Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-07-11 · Administracinė byla Nr. eA-1564-756/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-02-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-07-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-11
Bylos Nr.
eA-1564-756/2019
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00287-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus
Atsakovas
Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybės administracija Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-1564-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00287-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 24.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl administracinės procedūros sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius (toliau – ir KPD Panevėžio skyrius) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir administracija) 2017 m. rugpjūčio 3 d. administracinį sprendimą Nr. 19-2044(4.8.) „Dėl kelio ženklo“ (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas); 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 32 punkto nuostatas ir pavesti atsakingiems savivaldybės tarnautojams priimti sprendimus prie pastato (duomenys neskelbtini) atkarpoje, skirtoje valstybės įstaigai KPD Panevėžio skyriui, esantį kelio ženklą Nr. 528 pakeisti į kelio ženklą Nr. 531.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kultūros paveldo departamentas (toliau – ir Departamentas) 2016 m. spalio 18 d. raštu Nr. (5.17.)2-2347 kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją dėl kelio ženklo Nr. 528, įrengto Departamento lėšomis, pakeitimo į kelio ženklą Nr. 531, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau teisės aktų nustatytais terminais atsakymo negavo, todėl 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. (5.17.)2-436 vėl kreipėsi į administraciją. Administracija 2017 m. kovo 23 d. informavo, kad Departamento lėšomis įrengto ženklo pakeisti nesutinka, nes Panevėžio miesto savivaldybės taryba yra nustačiusi rinkliavą prie valstybės įstaigų pažymėtoms vietoms apmokestinti. KPD Panevėžio skyrius 2017 m. kovo 27 d. pateikė paklausimą elektroniniu paštu administracijos direktoriui, prašydamas paaiškinti, kodėl administracija nesivadovauja Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1-30 patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10.4 papunkčiu, kuriame nustatyta, jog rinkliava netaikoma vietoms automobiliams statyti pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų. Administracijos direktorius 2017 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 19-1380(4.8) nurodė, kad Nuostatų 10.4 papunktis negali būti taikomas Departamentui. KPD Panevėžio skyrius 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. (1.9.-P)2P-331 vėl kreipėsi į administracijos direktorių, prašydamas įpareigoti pavaldžius savivaldybės tarnautojus nepiktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais pavesti leisti pakeiti kelio ženklą, tačiau administracija 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 19-1889(4.8) atsakė, kad vadovaujantis Nuostatų 10.6 ir 10.4 papunkčiais ženklo pakeisti negali. KPD Panevėžio skyrius 2017 m. liepos 13 d. raštu Nr.(1.9.-P)2P-333 kreipėsi į administraciją su prašymu tinkamai atlikti administravimo procedūrą ir pateikti atsakymą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 34 straipsnio nustatyta tvarka. Savivaldybės administracija 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr.19-2044(4.8.) pranešė, jog administracinės procedūros metu buvo nustatyta, kad savo sprendimo nekeis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad administracijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. rašte Nr.19-2044(4.8.) suformuluotas administracinis sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teigė, kad Savivaldybės administracija už stovėjimo vietas prie pastato (duomenys neskelbtini), negali iš KPD Panevėžio skyriaus reikalauti mokėti rinkliavą. Pareiškėjas, pabrėžęs, kad prašo tik pakeisti kelio ženklą prie jau paženklintos kelio atkarpos ir sutinka apmokėti ženklo keitimo išlaidas, tvirtino, kad nėra teisės akto, draudžiančio valstybės institucijai kreiptis dėl kelio ženklo keitimo ar suteikiančio savivaldybėms teisę netenkinti tokio prašymo.

4. Pareiškėjo nuomone, Tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr.1-30 patvirtinti naujos redakcijos Nuostatai nesuteikė administracijai teisės reikalauti iš valstybės institucijų rinkliavų, kadangi Nuostatai buvo papildyti 10.6 punktu, nustatančiu, jog rinkliava netaikoma transporto priemonėms prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų jų lėšomis pažymėtuose gatvės ruožuose, o juridiniai asmenys, norintys gauti suderinimą savo lėšomis pažymėti gatvės atkarpas, turi kreiptis į savivaldybės administraciją. Pareiškėjas šiuos veiksmus yra atlikęs, todėl ir prašė pakeisti kelio ženklą jau paženklintoje vietoje, o ne naujai įrengti ir paženklinti kelio atkarpą. Prašymas pakeisti Departamento lėšomis įrengtą kelio ženklą Nr. 528 buvo pateiktas, atsižvelgus į tai, kad esamas ženklinimas neužtikrina valstybės institucijos ir į šią valstybės įstaigą atvykstančių interesantų galimybės statyti transporto priemones paženklintoje vietoje.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Panevėžio savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad gavus pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“, buvo atlikta administracinė procedūra, parengtas ir administracijos direktoriui pateiktas teikimas Nr. 50-364 (4.31.) „Dėl administracinės procedūros sprendimo priėmimo“ ( toliau – ir Teikimas), o 2017 m. rugpjūčio 3 d. parengtas raštas Nr. 19-2044 (4.8.) „Dėl ženklo keitimo“. Atsakovas šiame rašte suformulavo administracinės procedūros sprendimą netenkinti pareiškėjo reikalavimo ir išdėstė tokį sprendimą pagrindžiančius faktinius bei teisinius argumentus. Administracija teigė, kad, įvertinus gautų KPD Panevėžio skyriaus raštų turinį, jie buvo išnagrinėti kaip asmens prašymai, o ne kaip skundai. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-906-624/2015, pateiktu aiškinimu, jog asmeniui pateikus prašymą, viešojo administravimo subjektas neturi priimti VAĮ 34 straipsnyje numatyto administracinės procedūros sprendimo.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškino skundo ir prašymo sąvokas, pateiktas VAĮ 14 ir 15 dalyse. Administracijos argumentai dėl Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Nuostatų 10.4 ir 10.6 punktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu buvo išdėstyti atsakovo 2017 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 19-1380(4.8.). Pareiškėjas, nepasinaudojęs teise šį raštą apskųsti ir nenurodęs naujų faktinių aplinkybių, į administracijos direktorių kreipėsi pakartotinai. 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 19-1889(4.8.) KPD Panevėžio skyriui buvo išaiškinta, jog Panevėžio miesto savivaldybėje automobilių vietų rezervavimo tvarką reglamentuoja Nuostatų IV skyrius. Dėl šios priežasties atsakovas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime neprivalėjo dar kartą argumentuoti ir motyvuoti savo sprendimo atsisakyti įrengti ženklą. Atsakovo teigimu, tokie veiksmai neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui, pateiktam administracinėje byloje Nr. A602-888/2013 priimtoje 2013 m. vasario 21 d. nutartyje.

8. Prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), yra įrengtas kelio ženklas Nr. 528 su lentelėmis 805 (15 m) ir 836. Toks ženklinimas buvo įrengtas po to, kai KPD Panevėžio skyrius 2014 m. spalio 28 d. raštu kreipėsi į administraciją ir prašė paženklinti 15 m atkarpą prie valstybės įstaigų, esančių (duomenys neskelbtini). Savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius 2014 m. lapkričio 18 d. parengė eismo organizavimo projektą Nr. T14-028. Pareiškėjas 2015 m. kovo 20 d. pateikė prašymą rasti galimybę kelio ženklą, esantį prie pastato (duomenys neskelbtini) ir žymintį mokamas automobilių stovėjimo vietas, perkelti už pastato (duomenys neskelbtini). Vietinės rinkliavos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Panevėžio mieste organizavimo komisija (toliau – Komisija) 2015 m. gegužės 27 d. posėdyje apsvarstė šį prašymą ir jam nepritarė. Pareiškėjui apie tai buvo pranešta 2015 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 19-1280(4.8.). Be to, 2015 m. birželio 2 d. buvo parengtas naujas eismo organizavimo projektas Nr. TI5-012, o 2015 m. liepos 10 d. atlikti kelio žymėjimo darbai. Pareiškėjas 2016 m. spalio mėn. kreipėsi su nauju prašymu pakeisti esamą ženklinimą.

9. Atsakovo nuomone, KPD Panevėžio skyrius siekia gauti rezervuotas vietas prie valstybinės įstaigos ir taip užsitikrinti, kad tik konkretūs šios įstaigos darbuotojai, o ne bet kurie asmenys, atvykę į ją, turėtų galimybę statyti automobilius, ir tai gauti siekia nemokant nustatyto mokėjimo už rezervuotas vietas. Atsakovas vertino, kad toks pareiškėjo reikalavimas yra neteisėtas ir diskriminuojantis miesto gyventojus, kadangi šiuo metu prie pareiškėjo įstaigos esantis ženklinimas suteikia teisę bet kuriam į KPD Panevėžio skyrių atvykusiam asmeniui nemokamai pasistatyti prie šios valstybės įstaigos savo transporto priemonę.

10. Panevėžio savivaldybės administracijos vertinimu, pareiškėjo skundžiamas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms neprieštarauja.

II.

11. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad administracija administracinę procedūrą pradėjo gavusi KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“. Šiame rašte pareiškėjas nurodė, jog administracija 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 19-1889(4.8.) pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą Nr. (1.9.-P)2P-331 dėl administracijos 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 19-1380(4.8). Be to, pareiškėjas teigė, kad administracija, spręsdama kelio ženklo Nr. 528 pakeitimo į kelio ženklą Nr. 531 klausimą, pažeidė Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir Nuostatų 10.4 punktą, nepateikė jokių duomenų apie skundo nagrinėjimą ir priimtus sprendimus, KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 10 d. skundas buvo perduotas nagrinėti tiems patiems savivaldybės tarnautojams, taip pažeidžiant VAĮ 19, 25 ir 33 straipsnių nuostatas, taip pat pareiškėjas abejojo, ar tinkamai buvo išnagrinėtas jo skundas ir ar administracijos direktoriaus pavaduotojas buvo įgaliotas pasirašyti priimtą sprendimą.

13. Teikimo duomenimis, administracinę procedūrą dėl KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. rašto Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ atliko administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja D. S. Administracinės procedūros metu ši savivaldybės tarnautoja surinko KPD Panevėžio skyriaus ir Kultūros paveldo departamento raštus, teiktus administracijai nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 12 d. bei atsakovo parengtus atsakymus į juos. Šie dokumentai kartu su Teikimu buvo pateikti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui, pasirašiusiam skundžiamą 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą. Atsižvelgęs į Teikimo turinį, teismas nurodė, kad jame Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja D. S. pateikė administracinės procedūros metu surinktų pareiškėjo teiktų raštų turinio bei Savivaldybės administracijos parengtuose raštuose suformuluotų sprendimų analizę, KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ išdėstytų argumentų vertinimą, išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikomas teisės normas, pateikė jų taikymo aiškinimą teisminėje praktikoje, suformulavo siūlomo administracinės procedūros sprendimo projektą. Teismas sprendė, kad VAĮ administracinės procedūros sprendimo priėmimui reikalingų duomenų surinkimo priemonės nėra nurodytos kaip kiekvienu atveju privalomos ir būtinos. Atsižvelgęs į KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ nurodyto galimo teisių pažeidimo pobūdį, nurodė, kad Savivaldybės administracijos tarnautojo pasirinktas duomenų nustatymo būdas (dokumentų surinkimas ir jų analizė) leido nustatyti faktines aplinkybes, reikalingas administracinės procedūros sprendimui priimti ir jį pagrįsti. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė VAĮ nuostatų, reglamentuojančių administracinės procedūros atlikimą, pažeidimų.

14. Teismas, išanalizavęs KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. kovo 27 d. rašto (paklausimo) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m liepos 10 d. rašto Nr. (1.9.-P)2P-331 „Dėl ženklo keitimo“ turinį, darė išvadą, kad šie pareiškėjo kreipimaisi administracijai buvo teikiami siekiant, kad prie pastato esantis kelio ženklas Nr. 528, įrengtas Departamento lėšomis, nustatyta tvarka būtų pakeistas į kelio ženklą Nr. 531 (rezervuota stovėjimo vieta). Teismo vertinimu, nurodyti KPD Panevėžio skyriaus raštai pagal savo pobūdį atitinka asmens prašymą, kaip jis yra apibrėžtas VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje. Atsižvelgęs į administracijos 2017 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 19-1380(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 12 d. rašto Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ turinį, teismas nurodė, kad jie yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, kuriuose administracija išreiškė savo valią. Teismo vertinimu, administracijos raštai yra individualūs administraciniai aktai. KPD Panevėžio skyrius, nesutikdamas su jais bei ginčydamas jų teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo teisę dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka paduoti skundus administraciniam teismui ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Šią pareiškėjo teisę pareiškėjui Savivaldybės administracija savo administraciniuose aktuose išaiškino tinkamai. Duomenų apie pareiškėjo pateiktus skundus ir jų nagrinėjimą nenustatyta. Nurodyti individualūs administraciniai aktai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka nėra ginčijami ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad administracija 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog nebuvo pagrindo pradėti administracines procedūras pagal KPD Panevėžio skyriaus 2017 m. kovo 27 d. raštą „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-331 „Dėl ženklo keitimo“.

15. Spręsdamas dėl administracijos direktoriaus pavaduotojo T. J. kompetencijos pasirašyti 2017 m. liepos 12 d. raštą Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ teismas nurodė, jog administracijos direktoriaus pavaduotojas T. J., kuriam pavesta organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti Miesto plėtros skyriaus veiklą, apimančią ir su vietine rinkliava susijusius klausimus, pasirašydamas 2017 m. liepos 12 d. raštą Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“, veikė jam priskirtos kompetencijos ribose ir jos neviršijo.

Žemesnės instancijos teismas

16. Išanalizavęs administracijos 2017 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 19-1380(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 12 d. raštą Nr. 19-1889(4.8.) „Dėl ženklo keitimo“, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad juose atsakovas suformulavo administracinius sprendimus netenkinti KPD Panevėžio skyriaus prašymų pakeisti kelio ženklą bei juos pagrindė Nuostatuose ir Rinkliavų įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, reglamentuojančiomis vietinės rinkliavos, įskaitant ir už naudojimąsi rezervuotomis automobilių stovėjimo vietomis, nustatymą. Be to, šiuose raštuose pareiškėjui buvo išaiškinta Nuostatuose nustatyta tvarka, taikoma Panevėžio mieste rezervuojant automobilių stovėjimo vietas. Pažymėtina, kad ši tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta ir administracijos 2016 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. IS-5743(12.15) „Dėl transporto priemonių stovėjimo vietų apmokestinimo“.

III.

17. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir juose nurodytų aplinkybių, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra aiškiai nustatyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti vietines rinkliavas tik už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti, išskyrus vietas automobiliams statyti 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškinamas ir taikydamas savivaldybės nustatytą tvarką aiškiai pažeidė įstatymo viršenybės principą, nes byloje pateikti dokumentai aiškiai įrodo, kad ginčas yra kilęs dėl įstatymais nepagrįsto reikalavimo mokėti rinkliavą už automobilių parkavimą valstybės institucijos lėšomis jau paženklintoje 15 m vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).

17.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Rinkliavų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje apibrėžta rinkliavos sąvoka ir to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto norma, kuri aiškiai atskleista ir Nuostatų 10 punkte, kur nustatyti rinkliavos netaikymo atvejai.

17.3. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai sprendė dėl Nuostatų taikymo, išskiriant kaip atskirus subjektus valstybės įstaigas ir biudžetines įstaigas, kadangi tai yra tapatūs subjektai ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo prasme. Nuostatų 22.8 papunkčio nuostatos, kur nustatyta, kad juridiniai asmenys, rezervavę stovėjimo vietas nurodydami tik juridinio asmens pavadinimą, patys vykdo stovimų transporto priemonių kontrolę, aiškiai rodo, kad šiuo atveju nėra taikomos kitos Nuostatų 22 punkto papunkčių nuostatos.

17.4. Taip pat teismas nesiaiškino, kokia tvarka atliekamas kelio ženklinimas Panevėžyje ir kodėl Departamento prašymas vieno langelio principu nebuvo perduotas subjektui, kuris pagal nustatytą tvarką ir privalėjo spręsti paslaugos ženklo keitimui suteikimo klausimą. Be to, teismas nevertino pareiškėjo nurodytų VAĮ 25 straipsnio nuostatų pažeidimo administracijai nagrinėjant pareiškėjo skundą.

Atsiliepimas

18. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmeti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog administracija, atliekant administracinę procedūrą dėl pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. rašto Nr. (1.9.-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ nepadarė VAĮ nuostatų, reglamentuojančių administracinės procedūros atlikimą, pažeidimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vėl nurodo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino jo ankstesnių nei 2017 m. liepos 13 d. (2017 m. gegužės 22 d. rašto ir 2017 m. liepos 12 d. rašto ir kt.) pareiškimų turinį, tačiau su tokia pareiškėjo pozicija atsakovas nesutinka, nes šiuos raštus, kaip administracinius sprendimus, pareiškėjas galėjo skųsti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Todėl pareiškėjo argumentas, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl VAĮ 25 straipsnio pažeidimo, yra klaidinantis ir turėtų būti atmestas.

Atsiliepimas

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jo prašymas vadovaujantis vieno langelio principu nebuvo perduotas subjektui, kuris ir privalėjo spręsti paslaugos ženklo keitimo suteikimo klausimą ir nurodo, kad gavus pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. skundą Nr. (1.9-P)2P-333 „Dėl ženklo keitimo“ jo nebuvo įmanoma vieno langelio principu perduoti nagrinėti kitai institucijai, nes būtų pažeistos VAĮ III skirsnio nuostatos, reglamentuojančios administracinės procedūros atlikimą.

21. Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nesiaiškino, kokia tvarka atliekamas kelio ženklinimas Panevėžio mieste, nes teismo sprendime šios nuostatos yra išsamiai išanalizuotos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. rašto (sprendimo) Nr. 19-2044(4.8) ,,Dėl kelio ženklo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pareiškėjas skunde teismui prašo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punkto nuostatas.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kaip Nuostatų 21 punkte nurodytų juridinių asmenų kategorijai priklausantis subjektas, teikdamas Savivaldybės administracijai prašymus dėl kelio ženklo pakeitimo, neįvykdė Nuostatų 22 punkto reikalavimų, o Savivaldybės administracija jau 2017 m. gegužės 22 d. sprendime pateikė galiojančiuose Nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą atitinkančią informaciją.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių susirašinėjimas dėl kelio ženklo Nr. 528 pakeitimo kitu, t. y. dėl kelio ženklo Nr. 531 ,,Stovėjimo vieta, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti tik su specialiais leidimais“ su pažymėtu atstumu 15 m įrengimo toje pačioje vietoje vyko jau nuo 2016 m. spalio mėnesio. Nei vieno iš anksčiau priimtų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sprendimų (t. y. 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. liepos 12 d.), kuriuose atsakovas buvo išreiškęs savo valią dėl Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus teikto prašymo pakeisti kelio ženklą, pareiškėjas šiuose administraciniuose aktuose nurodyta tvarka neskundė. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas apskundė tik atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštą (įvardintą sprendimu) Nr. 19-2044(4.8), kuriame Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė atsakymą į pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. raštą Nr. (1.9.-P)2P-333. Pareiškėjas jame atsakovui nurodė nesutinkąs su 2017 m. liepos 12 d. sprendimu dėl to, kad jo skundas buvo perduotas nagrinėti tiems patiems savivaldybės tarnautojams, tuo pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 19, 25 ir 33 straipsnių nuostatas; jam kilo pagrįstų abejonių, ar tinkamai buvo atliktas savivaldybės administracijos direktoriaus pavedimas nagrinėjant Departamento skundą, nes administracijos sprendimą pasirašė ne viešojo administravimo subjekto vadovas. Išreikštas prašymas tinkamai atlikti administravimo procedūrą ir pateikti atsakymą Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka.

25. Ginčijamame 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime atsakovas nurodė atlikęs administracinę procedūrą ir nustatęs, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. raštas (sprendimas) Nr. 19-1380(4.8) buvo pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, jame aiškiai buvo suformuluotos (suteikiamos) teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka, taigi jis atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Administracinė procedūra negalėjo būti taikoma ir sprendimas pagal VAĮ 34 straipsnį nepriimamas, nes pareiškėjas į atsakovą buvo kreipęsis su prašymu pakeisti kelio ženklą (o ne su skundu dėl jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo). Šio rašto pareiškėjas teismui neskundė, o pateikė dėl jo nesutikimą atsakovui. Kadangi atsakovas Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus raštus nagrinėjo kaip prašymus, VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Administracijos direktoriaus pavaduotojas turėjo teisę pasirašyti raštus pareiškėjui Administracijos veiklos nuostatų 16 punkto pagrindu pagal jo kuruojamas veiklos sritis.

26. Iš pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašymo atsakovui tinkamai atlikti administracinę procedūrą ir pateikti atsakymą Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka matyti, kad pareiškėjo iš esmės netenkina ankstesni Panevėžio m. savivaldybės administracijos administraciniai sprendimai, kuriuose atsakovas aiškiai buvo išdėstęs savo poziciją dėl kelio ženklo Nr. 531 ,,Stovėjimo vieta, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti tik su specialiais leidimais“ įrengimo (duomenys neskelbtini). Šie sprendimai pareiškėjui iš esmės ir sukelia materialines teisines pasekmes, tačiau jų pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka teismui ar atitinkamoms administracinių ginčų komisijoms neapskundė, nors sprendimuose tokia tvarka aiškiai buvo nurodyta. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas, kuriame aptarti atliktos administracinės procedūros veiksmai, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių dėl jo pageidaujamo kelio ženklo įrengimo (neįrengimo) nesukelia, jame tik nuosekliai aptarta ankstesnių atsakovo sprendimų (2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. liepos 12 d.) esmė. Be to, jame atsakovas visiškai pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas teikia pakartotinius prašymus, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išanalizavo atsakovo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą pareiškėjo teiktų pretenzijų kontekste ir padarė pagrįstas išvadas dėl pagrindo administracinėms procedūroms, dėl savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo teisės pasirašyti atitinkamus raštus ir kt.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą, kad būtent Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 19-1380(4.8) ,,Dėl ženklo keitimo“ ir 2017 m. liepos 12 d. raštas Nr. 19-1889(4.8) ,,Dėl ženklo keitimo“ pagal savo turinį yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, kuriuose savivaldybės administracija išreiškė savo valią, t. y. administracinius sprendimus (duomenys neskelbtini) esančio kelio ženklo Nr. 528 nekeisti į kelio ženklą Nr. 531, ir kurių pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka neapskundė (nors būtent šie administraciniai aktai sukėlė jam teisines pasekmes), jų neskundžia ir nagrinėjamoje byloje, nepagrįstai išplėtė byloje nagrinėjamo ginčo ribas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, susiję su Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir Nuostatų 10.4 bei 10.6 punktų aiškinimu ir taikymu nagrinėjamu atveju, pareiškėjui tinkamai neapskundus atsakovo atsisakymų įrengti kelio ženklą Nr. 531 prie Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus pastato, kurie buvo išreikšti Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. ir 2017 m. liepos 12 d. sprendimuose, laikytini pertekliniais ir iš teismo sprendimo šalintini. Dėl aptartų argumentų apeliacinės instancijos teismas nenagrinės ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių šiuo klausimu.

28. Nesant byloje tinkamai keliamo ginčo dėl jau minėtų Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 22 d. rašte ir 2017 m. liepos 12 d. rašte suformuluotų sprendimų panaikinimo, nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių tinkamai įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punkto nuostatas ir pavesti atsakingiems savivaldybės tarnautojams priimti sprendimus dėl atitinkamo kelio ženklo pakeitimo.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, iš esmės paliekamas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRamūnas GadliauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė