Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose (iš dalies nuotoliniu būdu per programą „Zoom“) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, faktiškai gyvenanti (duomenys neskelbtini), deklaruojanti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), profesinio išsilavinimo, išsiskyrusi, vykdo individualią veiklą, neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

L. K. 2025 m. balandžio 13 d. apie 19.45 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme žodinio konflikto metu tyčia įkando A. K. į dešinę ausį, t. y. padarė jam kąstinę žaizdą dešinėje ausyje, taip A. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

L. K. šiuo savo veiksmu padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Kaltinamoji L. K. teisiamojo posėdžio metu neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką. Parodė, kad bylai reikšmingą dieną apie 13 val. ji grįžo iš darbo pavargusi, purvina ir alkana. Grįžusi pamatė, kad kieme išmėtyti jos daiktai. Užėjo į namus, pasibeldė į A. K. kambarį ir paklausė, kas vyksta. Jie kartu nuėjo į garažą, kuriame A. K. pasakė, kad nieko neėmė, pradėjo kaltinti jauniausią dukterį, kuri šiuo metu gyvena vaikų namuose. Pamačiusi, kad ji su A. K. nesusikalbės, iš karto iškvietė policiją, nors dar konfliktas nebuvo įvykęs. Pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu pasakė, kad kol kas greitosios medicinos pagalbos nereikia. Kai po skambučio ji bandė eiti namo, tada A. K. jai užstojo kelią ir neleido praeiti, bandė ją išstumti iš garažo. Toje vietoje buvo 15 cm aukščio status kraštas, jai yra operuota koja, bijodama ją susižaloti, bandė ištrūkti ir dėl to įkando A. K. į ausį. Tokiu veiksmu ji save gynė. Be to, įvykio metu ji persirėžė žandą nuo A. K. megztinio užtrauktuko, kai bandė iš jo išsilaisvinti. Sužalojimą ant veido ji pamatė vėliau, kai jai pasakė dukra, tačiau to sužalojimo ji neužfiksavo. Konflikto metu ji patyrė tiek psichologinį ir emocinį, tiek fizinį smurtą. Fizinis smurtas buvo tada, kai A. K. ėmė jai už kairės rankos žasto ir bandė ją išstumti iš garažo. Ji, bijodama, kas gali nutiki vėliau, jam įkando. Jei A. K. nebūtų smurtavęs prieš ją, ji tikrai nebūtų A. K. įkandusi. Be priežasties ji žmogaus nežalotų. Dėl jo veiksmų ji patyrė skausmą, bet detaliau savęs neapžiūrėjo, nes buvo šoko būsenos. Po to, kai ji įkando jam į ausį, A. K. ją paleido. Mano, kad po jos įkandimo A. K. galėjo jausti skausmą, nes matė iš ausies lašantį kraują. Policijos pareigūnų ji laukė automobilyje, nes norėjo būti kuo nuošaliau nuo A. K., be to, ji buvo šoko būsenos dėl to, ką ji padarė buvusiam vyrui. A. K., iki atvykstant policijos pareigūnams, sėdėjo garaže. Atvykus policijos pareigūnams, ji papasakojo jiems tą patį, ką ir teisiamojo posėdžio metu. Policijos pareigūnai A. K. pretenzijų dėl jo veiksmų jai neturėjo. Dėl to ji buvo labai nustebusi, todėl maždaug po savaitės dėl A. K. veiksmų prieš ją ji kreipėsi į policiją. Bylai reikšmingą dieną A. K. buvo neblaivus, todėl elgėsi agresyviai ir toks elgesys jau ne pirmas. A. K. melavo, kad prieš ją nenaudojo smurto, yra visi dokumentai, kurie gali tai patvirtinti. Visi prieš tai buvę užpuolimai būdavo tada, kai jis būdavo neblaivus. A. K. prieš ją yra smurtavęs 2007 m. ir 2020 m., tačiau visada dėl šeimos ji atleisdavo, pasitikėjo, kad jis daugiau taip nebesielgs, todėl ikiteisminiai tyrimai būdavo nutraukiami. 2007 m. jai buvo sutrenkta galva ir dėl to buvo smegenų sutrenkimas, o 2020 m. buvo kiti kūno sužalojimai. Visą medžiagą turi jos advokatas. A. K. prieš ją smurtavo, kai dar jis dirbo pareigūnu. Dėl A. K. dažno alkoholio vartojimo ir policijos pareigūnų lankymosi jų namuose jie prarado dukrą, kuri dabar yra vaikų namuose. Jie išsiskyrė 2025 m. sauso 15 d., skyrybos buvo jos iniciatyva, nes jai nebuvo priimtinas A. K. gyvenimo būdas, t. y. alkoholio vartojimas, baudų mokėjimas, nesirūpinimas šeima. Dėl šių priežasčių ji nutraukė jų santuoką. Po skyrybų gyveno tame pačiame name, nes jai leido vaikai, bet buvo pasakiusi, kad gyvens ten iki rudens. Po skyrybų jie nebendravo, tiesiog prasilenkdavo bendrose patalpose. Jie gyveno kaip bendrabutyje, ji tvarkydavosi, kai jo nebūdavo namuose, jam grįžus, ji užleisdavo patalpas. Negali pasakyti, ar policija buvo kviečiame po skyrybų dėl A. K.. Po nagrinėjamo įvykio ji gyveno automobilyje, tačiau nuo 2025 m. gegužės mėnesio ji gyvena (duomenys neskelbtini). Tyrėjai pasiūlius, ji paskambino A. K. ir atsiprašė, kad sukėlė jam fizinį skausmą. Jai atrodė, kad jis lyg daugiau pretenzijų neturėjo. Ji 11 metų užsiima valymo paslaugomis. Darbo užmokestis gali būti nuo minimalaus iki 2 000 Eur. Civilinio ieškinio ji nepripažįsta.

Policijos įvykių registro įraše užfiksuotas 2025 m. balandžio 13 d. 19.49 val. Bendrajame pagalbos centre gautas L. K. pranešimas, kad vyksta konfliktas tarp jos ir jos neblaivaus vyro, kuris pro duris išmetė pranešėjos daiktus (1 t., b. l. 11).

2025 m. balandžio 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. K. paaiškino, jog būnant namuose, adresu (duomenys neskelbtini), buvusi žmona L. K. pradėjo priekaištauti jam dėl veido kremo. L. K. reikalavo atiduoti jos veido kremą. A. K. kategoriškai nurodė, kad jokio veido kremo neėmė. Žodinio konflikto metu tarp asmenų įvyko susistumdymas ir L. K. įkando jam į dešinę ausį. A. K. po tokių jos veiksmų nieko nedarė L. K. ir jokio fizinio smurto prieš ją nenaudojo. L. K. nurodė, kad ji, grįžusi į namus, esančius (duomenys neskelbtini), rado neblaivų savo buvusį vyrą. Pastebėjo, kad A. K. jau buvo pradėjęs dėti jos asmeninius daiktus, tvarkyti namus. L. K. pamatė, kad nėra jos veido kremo, dėl to ji pradėjo priekaištauti A. K. ir kilo žodinis konfliktas, kurio metu, būnant prie garažo, A. K. rankomis suėmė jai už rankų ir pastūmė, o L. K. besigindama įkando A. K. į ausį. A. K. 20.39 val. nustatytas 1,81 promilių neblaivumas. L. K. nustatytas 0,00 promilių blaivumas. Greitosios medicinos pagalbos medikų sprendimu A. K. išvežtas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Ant A. K. dešinės ausies buvo matoma įkandimo žymė, įdrėskimas ir kraujavimas (1 t., b. l. 14–16).

1) A. K. padaryta kąstinė žaizda dešinėje ausyje, sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai dantimis;

2) neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir užduotyje nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2025 m. balandžio 13 d.;

3) sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 51).

Bylą nagrinėjant teisme, gautas 2025 m. gegužės 30 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. K. veiksmų 2025 m. balandžio 13 d. (1 t. , b. l. 162–174).

Bylą nagrinėjant teisme, gauti procesiniai dokumentai dėl A. K. veiksmų, be kita ko, prieš L. K. ankstesnių įvykių metu (1 t., b. l. 180–202).

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Objektyviai nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant ir pan.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog L. K. bylai reikšmingu laiku ir vietoje padarė nukentėjusiajam A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad A. K. buvo padaryta kąstinė žaizda dešinėje ausyje, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. balandžio 16 d. specialisto išvados Nr. G 1333/2025 (01) teisingumu ar ją surašiusio eksperto kompetencija.

L. K., duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, teigė, kad ji gynėsi nuo A. K. smurto, t. y. veikė esant būtinajai ginčiai.

BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį, kurią jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023). Sprendžiant, ar asmens atsakomybę šalina būtinoji gintis, turi būti nustatomos visos minėtos būtinosios ginties sąlygos. Bent vienos jų nebuvimas suponuoja pagrindą baudžiamajai atsakomybei.

Šiuo atveju neabejotinai nustatyta, kad bylai reikšmingą dieną tarp L. K. ir A. K. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu kaltinamoji įkando A. K. į dešinę ausį. Nurodytų aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 80–82, 90–91), nei bylą nagrinėjant teisme neginčijo L. K.. Kita vertus, kaltinamoji nurodė, kad nukentėjusiajam įkando dėl to, nes gynėsi nuo A. K., nes šis jos nepraleido eiti į namo vidų, paėmė už rankos ir stūmė. Be to, A. K. buvo neblaivus ir agresyvus, todėl bijojo jo tolimesnių veiksmų.

Nukentėjusysis A. K. teisiamojo posėdžio metu neigė bylai reikšmingu laiku ir vietoje panaudojęs kokį nors fizinį smurtą prieš L. K.. Nukentėjusysis davė tokius pačius parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 32–34, 46–47). Taigi A. K. baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklus nurodydamas, kad jis nenaudojo fizinio smurto prieš kaltinamąją. Tam tikri nukentėjusiojo parodymų neesminiai netikslumai dėl kitų aplinkybių nesudaro pagrindo apskritai nesivadovauti jo parodymais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. A. K. po nagrinėjamo įvykio iš tiesų buvo nustatytas 1,81 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 14–16). Asmens neblaivumas padaro tam tikrus asmenis agresyvesnius, kita vertus, šiuo atveju vien A. K. nustatytas neblaivumas savaime neabejotinai nepatvirtina, kad jis naudojo fizinį smurtą prieš L. K., jog ši turėjo teisę įkąsti nukentėjusiajam į dešinę ausį.

L. K. baudžiamojo proceso metu nurodė, kad A. K. suėmė jai už dešinės rankos, stumdamas neleido jai praeiti. Visų pirma, iš byloje esančio policijos pareigūno „Body“ kameros vaizdo įrašo, kurio apžiūra užfiksuota 2025 m. birželio 10 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 69–70), matyti, kad kaltinamoji iš tiesų atvykusiems policijos pareigūnams pasakė, kad A. K., paėmęs ją už rankos, stūmė iš garažo. Kita vertus, L. K. atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad dėl A. K. veiksmų ji patyrė fizinį skausmą ar jai galėjo būti padaryti tam tikri sužalojimai. Į įvykio vietą dėl A. K. sužalojimo buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba, kuriai L. K. nieko nesakė dėl galimų jai padarytų sužalojimų ar sukelto fizinio skausmo, dėl kurio ji norėtų būti apžiūrima. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų (pavyzdžiui, liudytojų parodymų, rašytinių dokumentų ar kt.), kurie patvirtintų L. K. parodymus, kad A. K. galimai smurtavo prieš ją. Byloje nenustatyta, kad kaltinamoji po nagrinėjamo įvykio kada nors kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl padarytų kokių nors sužalojimų. Asmuo, iš tiesų patyręs fizinį smurtą ir / ar tam tikrus sužalojimus, kreiptųsi tam tikru metu į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. L. K. taip pat nesikreipė į Valstybinę teismo medicinos tarnybą, kad būtų apžiūrėtas jos kūnas ir nustatyti padaryti sužalojimai. Dėl minėtų A. K. veiksmų L. K. kreipėsi į policiją, tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo K. S. 2025 m. gegužės 30 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius A. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, būtinų požymių visumos (1 t., 162–174). Minėtas nutarimas įsiteisėjęs, o L. K., nesutikdama su minėtu nutarimu, turėjo teisę skųsti jį nustatyta tvarka. Taigi, įsiteisėjusiu 2025 m. gegužės 30 d. nutarimu nenustatyta, kad A. K. atliko kokius nors galimus nusikalstamus veiksmus prieš L. K.. Taigi byloje be kaltinamosios parodymų nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. K. smurtavo prieš ją ar ketino naudoti smurtą iki jos šioje byloje įrodytos nusikalstamos veikos.

L. K. būtinąją gintį taip pat grindžia A. K. praeityje padarytais veiksmais prieš ją. Teismų praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. K. ir A. K. santuokos metu buvo ne kartą fiksuoti pranešimai dėl galimo smurto artimoje aplinkoje prieš L. K. (1 t., b. l. 165, 192), kita vertus, visais atvejais ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukiami jiems susitaikius arba nenustačius galimos nusikalstamos veikos požymių. Atkreiptinas dėmesys, kad būtinosios ginties atveju turi būti realus pavojus konkrečiu atveju. Taigi prieš tai galimai buvę smurto atvejai ar kitokio pobūdžio konfliktinės situacijos tarp L. K. ir A. K. nagrinėjamu atveju nėra būtinosios ginties teisėtumo sąlyga. Praeities įvykiai taip pat savaime nesudaro pagrindo teigti, kad A. K. bylai reikšmingu laiku darė kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus prieš L. K., kad ši turėjo teisę įkąsti nukentėjusiajam į dešinę ausį.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė, kad L. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaltinamosios parodymai dėl gynimosi prieš A. K. neteisėtus veiksmus atmetami kaip neatitinkantys byloje surinktų įrodymų visumos. Taigi taikyti BK 28 straipsnio nuostatas L. K. elgesiui nėra teisinio pagrindo.

L. K. teisme neneigė, kad ji įkando A. K. į dešinę ausį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių kitokių priežasčių, dėl kurių nukentėjusiajam galėjo būti padarytas sužalojimas – kąstinė žaizda dešinėje ausyje. A. K. nustatytas sužalojimas atitinka tiek teisme duotus nukentėjusiojo parodymus, tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. balandžio 16 d. specialisto išvados Nr. G 1333/2025 (01) turinį. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad A. K. sužalojimas buvo padarytas nuo L. K. įkandimo. Tarp nukentėjusiajam padaryto sužalojimo ir kaltinamosios veiksmo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

A. K. sužalojimo pobūdis ir vieta (ausies sritis), L. K. panaudoto fizinio smurto pobūdis (įkandimas į ausį) neleidžia abejoti, kad L. K. panaudojo fizinį smurtą tyčia.

Taigi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad L. K. 2025 m. balandžio 13 d. apie 19.45 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme žodinio konflikto metu tyčia įkando A. K. į dešinę ausį, t. y. padarė jam kąstinę žaizdą dešinėje ausyje, taip A. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

L. K. šiuo savo veiksmu padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Vien kaltinamosios nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis savaime nereiškia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltinamosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininkės kaltės formą – L. K. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat įvertina kaltinamosios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (A. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jam kaltinamoji įkando į dešinę ausį, gyvybiškai nepavojingą kūno dalį, ilgalaikių liekamųjų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nėra).

L. K. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. K. anksčiau neteista (1 t., b. l. 105), per penkerių metų laikotarpį vieną kartą bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir vieną kartą traukta administracinėn atsakomybėn administracinėn atsakomybėn už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams, paskirtą baudą sumokėjo, turi galiojančią administracinę nuobaudą (1 t., b. l. 106–107). „Sodros“ duomenimis, kaltinamoji dirba – vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 103–104). Byloje nėra duomenų apie jos gydymą psichiatrinėje ligoninėje ar įrašymą į priklausomybės lygų įskaitą.

Pagal BK 48 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti L. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Teismo vertinimu, 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 48 straipsnio 6 dalis);

3) draudimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu nebendrauti su A. K. (BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas), atsižvelgus į ankščiau paminėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, atitiks kaltinamosios asmenybę ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Prokurorė baigiamojoje kalboje prašė skirti kaltinamajai įpareigojimą visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymo įstaigose (BK 48 straipsnio 6 dalis). Teismas pažymi, kad kaltinamoji šioje byloje įrodytą nusikalstamą veiką padarė vakare apie 19 val., o ne nakties metu. L. K. įpareigojimas būti nakties metu šiuo atveju būtų perteklinis. Taigi skirti prokurorės nurodytą įpareigojimą nėra tikslinga.

V. Civilinis ieškinys

Civilinė ieškovė Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškė civilinį ieškinį dėl 27,05 Eur išlaidų priteisimo už A. K. gydymą ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 56–58).

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamosios priteisti 27,05 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Suteikta paslauga ir jos kaina nurodyta prie ieškinio pridėtoje lentelėje (1 t., b. l. 57). Byloje nustačius, kad sužalojimas, dėl kurio A. K. buvo gydomas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, padarytas nusikalstamu kaltinamosios veiksmu (tarp kaltinamosios nusikalstamos veikos ir nukentėjusiojo gydymo yra tiesioginis priežastinis ryšys), išlaidos nukentėjusiojo gydymui pagrįstos įrodymais, civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkinamas priteisiant iš L. K. prašomą sumą – 27,05 Eur – ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atlyginimo. Vien kaltinamosios nesutikimas su civiliniu ieškiniu nesudaro pagrindo atmesti civilinį ieškinį.

VI. Kiti klausimai

L. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 93–94). Ji paliktina iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjusi – panaikintina.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, prie pirmojo bylos tomo viršelio prisegtą voką su kompaktiniu disku palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Byloje kaltinamoji laikinai sulaikyta nebuvo, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas, priteistinų proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

L. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalis);

3) draudimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu nebendrauti su A. K. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

L. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Iš L. K. priteisti civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 27,05 Eur (dvidešimt septynis eurus ir penkis euro centus), susijusius su A. K. gydymo išlaidomis, ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, prie pirmojo bylos tomo viršelio prisegtą voką su kompaktiniu disku palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

1) laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19–22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1. susisiekti su Probacijos tarnyba per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos;

2. atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną;

3. laikytis nustatytų draudimų, intensyvios priežiūros sąlygų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

4. pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

2) bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Rytų Lietuvos skyrius, Kareivių g. 1, tel. +370 672 88 430, +370 672 94 080, elektroninio pašto adresas – rytu.skyrius@probacija.lt). Jei nuteistoji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, ji turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą. Nuteistoji, kuriai paskirtas laisvės apribojimas, privalo ne vėliau kaip prieš septynias dienas pranešti šią bausmę vykdančiai institucijai apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą;

3) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui;

4) jeigu nuteistoji vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.