- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- e2YT-201-920/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16717-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Baublys
- Pareiškėjas
- A. V.
- Suinteresuotas asmuo
- G. A., L. V., R. V., D. Š., Valstybės įmonei Turto bankas
dalyvaujant pareiškėjui A. V., pareiškėjo atstovei D. I. V., suinteresuotiems asmenims G. A., L. V., suinteresuoto asmens L. V. atstovas P. Č.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims G. A., L. V., R. V., D. Š., Valstybės įmonei Turto bankas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (palikimo priėmimo faktiniu valdymu) nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pareiškėjo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka.
1. Pareiškėjas teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. V. priėmė jo tėvo P. V., mirusio 1991-04-13, palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Nurodo, kad pareiškėjo A. V. tėvai B. O. V. ir P. V. susituokė 1949-07-16. Santuokoje jie pasistatė gyvenamąjį namą, esantį adresu(duomenys neskelbtini). Šis gyvenamasis namas buvo baigtas statyti ir priimtas naudoti pagal 1978-02-28 priėmimo aktą, tačiau įreistruotas B. O. V. vardu tik 2005-05-12 pagal Statybos inspekcijos 2002-02-25 pažymą Nr. 77-3-02. Pareiškėjo tėvų santuoka 1974-02-08 Kauno rąjono liaudies teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-94 buvo nutraukta, tačiau metrikacijos įstaigoje neįregistruota, todėl, pagal 1964 m. CK nuostatas laikytiną kad santuoka nebuvo nutraukta. Aplinkybę, kad pareiškėjo tėvų santuoka nebuvo nutraukta įrodo Kauno miesto CMS archyvo atžyma 2010-11-23 notarės D. K. rašte, o taip pat įrašas B. O. V. mirties dokumentuose, kad ji mirė būdama našle. P. V. (mirties įraše – V.) mirė 1991-04-13. B. O. V. mirė 2010-08-10, būdama našle. Po P. V. mirties niekas į notarą dėl jo palikimo priėmimo nesikreipė. Tačiau gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) liko gyventi jo sutuoktinė B. O. V. bei jo vaikai, t. y. pareiškėjai - A. V. ir R. V.. Pareiškėjas priėmė tėvo palikimą (1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) per įstatymo numatytą terminą pradėdamas faktiškai jį valdyti: darė jame remontą mokėjo komunalinius mokesčius, prižiūrėjo aplink namą esantį žemės sklypą. Tokius veiksmus įstatymas prilygina palikimo priėmimui (LR CK 5.50 str. 2 d.). Taip pat laikytina, kad pareiškėjai priėmė visą tėvo palikimą nes įstatymas neleidžia palikimo priimti iš dalies, (LR CK 5.50 str. 1 d., 5.51 str. 1 d.). Kitos pareiškėjų seserys: G. A. ir D. Š. tėvo palikimo nepriėmė, nes jo mirties dienai gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), negyveno. Šiame name gyveno pareiškėjo sesuo R. V., tačiau ji tėvo palikimo priimti nepageidavo. Pareiškėjų brolis J. V. mirė 2005-02-18, vaikų neturėjo.
II. Suinteresuotų asmenų paaiškinimų santrauka.
2. Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas nurodė, kad nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo P. V. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi jokių duomenų patvirtinančių ar paneigiančių faktinį P. V. paliktojo turto priėmimą valdyti. Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad A. V. priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, valstybės įmonė Turto bankas neprieštaraus pareiškėjo prašymo patenkinimui.
3. Suinteresuotas asmuo L. V. nurodė, kad nutraukus santuoką 1974-02-08, B. O. V. ir P. V. kartu negyveno, nevedė bendro ūkio ir neįgijo bendro turto, prie namo statybų P. V. neprisidėjo, visas statybos išlaidas padengė B. O. V.. Po santuokos nutraukimo P. V. niekada nereiškė pretenzijų Ir nesikreipė į teismą dėl jo teisių į gyvenamąjį namą, kuris, pasak pareiškėjo, turėjo būti bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes paprasčiausiai tokių teisių jis neturėjo. Po santuokos nutraukimo pasibaigė ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis rėžimas, vadinasi, visas turtas, kuris buvo įgytas po santuokos nutraukimo, laikomas kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Todėl gyvenamasis namas, kurį pastatė B. O. V. už savo asmenines lėšas, laikytinas asmenine nuosavybe, o ne bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėjas iš esmės pateikia tikrovės neatitinkančius faktus, nurodydamas, kad po P. V. mirties gyveno gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), darė jame remontą, mokėjo komunalinius mokesčius ir tokiu būdų priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas. Pirmiausia, į minėtą gyvenamąjį namą pareiškėjas atsikraustė gyventi tik po 1998 metų, kai iširo jo santuoka, t. y. praėjus beveik 7 metams po P. V. mirties. Antra, pareiškėjas nemokėjo sąskaitų už komunalines paslaugas (pinigų velionei motinai yra davęs tik kartą, apie 2006 metus), girtaudavo bei dažnai konfliktuodavo. Be to, atsikėlęs gyventi į ginčo gyvenamąjį namą, jis neapmokėjo susikaupusių skolų už komunalines paslaugas ar kitas, kas iš esmės rodytų jo rūpinimąsi turtu kaip savo. Gyvendamas minėtame name, jis rūpinosi savimi ir mokėjo už jam suteiktas paslaugas. Pareiškėjas iš esmės ginčija faktą, jog gyvenamasis namas turėjo priklausyti sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kas jam neva tai suteiktų teisę priimti mirusio P. V. palikimo dalį. Tačiau, gyvenamasis namas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kadangi yra praleistas ieškinio senaties terminas. Kreiptis į teismą, dėl nuosavybės teisės nuginčijimo buvo galima per tuo metu galiojusių įstatymų numatytus terminus. 1964 m. civiliniame kodekse įtvirtintas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Per šį laikotarpį, kaip ir minėta prieš tai, niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą nuginčijimo, todėl dabar, daugiau nei po 40 metų, t. y. nuo 1978-02-28, kai gyvenamasis namas tapo B. O. V. asmenine nuosavybe, pareiškėjui neatsiranda jokių teisinių padarinių, kadangi turtas niekada nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Pareiškimas atmetamas.
4. Bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjo A. V. tėvai B. O. V. ir P. V. susituokė 1949-07-16. Pareiškėjo tėvų santuoka 1974-02-08 Kauno rąjono liaudies teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-94 buvo nutraukta. Ginčo gyvenamasis namas adresu: (duomenys neskelbtini) buvo baigtas statyti ir priimtas naudoti pagal 1978-02-28 priėmimo aktą, įregistruotas B. O. V. vardu 2005-05-12 pagal Statybos inspekcijos 2002-02-25 pažymą Nr. 77-3-02. P. V. (mirties įraše – V.) mirė 1991-04-13. B. O. V. mirė 2010-08-10, būdama našle.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
5. Vertindamas pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pagal LR CPK 444 str. 2 d. 9 p., juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant išvardytoms aplinkybėms: prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (LR CPK 444-445 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).
6. Vertindamas pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pagrįstumą, teismas reikšmingomis pripažįsta tokias aplinkybes. Visų pirma, 2020-01-16 teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad 1984 m. susituokęs išsikraustė gyventi kitur, o į ginčo gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), grįžo gyventi 1998 m. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios įrodytų, kad iki 1998 m. jis būtų rūpinęsis ginčo turtu, jį valdęs, mokėjęs mokesčius ar pan. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo tėvo P. V. (mirties įraše – V.) mirties 1991-04-13 metu adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas negyveno, šiuo turtu nesirūpino, jo nepriėmė faktiškai pradėdamas valdyti mažiausiai iki 1998 m. Antra, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų nuolat rūpinęsis ginčo turtu, jį valdęs, prisidėjęs prie išlaikymo. Pareiškėjo kviestas liudytojas A. D. 2020-01-16 teismo posėdžio metu nurodė, kad neseniai, mažiau nei prieš 10 metų matė pareiškėją vaikščiojant po ginčo teritoriją su instrumentais, virinant tvorą, vartus. Daugiau jokių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl turto priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti nurodyti negalėjo, teigė nežinantis. Suinteresuoti asmenys L. V. ir G. A. 2020-01-16 teismo posėdžio metu paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teigė, kad pareiškėjas nemokėjo sąskaitų už komunalines paslaugas, girtaudavo bei dažnai konfliktuodavo su mama. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas priėmė palikimą jį pardėjęs faktiškai valdyti. Trečia, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo gyvenamasis namas buvo baigtas statyti ir priimtas naudoti pagal 1978-02-28 priėmimo aktą, įregistruotas B. O. V. vardu 2005-05-12 pagal Statybos inspekcijos 2002-02-25 pažymą Nr. 77-3-02. Suinteresuoti asmenys L. V. ir G. A. 2020-01-16 teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjo tėvas P. V. visiškai neprisidėjo prie ginčo namo statybų, kuris buvo pastatytas po to, kai pareiškėjo tėvų santuoka 1974-02-08 Kauno rąjono liaudies teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-94 buvo nutraukta. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog ginčo namas buvo bendra jungtinė jo tėvų nuosavybė. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jo tėvų santuoka 1974-02-08 Kauno rąjono liaudies teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-94 buvo nutraukta, tačiau metrikacijos įstaigoje neįregistruota, todėl pagal 1964 m. CK nuostatas laikytina, jog santuoka nebuvo nutraukta, teismas vertina pripažindamas pagrįsta suinteresuoto asmens L. V. atstovo nurodytą aplinkybę, kad šalys savo valią aiškiai išreiškė nutraukdami santuoką teisme, todėl šio fakto neįregistravimas metrikacijos įstaigoje galėjo turėti reikšmę tik trečiųjų asmenų interesams, bet jokiu būdu ne šalims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-332/2010). Taip pat teismas pripažįsta pagrįstomis suinteresuoto asmens L. V. atsiliepime į pareiškimą nurodytas aplinkybes, kad santuokos nutraukimo metu, t. y. 1974 metais, santuokos nutraukimo tvarką ir sąlygas reguliavo ne civilinis kodeksas, kaip kad nurodo pareiškėjas, o Santuokos ir šeimos kodeksas, pagal kurio 35 straipsnį santuoka galėjo būti nutraukiama teisme. Tai reiškia, kad šalių valia santuoka de facto ir de jure buvo nutraukta 1974-02-08 Kauno rąjono liaudies teisme, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčo namas buvo bendra jungtinė pareiškėjo tėvų nuosavybė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl to, kad pagal įrašą B. O. V. mirties dokumentuose, ji mirė būdama našle, teismo vertinimu, taip pat negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad ginčo namas buvo bendra jungtinė pareiškėjo tėvų nuosavybė. Ketvirta, suinteresuoto asmens L. V. atsiliepime į pareiškimą prašoma taikyti 1964 m. civiliniame kodekse įtvirtintą bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą nurodant, kad gyvenamasis namas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kadangi yra praleistas ieškinio senaties terminas, o kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės nuginčijimo buvo galima per tuo metu galiojusių įstatymų numatytus terminus. Teismas pripažįsta pagrįstomis suinteresuoto asmens L. V. nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas iš esmės ginčija faktą, jog gyvenamasis namas buvo jo motinos asmeninė nuosavybė bei nurodo, kad jis turėjo priklausyti sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kas jam suteiktų teisę priimti mirusio P. V. palikimo dalį. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad praėjus daugiau nei po 40 metų 1978-02-28 priėmimo akto surašymo, yra pagrindas konstatuoti, jog 1964 m. civiliniame kodekse įtvirtintas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, yra praleistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
7. Suinteresuoti asmenys bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė.
8. Pareiškėjui teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl valstybės naudai procesinės išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.