Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1368/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-14
Bylos Nr.
2A-1368/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-03915-2010-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Kazys Kailiūnas, Dalia Višinskienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Dekaedras“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1368/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03915-2010-6Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1557-798/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dekaedras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Estinos arka“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto eiga“. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Ieškovas bankrutavusi UAB (toliau – ir BUAB) „Estinos arka“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė pripažinti prekių pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. ESA 1114 ir 1117 perleidimą atsakovui UAB „Dekaedras“ neteisėtu, 2009 m. rugpjūčio 10 d. tarpusavio skolų užskaitymo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją pinigine forma ir priteisti iš atsakovo jo įsigytų prekių kainą 76 295,87 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras 2009 m. rugpjūčio 10 d. pardavė atsakovui prekes ir tą pačią dieną surašė tarpusavio skolų užskaitymo sutartį. Ieškovo įsitikinimu, 2009 m. rugpjūčio 10 d. ne tik nebuvo suėjęs priešpriešinės prievolės įvykdymo terminas, bet ir apskritai nebuvo priešpriešinio reikalavimo. Įskaitymas neatitinka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sampratos, yra neteisėtas ir pažeidžiantis bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teises. Ieškovas nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo kilnojamam ir nekilnojamam turtui, piniginėms lėšoms (esamoms ir būsimoms) bei teisėms buvo pritaikyti areštai (areštuotos lėšos, esančios pas kitus asmenis, uždrausta turtą perleisti tretiesiems asmenims, uždrausta areštuotomis lėšomis atlikti bet kokius atsiskaitymus, išskyrus atsiskaitymą su nurodytu kreditoriumi pagal pareiškimą, uždrausta suteikti teisę areštuotu turtu naudotis tretiesiems asmenims, taip pat bloginti areštuoto turto būklę). Pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras atsakovas įsigijo areštuotą ieškovo kilnojamąjį turtą, nors apie tai, kad įsigyja turtą, kurio negalima perleisti, atsakovas turėjo žinoti, nes areštų registro duomenys yra vieši. Areštuoto turto perleidimo sandoris yra niekinis. Esant neteisėtam prekių įsigijimui, neteisėtas ir tarpusavio skolų įskaitymo sandoris. Turto perleidimo ir įskaitymo sandoriais ieškovas prarado turtą, iš kurio galėjo būti tenkinami tuo metu jau buvusių kreditorių reikalavimai.

Atsakovas UAB „Dekaedras“, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad šalys 2007 m. vasario 27 d. sudarė statybos darbų sutartį (toliau – ir Statybos darbų sutartis), pagal kurią ieškovas UAB „Estinos arka“, kaip rangovas, įsipareigojo užsakovui UAB „Dekaedras“ atlikti kavinės–restorano, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus, prieš tai įsigydamas medžiagas ir įrangą, reikalingą statybos darbams. Pagal šios sutarties nuostatas užsakovas įsipareigojo sumokėti rangovui iki 50 procentų dydžio avansą medžiagoms ir gaminiams įsigyti, pasirašant su tiekėjais ir subrangovais trišales sutartis, arba sumokant pagal rangovo nurodymą. Vykdydamas Statybos darbų sutartį, atsakovas sumokėjo ieškovui 111 113,08 Lt avansą. Tačiau atsakovui nespėjus iki statybos rangos sutartyje numatyto termino gauti statybos leidimo atlikti kavinės–restorano statybos darbus, 2007 m. gruodžio 20 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė priedą (toliau – ir Priedas) prie Statybos rangos sutarties, kuriuo šalys susitarė: nutraukti Statybos darbų sutartį; ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui visas medžiagas, įrangą ir pan., kurie buvo įsigyti už atsakovo sumokėtą avansą; esant nepanaudotam avansui ieškovas įsipareigojo jį grąžinti atsakovui; ieškovui faktiškai grąžinus atsakovui visas Statybos darbų sutarties pagrindu įgytas medžiagas ir įrangą bei grąžinus avanso dalį, šalys įsipareigojo pasirašyti tarpusavio užskaitymo sutartį, padengiančią atsakovo sumokėtą ieškovui avansą. 2007 m. gruodžio 21 d. ieškovas, vadovaudamasis Priedu, grąžino atsakovui 20 000 Lt nepanaudoto avanso (nors nepanaudoto avanso likutis buvo 34 817,21 Lt). Kadangi ieškovas dalį avanso jau buvo panaudojęs medžiagoms ir įrangai įsigyti, panaudotą avansą atsakovui grąžino natūra, t. y. 2008 metų gale faktiškai perdavė supirktas medžiagas bei įrangą atsakovui. Panaudoto avanso grąžinimas supirktomis medžiagomis ir įranga nebuvo tinkamai apskaitytas buhalterinėje apskaitoje, todėl ieškovas formaliai buvo skolingas atsakovui 91 113,08 Lt avanso. Šalindamas šį buhalterinės apskaitos trūkumą, 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitas faktūras dėl 76 295,87 Lt sumos, pagal kurias buhalterinėje apskaitoje buvo atliktas negrąžintos avanso dalies užskaitymas. Negrąžintos avanso dalies – 64 223,42 Lt užskaitymas už perduotas medžiagas ir įrangą papildomai dar buvo įformintas 2009 m. rugpjūčio 10 d. tarpusavio skolų užskaitymo sutartimi bei 2009 m. rugpjūčio 10 d. trišale UAB „Estinos arka“ UAB „Dekaedras“ ir I. R. sudaryta Tarpusavio įsiskolinimų užskaitos sutartimi dėl 12 072,45 Lt negrąžinto avanso užskaitymo pagal UAB „Dekaedras“ įsiskolinimą už perduotas statybines medžiagas ir įrangą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad atsakovas įrodė, jog prekės, nurodytos ginčo PVM sąskaitose faktūrose, buvo pirktos už atsakovo lėšas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad šalims nutraukus Statybos darbų sutartį, šalys privalėjo grąžinti viena kitai tai, ką jos gavo pagal sutartį, ir todėl ieškovas perdavė atsakovui prekes (medžiagas), kurias ieškovas įsigijo už atsakovo sumokėtą avansą, bei taip pat pinigais grąžino nepanaudotą avanso dalį. Vykdant Statybos darbų sutartį, BUAB „Estinos arka“ supirktos medžiagos ir įranga atsakovui UAB „Dekaedras“ faktiškai buvo perduotos 2008 metų pabaigoje, o ne 2009 m. rugpjūčio 10 d., kaip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, todėl ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės (BUAB „Estinos arka“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, turtas nebuvo areštuotas), šalys ginčijamais sandoriais išsprendė prekių grąžinimą (UAB „Estinos arka“ įgytų už iš atsakovo gautą avansą), nes privalėjo sudaryti tokį sandorį ir veikė sąžiningai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Estinos arka“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovas nepateikė įrodymų, kad prekės jam buvo perduotos 2008 metais (ar jų pabaigoje), be to, atsakovo nurodytas terminas yra nekonkretus, nors ūkinės operacijos ir įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. PVM sąskaita faktūra turi būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas, o nepanaudoto avanso grąžinimas yra įforminamas kreditine PVM sąskaita faktūra, kurioje turi būti įrašytas avanso grąžinimo faktas. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad medžiagos ir įranga atsakovui faktiškai buvo perduotos 2008 metų pabaigoje. 2008 metų pabaigoje ieškovo turtui ir piniginėms lėšoms buvo pritaikyti įvairūs apribojimai, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, nes turtas nebuvo areštuotas. Be to, UAB „Rato takas“ ir UAB „ASF“, kurioms atsakovas pervedė pinigus, veikla neturi nieko bendro su PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis, taigi PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės pirktos ne iš atsakovo lėšų. Prekių pardavimo ir įskaitymo sandoriai įvykdyti tą pačią dieną (2009 m. rugpjūčio 10 d.), akivaizdžiai žinant, kad ieškovui bus iškelta bankroto byla. Šiuo atveju yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, nes sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir šio turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Sandorių sudarymo metu (2009 m. rugpjūčio 10 d.) buvo daugiau kreditorių, kurie turėjo pirmumą įgyti ieškovo turtą ir lėšas ir kurių naudai antstoliai vykdė išieškojimus. Esant tokiai areštų ir kitokių ieškovo turto bei lėšų apribojimų gausai, konstatuotinas atsakovo nesąžiningumas.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Dekaedras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas be atsiliepime į ieškinį išdėstytų aplinkybių nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Ginčijami sandoriai buvo sudaryti vykdant teisėtos sutarties sąlygas. Ieškovas iš atsakovo teisėtai įgijo pinigines lėšas, kurias naudojo Statybos darbų sutartyje nustatytiems tikslams. Apeliantas neginčija nei Statybos darbų sutarties, nei pagal ją vykdytų avansinių mokėjimų, nei prekių įsigijimo fakto. Pagal Statybos darbų sutarties 4.1 punktą, statybos darbai pradedami gavus statybos leidimą, taigi iki statybos leidimo išdavimo dienos ieškovas neturėjo patirti jokių papildomų su darbų atlikimu susijusių išlaidų, nes reikalingas medžiagas ir įrangą pirko už atsakovo lėšas. Laiku negavus statybos leidimo, šalys turėjo nutraukti sutartį ir grąžinti tai, ką buvo viena iš kitos gavusios pagal sutartį. Be to, ieškovas ginčija tik tą avansinio mokėjimo dalį, kuri buvo grąžinta įsigytomis prekėmis, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių nepanaudotos avanso dalies grąžinimą laiko teisėtu. Grąžintas medžiagas atsakovas panaudojo vykdydamas statybos darbus pagal 2008 m. spalio 8 d. gautą statybos leidimą. Tikrosios šalių valios nekeičia tarpusavio skolų užskaitymo sutartyse esanti klaidinga sutarčių objekto formuluotė, jį įvardijant kaip skolą, nors iš tikrųjų buvo avanso grąžinimas atsakovui. Prekių perdavimo 2008 m. pabaigoje faktą pagrindžia šioje situacijoje taikytina verslo logika, nes jeigu atsakovas reikalautų grąžinti sumokėtą avansą pinigais, būtų nukentėję ieškovo interesai (reikėtų užsiimti medžiagų ir prekių realizavimu), nors ne dėl jo kaltės nebuvo galima vykdyti statybos darbų. Už atsakovo lėšas įsigytų prekių grąžinimas atsakovui niekaip negalėjo pabloginti sandorio metu įprastą veiklą vykdžiusio ieškovo padėties, taigi ir pakenkti ieškovo kreditorių interesams. Net jeigu sutarties sudarymo metu ieškovas būtų nemokus, pati sutartis niekaip negalėjo paveikti ar padidinti ieškovo nemokumo, nes ieškovas savo lėšomis neatliko jokių darbų, savo lėšų neinvestavo.Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą. Atsakovas nesiekė netesėtai pasipelnyti iš ieškovo, atsakovo tikslas buvo laiku ir nustatytomis sąlygomis įrengti kavinę–restoraną. Iš įsigytų ir nutraukus Statybos darbų sutartį atsakovui grąžintų prekių pobūdžio galima daryti prielaidą, kokiu tikslu buvo perkamos medžiagos ir įrengimai. Nepanaudotų lėšų ir įsigytų prekių gražinimo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla, o nutraukus Statybos darbų sutartį, atsakovas neturėjo pagrindo domėtis ieškovo finansine padėtimi, nes nebepalaikė bendradarbiavimo santykių su ieškovu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2009 m. rugpjūčio 10 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir tos pačios datos tarpusavio skolų užskaitymo sutarties tikrojo sudarymo tikslo nustatymo bei šių sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

Pagal bylos medžiagą rangovas (ieškovas) UAB „Estinos arka“ ir užsakovas (atsakovas) UAB „Dekaedras“ 2007 m. vasario 27 d. pasirašė statybos darbų sutartį Nr. 2007-02-27 (b. l. 25–26), pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti kavinės–restorano, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus (Statybos darbų sutarties 1.1 ir 2.1 punktai). Statybos darbų sutarties 5.4 punkte nustatyta, kad užsakovas įsipareigoja per 2 dienas nuo sutarties pasirašymo dienos sumokėti rangovui iki 85 000 Lt avansą medžiagoms, įrangai, reikalingų statybos darbams, užsakyti / nupirkti. Statybos darbų sutarties 6.3 punkte įtvirtinta, kad rangovui sumokamas iki 50 procentų dydžio avansas medžiagoms ir gaminiams įsigyti, pasirašant su tiekėjais ir subrangovais trišales sutartis, arba sumokant pagal rangovo nurodymą. Tos pačios sutarties 13.3 punktas nustato, kad rangovas turi teisę nutraukti sutartį, jeigu iki 2007 m. gruodžio 1 d. užsakovas nepateikia reikiamų dokumentų, statybos leidimo ir pan.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų taip pat matyti, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. gruodžio 20 d. pasirašė priedą prie Statybos darbų sutarties (b. l. 27), kuriuo susitarė nutraukti 2007 m. vasario 27 d. Statybos darbų sutartį, nurodydami, kad rangovas perduoda užsakovo nuosavybėn visas medžiagas, įrangą ir pan., kurie buvo įsigyti už užsakovo mokėtą avansą, ir rangovas įsipareigoja grąžinti užsakovui nepanaudotą avansą. Priede taip pat nurodyta, kad rangovui faktiškai grąžinus užsakovui visas pagal Statybos darbų sutartį įgytas medžiagas ir įrangą, grąžinus avanso dalį, šalys pasirašys tarpusavio užskaitymo sutartį, padengiančią užsakovo rangovui sumokėtą avansą.

Atsakovas, teigdamas, kad pagal Statybos darbų sutartį sumokėjo ieškovui 111 113,08 Lt avansą medžiagoms ir įrangai įsigyti, pateikė į bylą banko sąskaitų išrašus bei ieškovo prašymus dėl apmokėjimo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2007 m. vasario 28 d. atsakovas iš savo banko sąskaitos pervedė 45 000 Lt į UAB „Estinos arka“ banko sąskaitą, nurodydamas, kad tai yra išankstinis mokėjimas pagal sutartį (b. l. 28); tą pačią dieną UAB „Dekaedras“ pervedė 39 223,42 Lt į UAB „Rato takas“ banko sąskaitą, nurodydamas, kad tai mokėjimas už UAB „Estinos arka“ pagal raštą (b. l. 28). Byloje yra 2007 m. vasario 28 d. UAB „Estinos arka“ prašymas dėl apmokėjimo, adresuotas atsakovui, kuriame nurodyta, kad 39 223,42 Lt prašoma sumokėti tiesiogiai UAB „Rato takas“ (b. l. 32). 2007 m. rugpjūčio 6 d. I. R. iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė 11 708 Lt į UAB „ASF“ banko sąskaitą, nurodydama, kad tai mokėjimas už UAB „Estinos arka“ pagal rangos sutartį (b. l. 30). Tą pačią dieną I. R. iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė 15 181,66 Lt į UAB „Vaineta“ banko sąskaitą, taip pat nurodydama, kad tai mokėjimas už UAB „Estinos arka“ pagal sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (b. l. 30). Byloje taip pat yra pateiktas 2007 m. rugpjūčio 6 d. atsakovo prašymas I. R. dėl paskolos suteikimo (b. l. 29), kuriame prašoma suteikti 26 889,66 Lt beprocentinę paskolą UAB „Dekaedras“ ir sumokėti avansą, priklausantį UAB „Estinos arka“. Be kita ko, prašyme nurodytos konkrečios sumos, kurios turi būti pervestos tiesiogiai UAB „ASF“ bei UAB „Vaineta“, ir šios sumos visiškai sutampa su pirmiau nurodytais I. R. atliktas pervedimais iš jos asmeninės banko sąskaitos.

Iš UAB „Dekaedras“ banko sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad 2007 m. gruod˛io 21 d., t. y. kitą dieną po Statybos darbų sutarties nutraukimo ir Priedo pasirašymo, UAB „Estinos arka“ pervedė atsakovui 20 000 Lt sumą, nurodydama „grąžinimas“ (b. l. 33–34).

Byloje taip pat yra 2009 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ESA-1114 (b. l. 35–36) 26 804,71 Lt sumai bei Nr. ESA-1117 (b. l. 37–38) 49 491,16 Lt sumai (pardavėjas – UAB „Estinos arka“, pirkėjas – UAB „Dekaedras“), kuriuose įvardijamos įvairios prekės (maišytuvai, montavimo komplektai, WC puodai ir dangčiai ir pan.); 2009 m. rugpjūčio 10 d. tarpusavio skolų užskaitymo sutartis (b. l. 8, 39), kurioje, nekonkretizuojant skolų atsiradimo pagrindo, nurodoma, kad buhalterinės apskaitos duomenimis ieškovas skolingas atsakovui, todėl šalys tarpusavio skolų užskaitymo principu mažina įsiskolinimą 64 223,42 Lt; bei 2009 m. rugpjūčio 10 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitos sutartis (b. l. 40), pasirašyta ieškovo, atsakovo ir I. R., kurioje nurodyta, kad tarpusavio skolų užskaitymo principu šalys mažina savo įsiskolinimus 12 072,45 Lt suma.

2008 m. spalio 8 d. atsakovui išduotas statybos leidimas (b. l. 104), 2009 m. kovo 12 d. gautas kavinės–restorano (esančio (duomenys neskelbtini)) pripažinimo tinkamu naudoti aktas (b. l. 105–108), o 2009 m. balandžio 9 d. išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas (b. l. 109). Taigi kavinės–restorano statybos darbai buvo užbaigti dar iki pareiškimo iškelti bankroto bylą ieškovui pateikimo teismui dienos (t. y. iki 2009 m. gegužės 11 d.), be to, iš minėtų dokumentų, o taip pat byloje esančios 2008 m. rugpjūčio 21 d. UAB „Dekaedras“ ir UAB „Statyba“ statybos rangos sutarties (b. l. 112–118) matyti, kad statybos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), atliko kitas rangovas, o ne ieškovas (ko iš esmės jis pats ir neginčija).

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, kokią sutartį sudaryti, kokiomis sąlygomis ją sudaryti ir su kokiu kontrahentu. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Kasacinio teismo suformuota praktika, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012). Subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, įpareigojančio aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvus sutarties aiškinimo metodas), taikymą lemia reikalavimas, kad kiekviena sutartis būtų aiškinama sąžiningai. Dėl to aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgtina ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2014).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje nustatytas ir pirmiau nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog labiau tikėtina, kad supirktos medžiagos ir įranga atsakovui UAB „Dekaedras“ faktiškai buvo perduotos 2008 metų pabaigoje, o ne 2009 m. rugpjūčio 10 d., be to, prekės, nurodytos ginčo PVM sąskaitose faktūrose, buvo pirktos už atsakovo lėšas. Pažymėtina, kad ieškovas, ginčydamas atsakovo nurodytas aplinkybes, kurios nuosekliai patvirtinamos atsakovo pateiktų įrodymų, nepateikė teismui jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad Priede šalių prisiimta pareiga pasirašyti tarpusavio užskaitymo sutartį, padengiančią užsakovo rangovui sumokėtą avansą, buvo įvykdyta anksčiau, t. y. dar iki 2009 m. rugpjūčio 10 d., ar duomenų, iš kurių būtų matyti, jog ieškovas visą atsakovo sumokėtą avansą grąžino pinigais. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes jis įgijo arba galėjo įgyti už jo paties lėšas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas neginčijo pačios Statybos darbų sutarties bei Priedo prie šios sutarties, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, leidžiančių teigti, jog ieškovas ir atsakovas Statybos darbų sutarties nutraukimo pasekmes įformino kitaip nei teigia atsakovas. Iš esmės ieškovo argumentai paremti tik Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normomis, pagal kurias PVM sąskaitos faktūros turi būti išrašytos nedelsiant, pateikus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau pačios savaime šios normos, atsižvelgus į kitų byloje esančių įrodymų visumą, net ir pripažinus, kad šalys netinkamai įformino avanso atsakovui grąžinimą, nepaneigia atsakovo nurodytų aplinkybių.

Atmestinas ir ieškovo argumentas, kad pagal viešą informaciją internete įmonių, kurioms pervedė pinigus atsakovas, veikla neturi nieko bendro su PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis, todėl atsakovui perduotos prekės nėra pirktos už pastarojo lėšas. Kaip jau minėta, byloje yra 2007 m. vasario 28 d. UAB „Estinos arka“ prašymas dėl apmokėjimo, adresuotas atsakovui, kuriame nurodyta, kad 39 223,42 Lt sumą prašoma sumokėti tiesiogiai UAB „Rato takas“. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „ASF“ įregistravusi net 30 skirtingų kategorijų veiklos rūšių (tarp kurių yra ir gamyba, ir mažmeninė prekyba), o UAB „Vaineta“ – net 80 skirtingų kategorijų. Taigi vien tik ieškovo nurodomas argumentas apie internete esančią informaciją dėl šių įmonių veiklos (pažymėtina, kad ieškovas net nepateikė jo teiginius pagrindžiančių įrodymų arba interneto tinklalapio adreso, kuriame išdėstyta ieškovo nurodoma informacija), nėra pakankamas paneigti kitas byloje esančias aplinkybes, pagrindžiančias būtent atsakovo nurodomų aplinkybių teisingumą.

Konstatavus, kad faktiškai medžiagos ir įrengimai (PVM sąskaitose faktūrose nurodyti kaip prekės) buvo perduoti dar 2008 metais, t. y. dar iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, taip pat tai, kad šalys bendru sutarimu nutraukusios Statybos darbų sutartį privalėjo grąžinti viena kitai visa, ką buvo gavusios pagal šią sutartį, ir nesant byloje duomenų, jog ieškovas statybos medžiagas ar įrenginius įgijo už savo lėšas arba turėjo kitokių išlaidų dėl Statybos darbų sutarties vykdymo, ginčijami sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes negali būti konstatuotas actio Pauliana institutui taikyti būtinas sąlygų visetas.

Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-485/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; kt.).

Iš šioje nutartyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių matyti, kad Statybos darbų sutartis buvo sudaryta teisėtai, ji buvo naudinga pačiam ieškovui, nes ją įvykdęs ieškovas būtų gavęs sutartyje nustatytą užmokestį už darbus, o visos medžiagos ir įrenginiai buvo perkamos iš paties atsakovo (užsakovo) lėšų, todėl ieškovo rizika iš esmės buvo minimali. Statybos darbų sutarties teisėtumo ir jos naudingumo neginčija ir pats ieškovas. Statybos darbų sutartis buvo nutraukta abiejų šalių susitarimu, esant sutartyje nustatytai sąlygai, t. y. atsakovui laiku negavus statybos leidimo. Nutraukus teisėtai sudarytą Statybos darbų sutartį, ieškovas privalėjo grąžinti atsakovui už pastarojo lėšas nupirktus objektus, nes to nepadarius, ieškovas būtų nepagrįstai praturtėjęs atsakovo sąskaita. Taigi medžiagų ir įrenginių grąžinimas buvo privalomas ieškovui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Pažymėtina ir tai, kad už atsakovo lėšas nupirktų objektų grąžinimas atsakovui neturėjo įtakos paties ieškovo mokumui, nes, kaip jau buvo minėta, ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog Statybos darbų sutarčiai vykdyti jis būtų panaudojęs savo lėšas ar buvo patyręs kitokių išlaidų, kitaip tariant, paties ieškovo finansinė padėtis, grąžinus objektus ir įforminus tai ginčijamais sandoriais, realiai nepasikeitė (nei pablogėjo, nei pagerėjo). Taigi avanso grąžinimas atsakovui negali būti laikomas kitų ieškovo kreditorių teisių pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių Turto areštų aktų registro duomenų nėra matyti, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo areštuotos. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad prekės buvo įvertintos netinkama kaina ir buvo įtvirtinta priešpriešinių reikalavimų disproporcija. Papildomai akcentuotina, kad įprastai skolininko turto pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleidžiamas už rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; kt.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad Statybos darbų sutartis buvo naudinga ieškovui ir pati savaime nepadarė jokios neigiamos įtakos ieškovo mokumui (jis nepatyrė jokių papildomų išlaidų), o grąžintos prekės pirktos už atsakovo lėšas, nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovo nesąžiningumo, nes net ir žinodamas apie blogą ieškovo finansinę padėtį, atsakovas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad už jo paties pinigus pirktų objektų grąžinimas ir vėlesnis to įforminimas PVM sąskaitomis faktūromis bei skolų užskaitymo sutartimi, galėtų kažkokiu būdu pažeisti kitų ieškovo kreditorių teises.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių jo išlaidas patvirtinančių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Remiantis CPK 98 straipsniu, išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl atsakovo prašymas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasEgidija TamošiūnienėDalia Višinskienė