Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-452-278/2015

Teisėja Loreta Šiškienė Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00675-2014-3

2015 m. birželio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. J., Ž. V. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30-964/2015 pagal ieškovų V. J., Ž. V. ieškinį atsakovei K. B., trečiajam asmeniui Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namams, išvadą teikiančiai institucijai Molėtų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos duomenų matyti, kad K. B. ir P. V. 2011-02-22 notariškai patvirtintu pareiškimu pripažino, kad (duomenys neskelbtini) gimęs G. yra P. V. sūnus (b. l. 58-59). (duomenys neskelbtini) P. V. mirė (b. l. 9). Ieškovai V. J. ir Ž. V. yra P. V. vaikai, kurie prašo pripažinti jog jų tėvas nėra G. V. tėvas, nes šią aplinkybę sirgdamas prašė išsiaiškinti jų tėvas, apie apgavystę sužinojęs iš kaimynų, po 2014 m. balandžio mėnesį patirto autoįvykio (b. l. 6-8).

Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.151 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vyrui, kuris yra miręs, gali jo įpėdiniai, jeigu asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas, mirė nepasibaigus ieškinio senaties terminui, numatytam šio kodekso 3.152 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, jog ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo pareiškė P. V. įpėdiniai, nagrinėjamoje byloje teismas turi įvertinti ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senaties terminą, nes CK 3.151 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog ginčyti tėvystę (motinystę) galima tik jeigu nepasibaigęs senaties terminas, todėl ieškinio senatis taikoma, nesvarbu ar atsakovai byloje prašo ją taikyti ar ne. CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Iš šalių, trečiojo asmens, išvadą teikiančios institucijos teiktų rašytinių paaiškinimų bei teismo posėdžio metu duotų parodymų, darytina išvada, kad apeliantai neįrodė, jog tik po 2014 m. balandžio mėnesį įvykusios avarijos jų tėvas P. V. sužinojo nesantis G. V. biologiniu tėvu. 2015-01-21 teismo posėdžio metu V. J. pripažino su tėvu P. V. iki jo traumos bendravusi retai, todėl pagrįstai teismas daugiau dėmesio skyrė trečiojo asmens bei Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovų teiktiems paaiškinimams, kurie tiesiogiai buvo susipažinę su P. V. bei atsakovės K. B. šeima. Kolegija neturi pagrindo pripažinti teismui plečiamai aiškinus minėtų proceso dalyvių paaiškinimus. Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namų atstovė 2015-01-21 teismo posėdžio metu nurodė, jog G. V. apgyvendinus Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namuose, P. V. ir K. B. berniuką lankydavo, atveždavo lauktuvių, bendraudavo su vaiku, teigė, kad P. V. ir G. emocinis ryšys buvo glaudus ir to ieškovai nepaneigė. Vertinant trečiojo asmens paaiškinimus dėl P. V. suvokimo nesant berniuko tikruoju tėvu, pažymėtina, jog minėti paaiškinimai, nors ir tiesiogiai nepatvirtino, bet ir nepaneigė to fakto, jog P. V. buvo žinoma, kad jis nėra G., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvu. Kolegija konstatuoja, jog tiesioginio atsakymo dėl tėvystės vengimas negali būti vertinamas kaip paneigimas, nes klausimą dėl buvimo tikruoju tėvu ar ne, kiekvienas žmogus vertina individualiai ir gali laikyti privataus gyvenimo dalimi, kuri nėra viešinama. Atsakovė K. B. teismo posėdyje patvirtino, kad P. V., gimus G., žinojo nesąs jo biologinis tėvas, nes pas jį apsigyvenusi jau besilaukdama kūdikio (b. l. 68-69). Netikėti šiais atsakovės K. B. parodymais nėra pagrindo, nes pati motina žino, kas yra tikrasis vaiko tėvas. Įžvelgti jos parodymuose suinteresuotumą bylos baigtimi taip pat nėra pagrindo, nes K. B. ieškinį pripažino, o teismo posėdžio metu sutiko, kad būtų nuginčyta P. V. tėvystė sūnaus atžvilgiu ir vaikui būtų suteikta jos pavardė (b. l. 64, 68-69). Aplinkybę, jog P. V. ir K. B., kartu gyveno nuo 2010-12-31, patvirtina ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada (b. l. 21-22). Be to, 2011-02-22 notariškai patvirtintu pareiškimu P. V. pripažino, kad yra K. B. sūnaus tėvas, o būdamas pagyvenusio (68 m.) amžiaus žmogus aiškiai suprato, kad gyvenant kartu su vaiko motina tik pusantro mėn. jis negali būti gimusio kūdikio tėvu. Kad ieškovų tėvas ir atsakovė būtų artimai bendravę ir anksčiau, teismui duomenys nepateikti (CPK 178 str.). Ta aplinkybė, jog 2013 m. liepos mėn., nustatant G. V. laikinąją globą, P. V. nesutiko vienas auginti vaiko, neįrodo, jog tuo metu jis nežinojo nesąs berniuko tėvu, nes neatmestina, jog jis realiai įvertino savo galimybę vienas užauginti ir išauklėti vaiką. Byloje įvertinus įrodymų visumą, konstatuotina, jog nėra paneigta, kad P. V. nuo pat G. V. gimimo, t.y. nuo (duomenys neskelbtini), žinojo nesantis vaiko biologiniu tėvu, o ieškovai nepateikė duomenų, kad ši aplinkybė jam tapo žinoma tik po 2014 m. autoįvykio. Konstatuotina, jog P. V. daugiau nei tris metus pats nesiėmė priemonių ginti savo subjektinės tėvystės teisės, nors žinojo nesąs vaiko tėvu, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad jis praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą tėvystei nuginčyti. Įrodymų, jog P. V. po autoįvykio 2014 m. kaimynų buvo informuotas, kad atsakovė yra jį apgavusi, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta. Apeliantų teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismui pateiktas P. V. testamentas bei įgaliojimas rodo P. V. valią nuginčyti tėvystę, vertintini kritiškai, nes įstatymas suteikia teisę asmeniui testamentu palikti visą savo turtą ar jo dalį vienam ar keliems asmenims, nepriklausomai nuo to ar jie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.19 str. 1 d.). Testamento paskirtis yra palikėjo turto paskirstymas testamente nurodytomis sąlygomis, o ne tam tikrų saitų su asmenimis patvirtinimas ar paneigimas. Įgaliojime nėra išreikšta P. V. valia jo vardu pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, todėl minėtų dokumentų išdavimas ieškovams neįrodo jo ketinimus ginčyti tėvystę ar sužinojimo, jog nėra G. V. tėvas, momentą (b. l. 99-105).

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad sprendžiant su vaikais susijusius šeimos klausimus, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Tėvystės nuginčijimo klausimai taip pat sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146–3.148 str., 3.150 str.). Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis nėra tik biologinės tiesos konstatavimas, todėl, sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę (CK 3.146 str. 2 d.). Šis aiškinimas nereiškia, kad vaiko kilmės nustatymas laikytinas prioritetiniu vaiko interesu, tačiau nurodo, jog būtina nuginčyti tėvystę tuo atveju, kai siekiama nustatyti kito asmens tėvystę. Dėl to ginčijant tėvystę kartu turėtų būti keliamas reikalavimas nustatyti kito asmens tėvystę, nes tėvystės nuginčijimo instituto pagrindinis tikslas yra tikrojo biologinio tėvo nustatymas. Apeliantai savo ieškinyje nurodė, jog ieškinio tikslas yra vaiko teisės žinoti savo tikrąjį tėvą įgyvendinimas, o 2015-01-21 teismo posėdžio metu V. J. patikslino, kad iš esmės ieškinio tikslas yra turtiniai interesai, siekis įgyvendinti velionio P. V. valią, išreikštą testamente (b. l. 2-4, 68-69). Pripažintina, jog šioje byloje nebuvo siekiama nuginčijus tėvystę nustatyti tikrąjį G. V. tėvą, todėl teismas pagrįstai gynė vaiko interesus.

Kolegija nurodo, kad sprendžiant tėvystės nuginčijimo klausimą, yra vertinamos aplinkybės, dėl kurių keliamos abejonės dėl tėvystės fakto tikrumo, o ne analizuojama vaiko išlaikymo galimybė, todėl apeliantų teiginiai nesant priteisto išlaikymo iš P. V., teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimui neturi. Be to, nagrinėjamu atveju, mirus P. V., kaip tam tikrą išlaikymo formą būtų galima laikyti palikimo dalį pagal įstatymą, kuris tenka palikėjo vaikui, šiuo atveju G. V., kuriam reikalingas išlaikymas, nepaisant sudaryto testamento (CK 5.20 str. 1 d.). Iš dalies sutiktina su apeliantų teiginiais dėl prielaidų susidarymo tikrajam vaiko tėvui išvengti pareigos auginti, auklėti išlaikyti vaiką, tačiau paraleliai su tėvystės nuginčijimu sprendžiamas klausimas ir dėl tėvystės nustatymo idant vaikas neliktų be tėvo, todėl nesant reikalavimo nustatyti G. V. tikrąjį tėvą, skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu.

Šeimos bylose, kurioms priklauso ir bylos dėl tėvystės nuginčijimo, teismas turi būti aktyvus, siekti, kad būtų apsaugoti vaiko interesai, todėl pripažinti pirmosios instancijos teismo klausimus, užduotus K. B., kaip menamus atsakymą, nėra jokio pagrindo (CPK 376 str.). Kritiškai vertintini apeliantų teiginiai, esą nebuvo ištirta ir nesiaiškinta, ar po avarijos nesusiformavo kitokia mirusiojo P. V. valia dėl vaiko tėvystės, nes 2015-01-21 teismo posėdžio metu apeliantės V. J. buvo klausiama apie jos tėvo valią G. V. atžvilgiu. Kadangi apeliantai vieninteliai asmenys, kurie su P. V. bendravo paskutiniais mėnesiais iki jo mirties, todėl tik jų aiškinimai galėjo atskleisti P. V. poziciją dėl tėvystės. Apeliantai nenurodo, kokiais kitais įrodymų šaltiniais teismas turėjo naudotis tiriant ir vertinant P. V. valią (CPK 12 str.).

Apeliantė V. J. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą buvo pažeista jos teisė į tinkamą atstovavimą, nes bylos nagrinėjimo metu ji dalyvavo be atstovo – advokatės, tretysis asmuo ir išvadą teikianti institucija pakeitė savo pozicijas, o teismas nepasiūlė jai pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Iš 2015-01-21 teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. J. dalyvavo byloje be atstovo, atskiro prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nesant atstovo, nepareiškė (b. l. 68-69). Pagal CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teismo posėdžio pirmininkas turi teisę pasiūlyti dalyvaujantiems asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, jei mano, kad toks asmuo savo jėgomis nepajėgs tinkamai apsinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio pirmininkui nebuvo pagrindo pasiūlyti ieškovei pasirūpinti tinkamu atstovavimu, nes V. J. patvirtino supratusi jai išaiškintas procesines teises, aiškiai, raiškiai teikė teismui paaiškinimus, atsakinėjo į klausimus (CPK 12 str.). Be to, 2015-01-05 nutartimi šalys buvo informuoti, jog iš parengiamojo teismo posėdžio teismas turi teisę pereiti į bylos nagrinėjimą iš esmės, todėl ieškovė turėjo galimybę iki teismo posėdžio pasirūpinti tinkamu atstovavimu (b. l. 48-49). Byloje nenustatyta, jog 2015-01-21 teismo posėdžio metu Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namų ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai būtų išreiškę priešingą nuomonę nei buvo nurodyta jų procesiniuose dokumentuose, nes iš esmės sutiko su reikalavimu, tačiau išreiškė abejones dėl vaiko teisių galimo pažeidimo, kas negali būti laikoma esminiu pozicijos pakeitimu (CPK 178 str.).

Apeliantų teiginiai, jog nebuvo tirtos P. V. ir G. V. išskyrimo, laikinos globos vaikui nustatymo, P. V. mirties faktų reikšmės tolimesniam vaiko gyvenimui, nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.