- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2-993-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00315-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios V. N. įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas apriboti V. N. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bankrutavusios V. N. įmonės bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialių valdymo organų nariais apribojimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą V. N. įmonei, paskyrė bankroto administratorę UAB „Gribžiniai“.
3. V. N. įmonės (toliau – ir įmonė) bankroto administratorė prašė buvusiam įmonės likvidatoriui V. N. apriboti teisę 5 (penkis) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
4. Nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki bankroto administratorės paskyrimo įmonės likvidatoriumi buvo V. N., kuris nevykdė ĮBĮ 7 straipsnio reikalavimų – nestabdė mokėjimų ir neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonė faktiškai nemoki buvo jau nuo 2010 metų, nes VSDFV taikytos priverstinės priemonės dėl skolos išieškojimo teigiamų rezultatų nedavė, tačiau V. N. nei kaip įmonės savininkas ir vadovas, nei kaip likvidatorius nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė bankroto administratorei turto ir/ar dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją.
Šalies argumentai
5. V. N. nurodė, kad įmonės jis neįsteigė. Įmonę įsteigė kiti asmenys, pasinaudoję iš jo pavogtais dokumentais, t. y. pasu, dėl šių priežasčių buvo iškelta baudžiamoji byla. Paso kopijoje nurodyti jo duomenys, tačiau nuotrauka ne jo. VSDFV siūlė uždaryti įmonę, tačiau esant skoloms VSDFV, įmonė buvo įregistruota kaip likviduojama. Vėliau V. N. sužinojo apie bankroto bylos įmonei iškėlimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi prašymo apriboti V. N. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu netenkino.
7. Teismas nurodė, kad Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus 2000 m. vasario 28 d. raštas VSDFV Panevėžio skyriui patvirtina, jog įmonė buvo įsteigta, pasinaudojus V. N. suklastotu pasu. Baudžiamoji byla sustabdyta, nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens. 2019 m. balandžio 25 d. raštu informuojama, kad baudžiamoji byla pradėta Vilniaus banko Panevėžio skyriuje, pateiktus suklastotą asmens pasas V. N. vardu, 2008 m. spalio 30 d. nutraukta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas sprendė, kad V. N. neturi pareigos vykdyti teismo nutarčių, administratoriaus įpareigojimų, duotų įmonės bankroto byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
8. Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kurioje neanalizuotos ir neištirtos nagrinėjamam klausimui reikšmingos aplinkybės, be to, skundžiama nutartis yra iš esmės be motyvų.
8.2. V. N. 2016 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą likviduoti įmonę ir save pasiskyrė įmonės likvidatoriumi, todėl įgijo likvidatoriaus teises ir pareigas. V. N. nėra nuginčijęs Juridinių asmenų registro duomenų, iš kurių matyti, kad jis nuo 1998 m. vasario 3 d. yra įmonės savininkas. V. N. nėra pateikęs jokių duomenų, kad ėmėsi kokių nors priemonių, jog Juridinių asmenų registro duomenys būtų pakeisti. Tai, kad 1998 metais buvo pateiktas pareiškimas policijai ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepanaikina V. N. kaip įmonės likvidatoriaus atsakomybės.
8.3. V. N. turėjo vykdyti ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas likvidatoriaus pareigas – privalėjo tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, susidaryti įmonės kreditorių, skolininkų ir turto sąrašus bei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. V. N. šios pareigos nevykdė, bankroto byla iškelta pagal VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą apriboti V. N. teisę eiti valdymo organo pareigas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį.
8.4. VSDFV Panevėžio skyrius 2019 m. gegužės 7 d. raštas patvirtina, kad V. N. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, tačiau įmokų nemokėjo. Minėtas raštas pridedamas prie skundo. Bankroto byloje nėra kitų duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad kokiam nors kitam asmeniui būtų buvęs naudingas įmonės įsteigimas.
8.5. Teismas nevertino aplinkybės, kad V. N. kyla pareiga perduoti likvidavimo metu sudarytus dokumentus bei sudaryti įmonės balansą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis. V. N. šių pareigų nėra įvykdęs ir bankroto administratorei nėra pateikęs jokių įmonės dokumentų ir turto. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą apriboti jam teisę eiti valdymo organo pareigas.
Atsiliepimas
9. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. V. N. nepateikė įrodymų, kad įmonė yra fiktyvi. Jo pateikti dokumentai liudija apie ikiteisminį tyrimą dėl pavogto asmens dokumento ir jo panaudojimo faktą įregistruojant įmonę, tačiau tai reiškia, kad V. N. apie jo vardu registruotą įmonę žinojo nuo jos įregistravimo momento.
9.2. V. N. atliko veiksmus, susijusius su įmonės valdymu, tačiau netinkamai vykdė pareigas kaip įmonės savininkas, o vėliau kaip likvidatorius. Nuo 2010 metų V. N. buvo skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
9.3. V. N. nevykdė teismo nutarčių pateikti bankroto administratorei bankrutuojančios įmonės finansinius dokumentus bei neskundė teismo nutarčių dėl supaprastinto bankroto proceso, administravimo išlaidų ir kreditorinių reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Nors apeliantė nurodo, kad skundžiama nutarties iš esmės yra be motyvų, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.). Taigi, vien dėl motyvų neišsamumo nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties naikinti absoliučiu jos negaliojimo pagrindu, nes iš jos turinio matyti, kokiais argumentais vadovaujantis teismas netenkino apeliantės pareikšto prašymo.
12. Taigi, apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas apriboti V. N. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus, kurio teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.
14. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) akivaizdžiu vadovo darbo aplaidumu, sąmoningu pareigų nevykdymu (netinkamu vykdymu). Sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-218/2016).
15. Pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą netaikyti V. N. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos (apribojimo) grindė tuo, kad pastarasis neturi pareigos vykdyti teismo nutarčių, bankroto administratoriaus įpareigojimų, nes įmonė buvo įsteigta, pasinaudojus V. N. suklastotu pasu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti neturi pagrindo.
16. Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad įmonė likviduojamos statusą įgijo 2016 m. lapkričio 18 d., V. N. 2016 m. lapkričio 18 d. priėmus sprendimą įmonę likviduoti, nuo minėtos datos V. N. paskirtas įmonės likvidatoriumi. Taigi, nepaisant pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl įmonės įsteigimo, pasinaudojus galimai V. N. suklastotu pasu, V. N., vėliau priėmusiam sprendimą įmonę likviduoti ir pasiskyrus save jos likvidatoriumi, kyla teisės aktais numatytos pareigos, kurias jis kaip likvidatorius (valdymo organas) privalo vykdyti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2000 m. vasario 28 d. raštas ir Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. raštas tik patvirtina aplinkybę, kad 1998 m. birželio 11 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fakto, kad Vilniaus banko Panevėžio skyriuje buvo pateiktas suklastotas asmens pasas V. N. vardu. Minėtas ikiteisminis tyrimas 1998 m. spalio 19 d. buvo sustabdytas, nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens, o 2008 m. spalio 30 d. nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
17. Apeliantė prašymą V. N. taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją grindė tuo, kad: (1) V. N., būdamas įmonės likvidatoriumi, nevykdė ĮBĮ 7 straipsnio reikalavimų – nestabdė mokėjimų ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; (2) iškėlus įmonei bankroto bylą neperdavė bankroto administratorei turto ir/ar dokumentų. Taigi, apeliantės prašymas grindžiamas būtent V. N. kaip likvidatoriaus pareigų netinkamu vykdymu, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo bei netyrė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nepasisakė dėl aplinkybių, kurios apeliantės buvo nurodytos kaip faktinis pareiškimo pagrindas, siekiant V. N., kaip buvusiam įmonės likvidatoriui, taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytus apribojimus, t. y. pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar įmonės buvęs likvidatorius vykdė ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad vien tai, jog 1998 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepanaikina V. N. kaip įmonės likvidatoriaus, vykdžiusio įmonės valdymo organo pareigas, atsakomybės. Sprendžiant klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies V. N. atžvilgiu taikymo, turi būti įvertintos aplinkybės, susijusios su jo kaip likvidatoriaus pareigų tinkamu vykdymu. Nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su V. N. neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, be kita ko, vengimą apeliantei perduoti įmonės dokumentus, t. y. ar yra pagrindas konstatuoti sąmoningą veikimą, nesilaikant įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad minėtos sankcijos taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo (šiuo atveju likvidatoriaus) aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).
Dėl procesinės bylos baigties
19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neištyrė bei neišnagrinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. nevertino ir nepasisakė dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintų sankcijos taikymui reikšmingų aplinkybių, todėl buvo neatskleista bylos esmė. Atsižvelgiant į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėto klausimo išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis naikinama ir klausimas dėl V. N. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytos sankcijos (apribojimo) taikymo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjant minėtą klausimą iš naujo, vertintinos šios nutarties 17, 18 punktuose nurodytos aplinkybės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl teisės V. N. eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.