Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą, dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, tretieji asmenys byloje AB bankas „Swedbank“, J. A. Ž., J. M., J. B., V. J., S. B., BUAB „VVARFF-JOLDIJA“, A. S., antstolis V. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. B. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškimas atitiko LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau nutartyje – FABĮ) 4 straipsnio reikalavimus, todėl buvo priimtas nagrinėti. Pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Admivira“. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinė priežastis sukėlusi jo nemokumą yra tai, kad buvo ekonominė ir nekilnojamojo turto krizė valstybėje, kas sąlygojo jo finansinį nepajėgumą grąžinti paskolas, nurodė, kad nebeturi galimybės susigrąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Taip pat nurodė, kad yra visos sąlygos bankroto bylos iškėlimui, o siūlomas bankroto administratorius atitinka visas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme numatytas jo paskyrimo sąlygas.

AB „Swedbank“ (toliau nutartyje – Bankas) pateikė atsiliepimą į V. B. pareiškimą. Bankas atsiliepime nurodė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas, nėra objektyvių duomenų leidžiančių neabejoti pareiškėjo sąžiningumu ir patvirtinančių pareiškėjo nemokumo atsiradimo aplinkybes. Tai kad pareiškėjas turi dideles skolas, savaime neparodo jo nemokumo. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bankas nebuvo informuotas apie pareiškėjo prisiimtus iš trečiųjų asmenų finansinius įsipareigojimus, nors jis bankui buvo įsipareigojęs be jo sutikimo neprisiimti skolinių įsipareigojimų. Taip pat abejotina aplinkybė, kad pareiškėjas savo dukrai yra skolingas 400 000 Lt, nors nėra nurodyta kaip ir kada jis pasiskolino iš 22 metų dukros tokias dideles lėšas. Be to, svarbu išsiaiškinti, kodėl ir kaip yra perleistas pareiškėjo nekilnojamasis turtas (butas), kuriame dabar gyvena pareiškėjo dukra. Banko nuomone, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas iš esmės nurodė tik tas aplinkybes, kurios yra siejamos su pareiškėjo interesais. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad fizinio asmens bankroto paskirtis yra atkurti tik sąžiningo fizinio asmens mokumą, todėl svarbu, kad nebūtų pažeista teisinga skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsiliepime Bankas prašė teismo išreikalauti iš V. B. informaciją ir patvirtinančius dokumentus apie jo turėtą nekilnojamąjį turtą su paaiškinimais bei patvirtinančiais įrodymais kam ir kada jis buvo perleistas bei atsisakyti iškelti V. B. bankroto bylą.

Trečiasis asmuo byloje J. M. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, kadangi V. B. dėl 650 000 Lt pinigų grąžinimo pretenzijų neturi.

Bankrutavusios UAB „VVARFF-JOLDIJA“ bankroto administratorius UAB KLAIPĖDOS ADMINISTRATORIŲ BIURAS (toliau – Bankroto administratorius) teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti suinteresuoto asmens bankrutavusios UAB „VVARFF-JOLDIJA“ atstovui (-ams) nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo byloje V. J. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, dėl bankroto bylos iškėlimo V. B. neprieštaravo, nes kaip nurodė, iškėlus bylą visus klausimus dėl jam priklausančių kreditorinių reikalavimų spręstų su teismo paskirtu bankroto administratoriumi.

Trečiasis asmuo byloje J. A. Ž. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, dėl bankroto bylos iškėlimo V. B. neprieštaravo, nes kaip nurodė, iškėlus bylą visus klausimus dėl jam priklausančių kreditorinių reikalavimų spręstų su teismo paskirtu bankroto administratoriumi.

Trečiasis asmuo byloje J. B. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, dėl bankroto bylos iškėlimo V. B. neprieštaravo, nes kaip nurodė, iškėlus bylą visus klausimus dėl jai priklausančių kreditorinių reikalavimų spręstų su teismo paskirtu bankroto administratoriumi.

Trečiasis asmuo byloje S. B. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, dėl bankroto bylos iškėlimo V. B. neprieštaravo, nes kaip nurodė, iškėlus bylą visus klausimus dėl jai priklausančių kreditorinių reikalavimų spręstų su teismo paskirtu bankroto administratoriumi.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Teismas atmetė pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir vadovaudamasis CPK 300 straipsnio 2 dalimi pranešė prokurorui, kad V. B. veiksmuose yra sukčiavimo ir pinigų pasisavinimo veiksmų, nusikalstamo bankroto požymiai (BK 182 str., 183 str., 209 str.).

Susipažinęs su bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjo pareiškimas prieštarauja LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytai įstatymo paskirčiai – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pareiškėjas V. B. nepateikė įrodymų, kur investavo deklaruotus milijonus ir skolintą 1 838 000 Lt sumą, teismui nepateikė įrodymų kaip kompensuos kreditoriams prarastus pinigus.

Teismas nustatė, kad paskolos sutartyse su kreditoriais S. B., J. B., V. J., J. M., J. A. Ž. jau suėjo prievolės įvykdymo terminai, tačiau nė vienas kreditorių nesikreipė į teismą dėl paskolos priteisimo. Taip pat kai kuriose paskolos sutartyse yra suėjęs ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimus, ar neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, paskolos spausdintos gavėjo V. B.. Teismas sprendė, kad visos šios aplinkybės įrodo tai, kad paskolos sutartys yra fiktyvios arba buvo plaunami pinigai, kurių paskolos davėjai neturėdavo, o tik padėdavo juos išgryninti pareiškėjui.

Teismas atmetė pareiškėjo pareiškimą, nes jo nesąžiningumą įrodė ir tai, kad jo vadovaujamos bendrovės skola siekė 30 483 487 Lt, o tai reiškia, kad statybos paslaugų tiekėjai teikė paslaugas, tačiau neaišku ar darbų rezultatas buvo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ vykdoma statyba, ar buvo priedanga sutarčių su minėta bendrove atlikti darbus tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas būdamas įmonės valdymo organų narys, netinkamai valdė bendrovę, ir tai buvo jos nemokumo, lėmusio prašomų priteisti nuostolių atsiradimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškime nors ir nurodo, kad dirba ir siekia atkurti savo mokumą, tačiau fizinio asmens mokumo atkūrimas nėra šio įstatymo vienintelė paskirtis. Svarbu yra siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, tačiau kaip matyti iš pateiktų dokumentų į pareiškėjo V. B. planus iškėlus bankroto bylą kreditorinių reikalavimų patenkinimas neįeina. Todėl iš teismui pateiktos pareiškėjo medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekia išvengti kreditorių ir išsaugoti turimą turtą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo V. B. pajamos iš UAB „VVARFF–JOLDIJA“ kaip akcininko, turto deklaracijos neatitinka teismui pateiktų byloje rašytinių įrodymų apie jo turtinę būklę. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pranešė apie galimus finansinius nusikaltimus Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui, kad priimtų tolimesnius sprendimus dėl nurodytų aplinkybių, nes yra pinigų pasisavinimo ir sukčiavimo požymiai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas V. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo išspręsti iš esmės iškeliant bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesiėmė priemonių spręsti kilusių neaiškumų, reikalaudamas pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus, o iš karto darė nepagrįstas ir klaidingas išvadas neištyręs aplinkybių.

2. Teismas, bylos nagrinėjimo metu, nesiaiškino aplinkybės, kur investuoti, anot teismo „deklaruoti milijonai“. Visos turėtos ir pasiskolintos lėšos buvo investuotos į UAB „VVARFF-JOLDIJA“, kuri šiuo metu yra bankrutuojanti. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Jei dėl prasidėjusios ekonominės krizės UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nebūtų bankrutavusi ir būtų grąžinusi pinigus, tai būtų buvę įmanoma atsiskaitysi su kreditoriais ir bankroto bylos net nebūtų.

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad J. B. ruoštųsi bankrutuoti, nes tam nėra jokio pagrindo. Be to, ji yra pilnai atsiskaičiusi su Palangos kredito unija teikusia jai paskolą.

4. Šioje byloje nebuvo tiriamos jokios paskolos sutartys, jų sudarymo aplinkybės. Tuo tarpu teismas, net netyręs šių sutarčių, daro išvadas, kad sutartys fiktyvios arba buvo plaunami pinigai. Pabrėžtina, kad kreditoriai yra skolininko pažįstami, su jais nėra konfliktuojama, jie puikia žino situaciją ir atsižvelgiant į esamą situaciją nėra pareiškę atskirų ieškinių skolininkui, tačiau puikiai žino savo procesines teises.

5. Bankroto bylos kėlimo stadijoje neturėtų būti sprendžiami kreditorinių reikalavimų pagrįstumo klausimai.

6. Visos operacijos su turtu buvo atliekamos tik su banko žinia ir banko nurodymu, nes visas turtas buvo įkeistas bankui. Banko veiksmų įtakoje skirstant gaunamas pinigines lėšas nebuvo galima padengti asmeninio kredito, dėl ko skolininkas yra priverstas bankrutuoti.

7. Bankas turi priėjimą prie pagrindinių duomenų bazių, tame tarpe ir nekilnojamojo turto. Taigi bankas nuo pat kredito istorijos pradžios matė visus skolininko sandorius. Tuo tarpu Bankas nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir klaidingai nurodo, kad jam nežinoma koks skolininkui priklausė turtas, kam jis buvo parduotas.

8. Atmestinas teismo formuluojamas reikalavimas pateikti įrodymus, kaip bus kompensuojami prarasti pinigai kreditoriams. Fizinių asmenų bankroto įstatymas nesieja galimybės iškelti bankroto bylą su lėšų kompensavimu kreditoriams ir nereikalauja pateikti tokių įrodymų.

9. Teismas nagrinėdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo negali daryti išvadų dėl skolininko tinkamo ar netinkamo valdymo bendrovės UAB „VVARFF-JOLDIJA“ , nesuprantamas ir teiginys, kad netinkamas valdymas buvo bendrovės nemokumo priežastis, nes byloje nėra jokių tai pagrindžiančių duomenų.

10. Teismas padarė klaidingas išvadas vadovaudamasis senomis deklaracijomis, kurios neatspindi tikrosios padėties susidariusios pastaraisiais metais.

11. Nepagrįsta teismo išvada, kad „pareiškėjas siekia išvengti kreditorių ir išsaugoti turimą turtą“, nes visų pirma, jokio turto nebėra likę ir neaišku kokių kreditorių yra siekiama išvengti, jeigu yra viešai kreipiamasi dėl bankroto bylos iškėlimo.

12. Byloje pateikti įrodymai aiškiai leidžia teigti, kad skolininkas yra nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų. O bankrutuojantis asmuo neprivalo patenkinti kreditorių reikalavimų.

13. Teismas iškelti bankroto bylą atsisako motyvuodamas skolininko nesąžiningumu. Tačiau tai pagrindžiančios aplinkybės nei yra patvirtintos, nei yra įrodytos. Todėl, Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme nėra pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą, tai patvirtina ir 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aplinkybių nebuvimas.

14. Skolininko atžvilgiu jau buvo vykdomas vienas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, nesurinkus duomenų apie pateiktus kaltinimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai kad ikiteisminių tyrimų atlikimas neturi būti pagrindas kliudantis civilinių bylų nagrinėjimui.

Trečiasis asmuo byloje AB „Swedbank“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nepateikė visos informacijos, remiantis kuria neabejotinai galima būtų daryti išvadas apie paskolos, kuri buvo suteikta jo dukrai J. B. iš Palangos kredito unijos tikrumą. O tai tik įrodo, kad pareiškėjas gali būti nesąžiningas, ir tai leidžia abejoti kitais pareiškėjo argumentais bei paaiškinimais.

2. Pareiškėjas neatskleidė bankui visos privalomos informacijos, apie prisiimtus iš trečiųjų asmenų finansinius įsipareigojimus, todėl banko atžvilgiu pasielgė nesąžiningai bei suklaidino banką. Nesąžiningais veiksmais skolininkas ne tik kad nepagrįstai padidino kredito riziką, bet ir galimai nepagrįstai pablogino savo finansinę būklę.

3. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nemokumo atsiradimo aplinkybes ir leidžiančių neabejoti pareiškėjo sąžiningumu. Nemokumą gali parodyti tik išsami analizė visų aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas tyrė ir akivaizdu, kad padarė teisingą išvadą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė apie pagrindo iškelti apeliantui V. B. bankroto bylą nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo pareiškimas prieštarauja LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytai įstatymo paskirčiai – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, todėl teismas atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliantas, nesutikdamas su minėta pozicija, nurodo, kad jis yra nemokus ir egzistuoja visi pagrindai iškelti jam bankroto bylą.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Apeliantas pažymi, jog jo įsipareigojimų dydis bankui ir kreditoriams ženkliai viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą pradelstų įsipareigojimų sumą. Tačiau teismas šia nutartimi atkreipia dėmesį į aplinkybes, kurios ir lėmė šių skolinių įsipareigojimų apimtį. Viena iš jų yra tai, kad pareiškėjas neatskleidė bankui visos privalomos informacijos, apie prisiimtus iš trečiųjų asmenų finansinius įsipareigojimus, o šiais nesąžiningais veiksmais pareiškėjas ne tik kad nepagrįstai padidino kredito riziką, bet ir galimai nepagrįstai pats pablogino savo finansinę būklę, o tai neatleidžia jo nuo atsakomybės atsiskaityti su kreditoriais.

Kaip jau buvo minėta FABĮ nuostatų prasmė ir esmė yra ta, kad šio įstatymo nuostatų taikymas ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas (ar neiškėlimas) konkrečiam asmeniui turi sudaryti visas sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, tačiau užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą ir visais atvejais yra būtina siekti teisingos tiek asmens (skolininko), tiek jo kreditorių interesų pusiausvyros, nepiktnaudžiaujant suteiktomis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ir nustatęs fizinio asmens nemokumą, teismas privalo atsisakyti iškelti šio asmens bankroto bylą, jeigu nustato nors vieną iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų pagrindų. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu pagrindžia jo sudaryti sandoriai, o būtent: iš teismui pateiktų septynių paskolos sutarčių nustatyta, kad pareiškėjas pasiskolino stambias pinigų sumas, iš viso 183 800 Lt, tačiau byloje nėra duomenų, kur pareiškėjas pinigus investavo, kaip jis juos prarado. Pareiškėjo nesąžiningumą suponuoja ir tai, kad paskolos sutartyje su J. M. skolos grąžinimo terminas buvo 2002 m. spalio 9 d., tai yra jau suėjęs ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimus dėl 650 000 Lt paskolos grąžinimo. Taip pat aplinkybės, kad paskolos sutartyse su kreditoriais S. B., J. B., J. M. neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Be to, pirmosios instancijos teismas išanalizavęs paskolos sutartis nustatė, kad jos spausdintos paskolos gavėjo V. B.. Neabejotinai abejonių kelia ir pareiškėjo skola dukrai J. B.. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos, remiantis kuria neabejotinai galima būtų daryti išvadas apie paskolos, kuri buvo suteikta jo dukrai J. B. iš Palangos kredito unijos tikrumą. Abejoti šios paskolos tikrumu galima ir dėl to, kad paskolos suteikimo metu J. B. buvo tik 18 metų, todėl neįtikinama aplinkybė, kad tokio amžiaus mergina galėjo gauti tokia stambią pinigų sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apygardos teisme gautas kreditorės J. B. pareiškimas, kuriuo ji atsisako bet kokių kreditorinių reikalavimų V. B. ir prašo jos nelaikyti šioje byloje nei trečiuoju asmeniu, nei kreditoriumi.

Taigi visos nurodytos aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjo sąžiningumu ir pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo nemokumas (skolų ir pajamų santykis) buvo sukeltas jo paties neatsakingais veiksmais.

Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo pozicija apeliantas iš esmės grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių spręsti kilusių neaiškumų, reikalaudamas pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus, o iš karto darė nepagrįstas ir klaidingas išvadas neištyręs aplinkybių. Tokie pareiškėjo argumentai atmestini. Kaip jau ir buvo minėta, objektyvių duomenų leidžiančių neabejoti pareiškėjo sąžiningumu ir patvirtinančių pareiškėjo nemokumo atsiradimo aplinkybes nėra, todėl teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas išvadas.

Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso teisės normų, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl keisti jos ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.