Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės Swedbank atstovui A. P., atsakovo A. B. atstovei advokatei Danguolei Kemežytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-80-839/2021 pagal ieškovės akcinės bendrovės Swedbank ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo bei atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei Swedbank dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu, tretieji asmenys - N. M. ir T. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2021-05-27 raštu patvirtino ieškinio dalies atsisakymą, pareikštą 2021-04-19 posėdžio metu, dėl reikalavimo priteisti sutartines kintamas metines palūkanas.

Priešieškinį prašo atmesti, nes laiduotojas turėjo visas galimybes susipažinti su kredito grąžinimo eiga, jam buvo siųstos pretenzijos, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė Swedbank, AB, (buvęs pavadinimas Hansabankas) ir tretieji asmenys N. M. bei T. M. 2006-07-21 sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas suteikė tretiesiems asmenims 450 000 Lt kreditą gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) įsigijimui. Šios sutarties įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistos trečiųjų asmenų įsigytos gamybinės patalpos ir su atsakovu A. B. 2006-07-21 pasirašyta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas laidavo už tinkamą trečiųjų asmenų prievolės vykdymą iki visiško prievolių bankui pagal 2006-07-21 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo (Laidavimo sutarties 10.1 p.), kredito suma 450 000 Lt (191 097,52 JAV doleriai).

2008-04-08 tarp ieškovės ir trečiųjų asmenų sudarytu papildomu susitarimu buvo pakeista kredito valiuta iš litų į JAV dolerius ir suteiktas papildomas 260 029,04 JAV dolerių kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti, padidinant suteikiamo kredito sumą iki 451 126,56 JAV dolerių. Įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas trečiųjų asmenų įsigytas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), o atsakovas su banku 2008-04-08 pasirašė susitarimą dėl 2006-07-21 laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo nurodant laiduojamą kredito sumą 451 126,56 JAV dolerių.

Kredito gavėjams nevykdant savo įsipareigojimų bankas 2014-06-11 ir 2014-08-12 kreipėsi į kredito gavėjus bei laiduotoją dėl įsipareigojimų vykdymo, tačiau įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Kredito sutartis buvo nutraukta. 2015-05-20 išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl 446 640,17 JAV dolerių skolos, sutartinių palūkanų, delspinigių ir įstatyminių 5 proc. palūkanų išieškojimo. 2015-12-09 antstolis, vadovaudamasis CPK 702 str. ir 719 str. 1 d., įkeistą turtą perdavė išieškotojui, t.y. ieškovei už 145 538 EUR. 2019-04-30 ieškovė kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl įsipareigojimų vykdymo.

Ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 35 737 JAV dolerių dydžio skolą, nurodo, jog ši suma yra tik suteikto ir negrąžinto kredito dalis.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateiktu priešieškiniu prašo pripažinti laiduotojo prievolę pasibaigusia, nagrinėjamu atveju, visų pirma pasisakytina dėl priešieškinio reikalavimų.

Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CPK 6.77 straipsnio 1 dalis). CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013).

Atsakovo teigimu, jis buvo suklaidintas ir apgautas, nes kredito gavėjų bei banko darbuotojų buvo patikintas, jog prievolė pilnai užtikrinta turto hipoteka, todėl laidavimas tik formalumas. Bankas elgėsi neatsakingai, nerūpestingai ir neapdairiai, nes įkeisto nekilnojamojo turto vertę nustatė šalių susitarimu, o ne remiantis turto vertintojų nustatyta verte. Vykstant išieškojimui iš įkeisto turto bankas netinkamai vykdė savo pareigas, todėl jis turi prisiimti su tokiais veiksmais susijusių padarinių riziką, o atsakovas atleistas nuo atsakomybės. Dėl neatsakingų banko veiksmų laiduotojo atsakomybė bankui perėmus įkeistą turtą nesumažėjo bet padidėjo, bankas nepagrįstai delsė nutraukti kredito sutartį kas patvirtina nepalankaus rezultato laiduotojui atsiradimą, kas sudaro pagrindą laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia.

Laidavimas pasibaigia CK 6.87 straipsnyje nustatytais pagrindais, jeigu laidavimo sutartimi, kuri šalims turi įstatymo galią, šalys nebuvo sutarusios kitaip. Šiuo atveju atsakovas (laiduotojas) prašo teismo pripažinti laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nustato ką kita.

Teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog laidavimas baigėsi pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas.

Sudaryta laidavimo sutartimi buvo laiduota už tinkamą trečiųjų asmenų prievolės vykdymą iki visiško prievolių bankui pagal 2006-07-21 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo (Laidavimo sutarties 10.1 p.). Sudarytos laidavimo sutarties 7.2 p. sutarta, jog laiduotojas sutinka, kad visos Kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro Laiduotojo sutikimo ir toks Kredito sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos laiduotojo šia Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui.

Laidavimo sutarties 3.2. p. susitarta, kad laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjai, konkrečiai imant, už kredito grąžinimą, už palūkanų bei netesybų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyje numatytų mokėjimų sumokėjimą bankui.

Pagal 2015-05-25 išduotą vykdomąjį įrašą nesumokėtos skolos dydis 349 514,64 JAV doleriai, nesumokėtų palūkanų paskaičiuotų iki 2015-03-17 – 28 548,08 JAV doleriai, delspinigiai už negrąžintą kreditą – 64 500,59 JAV doleriai, delspinigiai už nesumokėtas palūkanas 4 076,86 JAV doleriai, be to įrašas išduotas dėl sutartinių palūkanų išieškojimo nuo 2015-03-17 bei 5 proc. metinių palūkanų nuo 446 640,17 JAV dolerių sumos išieškojimo nuo 2015-03-17 iki visiško skolos išieškojimo. Vykdomasis įrašas nėra ginčijamas. Iš ieškovės pateiktų skolos skaičiavimų taip pat matyti, kad skola iš esmės susidarė dėl Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (kredito, palūkanų, delspinigių) nevykdymo, kurie buvo numatyti kredito sutartyje, mokėjimo grafike. Kaip minėta laidavimo sutartimi sutarta, kad laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjai, t.y. už kredito grąžinimą, už palūkanų bei netesybų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyje numatytų mokėjimų sumokėjimą bankui, todėl nėra pagrindo teigti, jog prievolė iš esmės pasikeitė be laiduotojo sutikimo, nes skola susidarė iš kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo.

Nagrinėjamu atveju, spręsti, kad kreditorius leido pasikeisti prievolės sąlygoms, pablogindamas laiduotojo padėtį, būtų pagrindas, jei ta padėtis būtų atsiradusi dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Galimybė, kad kitos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės nebus pakankamos įsipareigojimams įvykdymui užtikrinti, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis – nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Nepasiteisinęs pasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti vertinamas kaip verslo rizikos išraiška, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymą siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis. Todėl, nagrinėjamu atveju, situacija, kai dėl pokyčių rinkoje įkeisto turto vertės nepakanka kreditoriniams įsipareigojimams visiškai padengti, nėra priklausoma vien tik nuo kreditoriaus. Pagal 2006 m. atlikto turto vertinimo išvadą 2006 m. trečiųjų asmenų prievolės įvykdymui įkeisto turto vertė buvo 933 000 Lt, t.y. tiek pat nurodyta turto vertė hipotekos lakšte. 2008 m. turto vertė pagal 2008-02-23 vertinimo pažymas 1 654 000 Lt. Taigi turto vertinimo būdu nustatyta įkeičiamo turto vertė nėra skirtinga nei nustatyta hipotekos lakšte (1 654 000 Lt). Pažymėtina, kad vertinimo pažymose nurodyta, jog priverstinio pardavimo atveju turto vertė mažesnė, t.y. 1 101 000 Lt. Viso suteikto kredito vertė buvo apie 984 992 Lt pagal kredito pakeitimo sutartyje numatytą valiutų kursą, taigi turto vertė priverstinio išieškojimo atveju buvo pakankama kredito sumai padengti pagal tuo metu buvusias nekilnojamojo turto rinkos vertes. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo abejoti, jog šios aplinkybės buvo žinomos trečiajam asmeniui N. M., nes jis buvo 2006 m. atlikto vertinimo užsakovas, o 2008 m. vertinamų patalpų savininkas. Todėl informaciją apie turto vertes priverstinio išieškojimo atveju, kodėl kredito grąžinimo užtikrinimui reikalingas laiduotojas, jeigu atsakovas būtų pasidomėjęs, jis turėjo galimybę sužinoti tiek iš banko, tiek iš trečiojo asmens N. M.. Duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas domėjosi, kodėl prievolės vykdymą užtikrinant turto hipoteka papildomai yra reikalingas laidavimas, ar domėjosi kitomis kredito sutarties, už kurią jo prašė laiduoti, sąlygomis, nėra pateikta.

Argumentai, jog ieškovė netinkamai hipotekos lakšte nustatė įkeičiamo turto vertę, atmestini kaip nepagrįsti ir jie pakankami konstatuoti, jog tai pagrindas laidavimui pasibaigti. Hipotekos lakšte nurodyta turto vertė yra hipotekos sandorio šalių vertinimu. Duomenų apie tai už kokią sumą įkeistas turtas buvo įsigytas byloje nėra pateikta, tačiau tikėtina, kad įsigijimo kaina buvo artima kredito sutartyse nurodytoms kredito sumoms, nes kreditų paskirtis buvo būtent nekilnojamojo turto įsigijimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad hipotekos lakšte nurodyta turto vertė objektyviai nepagrįsta, nes ji iš esmės remiasi turo vertinimais.

Pateikti duomenys apie priverstinį išieškojimą patvirtina, kad susidomėjimo turto pirkimu nebuvo, jo panaudojimas kitoms reikmėms taip pat nebuvo ilgalaikis. 2018-09-14 atliktu turto vertinimu turto vertė 70 000 EUR, 2019-08-26 vertė 112 400 EUR, 2020-09-16 vertė 107 300 EUR. Tokie duomenys patvirtina, jog dėl pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje pagal turto segmentą įkeisto turto vertė pasikeitė ir nėra pagrindo manyti, jog tai priklausė nuo ieškovės valios. 2015-12-09 įkeistas turtas perduotas išieškotojui, t. y. ieškovei už 145 538 EUR. Taigi turto perėmimas banko nuosavybėn už 145 538 EUR buvo atliktas palankiausiu atsakovui ir tretiesiems asmenims metu, nes perimta už didžiausią vertę, kuri kaip matyti iš pateiktų turto vertinimo aktų tik mažėjo. Todėl galima konstatuoti, jog kreditorė tinkamai vykdė pareigą siekti kuo efektyvesnio naudingesnio turto realizavimo naudojantis hipoteka.

Pažymėtina, kad bankas nagrinėjamu atveju elgėsi pakankamai apdairiai, nes kredito suteikimui reikalavo ne tik turto įkeitimo, tačiau buvo reikalingas ir laidavimas, taigi akivaizdu, jog vien tik turto įkeitimas nebuvo vertinamas kaip pakankama užtikrinimo priemonė.

Atsakovas nurodė, kad jis ir tretieji asmenys yra giminystės ryšiais susiję asmenys (žmonos sūnėnas), jie bendraudavo ir būtent N. M. prašė jo būti laiduotoju, jog tai bus tik formalumas.

Nurodytos laidavimo sutarties sąlygos pagal kurias laiduotojas prisiėmė visišką solidarią atsakomybę dėl kredito ir su tuo susijusių mokėjimų grąžinimo, nurodytas atsakovo ryšys su trečiuoju asmeniu N. M., leidžia daryti išvadą, jog atsakovas visiškai pasitikėjo trečiuoju asmeniu. Atsakovas nurodė, jog trečiasis asmuo tuo metu neturėjo pastovaus darbo, tačiau, nepaisant to, jis sutiko būti laiduotoju ir 2008-04-08 pasirašė susitarimą dėl 2006-07-21 laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo nurodant didinamą laiduojamą kredito sumą iki 451 126,56 JAV dolerių.

Tokios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog atsakovo teiginiai, kad ginčijamų laidavimo sutarčių pasirašymo metu jis neturėjo galimybės susipažinti su pasirašomų dokumentų turiniu, banko darbuotojai nepaaiškino sudaromų sutarčių sąlygų bei galimų teisinių pasekmių, taip pat bankas neįvertino jų turtinės padėties bei galimybių įvykdyti prievolę, kas turėjo tiesioginės reikšmės valios išreiškimui bei galimybėms vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, yra labiau deklaratyvūs ir iš esmės tai buvo pačio atsakovo sprendimas nesigilinti į pasirašomus dokumentus, jų turinį, galimas pasekmes.

Atsakovas savo parašu patvirtino, jog jam yra žinomos visos kredito sutarties sąlygos. Kaip matyti iš atsakovo ginčijamos laidavimo sutarties dokumento tekstas nėra didelės apimties (11 punktų), sutarties sąlygos yra konkrečios ir aiškios, nurodyta informacija apie kredito sutartį ir kredito gavėją (skolininką), sutarčių 3 punkte – apibrėžtos laiduotojo atsakomybės ribos, sutarčių 6 punkte – banko įsipareigojimai, numatytas laiduotojo pareiškimas, kad jam yra žinomos visos kredito sutarties sąlygos ir jie sutinka, kad kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų keitimas neturės įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Taigi, susipažinęs su sutartimis, kiekvienas atidus asmuo sutarties nuostatas būtų supratęs vienareikšmiškai, kaip prievolę atsakyti savo turtu už kito asmens prievoles, jei pastarasis jų neįvykdys.

Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

Pagal laidavimo sutarties 6.2 p. bankas įsipareigojo, laiduotojui raštu paprašius, pateikti informaciją apie kredito sutarties sąlygas bei jos vykdymą. Byloje nėra pateikta duomenų, jų nenurodė ir atsakovas, jog jis domėjosi kredito sutarties vykdymu, jos sąlygomis. Taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų kaip nors reagavęs į banko 2014 m., 2019 m. atsiųstas pretenzijas dėl kredito sutarties nevykdymo.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas būtų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo, atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiūros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininką informaciją, kurią laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis) (žr. pirmiau nurodytą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

Nagrinėjamu atveju, atsakovo teiginiai, jog jis nebūtų laidavęs, jeigu būtų žinojęs, kad nepakanka įkeisto turto vertės negrąžinant kredito, negali būti vertinami kaip esminis suklydimas. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). Atsakovas sutiko, kad bankas gautų ir naudotųsi informacija apie jo turtinę padėtį, kas bet kuriam asmeniui turėtų kelti klausimą, kodėl ir kokiu tikslu kredito įstaiga tikrina jo turtinę padėtį. Iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad bankas tikrino atsakovo turtinę padėtį, buvo nustatyta, jog jis dirbantis ir gauna pastovų darbo užmokestį, taip pat registruojasi kaip asmuo vykdantis individualią veiklą.

Pasitikėjimas artimu žmogumi neatleidžia nuo pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, tinkamai įvertinti sudaromo sandorio reikšmę bei prisiimamą riziką. Aplinkybės, jog iki ginčijamų sandorių sudarymo atsakovas bendravo su žmonos sūnėnu dėl laidavimo sutarčių sudarymo, priešingai nei nurodo atsakovas, patvirtina, kad jis turėjo realią galimybę iš anksto išsiaiškinti planuojamų sudaryti sandorių esmę bei įvertinti šių sandorių jam sukeliamas teisines pasekmes bei prisiimamą riziką. Todėl vien aplinkybės, kad atsakovas pasitikėdami minėtu asmeniu tikėjosi, jog kredito gavėjas įvykdys prievolę bei jam nereikės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nepagrindžia jo suklaidinimo fakto.

Vertinant argumentus dėl banko galimo nesąžiningumo, pažymėtina, kad Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimus padarinius bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šią pareigą bankas neabejotinai turi vykdyti, tačiau šios pareigos vykdymas neeliminuoja kitos sandorio šalies (laiduotojo) pareigos tinkamai įvertinti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti sukeliamas teisines pasekmes. Protingas, apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas sutartį, turėtų ją perskaityti, kilus klausimų dėl sudaromos sutarties sąlygų ir sukeliamų teisinių padarinių kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu paaiškinti neaiškumus.

Teismo vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai, t. y. jog Bankas neva netinkamai vykdė pagrindinio skolininko įsipareigojimų stebėseną, neprotingai ilgą laiką skaičiavo netesybas (delspinigius) ir palūkanas, nepagrįstai ir toliau didindamas pagrindinio skolininko įsipareigojimus pagal kredito sutartį, o kartu ir laiduotojo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo prievolių pagal laidavimo sutartį įvykdymo.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Teismo vertinimu, Bankas savo veiksmais nepadidino ir neprisiėmė prievolės pagal kredito sutartį neįvykdymo rizikos. Nenutraukus kredito sutarties nedelsiant po eilinės kredito grąžinimo įmokos nesumokėjimo nereiškia, kad tokiais veiksmais Bankas iš anksto turėjo numatyti prievolės pagal kredito sutartį neįvykdymą ir dėl to nuostolių atsiradimą. Skolininkų (kredito gavėjų) negalėjimas grąžinti kredito bei laidavimo sutarties sudarymas nereiškia ieškovės (kreditorės) kaltės dėl kredito negrąžinimo.

Remiantis nurodytais motyvais priešieškinis atmestinas.

Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo Laidavimo sutartyje 2.1 p. nurodyta, kad atsakovas laiduoja bankui už Kredito gavėjus ir įsipareigoja atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu Kredito gavėjai ar bet kuris iš jų tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį. Be to, Laidavimo sutartyje 10.1. p. nurodyta, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių ieškovui pagal Kredito sutartį įvykdymo.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad įkeisto turto perėmimas nepadengė gražintinos įsiskolinimo sumos (pagal vykdomąjį įrašą negrąžinta kredito suma 349 514,64 JAV doleriai, įkeistą turtas perduotas ieškovei už 145 538 EUR, kas pagal 2015-12-09 Lietuvos banko valiutų kursą sudarė apie 150 tūkstančių JAV dolerių). Tai, kad prievolės pagal Kredito sutartį pilnai nėra įvykdytos, ginčo šioje byloje nėra, todėl atsakovui kyla pareiga atsiskaityti su ieškove pagal Laidavimo sutartį.

Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atsakovo atžvilgiu dėl skolos priteisimo tenkinamas ir iš šio atsakovo ieškovui priteisiama 35 373 JAV dolerių skolos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė prašė priteisti sutartines kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant per kalendorinį mėnesį paskelbtų dvylikos mėnesių LIBOR ir pridedant 3,030 proc. maržą ir kurios kiekvienų metų balandžio 8 d. keičiamos dvylikai mėnesių į priekį, imant Reuters informacinėje bazėje paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jei palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, dvylikos mėnesių LIBOR ir pridedant 3,030 proc. maržą, skaičiuojamas nuo negrąžinto kredito dalies nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos. 2021-05-27 raštu patvirtino ieškinio dalies atsisakymą, pareikštą 2021-04-19 posėdžio metu, dėl reikalavimo priteisti sutartines kintamas metines palūkanas, tačiau pagal byloje pateiktą atstovo įgaliojimo turinį jam nėra suteikta teisė atsisakyti ieškinio (dėl teisės atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų taip pat neaptarta), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškinio reikalavimų dalies atsisakymas pateiktas turinčio tam teisę atstovo.

Pagal formuojamą teismų praktiką nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Kadangi reikalavimas ir ginčas dėl palūkanų priteisimo buvo iškeltas jau esant formuojamai teismų praktikai, todėl mokėjimo palūkanų priteisimui nuo ieškinio pateikimo teismui dienos nėra pagrindo. Spręstina, kad pagal civilinio proceso normas šioje dalyje ieškinys atmestinas, nes kaip minėta nėra pagrindo konstatuoti, jog atsisakymas pateiktas turinčio tam įgaliojimus asmens, taigi nėra pagrindo bylai šioje dalyje nutraukti.

Ieškovė iš viso sumokėjo 675 EUR žyminio mokesčio. Ieškinį iš esmės patenkinus (atmesti išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų, už kuriuos žyminis mokestis nemokėtas) ieškovei iš atsakovo priteisiama 675 EUR žyminio mokesčio (CPK 93 str.). Teismo vertinimu, atmesta ieškinio reikalavimų dalis nesudaro pagrindo šalių bylinėjimosi išlaidas skirstyti kitaip, nes ši reikalavimo dalis išvestinė iš pagrindinio reikalavimo dėl skolos priteisimo.

Valstybės biudžeto naudai iš atsakovo priteistina 5,52 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovės Swedbank, AB, kodas juridinių asmenų registre 112029651, naudai iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 35 373 JAV dolerių skolos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 35 373 JAV dolerių sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 675 EUR žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 5,52 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (šias išlaidas privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.