Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago

nedalyvaujant asmeniui, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės V. M.

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. vasario 12 d. nutarties, kuria V. M. dėl V. K. kompiuterio pagrobimo 2020 m. rugpjūčio 27 d. pripažintas nepakaltinamu ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta.

V. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M. 2020 m. rugpjūčio 27 d., apie 10 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo kambario pagrobė V. K. 350 Eur vertės nešiojamąjį kompiuterį Lenovo Yoga 3 14.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

3. Apeliantė skunde dėsto savo gyvenimo detales ir aiškina, kad nuo 2017 m. ji ir visi jos šeimos nariai patyria kaimynų užgauliojimus, jų atžvilgiu iki šiol vykdomos nusikalstamos veikos, tačiau teisėsaugos institucijos jokių veiksmų, siekiant apginti jų interesus, nesiima.

6. Skunde pareiškėja taip pat dėsto abejones dėl medicinos eksperto J. Meškelės pateiktos medicininės išvados ir mano, kad medicinos išvadoje yra pateikta melaginga informacija apie V. M. sveikatos būklę. Apeliantės įsitikinimu, V. M. yra keistas žmogus, tačiau tai nereiškia, kad jis yra nepakaltinamas, priešingai, nusikaltimo įvykdymo metu V. M. savo veiksmus suprato ir žinojo, kad kompiuteris yra vertingas daiktas, kurį jam bus lengva parduoti už nedidelę sumą.

8. Teismo posėdyje gynėjas advokatas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

V. K. apeliacinis skundas atmetamas

9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji V. K. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad prie jos kompiuterio vagystės prisidėjo ir kiti asmenys, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė, liudytojų neapklausė, dėl ko nepagrįstai V. M. pripažino padariusį jam inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jo atžvilgiu taikė priverčiamąją medicinos priemonę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

10. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK 255 straipsnio 1 dalis numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje buvo įteiktas tik V. M.. Prokurorė, atsižvelgdama į teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, kuriose nurodyta, kad V. M. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais reikalaujančiais dėmesio ir gydymo, žalingas alkoholio vartojimas, ir, kad V. M. dėl šio sutrikimo negalėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio ir negalėjo savo veiksmų valdyti (2 t. b. l. 24-27), ikiteisminį tyrimą užbaigė nutarimu perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. M. (2 t., b. l. 94-101) ir pirmosios instancijos teismas neišeidamas už šio nutarimo ribų, bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 104). Pažymėtina, kad procesas vyko tik dėl V. M. ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl šiam asmeniui inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Byloje atliekant ikiteisminį tyrimą nenustatyta kitų asmenų, prisidėjusių prie šios nusikalstamos veikos padarymo. Taigi esant aukščiau išdėstytoms bylos aplinkybėms bei vadovaujantis nagrinėjimo teisme ribų teisinių reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantė, teismas ir prokurorė visiškai pagrįstai nagrinėjant bylą teisme nesprendė klausimo dėl kitų asmenų kaltės. Apeliantės apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nebuvo tiriamos kitos vagystės versijos, neišaiškinti kiti asmenys, prisidėję prie jos kompiuterio vagystės yra nepagrįsti, todėl plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisakys.

11. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

12. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. M. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teismo posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nukentėjusiąją V. K., liudytojus A. B., M. K., išklausė eksperto J. Meškelės paaiškinimus, taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. spalio 13 – lapkričio 27 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis. Taigi, skundžiamoje nutartyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu pripažinta įrodytu, kad V. M., būdamas nepakaltinamu, padarė jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje.

13. Nors apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nekvietė į teismo posėdį Š., R. G. ir jų neapklausė, todėl neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu, aiškinantis V. K. nurodytas aplinkybes dėl pavogto kompiuterio, buvo bendrauta su R. Š., D. Š., C. Š. bei R. S., tačiau jokių reikšmingų bylos aplinkybių jie nenurodė. Pasak Š., V. K. jau prieš metus pradėjo juos kaltinti nebūtais dalykais ir nors jie į tokį jos elgesį nereaguoja, tačiau V. K. įvairiais būdais stengiasi išprovokuoti konfliktą, o vėliau juos apkaltinti, t. y. apšmeižti ir pažeminti. R. S. paaiškino, kad V. K. pažįsta kaip konfliktuojančią asmenybę, tačiau su ja nebendrauja (1 t., b. l. 51-52). Taigi, akivaizdu, kad, apart apeliantės subjektyvios nuomonės, jokių duomenų, jog minėti asmenys gali turėti reikšmingos informacijos teisingam bylos išsprendimui nėra. Sutiktina su apeliantės teiginiais, kad teismo posėdyje liudytoju nebuvo apklaustas R. G., tačiau priešingai nei teigia apeliantė, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog R. G. nusipirko V. K. kompiuterį. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos R. G. apklausos protokolų matyti tik tai, jog V. M. prisipažino R. G. pardavęs kompiuterį už 5 Eur nenustatytam asmeniui (1 t., b. l. 81-84). Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo R. G. parodymų teisiamajame posėdyje neperskaitė, teisme neapklausė, todėl nepagrįstai apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi liudytojo R. G. parodymais.

14. Apeliaciniame skunde V. K. taip pat teigia, kad ekspertizės akte išdėstytos išvados yra melagingos. Jos teigimu, V. M. keistas žmogus, tačiau tai nereiškia, kad jis yra nepakaltinamas, mano, kad nusikaltimo įvykdymo metu V. M. savo veiksmus suprato ir žinojo, kad kompiuteris yra vertingas daiktas, kurį jam bus lengva parduoti už nedidelę sumą. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad psichikos sutrikimo pobūdis yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. M.psichinės būklės (pakaltinamumo) nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus eksperto pateikto Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kuriose nurodyta, jog V. M. diagnozuojamas lengvas protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais reikalaujančiais dėmesio ar gydymo, žalingas alkoholio vartojimas. V. M. nusikalstamos veikos darymo metu dėl nustatyto psichikos sutrikimo negalėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio ir negalėjo savo veiksmų valdyti. Taip pat konstatuota, kad V. M. ir šiuo metu serga minėtu psichikos sutrikimu, dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali teisingai suprasti aplinkybes turinčias reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme, negali duoti parodymų ar dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje ir, kad V. M. rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicinos priemones bendro režimo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (2 t. b. l. 24-27).Ekspertizę atliko 3-os kvalifikacinės kategorijos teismo psichiatras ekspertas, turintis 25 metų ekspertinio darbo stažą. Akte išsamiai aptarta ekspertizės metu naudoti ekspertinio tyrimo metodai, išanalizuota tyrimui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga bei medicininė dokumentacija, aprašyta tiriamojo psichikos būsena, atliktas psichologinis įvertinimas, pateiktos ekspertizės išvados bei išsamiai atsakyta į pateiktus klausimus. Pirmosios instancijos teismas vertino ir teismo posėdyje apklausto eksperto J. Meškelės paaiškinimus, kuriais jis patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadą, kad V. M. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, jam reikalingas priverčiamasis gydymas. Ekspertas pažymėjo, kad V. M. yra protiškai atsilikęs nuo vaikystės, keturiolika kartų gydytas psichiatrinėje ligoninėje, jis ir šiuo metu gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, jam diagnozė seniai nustatyta (2 t., b. l. 126-127). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog V. M.darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, todėl V. M. yra nepakaltinamas (BK 17 straipsnis) ir jam būtina taikyti priverčiamąsias priemones. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus eksperto pateikto Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis ir ekspertizę atlikusių eksperto J. Meškelės kompetencija bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu eksperto nurodytomis aplinkybėmis apie V. M.psichinę būklę. Apeliantė V. K. kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis, todėl nėra ir pagrindo teigti, jog minėtame akte išdėstytos išvados yra melagingos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant neabejotinai teismo psichiatrinės ekspertizės išvadai, skirti pakartotinę ekspertizę nėra pagrindo.

15. Apeliaciniu skundu keliamas ir galimas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi nagrinėjimo du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pati apeliantė V. K.jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu. BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, kad V. K. bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškė nušalinimą prokurorei, tačiau teismas nurodęs, kad prokuroro priimti procesiniai sprendimai, kurie netenkina proceso dalyvio, nėra įstatymo numatytas pagrindas nušalinti prokurorą, V. K. pareikštą nušalinimą atmetė. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o apeliantės prašymų atmetimas ar teismo išvados, neatitinkančios apeliantės norų, negali būti laikomas šališkumu.

16. Apeliaciniame skunde apeliantė V. K. taip pat nurodo, kad ją atstovavęs atstovas advokatas nebuvo lojalus, netinkamai atstovavo jos interesus. Tačiau, susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu, matyti, kad nukentėjusiosios V. K. teiginiai apie netinkamai suteiktą teisinę pagalbą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. K.pirmosios instancijos teisme valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suteikė advokatas E. L., kuris pakankamai aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjimo procese bei tinkamai ir kvalifikuotai atstovavo V. K.interesus. Vien ta aplinkybė, kad atstovas advokatas netenkino nukentėjusios teisiškai nepagrįstų prašymų, nėra pagrindas išvadai, jog nukentėjusiajai V. K. valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo suteikta netinkamai, kad ją atstovavęs advokatas netinkamai atliko savo pareigas bei netinkamai gynė V. K.interesus.

17. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. vasario 12 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir naikinti ją remiantis skunde išdėstytais argumentais, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą atmesti.