firmos „Saga“ gamybos 12-to kalibro medžioklinius šovinius. Šie šoviniai skirti 12-to kalibro lygiavamzdžiams šautuvams. Be to, G. S. nuo 1998 02 20 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo laikyti šaunamąjį ginklą, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė gamyklinės gamybos „Maverik by Mossberg“ firmos 12-to kalibro vienvamzdį, lygiavamzdį 88 modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 12-to kalibro medžiokliniais šoviniais. Kaltinime nurodytus šovinius ir lygiavamzdį šautuvą G. S. neteisėtai laikė iki 2009 02 23 d. 20.10 val., kol Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų atliktos kratos metu buvo surasti ir paimti.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras atsisakė dalies kaltinimo, o būtent dėl to, kad G. S. nuo 1994 04 12 d. iki 1998 02 20 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė 26 gamyklinius firmos „Saga“ gamybos 12-to kalibro medžioklinius šovinius. Kaltinimą šioje dalyje, t. y. dėl neteisėtai laikytų 12-to kalibro medžioklinių šovinių, prokuroras palaikė laikotarpyje nuo 1998 02 20 d. iki 2009 02 23 d.

Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendžiu G. S. buvo išteisintas pagal BK 253 str. 1 d., jam nepadarius nusikalstamos veikos.

Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Tomas Januškevičius pateikė Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendžio, prašydamas G. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d., ir nuteisti jį 40 parų arešto bausme; vadovaujantis BK 72 str. 2 d., gamyklinės gamybos „Maverik by Mossberg“ firmos 12-to kalibro vienvamzdį, lygiavamzdį 88 modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuoti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 329 str. 2 p.) ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. l p.).

Prokuroro manymu, apylinkės teismas aprašomojoje dalyje, motyvuodamas G. S. išteisinimą, netinkamai pritaikė BK normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad G. S. lygiavamzdį šaunamąjį ginklą bei šaudmenis įgijo 1994 04 12 d., turėdamas leidimą ginklui įsigyti, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka įsigyto lygiavamzdžio šaunamojo ginklo neužregistravo ir tokiu būdu negavo leidimo ginklo laikyti. 1992 01 02 d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. l patvirtintos instrukcijos „Dėl šaunamųjų ginklų, šaudmenų įsigijimo, pervežimo, saugojimo, apskaitos ir panaudojimo, šaltojo ginklo gamybos, tirų ir šaudyklų atidarymo, medžioklinių stendų, ginklų remonto dirbtuvių įsteigimo, prekybos šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei medžioklinių peilių įsigijimo, laikymo, antspaudų įmonių įsteigimo, antspaudų ir spaudų gaminimo, dujinių pistoletų (revolverių), balionėlių įsigijimo, apskaitos ir prekybos jais tvarkos" (toliau - Instrukcija) 5.13 p. nustatė 10 dienų terminą, per kurį pilietis įsigytą šaunamąjį ginklą turėjo užregistruoti policijos komisariate. Iki 1998 01 19 d. veika, pasireiškianti neteisėtu lygiavamzdžio medžioklinio šaunamojo ginklo ir medžioklinių šaudmenų laikymu, nebuvo kriminalizuota ir tokia veika užtraukdavo tik administracinę atsakomybę. Baudžiamąją atsakomybę už išteisintajam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatė 1961 m. BK 234 str. l d. (Seimo 1998 02 03 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija, įsigaliojo nuo 1998 02 19 d.).

Nors apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, kad G. S. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 195 str., požymiai, tačiau iš teismo išdėstytų motyvų, matyti, kad teismas sutinka su liudytojų nuomone, kad G. S. veika vertintina kaip administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK 195 str. ATPK 195 str. numatyta administracinė atsakomybė už ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo (perregistravimo) terminų pažeidimo. Palyginus ATPK 195 str. ir BK 253 str. l d. dispozicijas matyti, kad jos pagal savo pobūdį yra panašios, kadangi ginklo neįregistravimas sąlygoja tai, kad asmuo negauna leidimo šio ginklo laikyti. Teismas, spręsdamas ATPK 195 str. ir BK 253 str. l d. kolizijos klausimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bei į ATPK 9 str. 2 d., kuriame nurodoma, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 06 05 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531, spręsdamas klausimą dėl nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo kolizijos, prioritetą, remdamasis ATPK 9 str. 2 d., suteikia baudžiamajai atsakomybei.

Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimą reikia vadovautis ne tik aukščiau minėtu teisminiu baudžiamojo įstatymo aiškinimu, tačiau būtina įvertinti veikos pavojingumo laipsnį. Atsižvelgiant į G. S. ilgą nusikalstamos veikos laikotarpį (daugiau nei 10 metų), į nusikalstamos veikos dalyką (12-to kalibro vienvamzdis, lygiavamzdis šautuvas bei 26 12-to kalibro medžiokliniai šoviniai), taip pat į tai, kad valstybės kompetentingos institucijos visiškai negalėjo atlikti šaunamojo ginklo ir šaudmenų apyvartos kontrolės bei tai, kad veika buvo nutraukta ne paties G. S. valia, o jo namuose atlikus kratą ir radus ginklą bei šaudmenis, darytina išvada, kad G. S. padarytos veikos pavojingumo laipsnis yra pakankamas, kad jo veiką darytų nusikaltimu, nepaisant to, kad šaunamasis ginklas įgytas teisėtai.

Iš nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas liudytojų V. V. (Policijos Departamento prie VRM Viešosios Policijos Valdybos Licencijavimo skyriaus viršininkas) ir A. Č. (Policijos Departamento prie VRM Viešosios Policijos Valdybos Licencijavimo skyriaus vyriausiasis specialistas) parodymus laikė įrodymais bei šiais įrodymais grindė G. S. išteisinimą pagal BK 253 str. l d. Iš jų apklausos protokolo matyti, kad minėti liudytojai davė parodymus apie ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių teisės aktų taikymą, šių teisės aktų reikalavimus, asmeniui, neįregistravusiam ginklo, taikomos atsakomybės rūšį. Teisiamojo posėdžio protokole pažymėta, kad jie apklausti kaip liudytojai, nors faktiškai jie parodymus davė kaip „specialistai“ ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių teisės aktų bei teisinės atsakomybės rūšies klausimais. Prokuroro manymu, minėtų liudytojų parodymai negali būti pripažinti įrodymais, kadangi jie neatitinka BPK 20 str. nustatytiems įrodymams keliamų reikalavimų. BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Šie asmenys, apklausti liudytojais, jokių bylos nagrinėjimui svarbių aplinkybių neparodė, jie davė parodymus tik ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių teisės aktų bei teisinės atsakomybės rūšies klausimais. Tiek bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), tiek prokuroras ar advokatas turi pakankamai specialių (teisinių) žinių, kurių pagalba galėtų patys susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais ginklų ir šaudmenų apyvartą, ATPK ir BK normomis, daryti atitinkamas išvadas, spręsti veikos kvalifikavimo bei atsakomybės rūšies klausimus, todėl liudytojų parodymai, susiję su aukščiau minėtais klausimais, negali būti įrodymai.

Teismas, grąžindamas G. S. šaunamąjį ginklą, neatkreipė dėmesio į teisės aktų, reglamentuojančių ginklų ir šaudmenų apyvartą, reikalavimus, iš kurių matyti, kad G. S., teismui jį išteisinus pagal BK 253 str. l d., vis tiek negali turėti ir laikyti jam grąžinto šaunamojo ginklo. Iš Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato (toliau - Utenos AVPK Zarasų RPK) 2009 06 01 d. rašto Nr. 89-58-S-3747 matyti, kad šis policijos komisariatas neturi dokumentų, nurodytų instrukcijos 5.7 p. (pvz., medicininės pažymos apie sveikatos psichinį stovį), kuriuos G. S. 1994 m. turėjo pateikti, norėdamas gauti leidimą įsigyti ginklą, kadangi archyve saugotos bylos sunaikintos (b. 1. 20). Ši teritorinė policijos įstaiga neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, kad G. S. būtų įsigijęs ginklą ir būtų pateikęs bent tuos dokumentus, kuriuos privalėjo pateikti 1994 m., norėdamas gauti leidimą ginklą įsigyti.

Įstatymo 17 str. l d. nurodomos sąlygos, kurioms esant fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B, C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų (nesantis nepriekaištingos reputacijos (17 str. l d. 2 p.), nepateikęs ginklui įsigyti, registruoti, perregistruoti reikalingų dokumentų (17 str. l d. 6 p.), neturintis sąlygų laikyti ginklą (17 str. l d, 8 p.) ir kt. Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2003 05 12 d. įsakymu Nr. V-265 patvirtintuose „Reikalavimuose, keliamų patalpoms, kuriuose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta“ 34 p. nurodoma, kad fiziniai asmenys ginklus ir šaudmenis turi laikyti gyvenamosiose patalpose, metalinėje vidine spyna užrakinamoje dėžėje (seife), pritvirtintoje prie sienos ar grindų taip, kad ja negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad G. S. šaunamąjį ginklą laikė namuose ant spintos, taigi jis neturi tinkamų sąlygų ginklui laikyti. Taip pat G. S., įsigijęs ginklą 1994 04 12 d., jo neįregistravo ir nepateikė kitų reikalingų dokumentų ginklui įregistruoti. Iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro matyti, kad G. S. yra įtariamas padaręs nusikalstamas veikas kituose Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų atliekamuose tyrimuose (FNTT prie VRM Klaipėdos apskrities skyriaus atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 6-1-20309-10 metu G. S. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. l d., o Panevėžio AVPK Panevėžio miesto PK atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 45-1-145-9 metu G. S. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 str. l d.). Pažymėtina, kad Zarasų rajono apylinkės teismui, nagrinėjant bylą, nebuvo žinoma tai, kad G. S. įteikti pranešimai apie įtarimus minėtuose ikiteisminiuose tyrimuose, kadangi šio išrašo nebuvo prie baudžiamosios bylos. Įstatymo 18 str. 2 d. 7 p. nurodoma, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Taigi esant įstatymo 17 str. l d. 2 p. (2 p. nurodyta sąlyga, kaip minėta, nebuvo teismui bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma), 6 p. ir 8 p. sąlygoms, teismas negalėjo grąžinti ginklo G. S., kadangi jis neturi teisės šio ginklo turėti.

Prokuroro manymu, jei teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tai negalėjo grąžinti šaunamąjį ginklą G. S., o ginklą turėjo laikinai perduoti saugoti Utenos AVPK Zarasų RPK (taikydamas įstatymo 41 str. l d, l p. kaip analogiją, atsižvelgdamas, kad G. S. neturi leidimo laikyti ginklą) iki tol, kol jis per nustatytą terminą nepateiks visų būtinų dokumentų, siekdamas įteisinti šaunamojo ginklo laikymą ir gauti leidimą šiam ginklui laikyti (pvz. medicininio patikrinimo išvadą (įsakymo 13.2 p.), egzamino išlaikymo pažymėjimą ir jo kopiją (įsakymo 31.2 p.) pažymą, patvirtinančią, kad yra tinkamos sąlygos ginklui laikyti (įsakymo 31.3 p.) ir kt., taip pat atitinkamus įgaliojimus turintis pareigūnas turi atlikti patikrinimą, ar nėra priežasčių, dėl kurių G. S. negalėtų turėti ginklo (ar teistas, ar baustas administracinėmis nuobaudomis (įsakymo 17.1 p.), ar yra įrašytas į operatyvinę įskaitą (įsakymo 17.2 p.) ir kt.). Pažymėtina, kad šaunamasis ginklas yra saugojamas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, saugykloje (Šermukšnių g. 3, Vilnius). Utenos AVPK Zarasų RPK, kuriam būtų perduotas laikinai saugoti ginklas, nustačius, kad G. S. negali turėti ginklo arba jam pačiam nepateikus visų reikiamų dokumentų, tai ginklas turėtų būti įstatymo 41 str. 3 d. nustatyta tvarka perduotas realizuoti Ginklų fondui. G. S., nepatrauktam teismo nuosprendžiu baudžiamojon atsakomybėn, besąlygiškai grąžinus šaunamąjį ginklą, iškiltų pavojus visuomenės saugumui, nes nėra duomenų apie tai, kad jis yra tinkamos sveikatos, kad turi pakankamai žinių, leidžiančių jam turėti šaunamąjį ginklą ir juo naudotis, kad G. S. namuose yra tinkamos sąlygos laikyti ginklą ir kt. Utenos AVPK Zarasų RPK neperdavus laikinai saugoti ginklą, o jį grąžinus G. S., šio ginklo apyvartos kontrolė vėl būtų apsunkinta, kadangi ginklas neįregistruotas ir galima daryti tik prielaidą, kad išteisintasis G. S. pats asmeniškai nedelsiant perduotų grąžintą ginklą policijos įstaigai laikinajam saugojimui, o ne toliau jį laikytų neturėdamas leidimo.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. S. išteisinimo, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d.

Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad nuo 1994 04 12 d. iki 2009 02 23 d. G. S. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė gamyklinės gamybos „Maverik by Mossberg“ firmos 12-to kalibro vienvamzdį, lygiavamzdį 88 modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 12-to kalibro medžiokliniais šoviniais, kurį buvo įgijęs teisėtai, ir 26 gamyklinius firmos „Saga“ gamybos 12-to kalibro medžioklinius šovinius, skirtus 12-to kalibro lygiavamzdžiams šautuvams.

Prokuroras skunde nurodo, kad, jo manymu, apylinkės teismas netinkamai pritaikė BK normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu, neatkreipė dėmesio, kad išteisintajam inkriminuota veika, numatyta BK 253 str. l d., yra trunkamojo pobūdžio, todėl ji laikoma baigta, kai ji yra nutraukta, taigi G. S. turėtų atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, kuris galiojo veikos nutraukimo momentu. Kolegijos nuomone, šie prokuroro skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

BK 3 str. 3 d. numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Veikos nusikalstamumą nustatantis įstatymas yra toks įstatymas, kuriame numatyta nauja arba pakeista esanti nusikalstamos veikos sudėtis išplečiant baudžiamosios atsakomybės ribas. Griežtinantis bausmę įstatymas yra toks įstatymas, kuris padidina jos minimalią, maksimalią arba abi šias ribas, numato naują alternatyvią griežtesnę bausmės rūšį, pašalina švelnesnę bausmės rūšį. Kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį įstatymas yra toks įstatymas, kuris pakeičia nusikalstamos veikos rūšį ir klasifikacinę nusikaltimo grupę, susiaurina galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą ir pan.

Pabrėžtina, kad iki 1998 02 19 d. neteisėtas lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo laikymas nebuvo laikomas nusikaltimu, tokia veika užtraukdavo tik administracinę atsakomybę (tuo metu galiojusio ATPK 194 str., 195 str., 196 str.). 1998 02 03 d. Lietuvos Respublikos Seimui pakeitus tuo metu galiojusio 1961 m. BK 234 str. dispoziciją (Lietuvos Respublikos Seimo 1998 02 03 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija, įsigaliojo nuo 1998 02 19 d.), veika, pasireiškianti neteisėtu lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo įgijimu, laikymu, nešiojimu, gaminimu ar realizavimu, buvo kriminalizuota. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šis BK 234 str. pakeitimas išplėtė neteisėtų veiksmų, susijusių su medžiokliniais lygiavamzdžiais šautuvais, apimtį, už kuriuos buvo pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė. Toks įstatymas laikytinas veikos nusikalstamumą nustatantis, bausmę griežtinantis ir kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį įstatymas, todėl neturintis grįžtamosios galios. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. S. kaltinamajame akte nurodytą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis įsigijo 1994 04 12 d. Atsižvelgiant į tai, G. S. atžvilgiu netaikytinas 1998 02 19 d. įsigaliojęs baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo įgijimą, laikymą, nešiojimą, gaminimą ar realizavimą.

BK 253 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai laiko šaunamąjį ginklą ir šovinius, ir to nori.

Nors prokuroras nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad G. S. kaltė nepasireiškė tiesiogine tyčia, skunde daro išvadą, kad G. S. per visą jam inkriminuotos veikos laikotarpį negalėjo pamiršti ir nesuprasti, kad savo namuose laiko šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, tačiau kolegijos manymu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. S., įsigijęs šaunamąjį ginklą teisėtai, nustatyta tvarka jo neįregistravo dėl aplaidaus nerūpestingumo, nesiekė veikti ir neveikė nusikalstamai. Šią išvadą patvirtina byloje surinkti duomenys, kad G. S. šaunamąjį ginklą įsigijo prieš daugiau nei 16 metų, įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į policijos komisariatą dėl teisėto ginklo įsigijimo (b. l. 123-124), byloje nėra duomenų, kad G. S. per šį laikotarpį būtų panaudojęs jį pažeidimams ar nusikalstamoms veikoms daryti ar būtų perdavęs kitų asmenų žinion, tuo labiau, kad G. S. yra neteistas (b. l. 47). Minėtas šaunamasis ginklas ir šaudmenys buvo surasti kratos metu G. S. darbo kabinete ant spintos, šautuvas nebuvo užtaisytas (b. l. 16-17). Tai rodo, kad šaunamasis ginklas nebuvo slepiamas, nebuvo parengtas naudojimui. Be to, G. S. yra įmonės vadovas, vedęs, turi 3 vaikus, tvirtus socialinius ryšius, byloje nėra duomenų, neigiamai charakterizuojančių G. S.

Apygardos teismas atmeta prokuroro argumentą, kad aplinkybė, jog G. S. nepasinaudojo įstatymuose numatyta galimybe būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, savanoriškai atiduodant šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, laikomus be leidimo, arba juos įregistruojant, parodo G. S. veiksmų pasireiškimą tiesiogine tyčia. Atvirkščiai, kolegijos manymu, minėta aplinkybė patvirtina G. S. parodymus pirmosios instancijos teismui, kad jis buvo įsitikinęs, jog ginklą laiko teisėtai, apie įstatymų pasikeitimus nieko nežinojo, ginklu nesinaudojo, padėjo ir pamiršo, kad jį turi (b. l. 195-197).

Pabrėžtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1992 01 02 įsakymu Nr. 1 patvirtinta instrukcija „Dėl šaunamųjų ginklų, šaudmenų įsigijimo, pervežimo, saugojimo, apskaitos ir panaudojimo, šaltojo ginklo gamybos, tirų ir šaudyklų atidarymo, medžioklinių stendų, ginklų remonto dirbtuvių įsteigimo, prekybos šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei medžioklinių peilių įsigijimo, laikymo, antspaudų įmonių įsteigimo, antspaudų ir spaudų gaminimo, dujinių pistoletų (revolverių), balionėlių įsigijimo, apskaitos ir prekybos jais tvarkos“, kurios 5.1. punkte nurodyta, kad leidimą įsigyti ir saugoti lygiavamzdžius šautuvus išduoda teritoriniai policijos komisariatai. Tos pačios instrukcijos 5.13. punkte nustatyta, kad piliečiai, įsigiję lygiavamzdžius šautuvus, 10 dienų laikotarpyje nuo jų įsigijimo privalo užregistruoti policijos komisariatuose gyvenamojoje vietoje, o 5.24. punktas reglamentuoja leidimų įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus piliečiams neišdavimą, o išduotų leidimų – panaikinimą, tam tikros kategorijos žmonėms, tačiau nei šiame punkte, nei kituose šios instrukcijos punktuose nėra atitinkamų nuostatų, kuriomis vadovaujantis konkrečiai G. S. tik dėl laiku neatliktos registracijos galėtų būti neišduotas leidimas šaunamojo ginklo laikymui. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad byloje taip pat nėra surinkta ir tokių objektyvių duomenų (teistumas, liga ir kt.), dėl ko besąlygiškai G. S. turimam ginklui galėtų būti neišduotas leidimas ar išduotas leidimas turėtų būti besąlygiškai panaikintas.

Pažymėtina, kad medžioklinių ginklų apyvartą (įsigijimo, leidimų išdavimo, registravimo, perregistravimo, laikymo ir nešiojimo, leidimų panaikinimo ir kt. klausimus) reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 04 10 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklės. Šių taisyklių 45 p. taip pat numatyta, kad fizinis asmuo įsigytą medžioklinį šaunamąjį ginklą per 10 dienų privalo įregistruoti teritoriniame policijos komisariate, išdavusiame leidimą įsigyti medžioklinį ginklą.

Nei minėtoje instrukcijoje ar taisyklėse, nei ATPK 195 str. ar BK 234 str. (1961 m. redakcija) ar BK 254 str. (2000 m. redakcija) nėra numatyta maksimali pavėlavimo kreiptis dėl ginklo įregistravimo trukmė. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje liudytojais apklausti Utenos VPK Zarasų r. PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistas K. Č., parodęs, kad jokie įstatymai ar kiti norminiai aktai nenustatė ir nenustato jokio termino, kuriam pasibaigus, teisėtai įgytas šaunamasis ginklas negali būti registruojamas policijos įstaigoje ir leidimas jo laikymui neišduodamas (b. l. 195-197), E. Ž., nuo 1994 m. iki 1996 m. dirbęs Zarasų r. PK Leidimų (licencijavimo) skyriuje, parodęs, kad nebuvo jokių apribojimų įregistruoti ginklą, jie įregistruodavo ginklą ir po 5 metų ir išduodavo leidimą jo laikymui; už neteisėtą ginklo laikymą nuo 1998 m. buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau jei ginklo įsigijimui buvo gautas leidimas, jie laikė, kad jis įgytas teisėtai ir sumokėjus administracinę baudą jis būdavo įregistruojamas ir išduodamas leidimas jo laikymui (b. l. 195-197), Policijos Departamento prie VRM Viešosios Policijos Valdybos Licencijavimo skyriaus viršininkas V. V., parodęs, kad aplinkybė, kiek laiko praėjo po ginklo įsigijimo ir jo įregistravimo bei leidimo jam laikyti išdavimo, yra nereikšminga, tai nekeičia administracinės atsakomybės į baudžiamąją (b. l. 216-219), Policijos Departamento prie VRM Viešosios Policijos Valdybos Licencijavimo skyriaus vyr. specialistas A. Č., patvirtinęs V. V. parodymus, kad teisės aktuose nėra numatyti ginklo neįregistravimo terminai ir skirtinga atsakomybė (b. l. 216-219).

BPK 78 str. nurodo, jog kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Liudytojais Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos Viešosios tvarkos skyriaus licencijavimo skyriaus viršininkas V. V. ir vyr. specialistas A. Č. buvo iškviesti 2010 11 23 d. teisiamojo posėdžio metu prokuroro prašymu (b. l. 197), juos iškvietus į teismą prašymų apklausti ne kaip liudytojus, o kaip specialistus taip pat - nebuvo ( b. l. 216), nors manytina, jog pateikdamas prašymą dėl V. V. ir A. Č. prokuroras numanė apie kokias aplinkybes jie byloje duos parodymus.

Dėl savo ilgalaikės darbo praktikos susijusios su licencijavimo veikla, jog byloje yra laikytini tinkamais liudytojais galėjusiais patvirtinti ar paneigti byloje nustatinėjamas aplinkybes, todėl jų paaiškinimai teisme, kolegijos nuomone, pagristai buvo laikomi BPK 20 str. nuostatas atitinkančiais įrodymais ir jais buvo remtasi pirmosios instancijos nuosprendyje.

Tuo pačiu nesutiktina, su prokuroro išsakyta nuomone, jog V. V. ir A. Č. byloje turėjo būti apklausti kaip specialistai. Pagal BK 89 str. 1 d. specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos ribose. Šioje byloje V. V. ir A. Č. jokių objektų tyrimo neatliko, todėl ir negalėjo pateikti nei išvados, nei paaiškinimų. Kolegijos nuomone, prokuroras netinkamai interpretuoja jų apklausos metu duotus parodymus, nurodydamas, jog šie asmenys, apklausti liudytojais, jokių bylos nagrinėjimui svarbių aplinkybių neparodė, jie davė parodymus tik ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių teisės aktų bei teisinės atsakomybės rūšies klausimais. Sutiktina, su prokuroro išsakyta nuomone, jog tiek bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), tiek prokuroras ar advokatas turi pakankamai specialių (teisinių) žinių, kurių pagalba galėtų patys susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais ginklų ir šaudmenų apyvartą, ATPK ir BK normomis, daryti atitinkamas išvadas, spręsti veikos kvalifikavimo bei atsakomybės rūšies klausimus, tačiau atvirkščiai nei nurodo prokuroras, kolegija mano, jog liudytojų parodymai, susiję su aukščiau minėtais klausimais, yra įrodymai. Tai, jog jų apklausoje buvo daugiau klausimų susijusių su įstatymų taikymu, teismui nesudaro pagrindo atmesti jų parodymus ir jais nesiremti priimant procesinį sprendimą. Byloje nėra nustatyta jokių priežasčių dėl kurių V. V. ir A. Č. negali būti liudytojais (BPK 79 str.).

Kaip jau minėta, G. S. šaunamąjį ginklą įsigijo teisėtai. ATPK 195 str. numato administracinę atsakomybę už ginklo registravimo (perregistravimo) terminų arba jo įrašymo į įskaitą pažeidimą (ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo (perregistravimo) terminų arba jo įrašymo į policijos įstaigos įskaitą pasikeitus gyvenamajai vietai tvarkos pažeidimas). Vien tik ginklo laikymas, jo neužregistravus, nesukelia pagrindo baudžiamajai atsakomybei pagal BK 234 str. (1961 m. redakcija) ar BK 254 str. (2000 m. redakcija) atsirasti. Nors prokuroras mano, kad asmuo, atlikęs bent vieną iš BK 253 str. 1 d. numatytų alternatyvių veiksmų, pvz. laikydamas ginklą neturėdamas atitinkamo leidimo, turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau kolegijos nuomone, asmuo, laikęs medžioklinį šaunamąjį ginklą, nustatyta tvarka jo neįregistravęs, pagal BK gali atsakyti tik tuo atveju, jeigu įstatymo nustatyto įregistravimo termino metu ar laiku, kai ginklas yra laikomas pasibaigus įregistravimo terminui, atsiranda sąlygos, dėl kurių ginklo įregistravimas, leidimas laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą negali būti išduotas, ir tai suprasdamas asmuo tyčia vengia kreiptis į policijos komisariatą dėl reikalingo leidimo gavimo ar pratęsimo. Atsižvelgiant į tai, atvirkščiai nei skunde teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 09 16 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-541/2003 suformuota praktika.

Šioje byloje nėra nustatyta jokių sąlygų, dėl kurių ginklo registracija ar leidimas laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą, negali būti išduotas. Taip pat byloje nėra nustatytų aplinkybių, kad G. S. tyčia vengė kreiptis į policijos komisariatą dėl ginklo įregistravimo ir leidimo laikyti ir nešiotis gavimo.

Prokuroras skunde nurodo, kad leidimas įsigyti ginklą nesuteikia teisės šio ginklo laikyti, kadangi neįregistravus ginklo ir negavus leidimo jo laikyti, valstybės kompetentingos institucijos negali užtikrinti ginklų ir šaudmenų apyvartos kontrolės, nes apie įsigyto ginklo savininką, ginklo laikymo vietą valstybės kompetentingos institucijos neturi duomenų. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad policijos institucijoms buvo žinoma, jog G. S. buvo išduotas leidimas šaunamajam ginklui įsigyti, tai patvirtina byloje esantys dokumentai apie šaunamojo ginklo „Maverrick“ Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą G. S. (b. l. 107, 109, 122-124). Tai, kad, pasak prokuroro, teritorinė policijos įstaiga neturi jokių duomenų, patvirtinančių, kad G. S. būtų įsigijęs ginklą, bei tai, jog tam tikro laikmečio dokumentai įstatymo nustatyta tvarka yra sunaikinti (b. l. 20), niekaip neperkelia valstybės institucijos ginklų apyvartos kontrolės pareigų pačiam G. S. ir niekaip nesunkina jo padėties. Kolegijos nuomone valstybės institucijų ginklų kontrolė nebuvo pakankama ir nebuvo efektyvi, atitinkamos valstybės įgaliotos institucijos nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti G. S. išduoto leidimo šaunamajam ginklui įsigyti realizavimo ir/ar šaunamojo ginklo įsigijimo ir/ar laikymo aplinkybių. Netikrino išduoto leidimo realizavimo tvarkos ir procedūrų ir tuo pačiu tinkamu laiku nenustatė įsigyto ginklo registravimo pažeidimo ir t.t.

Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė šaunamojo ginklo grąžinimo klausimą G. S. Teismas šioje dalyje nenurodė materialinės ar procesinės normos, kurios pagrindu buvo priimtas šis sprendimas, tačiau, prokuroro manymu, teismas, spręsdamas šaunamojo ginklo grąžinimo klausimą, taikė BPK 94 str. l d. 5 p. Prokuroro nuomone, jog toks atvejis, kai teismas nenurodo, kokia baudžiamojo proceso įstatymo norma priima sprendimą dėl daiktų grąžinimo, neatitinka nuosprendžio surašymo reikalavimų.

Kolegija sutinka su prokuroro argumentais, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl ginklo grąžinimo, šio sprendimo nepagrindė materialine ar procesine teisės norma, tačiau tai, kolegijos nuomone, negali būti pripažinta pakankamu pagrindu nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti ( BPK 327, 328 str. ).

Kolegijos nuomone, priimant išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas gamyklinės gamybos „Maverik by Mossberg" firmos 12-to kalibro vienvamzdį, lygiavamzdį 88 modelio šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė gražinti G. S. pagrįstai. Kolegijos nuomone, detalių ginklo perdavimo G. S. procedūrų pirmosios instancijos teismas nurodyti išteisinamajame nuosprendyje neprivalo. Šiuo metu įstatymuose pakankamai detaliai yra nustatytos ginklų išdavimo, laikymo ir kt. taisyklės. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 str. 1 d. 9 p. nustato, jog pasibaigus leidimo nešiotis ar leidimo laikyti ginklą galiojimo terminui, ginklo, šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo ginklą ir šaudmenis nedelsdamas pristatyti laikinai saugoti į teritorinę policijos įstaigą, t.y. įstatymas nustato, jog be leidimo ginklas negali būti laikomas pas savininką. Šiuo konkrečiu atveju šautuvas iš G. S. yra paimtas, todėl teismas neturėjo pagrindo įpareigoti pastarojo jį pristatyti teritorinei įstaigai. Teismo nuomone šautuvo grąžinimas pagal teismo nuosprendį spręstinas analogiška tvarka kaip ir savanoriškai pridavus, pasibaigus leidimui jį laikyti ar nešioti. Tačiau, siekiant išvengti bet kokių neaiškumų vykdant šautuvo grąžinimo klausimą, Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis patikslintina, nustatant, jog ginklas grąžintinas, G. S. įvykdžius įstatymų nuostatas dėl reikiamų leidimų gavimo (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Paminėtina ir tai, kad prokuroro teigimu, jei asmuo, neturėdamas leidimo, laiko ginklą ir tam ginklui skirtus šaudmenis, jis turėtų atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą ne tik už ginklo, bet ir už šaudmenų laikymą, neturint leidimo. Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 49 p. nurodoma, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą suteikia teisę įsigyti, laikyti ir nešioti ir jo šaudmenis. Šaudmenų įgijimas, laikymas ir nešiojimas yra tiesiogiai siejamas su ginklo įgijimu, laikymu ir nešiojimu. Teisės aktai nenumato atskiro leidimo šaudmenims įgyti, laikyti ar nešioti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino G. S. dėl šaudmenų laikymo, neturint leidimo.

Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendžio ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį G. S. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 01 26 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies antrą dalį ją išdėstant taip

„ Gamyklinės gamybos „Maverik by Mossberg“ firmos 12-to kalibro vienvamzdį, lygiavamzdį 88 modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti G. S., G. S. įvykdžius įstatymų nuostatas dėl reikiamų leidimų gavimo“ (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).