- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-13
- Bylos Nr.
- 2S-222-259/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21100-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Skolininkas
- S. M.
- Kreditorius
- V. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininko S. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. L2-26887-584/2015 pagal kreditoriaus V. M. (V. M.) pareiškimą skolininkui S. M. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė priteisti iš skolininko 22667,72 Eur skolą, 5666,93 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Kreditorius pareiškimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, sąskaitas bankuose pareikšto reikalavimo ribose. Nurodė, kad skolininkas ilgą laiką vengia sumokėti didelės sumos įsiskolinimą, nebendradarbiauja su kreditoriumi, todėl kreditorius mano, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi kreditoriaus reikalavimo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – nutarė areštuoti ne didesnei kaip 28334,65 Eur sumai skolininko nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, o nesant pakankamai šio turto, trūkstamai sumai areštavo pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, uždraudė skolininkui areštuotu nekilnojamuoju, kilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis disponuoti, tačiau leido iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti įsiskolinimą kreditoriui ir atlikti operacijas, susijusias su būtinųjų poreikių tenkinimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kreditoriaus reikalavimas yra turtinio pobūdžio, skolos suma yra didelė, skolininkas gera valia ilgą laiką vengia įvykdyti prievolę, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, skolininkas savo turtą gali paslėpti arba perleisti tretiesiems asmenims arba turto gali nelikti, todėl teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nepagrįstas rašytiniais įrodymais. Kreditorius nepateikė teismui įrodomąją vertę turinčio dokumento, kuriame atsispindėtų, kokiu pagrindu buvo suteikta skolininkui 22667,22 Eur pinigų suma. Kreditoriaus pateiktuose banko „Scaffhauster Kontonalbank“ išrašuose pateikti skolininko atlikti pavedimai ir iliustracija, jog piniginės lėšos buvo grąžintos į atitinkamą sąskaitą, kas įrodo grąžintų piniginių lėšų fakto buvimą.
2. Skolininkas nėra gavęs iš kreditoriaus nei rašytinės, nei kitomis informavimo priemonėmis įteiktos ar išreikštos pretenzijos apie tariamai esamą skolą. Kreditorius neišreiškė jokių aktyvių ir teisėtų veiksmų per visą ieškinio senaties laiką, skaičiuojant terminą nuo 1998 metų, taip pat praėjus senaties terminui, iki pat bylos iškėlimo teisme nesiekė atgauti paskolintus skolininkui pinigus, kurių jis tariamai negrąžino.
3. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas yra neįrodytas ir nepagrįstas. Kreditorius elgiasi nesąžiningai ir siekia nepagrįstai praturtėti skolininko atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta.
Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
LR CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje kreditorius pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 22667,72 Eur skolos, 5666,93 Eur palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko LR CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, skirtingai nei bylose, nagrinėjamose ginčo teisenos tvarka, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Teismui priėmus kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tik preliminariai įvertinus paties pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumą. Kadangi kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitiko tokiam procesiniam dokumentui CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus leistinumo reikalavimus bei CPK 433 straipsnyje numatytus pareiškimo formai ir turiniui numatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas šioje civilinio proceso stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pateiktas kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas.
Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškime nurodytas aplinkybes, kreditoriaus reikalaujamą išieškoti iš skolininko 28334,65 Eur sumą pripažino didele skolininkui ir nusprendė, kad yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014 ir kt.). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.). Taigi, atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti skolininkas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdamas eliminuoti abejones dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškinio (pareiškimo) suma palyginus ją su skolininko nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, turimo kapitalo dydžiu, turimais įsipareigojimais tretiesiems asmenims nėra didelė, t. y. apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės (dėl didelės ieškinio sumos) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Todėl vien deklaratyvaus pobūdžio apelianto teiginiai, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai, savaime nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina kreditoriaus bei skolininko teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą, o apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia egzistuojančios būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178, 185 str.).
Pažymėtina, jog įstatymas suteikia apeliantui teisę pasinaudoti CPK 148 straipsnių nuostatomis ir prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, arba visai ją panaikinti, įmokant ginčo pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Skolininkui iniciavus apeliacinį procesą, byloje turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, neviršija LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur), todėl šios išlaidos iš apelianto valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.