- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-24
- Bylos Nr.
- 2S-722-653/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30599-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Atsakovas
- L. B., M. G.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto atsakovų L. B. ir M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. B. ir M. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių, priimto 2016 m. spalio 6 d., peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. B. ir M. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, peržiūrėjimo ir prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.Minėtas sprendimas už akių buvo priimtas ieškovo prašymu, atsakovams neatvykus į parengiamąjį teismo posėdį. Pareiškime atsakovas L. B. teigė, kad, priimdamas sprendimą už akių, teismas neteisingai taikė ieškinio senatį, skaičiuodamas senaties terminą nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9112-391/2013 įsiteisėjimo, o ne nuo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-325-816/2010 sprendimo. Pareiškėjas L. B. taip pat pabrėžė, kad priimdamas sprendimą už akių teismas privalėjo nustatyti, kuris iš atsakovų – L. B. ar M. G. – privalėjo sudaryti privalomojo transporto priemonės draudimo sutartį ir nepripažinti M. G. bendraatsakove. Atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras nurodė, kad nesutinka su pareiškimu bei palaiko savo anksčiau išdėstytus argumentus. Ieškovas pabrėžė, kad regresiniuose reikalavimuose ieškinio senaties terminas negali prasidėti dar neįvykdžius pagrindinės prievolės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi netenkino prašymo dėl 2016 m. spalio 6 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.Teismas atsakovo argumentą, jog priimant sprendimą už akių senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-325-816/2010, atmetė kaip nepagrįstą bei pabrėžė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras ieškinio senaties termino nepraleido. Vien tai, kad atsakovas nesutinka su teismo vertinimu dėl senaties termino taikymo, nesudaro pagrindo panaikinti 2016 m. spalio 6 d. priimtą sprendimą už akių.Argumentai dėl M. G. įtraukimo į bylą bendraatsakove buvo išdėstyti tiek M. G., tiek ir L. B. atsiliepimuose, todėl teismas priimdamas sprendimą už akių šiuos argumentus svarstė ir nustatė, jog šiuo atveju jiems kyla solidari pareiga atlyginti ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro patirtus nuostolius.Įvertinęs pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo argumentus, teismas padarė išvadą, jog atsakovas pareiškime nenurodė aplinkybių, galinčių turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie yra svarbūs ir aktualūs sprendžiant kilusį ginčą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovai L. B. ir M. G. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 97-99), kuriuo prašo panaikinti 2016 m. gruodžio 14 d. teismo nutartį ir grąžinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Atskirajame skunde nurodoma, jog priimdamas 2016 m. spalio mėn. 6 d. sprendimą už akių, teismas neteisingai taikė ieškinio senatį – terminą skaičiavo nuo 2013 metų rugsėjo 1 d., kada įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-9112-391/2013. Tačiau tikrasis ginčas vyko kitoje byloje, kurią nagrinėjo Vilniaus miesto 4-as apylinkės teismas, civilinės bylos Nr. 2-325-816/2010, ieškovas UADB „Industrijos garantas“, atsakovas M. Ž., tretieji asmenys AB „Lietuvos draudimas“, M. G., L. B.. Būtent šioje byloje priimtu sprendimu buvo išspręstas klausimas iš esmės dėl vairuotojų kaltės laipsnio ir po šio sprendimo įsiteisėjimo turėjo būti skaičiuojama ieškinio senaties eiga. Civilinėje byloje buvo nustatyta abipusė vairuotojų kaltė. Ieškovas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, turėdamas šį teismo sprendimą ir visus mokėjimus privalėdamas atlikti būtent pagal šį, bet ne vėlesnį 2013-08-02 teismo sprendimą, pats nusprendė ginčyti reikalaujamų sumų išmokėjimą ir būtent toks veiksmas inicijavo naujo proceso atsiradimą, nors pareiga išmokėti išmoką atsirado anksčiau. Tokie ieškovo veiksmai nesustabdo ieškinio senaties eigos ir nekeičia šios senaties skaičiavimo pradžios, kadangi pareiga atsirado anksčiau pagal kitą teismo sprendimą nei kad ieškovas nurodė teismui. Teismas privalėjo aiškintis aplinkybes, kada Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sužinojo apie priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-325-816/2010 ir nuo tos datos skaičiuoti ieškinio senaties eigą. Šį faktą teismas privalėjo aiškintis nustatydamas ieškinio senaties eigos pradžią, tačiau to padaryta nebuvo. Tokį klausimą teismas privalėjo išspręsti teismo posėdžio metu, tiriant surinktus byloje įrodymus, bet ne rašytinio proceso tvarka sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Įrodymų vertinimas buvo atliktas ne toje proceso stadijoje, dėl ko padarytas procesinio (LR CPK 14 str., 15 str., 183 str. 3 d., 185 str.) pažeidimas sąlygojo neteisėtos nutarties priėmimą. Byloje Nr. 2-325-816/2010 buvo konstatuota, kad L. B. vairavo M. G. priklausančią transporto priemonę sutartiniais pagrindais ir jis dalinai yra atsakingas už eismo įvykį. Priimdamas teismo sprendimą už akių teismas privalėjo išsiaiškinti šių sutartinių santykių apimtį ir tik tada spręsti klausimą, kas privalėjo sudaryti privalomojo transporto priemonės draudimo sutartį - M. G. ar L. B.. Tokiu būdu nepagrįstai buvo atmesti M. G. nurodyti atsikirtimo į ieškinį motyvai, kad L. B. jai priklausiusią transporto priemonę valdė teisėtai, todėl jis privalėjo tinkamai pasirūpinti transporto priemonės draudimu, bet ne M. G.. Jos veiksmuose ar neveikime nėra nieko, kas turėtų įtakos nuostolių atsiradimui dėl draudiminės išmokos sumokėjimo, todėl šioje byloje M. G. neturėtų būti pripažinta bendraatsakove.Pagal 2013-08-02 teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9112-391/13 į iš ieškovo priteistą sumą įeina ne tik draudiminė išmoka, bet ir delspinigiai, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos. Tiesiogiai šios sumos yra susijusios su tuo, kad ieškovas atsisakė patenkinti UADB „Industrijos garantas“ pretenziją dėl 7 900 Lt draudiminės išmokos sumokėjimo ir patys nusprendė bylinėtis dėl šio reikalavimo teisme. Tokios patirtos išlaidos niekuo nėra susijusios su atsakovais ir negali būti priteistos iš jų.Kaip matyti, kilęs ginčas yra ir dėl priteistinų sumų dydžio ir dėl asmens, kuris turėtų atsakyti pagal ieškinį. Pirmos instancijos teismas tiek sprendime už akių, tiek savo 2016-12-14 nutartyje akcentuoja tai, kad nėra materialinių teisės normų pažeidimo ir pagal materialinės teisės normas atsako bendrai abu atsakovai. Pagal susiklosčiusią teisminę praktiką civilinė byla negali būti nagrinėjama formaliai, todėl nepakanka vien teismo tvirtinimo, kad materialinės teisė normos nėra pažeistos. Transporto priemonę vairavusio asmens ir šio turto savininko susitarimas dėl transporto priemonės naudojimosi tvarkos yra svarbus teismui sprendžiant klausimą dėl turtinės atsakomybės ribų. Pirmos instancijos teismas iš viso nesiaiškino, koks buvo tarp atsakovų sudarytas susitarimas, kokios jo ribos ir kiekvieno iš susitarusių asmenų privalomi atlikti veiksmai. Šios aplinkybės turėjo būti išaiškintos, kadangi transporto priemonės registracijos liudijime yra matyti, kad toks susitarimas buvo ir jis yra privalomas tiek tretiesiems asmenims, tiek šią civilinę bylą nagrinėjusiam teismui, nes susitarimo registracija pagal transporto priemonės registravimo ir jos naudojimo viešame eisme tvarką reglamentuojančius poįstatyminius aktus buvo atlikta tinkamai ir visi iki šiol bylas nagrinėję teismai konstatavo tokio susitarimo buvimą.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog atskirajame skunde nurodyti prieštaravimai bei argumentai yra analogiški ankstesniuose bendraatsakovių procesiniuose dokumentuose nurodytiems prieštaravimams bei argumentams, dėl kurių Biuras jau yra detaliai pasisakęs. Papildomai nurodo, jog bendraatsakoviai pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo naujų aplinkybių nenurodė, naujų įrodymų nepateikė, kaip ir nenurodė priežasties, kodėl nedalyvavo 2016-10-06 įvykusiame parengiamajame teismo posėdyje.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai
Atskirasis skundas tenkintinas.Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; arba 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Įstatymo nuostatos įpareigoja teismą, nagrinėjantį pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pirmiausia patikrinti, ar ginčo atveju galėjo būti priimtas sprendimas už akių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1095-407/2016)CPK 285 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, kurioms esant vienos iš šalių atžvilgiu gali būti priimamas sprendimas už akių, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyti ribojimai sprendimo už akių priėmimui. Sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis).Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovams apie posėdį buvo pranešta tinkamai, prašymų dėl posėdžio atidėjimo pateikta nebuvo, todėl buvo CPK 246 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės bylą nagrinėjant atsakovams nedalyvaujant. Atsižvelgdamas į ieškovo prašymą, teismas 2016-10-06 priėmė sprendimą už akių, nepaisant to, kad byloje buvo abiejų atsakovų atsiliepimai į ieškinį, kuriuose atsakovai motyvuotai išdėstė savo nesutikimo su ieškiniu argumentus. Taigi pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribojimą, įpareigojantį teismą bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, kai byloje yra pateikti abiejų šalių įrodymai. Todėl darytina išvada, kad teismas, atsakovams neatvykus į teismo posėdį, negalėjo priimti sprendimo už akių, o byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Esant šioms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 4 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad šioje byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, kiti atskirojo skundo argumentai, susiję su apeliantų pateiktais įrodymais, galinčiais turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, nėra reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.